Į istoriją nueinanti modernioji lietuvių mokslinė fantastika ir paauglių galimybės ją skaityti
Neringa Dangvydė (tikr. Neringa Macatė, 1975–2020) – literatūros kritikė, rašytoja, iliustratorė, vertėja, Rašytojų sąjungos, IBBY Lietuvos skyriaus bendruomenės narė, žmogaus teisių aktyvistė. Praturtino vaikų literatūrą ir savo kūriniais, kuriuos pati iliustravo. Jos knyga „Vaikas su žvaigžde kaktoje“ (2016) pelnė Vytauto Tamulaičio premiją ir trečiąją vietą Nacionaliniame vaikų literatūros konkurse. Taip pat ji ne vieną kūrinį redagavo, dalyvavo įvairiuose projektuose, mokė kūrybinio rašymo, bendradarbiavo kultūrinėje spaudoje, rašė įvairius tekstus į vaikams ir vaikų literatūrai skirtus žurnalus „Laimiukas“, „Bitutė“, „Rubinaitis“, skaitė pranešimus, paskaitas ir vedė seminarus įvairioms auditorijoms – nuo mažų vaikų iki specialistų.
Pateiktas tekstas pirmiausia pasirodė žurnale „Rubinaitis“, skirtame vaikų ir paauglių literatūrai aptarti. Vėliau jis buvo perkeltas į Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyriaus interneto svetainę. Mokytojo padedami perskaitykite mokslinio straipsnio ištraukas. Skaitydami atkreipkite dėmesį į tai, kaip apibrėžiama fantastinė literatūra, kokie klausimai keliami kalbant apie ją.
Mokslinė fantastika – kas tai?
1
Apibrėžti, kas yra šiuolaikinė, arba modernioji, fantastinė literatūra, nėra lengva. Sunku nustatyti ribas, kur ji prasideda ir kur baigiasi. <...>
Fantastinę literatūrą galima laikyti tam tikru pasaulio aiškinimo būdu, savotiškais naujaisiais etiologiniais mitais, senovėje patvirtindavusiais kokį nors gamtos reiškinį. Tačiau mokslinėje fantastikoje svarbiausia skaitytojo įtikinimo priemone tampa ne „įrodymai“, bet „paaiškinimai“. Visiškai „įrodymų“ neatsisakoma ‒ svarbus vaidmuo tenka detalėms: pavyzdžiui, Herberto George’o Wellso Laiko mašinoje samanos, žolė, įbrėžimai ant prietaiso tampa „įrodymu“, kad keliautojas tikrai buvo nuvykęs į ateitį, bet lygiagrečiai pateikiamas ir „paaiškinimas“ – svarstymai apie keturmatį pasaulį, kurio ketvirtuoju matmeniu, laiku, taip pat galima judėti (kelionės laiku grindžiamos prielaida, kad ketvirtasis matmuo turėtų turėti tas pačias savybes kaip ir kiti trys – ilgis, plotis, aukštis).
2
Fantastinė literatūra nevienalytė. Tebėra neatsakytas mokslinės fantastikos ir „tiesiog fantastikos“ santykio klausimas. Esama įvairių šios literatūros klasifikacijų. Viena jų – Donaldo Wollheimo (The Universe Makers. Science Fiction Today, 1971):
- mokslinė fantastika (science fiction), kurios pagrindas – šiuolaikinio mokslo žinios;
- stebuklų ir paslapčių literatūra (weird fiction), kurioje vaizduojami laikai, kai žmonės tikėjo antgamtiniais reiškiniais;
- grynoji fantazija (pure fantasy), kurioje vaizduojami neįmanomi reiškiniai ir remiamasi vien skaitytojo noru tiesa laikyti tai, ką autorius vaizduoja, bent jau tuo metu, kai kūrinys skaitomas.
<...>
3
Šiame straipsnyje susitelkta tik į mokslinės fantastikos atšaką. <...> Mokslinės fantastikos kūriniuose tiek žmonijos mokslo pasiekimai, tiek jų paaiškinimai yra logiškai pagrįsti. Iš pradžių tokio tipo literatūroje „paaiškinimus“ pratarmėse rašydavo specialistai arba dažnai patys autoriai juos įpindavo į kūrinį taip, kad sunku būdavo atskirti, kur baigiasi faktai ir prasideda pseudomokslas, fikcija. Nors suprantama, kad mokslinės fantastikos ir mokslo sąsajos sąlyginės: mokslo duomenys į fantastinę literatūrą patenka perdirbti, o dažnai ir tyčia deformuoti – taip atsiranda galimybė idėją perteikti menine forma, autoriui suteikiamas ne mokslininko, o kūrėjo, menininko statusas. Taigi mokslinėje fantastikoje kuriami ne nerealių, bet galimų pasaulių modeliai – nesvarbu, kur vyktų veiksmas: kitose planetose, ateities Žemėje (utopijos, distopijos, antiutopijos) ar paralelinėse erdvėse. Skaitytojas turi priimti žaidimo taisykles, kad visa tai kur nors egzistuoja, o autorius privalo rašyti taip, kad priverstų skaitytoją patikėti tų galimybių realumu: kelti mokslines hipotezes, pateikti tam reikiamų fizikos, astronomijos, chemijos ar biologijos žinių.
4
Be abejo, mokslinės fantastikos kūriniuose atsispindi ir žmonių baimės, nerimas dėl galimų padarinių, pavyzdžiui, idėja, kad vykstant į kosmines keliones ir skrendant greičiau už šviesą biologinis žmogaus laikas atsiliks nuo laiko, kuriuo tuo metu gyvens Žemė; neišvengiamai iškyla ir prisitaikymo ateities visuomenėje problema, galima socialinė atskirtis. Medicinos pažanga jau dabar numato galimybę klonuoti, o fantastinė literatūra svarsto, kaip klonuoti, ar pakeisto genotipo žmonės bus vertinami tų, kurie gimsta natūraliu būdu, kurių – vienų ar kitų – diskriminacija galėtų būti prognozuojama (čia vertėtų paminėti Justino Žilinsko romaną Genomas 3000, 2004). Daugelyje kūrinių akcentuojamas asmenybės susvetimėjimas vykstant technikos pažangai: universali priešprieša „sava“ – „svetima“ įgauna naują pavidalą, kurį būtų galima įvardyti „žmogus“ – „protingas robotas“.
5
Specifinis mokslinės fantastikos bruožas ‒ idėjos vienkartiškumas. Fantastika kartais dar vadinama „samprotãvimų literatūra“, „galimybių literatūra“ arba „literatūrine hipotezè“. Mokslinei fantastikai būdingos vadinamosios amžinosios temos ‒ kosminis skrydis, ryšys su nežemiškomis civilizacijomis, dažnai technokratiška Žemės ateitis, bet jei kartą kokia nors idėja, pavyzdžiui, laiko mašinos mechanizmas, jau buvo paaiškinta (kaip kad Wellso Laiko mašinoje, 1895), tai nebūtina daugiau smulkiai aprašinėti tokio kelionės būdo – reikia tiesiog juo naudotis. Taigi senosios temos tampa savotiška duomenų baze ir papildo naujus siužetus.
6
Mokslinėje fantastikoje svarbus intrigos vaidmuo. Kad kūrinys patrauktų dėmesį ir nevargintų jame nagrinėjamos problemos (populiaru gvildenti egzistencines, filosofines ar psichologines temas), rašytojas turi sukurti ir nuolat palaikyti įtampą. Į siužetą dažnai įpinama ir meilės linija, veikėjų charakteriai nesudėtingi, išvaizda patraukli. Stilius lengvas, vaizdai plastiški, tapybiški, su ryškiomis buities detalėmis, kalba sklandi ir paprasta. Kaip tik dėl visų šių komponentų mokslinė fantastika priskiriama populiariajai literatūrai ir būna patraukli paauglystėje.
Aptariame tekstą
- Kodėl sunku apibrėžti, kas yra šiuolaikinė, arba modernioji, fantastinė literatūra? [1]
- Kaip autorė fantastinę literatūrą susieja su pasaulio aiškinimu? [1]
- Kaip manote, kodėl nėra vienos fantastinės literatūros klasifikacijos? [2]
- Kas, remiantis D. Volheimo klasifikacija, yra mokslinė fantastika (science fiction)? [2]
- Ką D. Volheimas vadina stebuklų ir paslapčių literatūra (weird fiction)? [2]
- Kas, anot D. Volheimo, yra grynoji fantazija (pure fantasy)? [2]
- Ką autorė siekia aptarti šiame straipsnyje? [3]
- Kaip mokslinės fantastikos kūriniuose anksčiau buvo pateikiami žmonijos mokslo pasiekimai ir jų paaiškinimai? [3]
- Išsiaiškinkite sąvokų pseudomokslas, fikcija reikšmes. [3]
- Kaip apibūdinamos mokslinės fantastikos ir mokslo sąsajos? [3]
- Kaip suprantate mintį, kad „mokslinėje fantastikoje kuriami ne nerealių, bet galimų pasaulių modeliai“? [3]
- Pasidomėkite, kaip „Visuotinė lietuvių enciklopedija“ pristato utopiją, distopiją ir antiutopiją. [3]
- Kokių taisyklių privalo laikytis mokslinę fantastiką kuriantis rašytojas, o kokių principų – jos skaitytojas? [3]
- Autorė aptaria ir tai, kad mokslinės fantastikos kūriniuose atsispindi žmonių baimės, nerimas. Įvardykite bent tris tai pagrindžiančius pavyzdžius. [4]
- Kaip suprantate autorės mintį apie idėjos vienkartiškumą kaip specifinį mokslinės fantastikos bruožą? Kokiu pavyzdžiu ji pagrindžiama? [5]
- Kokias amžinąsias temas, būdingas mokslinei fantastikai, išskiria autorė? Kaip jos panaudojamos kuriant naujus tekstus? [5]
- Kuo ypatingas intrigos vaidmuo mokslinėje fantastikoje ir kaip rašytojas ją kuria? [6]
- Kodėl mokslinė fantastika dažnai priskiriama populiariajai literatūrai? [6]
Apibendriname
- Su kokiais sunkumais susiduriama norint apibrėžti fantastinę literatūrą?
- Įvardykite bent tris esminius mokslinės fantastikos bruožus.
- Kokių mokslinės fantastikos kūrinių esate skaitę šiais mokslo metais? Pagrįskite, kad jie turi mokslinės fantastikos bruožų, aptartų šiame straipsnyje.
- Ar sutinkate su tuo, kad mokslinė fantastika yra populiariosios literatūros dalis?
- Remdamiesi skaitytu straipsniu, suformuluokite, kas būdinga moksliniams straipsniams. Išvardykite bent tris bruožus.
Diskusija
Pagrįskite arba paneikite mintį, kad mokslinė fantastika patraukli tik paauglystėje.
Bado žaidynės
Amerikiečių rašytoja Siuzana Kolins (Suzanne Collins) gimė 1962 m. Jungtinėse Amèrikos Valstijose, Konektikute. Ji išgarsėjo romanų trilogija „Bado žaidynės“ (2008), „Pavojinga meilė“ (2009) ir „Liepsnojantis įtūžis“ (2010). Parašyti šią trilogiją autorę įkvėpė graikų mitas apie Tesėją ir Minotaurą. Kuriant knygą „Bado žaidynės“, ko gero, įtakos turėjo ir tai, kad autorė gimusi Vietnãmo kare kariavusio oro pajėgų karininko šeimoje. Taigi tėvo profesinė veikla taip pat formavo rašytojos nuomonę apie karą ir jo padarinius, badą ir skurdą.
Šios didžiulio populiarumo sulaukusios knygos yra išverstos į daugelį kalbų, pagal jas sukurta filmų.
Knygoje „Bado žaidynės“ vaizduojama buvusioje Šiaurės Amerikoje įsikūrusi autorės sugalvota Panemo valstybė, kurią sudaro 12 apygardų. Šią valstybę valdo galingas Kapitolijaus miestas – prabangoje skęstanti ir žiaurumu garsėjanti Sostinė. Kad žmonės būtų įbauginti ir turėtų pramogų, Sostinė kasmet rengia realybės šou – žiaurias Bado žaidynes. Iš kiekvienos apygardos atrenkama po vaikiną ir merginą nuo 12 iki 18 metų. Jie perkeliami į didžiulę technologijomis garsėjančią ir iš Sostinės valdomą areną. Ten turi kautis tol, kol gyvas liks tik vienas... Sostinė kontroliuoja žaidynes ir mėgaujasi jomis moderniuose ekranuose. Žaidynes turi stebėti ir visų apygardų žmonės.
Iš 12-os apygardos žaidynių arenoje atsiduria Ketnė, pasisiūliusi eiti vietoj jaunesnės sesers, ir ją įsimylėjęs Pitas. Ši apygarda pati skurdžiausia, todėl niekas nesitiki, kad kas nors iš jos galėtų laimėti.
Skaitydami ištrauką stebėkite, kaip aprašomas ateities pasaulis, kokios detalės atskleidžia jo sąsajas su technologijomis.
Bado žaidynės
II dalis. Žaidynės
10 skyrius
1
Vos tik mikroschema įdiegiama, man leidžiama nulipti nuo kopėčių. Moteris baltu chalatu dingsta, pasirodo Sinas, kurį irgi užkėlė į sraigtasparnį. Jaunas Nutildytasis nuveda mus į patalpą, kur patiekti pusryčiai. Nepaisydama įtampos, stengiuosi prisikimšti kuo daugiau, nors skanus maistas visai nevilioja. Taip nervinuosi, kad galėčiau praryti ir anglių gabalus. Mane domina tik vaizdas pro langą – praskrendame miestą, paskui prasideda dykumos. Tokį vaizdą mato paukščiai. Tačiau jie laisvi ir saugūs. Ne taip kaip aš.
2
Maždaug po pusantros valandos langai užtemdomi, vadinasi, artėjame prie arenos. Sraigtasparnis nutupia, mes su Sinu vėl pakimbame ant kopėčių, šįsyk tarsi vamzdžiu nusileidžiame po žeme, patenkame į katakombas po arena. Pagal taisykles mus nuleidžia į specialią patalpą, į man skirtą kambarį. Sostinėje jis vadinamas Išleidimo kambariu, o apygardose – Aptvaru. Kaip ir tos vietos, kur prieš skerdžiant suvaromi gyvuliai.
3
Viskas yra nauja, aš esu pirmoji ir vienintelė paaukotoji, kuri naudosis šiuo Išleidimo kambariu. Arenos yra istorinės vietos, pasibaigus Žaidynėms jos išsaugomos. Sostinės gyventojai važiuoja į šias vietas pramogauti ar praleisti atostogų. Atvyksta visam mėnesiui, dar kartą peržiūri Žaidynių įrašus, apeina katakombas, aplanko žmogžudysčių vietas. Galima netgi dalyvauti vaidinimuose, kur atkuriamos įsimintiniausios Žaidynių scenos.
Sostinės gyventojai sako, kad kelionėse puikiai maitina.
4
Kol prausiuosi po dušu ir valausi dantis, stengiuosi nuslopinti kylantį šleikštulį ir neišvemti pusryčių. Sinas supina man plaukus į paprastą kasą, kokią visada anksčiau nešiodavau. Paskui atneša drabužius, jie vienodi visiems žaidėjams. Sinas nedalyvavo kuriant juos, todėl net nenutuokia, kas įdėta ryšulyje. Jis padeda man apsirengti: apsivelku apatinius, apsimaunu paprastas rusvas kelnes ir apsirengiu šviesiai žalią palaidinę, susijuosiu plačiu rudu diržu. Paskutinė komplekto dalis – plona juoda striukė su gobtuvu, siekianti šlaunis.
– Striukė pasiūta iš medžiagos, kuri gerai priglunda ir apsaugo nuo šalčio. Galbūt arenoje pasitaikys šaltų naktų, – aiškina Sinas.
Batai, kuriuos aunuosi ant kojinių, geresni, negu būčiau galėjusi tikėtis. Jie pagaminti iš minkštos odos, tikra priešingybė tiems, kuriuos avėdavau namuose. Padai išmarginti siauromis lanksčiomis guminėmis juostelėmis. Labai tinkami bėgti.
5
Rodos, jau esu pasiruošusi. Tada Sinas iš kišenės išsitraukia auksinę segę su strazdu giesmininku. Buvau visai ją pamiršusi.
– Iš kur ją gavai? – klausiu.
– Išsegiau iš žalių marškinėlių, kuriuos vilkėjai traukinyje, – atsako Sinas.
Prisimenu, kaip išsisegiau papuošalą iš motinos suknelės ir prismeigiau prie marškinėlių.
– Tai daiktas iš tavo apygardos, tiesa? – linkteliu ir Sinas pritvirtina segę prie mano palaidinės. – Jos vos nekonfiskavo tikrintojai. Kai kurie manė, kad segė gali būti panaudota kaip ginklas ir suteiks tau pranašumo prieš kitus dalyvius. Tačiau galiausiai leido ją tau grąžinti, – pasakoja Sinas. – O dalyvei iš 1-os apygardos neleido atsiimti žiedo. Žiedas ypatingas: pasukiojus brangakmenį, iššoka spyglys. Jis užnuodytas. Mergina tikino nežinojusi žiedo paslapties, ir niekas negalėjo įrodyti, kad tai netiesa. Tačiau ji prarado papuošalą. Na, dabar tu visiškai pasirengusi. Pavaikščiok, pažiūrėk, ar patogu.
Vaikštau, bėgu ratu, mostaguoju rankomis.
– Taip, viskas gerai. Drabužiai man puikiai tinka.
– Belieka laukti, kol tave pakvies, – sako Sinas. – Gal norėtum dar ko suvalgyti?
6
Atsisakau maisto, bet paprašau stiklinės vandens. Kol sėdime ant sofos ir laukiame, išgeriu jį mažais gurkšneliais. Nenoriu kramtyti nagų ar lūpų, bet nejučiomis imu iš vidaus kandžioti skruostą. Žaizda, kuri atsirado prieš porą dienų, dar ne visai užgijusi. Netrukus burnoje pajuntu kraujo skonį.
Kai pagalvoju, kas manęs laukia, jaudulys virsta siaubu. Po valandos jau galiu būti negyva, gulėti arenoje be gyvybės ženklų. O gal ir greičiau. Visą laiką čiupinėju mažą kietą gumbelį ant dilbio – toje vietoje įvesta mikroschema. Spaudau jį, nors ir skauda, spaudžiu taip stipriai, kad toje vietoje net atsiranda nedidelė mėlynė.
7
– Ketne, gal norėtum pasikalbėti? – teiraujasi Sinas.
Papurtau galvą, bet po akimirkos ištiesiu jam ranką. Sinas suima ją abiem delnais. Taip ir sėdime, kol malonus moteriškas balsas praneša, kad jau laikas rengtis į areną.
Vis dar suspaudusi Sino ranką, pereinu kambarį ir atsistoju ant apskritos metalo plokštės.
– Nepamiršk Heimičo žodžių. Bėk kuo toliau, susirask vandens. O paskui veik pagal aplinkybes, – pataria Sinas.
Linkteliu.
– Ir prisimink štai ką. Man neleidžiama dalyvauti lažybose, tačiau, jei galėčiau, tikrai statyčiau už tave.
– Iš tikrųjų? – sušnibždu.
– Iš tikrųjų, – patikina Sinas. Jis pasilenkia ir pabučiuoja man kaktą. – Sėkmės tau, liepsnojanti mergaite.
Tada iš metalo plokštės iškyla stiklinis cilindras – priverčia paleist jo ranką ir atskiria mane nuo Sino. Jis pirštais patapšnoja pasmakrę. Iškelk galvą.
8
Kilsteliu smakrą ir stoviu kaip įmanydama tiesiau. Cilindras ima kilti. Maždaug penkiolika sekundžių esu apgaubta tamsos, paskui metalinė plokštė išstumia mane iš cilindro į gryną orą. Mane apakina ryški saulės šviesa, jaučiu pučiant stiprų vėją, jis atneša vilties teikiantį pušų kvapą.
Paskui išgirstu legendinio pranešėjo Klaudijaus Templsmito balsą, jis nugriaudėja erdvėje.
– Ponios ir ponai, septyniasdešimt ketvirtosios Mirties žaidynės prasideda!
Aptariame tekstą
- Sugalvokite ištraukai, suskirstytai į 8 dalis, klausimus. Formuluodami klausimus atkreipkite dėmesį į šiuo dalykus:
- aplinkos aprašymą, jį kuriant naudojamas detales, susijusias su ateities pasauliu;
- Ketnės aprangos detales ir jų sąsajas tiek su ateities pasauliu, tiek su jos asmenine praeitimi;
- modernius prietaisus;
- naujojo, t. y. ateities, pasaulio tradicijas;
- Ketnės santykius su aplinkiniais;
- Ketnės savijautą nusakančias detales.
- Kaip manote, kas skaitytojų laukia tolesniuose knygos skyriuose?
- Remdamiesi N. Dangvydės straipsnyje aptartais mokslinės fantastikos bruožais, įrodykite, kad „Bado žaidynes“ galima laikyti mokslinės fantastikos kūriniu.
Diskusija
Pagrįskite arba paneikite mintį, kad aptartoje kūrinio ištraukoje galima įžvelgti šiandienos pasaulio kritiką.
III dalis. Pergalė
25 skyrius
1
Mutantai. Jokių abejonių. Nesu mačiusi šitų mutantų, jie tikrai nėra gamtos kūriniai. Primena milžiniškus vilkus, bet argi vilkai taip šokinėja ir lengvai išlaiko pusiausvyrą stovėdami ant užpakalinių letenų? Kokie vilkai kviečia kitus gaujos narius priekinės letenos mostu, lyg turėtų riešus? Tai pamatau iš tolo. Esu tikra, kad iš arti atsiskleis dar grasesnių jų bruožų.
2
Keitas nosies tiesumu mauna prie Kornukopijos, nedvejodama lekiu paskui jį. Jeigu jis mano, kad tai saugiausia vieta, kodėl turėčiau tuo abejoti? Beje, net jei ir nubėgčiau iki medžių, Pitas tikrai nespės nuo jų pasprukti su ta savo koja. Pitas! Palietusi smailų metalinį Kornukopijos galą, prisimenu, jog esu ne viena. Pitas, atsilikęs nuo manęs per kokius penkiolika jardų, šlubčiodamas bėga, kiek tik įstengia, bet mutantai sparčiai prie jo artėja. Paleidžiu į gaują strėlę ir vieną pašaunu, bet jo vietą užima daugybė kitų.
Pitas liepia man lipti ragu.
– Lipk, Ketne! Lipk!
Jis teisus. Ant žemės mūsų neapginsiu. Lipu, kabindamasi į Kornukopiją rankomis ir kojomis. Gryno aukso paviršius buvo sukurtas nusižiūrėjus į pintą ragą, kurį mes pripildome per derliaus nuėmimo šventę, taigi čia esama mažų rumbelių, atrodo, jie padės išsilaikyti. Tačiau per dieną arenos saulė metalą taip įkaitino, kad man rankos nueina pūslėmis.
Keitas guli ant šono pačiame rago viršuje, dvidešimt pėdų virš žemės, ir žiopčioja stengdamasis atgauti kvapą, paskui užsikosėja. Dabar turiu progą jį pribaigti. Sustoju rago viduryje ir pasiimu dar vieną strėlę. Jau ruošiuosi ją paleisti, kai išgirstu Pito riksmą. Atsigręžiu ir matau, kad jis pribėgo prie Kornukopijos, o mutantai mina jam ant kulnų.
– Lipk! – suklykiu.
Pitas kabarojasi, jam trukdo ne tik koja, bet ir peilis rankoje. Paleidžiu strėlę į gerklę mutantui, kuris pirmasis uždeda letenas ant metalo. Padaras užpuola kitus, kelis stipriai apdrasko ir nusibaigia. Tada pamatau jo nagus – keturių colių ilgio ir aštrius kaip skustuvai.
Pitas prisikasa iki manęs, griebiu jį už rankos ir prisitraukiu. Paskui prisimenu gulintį viršuje Keitą ir atsigręžiu, bet jis raitosi nuo spazmų, jam kur kas labiau rūpi mutantai negu mes. Keitas keistai atsikrenkščia. Mutantų urzgesys ir šniaukrojimas trukdo suprasti Keitą.
– Ką?! – sušunku.
– Jis paklausė: „Jie negali užlipti?“ – paaiškina Pitas ir vėl žiūri, kas dedasi prie rago.
3
Mutantai renkasi. Suėję į krūvą lengvai atsistoja ant užpakalinių kojų, dabar jie klaikiai panašūs į žmones. Jų kailis storas, kai kurių glotnus ir lygus, kitų banguotas, įvairios spalvos – nuo juodos iki šviesios. Jiems būdinga dar kažkas, kažkas, nuo ko man plaukai šiaušiasi, bet negaliu suprasti kas.
Jie kiša prie rago snukius, uosto ir tyrinėja metalą, braižo letenomis paviršių, paskui vienas per kitą ima plonai pypsėti. Matyt, taip jie susišneka. Tada gauja atsitraukia ir padaro vietos. Vienas iš jų, stambus mutantas šilkiniu banguotu šviesiu kailiu, įsibėgėja ir užšoka ant rago. Užpakalinės kojos turi būti nepaprastai stiprios, nes padaras nusileidžia vos per kokias dešimt pėdų žemiau nei mes ir pražiojęs raudonus nasrus urzgia. Kaip tik tada suprantu, kodėl tie padarai taip šiurpina mane. Jų žalios akys visiškai nepanašios į šuns ar vilko, į jokio matyto šunų giminės padaro. Jos žmogiškos. Vos tai supratusi pamatau pakabutį su pirmu numeriu, jis inkrustuotas brangakmeniais, ir į galvą šauna siaubinga mintis. Šviesūs plaukai, žalios akys, numeris... tai Glimer.
Nesusivaldžiusi rikteliu ir tik per stebuklą nepaleidžiu strėlės. Delsiu šauti, nes gerai žinau, kokios menkos strėlių atsargos. Laukiu, norėdama pamatyti, ar mutantė įstengs užlipti aukštyn. Nors ji ir ima slysti nerasdama, į ką užsikabinti ant rago, nors ir girdžiu, kaip lėtai brėžia metalą nagai, paleidžiu strėlę tiesiai į gerklę. Mutantės kūnas trūkteli ir dunksteli ant žemės.
– Ketne! – Pitas čiumpa man už rankos.
– Tai ji! – sušunku.
– Kas? – klausia Pitas.
Dairausi į šalis, apžiūrinėju gaują: kaip skiriasi mutantų spalva ir sudėjimas. Vienas padaras mažas, rausvu kailiu ir gintarinėmis akimis... Lapiaveidė! O štai to peleninis kailis ir šviesiai rudos akys, visai kaip vaikino iš 9-os apygardos, jis žuvo, kai kovojome dėl kuprinės! Baisiausia iš visų – maža mutantė blizgančiu juodu kailiu, didžiulėmis rudomis akimis ir pakabučiu iš supintų žolių, ant kurio užrašyta 11. Jos dantys iššiepti iš neapykantos. Ru...
– Kas tai, Ketne? – Pitas purto mane už peties.
– Tai jie. Jie visi. Kiti. Ru ir Lapiaveidė ir... ir visi kiti paaukotieji, – pralemenu.
Susiprotėjęs Pitas tik žiopteli.
– Ką jiems padarė? Tu juk nemanai, kad... tai jų gali būti tikrosios akys?
4
Jų akys man mažiausiai rūpi. O kaip smegenys? Ar jos išsaugojo paaukotųjų prisiminimus? Ar jos užprogramuotos nekęsti mūsų, nes mes išgyvenome, o jie buvo šaltakraujiškai nužudyti? O tie, kuriuos nužudėme mes... Ar jie mano keršijantys už savo pačių mirtį?
Man dar nespėjus atsitokėti, mutantai vėl puola. Jie pasidalija į dvi grupes, apsupa ragą iš abiejų pusių ir, spirdamiesi stipriomis užpakalinėmis kojomis, stengiasi mus pasiekti. Vieno mutanto nasrai kaukšteli vos už kelių colių nuo mano rankos, paskui Pitas surinka, jaučiu, kaip trūkteli jo kūnas. Nutvėręs Pitą mutantas ima traukti žemyn. Jei nebūčiau sugriebusi Pito, jis jau būtų nukritęs ant žemės. Turiu įtempti visas jėgas, kad išlaikyčiau jį ant nuožulnaus rago šono. O mutantų vis daugėja.
– Užmušk jį. Pitai! Užmušk! – rėkiu, nors gerai nematau, kas vyksta, žinau, kad Pitas tvojo tam padarui, ir tas jį paleido. Šiaip ne taip užtraukiu Pitą ant rago, abu kabarojamės aukštyn, kur mūsų laukia mažesnioji iš dviejų blogybių.
5
Keitas tebeguli, bet jo kvėpavimas lygėja. Aišku, jis greitai atsigaus tiek, kad imtųsi mūsų, ir numes mutantams į nasrus. Imu į rankas lanką, bet strėlę paleidžiu į mutantą, be abejonės, tai Trešas. Kas dar gebėtų taip aukštai šokinėti? Lengviau atsikvepiu, nes mutantai nebegali mūsų pasiekti, ir jau gręžiuosi į Keitą, bet Pitas lošteli į šoną. Jo kraujas aptaško man veidą, ir Keitas jį sučiumpa.
Keitas stovi beveik ant rago krašto, laiko Pitą gniaužtuose ir smaugia. Pitas įsikabina Keitui į ranką, bet silpnai, tarsi dvejotų, kas svarbiau – kvėpuoti ar bandyti sulaikyti kraują, tekantį iš plačios žaizdos, kurią mutantas paliko jo kairiojoje blauzdoje.
Nutaikau vieną iš dviejų likusių savo strėlių Keitui į galvą, žinau, kad neverta šauti į krūtinę ar kojas. Dabar matau, kad jos glaudžiai aptrauktos kūno spalvos tinklu. Kažkokie įmantrūs šarvai iš Sostinės. Ar jie buvo jo kuprinėje per puotą? Šarvai, padėsiantys apsisaugoti nuo mano strėlių? Na, užtat Keito veidas nepridengtas.
Keitas nusijuokia.
– Šauk, ir jis keliaus kartu su manimi.
Jis teisus. Pašautas Keitas nukris pas mutantus ir nusitemps Pitą kartu. Mes priėjome aklavietę. Negaliu nudėti Keito, nes pražudysiu Pitą. Jeigu jis nužudys Pitą, mano strėlė pervers jam galvą. Stovime kaip įkasti, abu ieškome išeities.
Mano raumenys tokie įtempti, kad gali neišlaikyti. Sukandu dantis taip stipriai, kad net sutraška. Mutantai nutyla, girdžiu tik kraujo tvinksnius sveikojoje ausyje.
Pito lūpos ima mėlynuoti. Jei ko nors nesigriebsiu, jis uždus, o Keitas greičiausiai panaudos Pito kūną kaip ginklą prieš mane. Tikriausiai toks ir yra Keito planas, nes jis liaujasi juoktis ir pergalingai šypsosi.
6
Iš paskutinių jėgų Pitas pajudina pirštus, nuo jų Keitui ant rankos laša kraujas. Užuot pamėginęs išsilaisvinti, jis atlenkia smilių ir lėtai nupiešia raidę „X“ ant Keito plaštakos. Ką tai reiškia, Keitas supranta sekunde vėliau nei aš. Šypsena jo veide išblėsta. Mano strėlė įsikerta jam į ranką. Jis surinka ir instinktyviai paleidžia Pitą, ir šis trenkiasi į jį. Siaubingą akimirką man atrodo, kad jie abu nukris. Šoku į priekį ir spėju sučiupti Pitą, o Keitas paslysta ant kruvino rago krašto ir nugriūva žemyn.
7
Girdžiu, kaip jis trenkiasi į žemę, oras staigiai išsiveržia iš jo plaučių, paskui jį puola mutantai. Mudu su Pitu apsikabiname, laukdami patrankos šūvio. Tada baigsis Žaidynės, tada pagaliau būsime laisvi. Tačiau nieko nenutinka. Dar ne. Tai Mirties žaidynių kulminacija ir žiūrovai laukia pribloškiančio reginio.
Kai Keitas patenka mutantams į nasrus, nusuku akis, bet girdžiu šnopavimą, urzgimą ir skausmingus riksmus – ir žmogaus, ir tų padarų. Nesuprantu, kodėl jis dar gyvas, tada prisimenu šárvus, saugančius jo kūną nuo kulkšnių iki kaklo, ir suvokiu, kad naktis gali būti ilga. Keitas turi peilį ar kardą, kažką, ką slėpė drabužiuose, nes vis išgirstu priešmirtinį mutanto urzgimą ar garsą, kurį sukelia metalas, atsitrenkęs į metalą, kai ašmenys pataiko į auksinį ragą. Kova vyksta prie Kornukopijos, žinau, kad Keitas imasi vienintelio dalyko, kuris gali išgelbėti jam gyvybę, – mėgina sugrįžti prie rago galo ir prisidėti prie mūsų. Galiausiai nepaisant jo didžiulės jėgos ir kovotojo įgūdžių, mutantai nugali Keitą.
Nežinau, kiek tai trunka, gal valandą ar ilgiau. Keitas susmunka ant žemės, ir mes išgirstame, kaip mutantai jį velka, velka atgal į Kornukopiją. Dabar jie jį pribaigs, dingteli. Bet patrankos šūvio vis negirdėti.
8
Jau naktis, sugrojamas himnas, tačiau danguje Keito veido neišvystame, tik girdime tolimas dejones. Ledinis oras, pučiantis per aikštelę, primena, kad Žaidynės dar nesibaigė ir gali nesibaigti dar velniai žino kiek. Todėl dar negalime būti tikri, kad laimėjome.
9
Pažvelgiu į Pitą ir pamatau, kad jo koja stipriai kraujuoja. Visos mūsų atsargos, mūsų kuprinės liko apačioje prie ežero, ten jas numetėme, kai bėgome nuo mutantų. Neturiu tvarsčių kraujui iš blauzdos stabdyti. Nors ir drebu nuo ledinio vėjo, nusivelku striukę, nusitraukiu marškinius, tada kuo greičiau vėl apsivelku ją. Nors ir trumpai pabuvusi šaltyje, imu kalenti dantimis.
Blyškioje mėnulio šviesoje Pito veidas atrodo pilkas. Paguldau jį ir apžiūriu žaizdą. Šiltas, lipnus kraujas bėga man per pirštus. Tvarsčių čia nepakaks. Kelis kartus mačiau, kaip motina užspaudžia kraujagyslę, ir pabandau padaryti tą patį. Nuplėšiu marškinių rankovę, du kartus apvynioju Pito koją žemiau kelio ir surišu laisvą mazgą. Neturiu pagaliuko, tad į mazgą įkišu paskutinę strėlę, apsuku taip tvirtai, kiek tik išdrįstu. Tai pavojinga – Pitas gali netekti kojos, – bet ar tai palyginsi su gyvybės praradimu? Sutvarstau žaizdą marškinių skiautėmis ir atsigulu prie jo.
– Tik neužmik, – prašau. Nežinau, ką man pasakytų medikai, labai bijau, kad jei Pitas užmigs, niekada nepabus.
– Tau šalta? – klausia Pitas.
Jis atlapoja striukę, aš prisiglaudžiu prie jo, ir jis užsega drabužį. Dalijantis kūnų šiluma ir apsivilkus dvi striukes truputį šilčiau, bet naktis dar tik prasideda. Temperatūra ir toliau kris. Jau dabar jaučiu, kaip Kornukopija, kuri tiesiog degė, kai ant jos ropščiausi, lėtai virsta ledu.
– Keitas vis dar gali laimėti, – sušnibždu Pitui.
– Tu tuo netiki, – sako jis, užtraukdamas man gobtuvą, nors pats dreba stipriau nei aš.
10
Tolesnės valandos – blogiausios mano gyvenime, kuris anaiptol nebuvo rožėmis klotas. Pakaktų vien šalčio, bet tikroji kančia – klausytis mutantų draskomo Keito dejonių, maldavimų, galiausiai virstančių inkštimu. Netrukus man jau neberūpi, nei kas jis, nei ką padarė, tenoriu, kad jo kančios baigtųsi.
– Kodėl jie jo nenužudo? – klausiu Pito.
– Žinai kodėl, – atsako jis ir stipriau mane apkabina.
Žinau. Žiūrovų dabar neatitrauksi nuo ekranų. Organizatorių įsitikinimu, tai neprilygstama pramoga.
Galiausiai man aptemsta protas, pranyksta atsiminimai ir rytdienos viltis, lieka tik dabartis, kuri, atrodo, niekada nesibaigs. Tik šaltis, baimė ir vaikino, žudomo rage, agonijos klyksmai.
11
Pitas ima snausti. Kiekvieną kartą, kai jis užsnūsta, aš vis garsiau šaukiu jį vardu, nes jeigu jis dabar užmigs ir numirs, man pasimaišys protas. Jis kovoja, greičiausiai labiau dėl manęs nei dėl savęs, jam sunku, nes sąmonės praradimas išgelbėtų nuo kančios. Bet dėl adrenalino kraujyje negalėčiau sekti paskui jį, taigi negaliu jam leisti išeiti. Tiesiog negaliu.
Vienintelis ženklas, rodantis, kaip bėga laikas, yra lėtas mėnulio kelias danguje. Pitas man jį rodo ir reikalauja, kad pripažinčiau, jog mėnulis slenka, ir kartais pajuntu blykstelint viltį, paskui mane vėl pasiglemžia ši klaiki naktis.
Galiausiai išgirstu Pitą šnabždant, kad kyla saulė. Atsimerkiu ir išvystu blyškioje aušros šviesoje gęstančias žvaigždes. Pamatau, koks bekraujis Pito veidas. Kiek mažai jam beliko. Žinau, kad turiu sugrąžinti jį į Sostinę.
12
Patrankos šūvis dar nenugriaudėjo. Prispaudžiu girdinčią ausį prie rago ir išgirstu Keito balsą.
– Manau, jam greitai galas, Ketne. Ar negali jo nušauti? – klausia Pitas.
Jeigu jis arti rago žiočių, galėčiau pataikyti. Tokiomis aplinkybėmis tai būtų gailestingas poelgis.
– Mano paskutinė strėlė tavo mazge, – atsakau.
– Trauk, – paliepia Pitas, atsega striukę ir paleidžia mane.
Ištraukiu strėlę, suveržiu mazgą taip stipriai, kaip tik pajėgiu sušalusiais pirštais. Pasitrinu rankas, kad sušiltų. Kai nuropoju prie rago žiočių ir persisveriu per kraštą, Pitas mane sučiumpa ir laiko.
Įsižiūrėjusi prietemoje matau kraujo klane gulintį Keitą. Kruvinas mėsos gabalas, kuris anksčiau buvo mano priešas, išleidžia kažkokį garsą, ir aš suprantu, kur yra jo burna. Nutariu, kad žodis, kurį jis bando ištarti, yra „maldauju“.
Iš gailesčio, o ne kerštaudama paleidžiu strėlę jam į galvą. Pitas užtempia mane ant rago, lanką laikau rankoje, strėlinė tuščia.
– Ar pataikei? – sušnibžda jis.
Vietoj atsakymo nuaidi patrankos šūvis.
13
– Mes laimėjome, Ketne, – dusliai sako Pitas.
– Šlovė mums, – priduriu, bet mano balse negirdėti pergalės džiaugsmo.
Žemėje atsiveria skylė, mutantai tarsi pagal komandą sušoka į ją ir pradingsta – žemė virš jų užsiveria.
Mes dairomės sraigtasparnio, kuris paimtų Keito palaikus, ir laukiame pergalės trimitų, kurie turėtų nuskardėti paskui, bet veltui.
– Ei! – surinku. – Kas čia dedasi?
Man atsako tik bundančių paukščių čiulbėjimas.
– Gal mes turime pasitraukti nuo kūno, – spėja Pitas.
Mėginu prisiminti. Ar reikia pasitraukti nuo negyvo paaukotojo po žūtbūtinės kovos? Mano protas pernelyg susidrumstęs, kad suprasčiau, bet kokia gali būti kita šio delsimo priežastis?
– Gerai. Kaip manai, sugebėsi nusigauti iki ežero? – klausiu.
– Reikia pamėginti, – atsako Pitas.
Nušliaužiame į rago galą ir nusiritame ant žemės. Jei aš tokia sustingusi, kaip Pitas įstengia pajudėti? Atsistoju pirmoji, svyruoju, mankštinu kojas ir rankas tol, kol jau galiu padėti jam atsistoti. Lėtai grįžtame prie ežero. Pasemiu rieškučiomis Pitui šalto vandens, paskui atsigeriu pati.
Vienas strazdas giesmininkas ilgai žemai sušvilpia. Palengvėjimo ašaros susitvenkia akyse, kai pamatau sraigtasparnį, atskridusį pasiimti Keito kūno. Dabar jie pasiims ir mus. Dabar galėsime keliauti namo.
Tačiau Organizatoriai delsia.
– Ko jie laukia? – silpnu balsu klausia Pitas. Dėl suardyto turniketo ir pastangų, kurių prireikė nusigauti iki ežero, jo žaizda vėl atsivėrė.
– Nežinau, – tariu.
Kad ir kas kaltas dėl vilkinimo, negaliu žiūrėti, kaip Pitas baigia nukraujuoti. Ieškau lazdos, bet randu strėlę, atšokusią nuo Keito šarvų. Ji tiks taip pat gerai kaip ir ana. Kai pasilenkiu jos pakelti, per visą areną nugriaudi Klaudijaus Templsmito balsas:
14
– Sveikiname septyniasdešimt ketvirtųjų Mirties žaidynių finalininkus. Ankstesnioji pataisa atšaukiama. Detaliau išnagrinėjus taisykles pasirodė, kad šio žaidimo nugalėtojas gali būti tik vienas, – praneša jis. – Sėkmės, linkiu nugalėti priešininką.
Paskui pasigirsta eterio trukdžiai ir stoja tyla. Netikėdama savo ausimis žiūriu į Pitą ir palengva suvokiu tiesą. Jie nė nesiruošė palikti gyvų mūsų abiejų. Visa tai Organizatoriai sugalvojo, norėdami surengti dramatiškiausią šou žaidynių istorijoje, o aš kaip paskutinė kvaiša tuo patikėjau.
– Nieko nuostabaus, – švelniai sako Pitas. Jis sunkiai, varstomas skausmų atsistoja. Paskui lyg sulėtintame kadre artėja prie manęs traukdamas iš už diržo peilį...
15
Nė nespėjusi suprasti, ką darau, jau stoviu įstačiusi strėlę į lanką, nukreipusi ją tiesiai Pitui į širdį. Pitas kilsteli antakius, jo peilis skrieja ežero link ir tekštelėjęs dingsta vandenyje. Nuleidžiu lanką ir žengiu atgal, veidas dega iš gėdos.
– Ne, – sako jis. – Padaryk tai. – Pitas prišlubuoja prie manęs ir įspraudžia ginklą į rankas.
– Negaliu, – atšaunu. – Nedarysiu.
– Padaryk. Kol jie neatsiuntė mutantų ar kokių kitų bjaurybių. Nenoriu mirti kaip Keitas, – pareiškia jis.
– Tada pats mane nušauk, – įtūžusi bruku jam ginklą. – Tu mane nušauk, važiuok namo ir gyvenk su tokiais prisiminimais! – Tai išrėžusi suprantu, kad mirti dabar lengviau, negu likti gyvam.
– Tu žinai, kad negaliu, – atkerta Pitas ir numeta lanką. – Šiaip ar taip, aš mirsiu pirmas. – Jis pasilenkia ir nuplėšia nuo kojos tvarsčius – atveria žaizdą.
– Ne, tu nenusižudysi! – surinku. Puolu ant kelių ir karštligiškai mėginu vėl aptvarstyti žaizdą.
– Ketne, – sako Pitas, – aš taip noriu.
– Nepaliksi manęs čia vienos, – tvirtinu.
16
Jei jis mirs, aš negrįšiu namo, niekada iš tikrųjų negrįšiu namo. Iki gyvenimo pabaigos mintimis tūnosiu šioje arenoje ir galvosiu, kaip turėjau pasielgti.
– Paklausyk. – Pitas pastato mane ant kojų. – Jiems reikia nugalėtojo. Juo gali būti tik vienas iš mūsų. Prašau padaryti tai. Dėl manęs, – Pitas kalba, kaip mane myli, koks beprasmis bus jo gyvenimas be manęs, bet aš nebesiklausau, nes ankstesni jo žodžiai įstringa galvoje ir gręžia smegenis.
Abu žinome, kad jiems reikia nugalėtojo.
Taip, jiems reikia nugalėtojo. Be nugalėtojo visas šis Žaidimas neteks prasmės. Organizatoriai nuvils Sostinę. Jie netgi gali būti nubausti lėta ir skausminga mirties bausme, o kameros ją fiksuos ir transliuos į visus šalies ekranus.
Jei mes su Pitu žūsime arba jeigu jie pamanys, kad žūstame....
17
Imu grabinėti kapšelio, užkišto už diržo, ir ištraukiu. Pitas jį pamato ir čiumpa man už riešo.
– Ne, aš tau neleisiu.
– Patikėk manim, – sušnibždu. Jis ilgai žiūri man į akis, paskui paleidžia mano ranką. Atrišu kapšelį ir suberiu saujelę uogų jam į delną. Po to prisipilu sau. – Kai suskaičiuosim iki trijų?
Pitas pasilenkia ir švelniai pabučiuoja mane.
– Kai suskaičiuosim iki trijų, – pritaria.
Stovime surėmę nugaras, tvirtai susiėmę laisvosiomis rankomis.
– Parodyk jas, noriu, kad visi matytų, – paprašo Pitas.
Ištiesiu delną, tamsios uogos sublizga saulėje. Atsisveikindama suspaudžiu Pito ranką, ir mes imame skaičiuoti.
– Vienas. – Gal aš klystu. – Du. – Gal jiems visai nerūpi, kad mes abu žūsime. – Trys! – Jau vėlu apsigalvoti. Pakeliu saują prie lūpų, paskutinį kartą apsižvalgau. Vos suberiu uogas į burną, suskamba trimitai.
Paklaikęs Klaudijaus Templsmito balsas perrėkia ir juos.
– Stokit! Stokit! Ponai ir ponios, džiaugiuosi galėdamas pristatyti jums septyniasdešimt ketvirtųjų Mirties žaidynių nugalėtojus – Ketnę Everdin ir Pitą Melarką! Na, paaukotieji iš 12-os apygardos, aš jums dar parodysiu!
Aptariame tekstą
- Naudodamiesi žodynu, išsiaiškinkite, kas yra mutantai. [1]
- Kaip atrodo mutantai? Ką jie primena? [1]
- Kodėl Pitas bėga, atsilikęs nuo kitų? Ką ir kodėl jis liepia Ketnei? [2]
- Kaip elgiasi Ketnė? Į ką ir kodėl ji iššauna? [2]
- Ką daro Keitas? Kuo jis susirūpinęs? [2]
- Kokius veiksmus atlieka mutantai? Į ką jie panašūs? [3]
- Ką apie mutantus supranta Ketnė? Kaip tai ją paveikia? [3]
- Kokios mintys kelia nerimą Ketnei, supratusiai, kas yra mutantai? [4]
- Papasakokite, į kokią aklavietę patenka Ketnė ir Pitas. Kodėl Ketnė negali šauti į Keitą? [5]
- Kaip Pitas išsilaisvina iš Keito gniaužtų? Kas nutinka Keitui? [6]
- Kuo ypatingi Keito šarvai? [7]
- Ką turėtų paskelbti patrankos šūvis ir kodėl jis nepasigirsta? [7, 8]
- Ką Ketnė galvoja apie žaidynių baigtį? [8]
- Kaip ir kodėl būtent šitaip Ketnė stabdo Pito žaizdos kraujavimą? Kuo rizikuoja? [9]
- Kodėl Ketnė tolesnes valandas vadina blogiausiomis savo gyvenime? Kaip jai padeda Pitas? [10]
- Kodėl vis dar nenužudomas Keitas? Kuo Organizatoriams palankus toks žaidynių momentas? [10]
- Kodėl Ketnė nenori leisti Pitui užmigti? [11]
- Kodėl Ketnė iššauna į Keitą paskutinę strėlę? Kaip dėl to jaučiasi? [12]
- Kas pasikeičia, nuaidėjus patrankos šūviui? Kodėl Ketnė nesidžiaugia pergale? [13]
- Kodėl Ketnė ir Pitas nusprendžia grįžti prie ežero? [13]
- Kas Ketnei sukelia palengvėjimo jausmą ir kodėl vėl kyla įtampa? [13]
- Ką pagaliau praneša žaidynių Organizatoriai? Kodėl jie pakeičia ankstesnį savo sprendimą? [14]
- Kaip elgiasi Pitas, supratęs Organizatorių sprendimą? [15]
- Kaip Pito elgesį suprato Ketnė? Kodėl jai gėda? [15]
- Ką ir kodėl prašo padaryti Pitas? Dėl ko jie ginčijasi? [15, 16]
- Ką apie žaidimo esmę supranta Ketnė? Ko gali bijoti Organizatoriai? [16]
- Ką Ketnė nusprendžia padaryti su nuodingomis uogomis? Kodėl tai labai rizikinga? [17]
- Ką ir kaip paskutinę akimirką praneša Organizatoriai? [17]
Apibendriname
- Apibūdinkite mutantus. Kas jie tokie, kaip atrodo ir kaip elgiasi? Kokios ypatingos savybės jiems būdingos? Kas jiems atsitinka po patrankos šūvio?
- Apibūdinkite Ketnę ir Pitą. Aptarkite jų būdo bruožus. Kokiose situacijose geriausiai atsiskleidžia jų savybės? Kaip jie elgiasi, išgirdę apie žaidynių taisyklių pakeitimą? Kokie jų tarpusavio santykiai?
- Paaiškinkite, kas iš tiesų vyksta šiame pasakojime. Kur plėtojamas pasakojimo veiksmas? Kodėl užsimenama apie žiūrovus prie ekranų?
- Kodėl Pitas prašo Ketnės parodyti nuodingas uogas, kad „visi matytų“? Kas tie „visi“?
- Kas yra Organizatoriai? Ko jie siekia? Ko patys bijo? Kokie jų santykiai su pasakojimo veikėjais?
- Koks Sostinės vaidmuo visame pasakojime?
- Nubraižykite schemą, kurioje atsispindėtų visų ištraukoje minimų veikėjų (Ketnės, Pito, Keito, mutantų, Klaudijaus Templsmito, Sostinės) santykiai. Joje nurodykite, kas su kuo kovoja, kas kam turi paklusti.
- Aptarkite pasakojimo veiksmo vietas. Atkreipkite dėmesį ir į stebėtojus, esančius už kadro.
- Kada vyksta veiksmas? Kas nurodo jo ribas?
- Kieno vardu pasakojama šioje ištraukoje? Raskite tekste vietų, rodančių, kas yra pasakotojas. Kodėl tai svarbu kuriant pasakojimo įtampą?
Tyrimas
Mitas apie Tesėją ir Minotaurą
- Manoma, kad „Bado žaidynių“ autorę parašyti šį kūrinį įkvėpė graikų mitas apie Tesėją ir Minotaurą. Perskaitykite šį mitą ir palyginkite abu pasakojimus. Kokių dar panašumų galima įžvelgti lyginant visos knygos (jei skaitėte) ir antikinių mitų pasaulį?
- Pasidomėkite žodžio kornukopija reikšme. Kaip kornukopija susijusi su graikų mitais?
Apibendriname
- Pasakojimo veiksmas vyksta Mirties žaidynių arenoje. Koks požiūris į mirtį šiose žaidynėse? Atkreipkite dėmesį į žaidynių ir viso kūrinio pavadinimą.
- Paaiškinkite, kaip suprantate Ketnės žodžius: „Mirti dabar lengviau, negu likti gyvam.“ Kodėl ji taip sako? Pitas sako: „Nenoriu mirti kaip Keitas.“ Kodėl jis nenori tokios mirties? Kokią mirtį rinktųsi tokiomis aplinkybėmis? Kodėl Ketnė ir Pitas negali vienas kito nužudyti?
- Bado žaidynių veikėjai yra realybės šou dalyviai. Kaip turėtų elgtis žmogus, kai kyla pavojus jo paties ir artimųjų gyvybei? Ar yra prasmės priešintis šou Organizatorių valiai?
- Kokia galėtų būti pagrindinė šio pasakojimo mintis?
Diskusija
Pasvarstykite, kas yra realybės šou. Kuo skiriasi tikras gyvenimas, realybės šou ir žaidimas? Kokia tokių reginių esmė? Kada ir kodėl jie būna populiarūs? Kas ir kodėl juos žiūri? Jeigu jūsų mokykloje būtų organizuojamas realybės šou, kas norėtumėte būti – organizatorius, dalyvis ar žiūrovas? Koks tai galėtų būti šou?
Kuriame tekstą
Įsivaizduokite, kad esate Pitas arba Ketnė ir dienoraštyje aprašote savo išgyvenimus. Pirmuoju asmeniu papasakokite, ką matote ir kaip vertinate susiklosčiusią situaciją. Apibūdinkite savo savijautą ir jausmus mylimam žmogui.
- Service provided by UAB "Biznio mašinų kompanija" and "Star Cloud OÜ"