Kodėl žmonės dainuoja?

1

Nors pagal specialybę esate filologė, visuomenei Jūs žinoma kaip liaudies dainų dainininkė. Kaip pradėjote dainuoti?

Dainuoju ir viskas... Visi dainavo visais laikais. Tai dabar jau žmonės kažkaip atpranta nuo dainų, nori, kad juos linksmintų. Aš labai gerai atsimenu, anksčiau per atlaidus (o tai būdavo didžiausia šventė) sueidavo giminė, atsinešdavo valgymų, pasitiesdavo baltą staltiesę, susėsdavo visi aplinkui, šnekėdavo, dainuodavo.

2

Turite gražių vaikystės prisiminimų.

Nuostabiausias laikas – vaikystė. Turiu anūkėlę trejų metų, gyvena angelo metus. Aš dažnai kartoju, kad lopšinė labai panaši į raudą, nes ir lopšinėj, ir raudoj yra patys gražiausi žodžiai, kitokių nėra. Tik kartais nustembu, kaip žmonės nebenori to švelnumo. Sakysim, apskritai, išvažiuojant, atsisveikinant vienas kitą pabučiuoti, paglostyti.

3

Laikai keičiasi, dainos, tikriausiai, irgi?

Dabar mažėja dainų. Pavyzdžiui, juk niekas beveik nebegano. Tad ir ganymo dainų, vaikų dainų nelieka, jos nyksta, nes tokio ganymo nebėra. Pagaliau, kas vestuvines dainas dainuoja? Daug dainų yra tokių, kuriose apraudama, kad už nemylimo reikia eiti. Dabar gi merginos eina už nemylimo, kad tik turtingas būtų. Ne verkia, o dar juokiasi. Tai va, tos vertybės šiek tiek pasikeitė. Anksčiau buvo truputėlį kitaip, negu yra dabar. Kitaip dabar mes gyvenam. Tik tos meilės gal mažiau.

4

Turint galvoje Jūsų užsiėmimą, atrodytų, kad ir šeimoje laikotės tikrai lietuviškų tradicijų. Kaip yra iš tikrųjų?

Na, švenčiam Kalėdas, Velykas, kaip ir visi, aš net nemoku pasakyt... Nesam mes kažkokie tokie ypatingi. Kartą televizija buvo atvažiavusi, viena iš redaktorių man ir sako: „Veronika, kaip tu šitokia folkloristė ir jokių tautinių juostų namuose nėra?..“ Ką tai reiškia? Juk žmonės gali ir sidabru, auksu pasidabinę liaudies dainas dainuoti, ar tai turi kokios nors reikšmės? Jeigu valgysi iš molinio dubens mediniu šaukštu, tai čia jau bus paveldas, tradicija? Žinoma, pasikeitimas dabar yra labai ryškus, ir aš manyčiau, kaip lazda turi du galus, taip mes vėl atsigrįžtam į ekologiją. Tačiau aš visai nenoriu, kad atsisakytume traktorių ar dalge mosuotumėm, pakuliniais apsirengę... Taip nebus, tie laikai praėjo, jų nebebus. Bet yra vertybės, manyčiau, amžinosios – pagarba, meilė, padorumas...

5

Kas galėtų padėti tas vertybes mums išlaikyti ar susigrąžinti, jei esam jų netekę?

Mes patys, mūsų vaikai, mūsų pavyzdys jiems. Moterys nori būti gražios, lieknos, plonos, daryt karjerą, bet savo vaikams skiria 7 minutes per dieną. O juk jos atėjo į šį pasaulį su tam tikra misija, tad tos misijos bent šiek tiek turėtų prisilaikyti. Jos yra stipresnės už vyrus, kaip ten sako: moteris laiko tris namo kampus, taip? Na tai va, reikia tuos tris kampus laikyt, nieko nepadarysi.

6

Išėjusi į sceną atiduodate energiją daugeliui žmonių. Ką gaunate mainais?

Seniai, seniai, kad aš dar buvau plona, jauna, netekėjus, vienas kompozitorius man pasakė tokią labai didelę ir gražią tiesą, kurios aš iki šiol laikausi. Jisai sakė: „Žinai, Veronika, kai ateina aukšta nata, nors tu, aišku, nesupranti, kas ta aukšta nata, bet tu ją labai stengiesi išdainuot. Svarbi ne ta nata, net ne tu, bet pati daina. Kai dainuoji, reikia, kad žmonės pajustų, kokia yra svarbi ta daina. Ir viskas, daugiau jokių įrodinėjimų nereikia.“

7

Tai Jūs perduodat tą žinią apie tai, kokia svarbi daina?

Juk jeigu tau gražu, tai norisi, kad ir kitiems gražu būtų. Man gražu, aš norėčiau, kad visiems būtų gražu. Pavyzdžiui, esu girdėjusi vieną tokią aktorę sakant: „Aš, kai perskaitau knygą, kuri man graži, niekam nenoriu to pasakyt. Tai, ką perskaičiau, yra mano.“ Na, o aš taip negalvoju. Jei man gražu, tai kodėl nepasidalijus tuo gražumu su visais, jeigu yra tikrai gražu. Ir visa paslaptis.

8

Žmonių Jūs įvardijama kaip tikra optimistė, tvirta, atkakli moteris. O ką Jūs pati apie save galėtumėte pasakyti?

Jau kaip aš į save nesigilinu!.. Jau kaip aš apie save negalvoju!.. Jeigu ką nors blogo padarau ar žmogų įžeidžiu, tai tada apsiverkiu. Tai aišku, Dieve mano. Visko gi būna – ir užrėki, ir negražiai pasakai. Bet visi mes atėjom į pasaulį nuogi basi ir visi tokie išeisim. Ir karaliai, ir visi kiti. Gyvenam savo gyvenimus. Aš savojo nekeisčiau į nieką. Turiu puikią šeimyną, gerus vaikus, vyrą, šaunias anūkes, ir duok, Dieve, šitam pasauly ilgiau pabūti. Tai, ką aš darau, man pačiai labai patinka ir manau, kad tai tikrai patinka nemažai daliai žmonių, nes jie myli savo tautą, savo kraštą, savo dainas.

9

Sakot „gyvenu savo gyvenimą ir nenorėčiau kito“. Kas suteikia tokio tikėjimo?

Aš visados atsimenu savo tėvuką. Kaimo žmonės nebijodavo mirt, bet jie labai džiaugdavosi gyvenimu. Gyvenimas jiems buvo kaip valgis, kaip duona ir tikriausiai nebuvo žurnalistų, kurie klausinėdavo: kaip jums tas gyvenimas patinka? Kol tu gyveni, kol paeini… Kaip mano tėvukas sako: „O matai, atsikeli ryte, išeini laukan – kaip gražu!..“ Dabar žmonės gal daugiau lekia, skuba. Yra daugybė gražių dalykų. Štai, lapai krenta. Gražią liepą prie namų turiu. Ėjom kažkada su sūnum, visokių čia bėdelių buvo prieš kokius 10 metų, jis sako: „Mama, klausykit, kaip gražiai paukštukai čiulba.“ Na, taip! Negirdėjau tuo metu...

10

Visko gyvenime būna – ir krizių, ir nesėkmių. Kaip su jomis susitvarkyti?

Kiekvienoj nelaimėj vis tiek yra vilties. Juk kodėl yra toks posakis: gyvas į žemę nelįsi. Tokia tavo dalia, toks likimas. Kiekvienam savo. Aš nustembu, kokį reikia išgyventi baisų stresą, ypač jaunam žmogui, kad ima ir nusižudo? Neverta žudytis, nes reikia savo gyvenimą išgyventi. Tavęs nebus, ir niekas tavo gyvenimo nenugyvens. Ir nereikia. Manęs dažnai klausia, ar turiu, kas mane pakeis. Bet aš juk dainuoju kitaip nei kokia nors Bronytė, Onutė, o koks nors Bronius ar Albertina nedainuos kaip aš. Kiekvienas žmogus yra individualus ir nepakartojamas. Tai vien todėl reikia gyventi, kad niekas tavo gyvenimo nenugyvens, nes tu esi unikalus, vienas šioj žemėj. Niekas tavęs nepakeis. Sako, kad nepakeičiamų nėra, o juk visi nepakeičiami. Tu atsisakai gyventi, o gal būtum galėjęs padaryt žmonėms labai daug gero?

11

Gal mes pesimistų tauta? Juk ir dainos mūsų liūdnos...

Nors atrodo, kad mūsų liaudies dainos yra labai liūdnos ir visa kita, jose to pesimizmo, po teisybei, nėra. Na, yra gal viena kita karo daina, kur grįžta bernelis, o jo mergelė nutekėjus... Bet tokių labai nedaug. Mūsų dainos ne liūdnos, o ramios, skatina mąstyti, galvoti. Mes turim puikiõs tautosakos – papročių, pasakų, legendų, sakmių. Yra visoj tautosakoj to gyvybės užtaiso, ar gyvenimo prasmės, ar kaip tą pavadinsi, tikrai daug. Ir mūsų senieji dainininkai, senieji žmonės daug jo turi. Aš atsimenu, iš Rožės Sabaliauskienės gal devynios valandos prieš jos mirtį užrašiau dvi labai gražias dainas.

12

Atrodo, kad anksčiau dainavo visi. Nejaugi daugiau žmonių turėjo balsą?

Jeigu žmogus kalba, tai jis turi balsą. Vadinasi, jis gali ir dainuot. Mokytojų namuose antrą ir ketvirtą mėnesio antradienį vyksta tokie „pasidainavimai“ su Veronika. Aš paprašau kokio nors ansamblio, kad ateitų ir pamokytų dainų – pačių įvairiausių. Sakykim, pas mus buvo atėję ir ŽAS, ir operos dainininkė viena kita, esam dainavę įvairių kompozitorių dainų. Taigi, viename iš tokių „pasidainavimų“ šalia manęs prisėda moteriškė. Kaip sakoma liaudyje, dainuoja jinai „pro šalį“, užtat negarsiai, bet labai džiaugsmingai. Jai taip patinka sėdėti ir su visais dainuoti! Tai ne kokiam ansambly, kur kas nors jai bakstelės į šoną ir sakys: ei, tu, nusidainuoji… Ta moteris ateina kiekvieną kartą. Ir aš suprantu, kad ji yra vienas iš laimingiausių žmonių pasauly. Tai kam atimt iš jos tą laimę? Tegu dainuoja. Ir aišku, kad visi gali dainuot. Ir reikia.

1

Kaip jūsų širdyje atsirado Dzūkija?

Aš niekada neturėjau kaimo. Tiesiog skirtingai nei daug kitų draugų, su šeima vaikystėje nevažiuodavome pas senelius į kaimą. Tiek mano mamos, tiek tėčio tėvai gyveno Vilniuje. Seneliai buvo ištremti, o sugrįžę į Lietuvą apsigyveno Vilniuje. Iki tremties jie gyveno ne Dzūkijoje. Bet kai buvau dar visai maža, mane tėvai veždavosi traukiniu iki Zervýnų. Tada mes dar su rusiškomis – sunkiomis – palapinėmis ir miegmaišiais traukdavom iki Mekšrinio ežero arba šalia Ūlõs. Ten stovyklaudavome. Kartais kelias dienas, kartais – net savaitę. Grybaudavome, maudydavomės, vaikščiodavome palei Ūlos skardžius. Maistą ruošdavomės ant laužo. Būdavo dienų, kai nukeliaudavom iki Zervýnų kaimo pieno ar bulvių nusipirkti, vandens iš šulinio paprašyti. Tad tokie buvo mano pirmieji kontaktai su Dzūkijà. Nuo vaikystės užsifiksavo, įsirėžė net į pasąmonę, kad kaimo žmonės yra be galo draugiški, labai kalbūs, svetingi. Už tas bulves ar pieną jokia sutikta močiutė neimdavo nė cento. Griežtai nesutikdavo. Neprašyta prikraudavo svogūnų laiškų, obuolių ar dar ko nors. Visi esame pratę, kad savos močiutės mėgsta taip elgtis, bet juk čia močiutės, matytos pirmąkart. Taigi tas stereotipas, kad dzūkai labai svetingi ir, nors biedni, labai dosnūs, – tikrai teisingas. Įsitikinau dar tada.

Kai ūgtelėjau, laikai pasikeitė ir mes su tėvais atostogų pradėjome važinėti į užsienį, tik kartais nuvykdavome į Dzūkiją pagrybauti. Tačiau, būdama gimnazistė, į Dzūkiją vėl su palapine važinėti pradėjau jau viena ar su draugais, taip pat traukiniu. Tarsi kažkoks šauksmas buvo, kad turiu grįžti. Beje, man tikroji Dzūkija yra ne Drùskininkai, ne Alytùs, kurį įprasta vadinti Dzūkijos sostine, bet Marcinkonių̃ apylinkės: Zervýnos, Musteikà, Mánčiagirė, Žiūrai, Mardasãvas, Paūliai, Puvõčiai ir kiti kaimeliai, išsidėstę palei Ūlą, Merkį.

2

O dainos? Kaip taip nutiko, kad dabar be dzūkiškos dainos – nė dienos?

Nuo ketverių pradėjau. Dainavau folkloro ansamblyje Vilniuje, paskui teko dar keliuose. Kai mokiausi vienuoliktoje klasėje, pradėjau lankyti neakivaizdinę etnografijos mokyklą, kurią inicijavo Lietuvõs istorijos institutas, siekdamas, kad vyresniųjų klasių moksleiviai susipažintų su pagrindinėmis etnografinėmis žiniomis, susidomėtų etnologijos studijomis Kaune. Man ši mokykla buvo labai naudinga. Jei ne ji, nežinau, ar apskritai užsiimčiau ekspedicijomis – būtent su šia mokykla išvažiavome atlikti praktiką į Valkininkùs rinkti tautosakos. Ieškodavome kuo vyresnių, kad prisimintų dabar jau užmirštas tradicijas. Ir man tada staiga atsivėrė akys – aš supratau, kad tie žmonės dar ir dainuoja.

Aplink mane tuo metu sklandė mitas, kad kaimuose likę seni žmonės nebedainuoja, kad viskas seniai užrašyta, archyvai pilni, prileista dainų rinkinių – tereikia juos atsiversti ar nukeliauti į archyvą ir mokytis tų dainų taip. Bet tada, būdama Valkiniñkuose, supratau, kad čia dar yra ką veikti, kad turiu važiuoti vėl. Taigi nuo tada praėjo jau daug laiko, ir, nors žmonių vis mažėja, Dzūkijos kaimeliuose užrašyti dar tikrai yra ką.

3

Seniau žmonės dainuodavo dirbdami ir švęsdami. Kodėl mes nebedainuojame dabar?

Nes atsirado įrašai. Man labai keista, kad daug žmonių net nesusimąsto apie tai. Kai atsirado įrašai, mūsų gyvenimas labai pasikeitė, mūsų girdėjimas prasiplėtė tūkstančius kilometrų. Jei daugybę metų kaimo žmogus girdėjo tik savo ar kelių gretimų kaimų dainavimą, staiga jis išgirdo klasikinę muziką iš plokštelės, taip pat atsirado radijas, televizija. Kaimo žmonės ir dabar viską iš eilės žiūri: nuo talentų iki „Duokim garo“.

Grįžtant prie šiandienos, prie miesto – kam dabar patiems dainuoti, groti per gimtadienius ar suėjimus, jei galima pasileisti muziką per „Spotify“ programėlę ar, kas daugiau turi pinigėlio, pasisamdyti kokį didžėjų ar grupę palinksminti susirinkusiuosius?

Dar nepamirškim ir to, kad scena suformavo mąstyseną, jog dainuoja tik dainininkai, vadinasi, jie turi būti profai, o likusiems telieka lankytis jų koncertuose ar klausytis jų įrašų. Manau, kad laidos, kuriose komisija išjuokia bandančius muzikiniame projekte laimę žmones, taip pat prisideda prie visuomenės kompleksuotumo dainuoti – ypač kitiems girdint.

4

Kartais žmonės sako, kad liaudiškos dainos neįdomios, negražios. Bet liaudies daina niekada nebuvo skirta klausyti, tai dabar yra nutikę netgi su folkloro ansamblių veikla, koncertais. Jos nelinksmina žiūrovo pačios iš savęs. Jas gera dainuoti, bet neįdomu klausytis. Kodėl? Daina paveikia, kai esi jos dalis. Daina buvo jungianti gija, labai svarbus veiksnys bendruomenei susivienyti. Kaip dabar kartais nutinka jaunimo susibūrimuose, kai vienas po kito jungia savo mėgstamą muziką per „YouTube“ ar kitur, taip anksčiau žmonės „mainydavosi“ savo mėgstamomis dainomis, patys jas dainuodami.

Žmogus be muzikos negali. Taip kaip dabar yra žmonių, kurie kasdien ir mašinoje, ir namuose, ir darbe klausosi mėgstamos muzikos, taip ir anksčiau: ar žmonės laukuose dirbo, ar vestuves šventė, ar susirinkę audė, verpė tamsiais žiemos vakarais, ar laidojo – visur dainuodavo – giedodavo, kaip dzūkai sako.

1

Po studijų baigimo trejus metus mokytojavote Alytujè ir, matyt, tada tautosaka Jums ne per daug rūpėjo?

Su mokiniais rengėme ekskursijas į kaimus, sakysim, į Nemunáitį. Lankydami dzūkus, klausėmės jų dainų, vartėme jų audinius. Didelį įspūdį man padarė kelionė Merkiù ir Nẽmunu didžiule valtimi su poeto Anzelmo Matučio šeima. Vis sustodavome pakrančių kaimuose, ir aš stebėjausi, kaip jis moka prakalbinti paprastas dzūkes, išprašyti iš jų, kad padainuotų, kad parodytų audinius. Tada užsibrėžiau, kad ir man reikia išmokti taip nevaržomai bendrauti su kaimo žmonėmis.

2

O koks Jums pasirodė Mardasãvo dainius Petras Zalanskas?

1979-ųjų vasarą nuvažiavau pas P. Zalanską, nutarusi dar kartą įrašyti jo dainas (nors dukterys Marija ir Birutė sakė tai jau padariusios, esą – viskas užrašyta). Kelis kartus pas jį lankiausi. Ar dėl to, kad jis dainavo jau paskutinį kartą, ar kad susidūrė su nauju žmogumi – man atsivėrė ne tik dainomis, bet ir siela. Mes užsidarydavom, ir jis dainuodavo, pasakodavosi.

Jis buvo talentingas dainininkas, meniškos prigimties žmogus, išlaikęs tradicinę dzūko pasaulėjautą. Jo sodyba – tipiška dzūkiška, joje paties prisodinta daugybė medžių, ir jie jam atrodė gyvi, ir atskrendantys paukščiai – taip pat gyvi. Kas rytą su jais kalbėdavosi, nors gegutė kukuodama esą trumpino jam amželį. Statokoje Ūlõs pakrantėje yra didelis Petruko akmuo, ant jo sėdėdavo ir dainuodavo (dar prieš mirtį artimieji jį prie to akmens nuvežė). Ir man liepdavo prie jo nueiti, ir aš nueidavau. Jis buvo labai religingas, bet tradicinė pasaulėjauta, gamtos pajautimas savaip siejosi su giliu jo tikėjimu.

3

Kokia Jūsų žmonių prakalbinimo metodika? Minėjot, kad žemaitė dainininkė Ona Urbanavičienė kartą net pasakė: „Tu galėtum išprašyti net kiaušius iš po gyvatės...“

Gal žmonės pajunta, kad aš prie jų einu labai geranoriškai, nusiteikusi ilgesniam pašnekesiui, pasirengusi ir juos išklausyti. Užeinu pas žmogų, prakalbinu, pasižiūriu į jį ir iš patirties matau, koks jis, ką sugeba. Gerus dainininkus net iš veido galima atpažinti, nes juose atsispindi jų siela. Paprastai kalbinu senus žmones, namuose dažniausiai jau nustumtus į užkrosnį. Aplinkiniams ir jie, ir jų dainos mažai berūpi, jie tarsi nevisaverčiai. O tu ateini ir prašai to, kas jiems – viso gyvenimo turtas. Ir vargo, kančių, ir džiaugsmo dienomis tos dainos buvo su jais. O jiems kartais pasakoma – ko čia dabar kvarksi kaip varna... Jaunesni namiškiai į senųjų dainas neretai žiūri kaip į atgyveną, nevertina jų, nes dažniausiai ir nebemoka. Sakysim, Halės turguje susipažinau su bulves pardavinėjančia trakiške Ona Stefanavičiene. Žiūriu į ją – ypatingas veidas, panašus į mūsų rūpintojėlių. Sakau, gal mokate liaudies dainų? Moku, sako, ataik in manį. (Ir pati vėliau pas mane atvažiuodavo – vasarą kartais net basa.) Susitarėm ir nuvažiavau pas ją į Bražuõlės kaimą (Trãkų r.). Dar buvo tie seni magnetofonai... Padainavo ir paskui davėm jai paklausyti. Nustebo: „Oi, kaip gražu!“ Klausoma daina tarsi pažadina dar kitą dainą.