Amerikiečių rašytoja Ketrina Paterson (Katherine Paterson, g. 1932 m.) augo Kinijoje amerikiečių misionierių šeimoje. Mokėsi Kinijoje ir JAV. Studijavo anglų kalbą ir literatūrą. Metus dirbo mokytoja kaimo mokykloje. Ketverius metus kaip misionierė gyveno ir dirbo Japònijoje. Grįžusi metams į Niujorką ištekėjo. Užaugino keturis vaikus, du iš jų įsivaikinti.
Savo kūriniuose rašytoja daugiausia dėmesio skiria paauglių gyvenimui, atskleidžia jų psichologiją. Į lietuvių kalbą išversti jos kūriniai „Smarkuolė Gilė Hopkins“, „Tiltas į Terabitiją“, „Kaip ir žvaigždės“. K. Paterson yra pelniusi du Niuberio medalius, apdovanota Astridos Lindgren atminimo premija ir Hanso Kristiano Anderseno premijos medaliu.
Knygoje „Tiltas į Terabitiją“ aprašoma dviejų labai skirtingų vaikų draugystė. Pagrindiniai pasakojimo veikėjai – mokykloje draugų neturintis, su namiškiais dažnai bendros kalbos nerandantis Džesas ir naujokė Leslė. Jie atranda savo slaptą nuostabų pasaulį – Terabitiją. Taip vaikai pavadina netoli namų esantį mišką. Į jį galima patekti tik peršokus upelį, laikantis prie medžio pririštos virvės. Nors čia galima pabėgti iš nelengvos kasdienybės, bet susiduriama ir su sunkumais.
Skaitydami ištraukas, atkreipkite dėmesį į veikėjų santykius ir besikeičiančias Džeso būsenas, susidūrus su sunkumais. Kokia reikšmė šiame pasakojime tenka vaizduotei?
Tiltas į Terabitiją
Piktieji kerai
Devintas skyrius
1
Antrąją Velykų dieną vėl prapliupo lyti. Gamtos stichijos tarsi susimokė sugadinti trumpą jų laisvės savaitę. Sukryžiavę kojas Džesas su Lesle sėdėjo Berkų verandoje ir žiūrėjo, kaip važiuodami pro šalį sunkvežimiai teškia purvino vandens sroves ant užpakalinių ratų.
– Varo greičiau negu penkiasdešimt penkias mylias per valandą, – sumurmėjo Džesas.
Kaip tik tuo metu kažkas švystelėjo pro kabinos langą. Leslė pašoko.
– Šiukšlius! – suriko ji tolstantiems sunkvežimio žibintams.
Džesas taip pat atsistojo.
– Ką tu norėtum veikti?
– Aš norėčiau keliauti į Terabitiją, – ji liūdnai žiūrėjo į šniokščiantį lietų.
– Tiek to, eime, – sutiko jis.
– Gerai, – Leslė pralinksmėjo. – Kodėl gi ne?
2
Ji čiupo batus, lietpaltį, o dėl skėčio suabejojo.
– Kaip manai, ar peršoksim į kitą krantą laikydami išskleistą skėtį?
– Ne, – papurtė galvą Džesas.
– Bet vis tiek užeisim pas tave pasiimti guminių batų ir viso kito.
Jis patraukė pečiais.
– Nieko tinkamo neturiu. Eisiu taip, kaip esu.
– Duosiu tau seną Bilo apsiaustą, – pasiūlė ji ir ėmė kopti laiptais į viršų. Į koridorių išėjo Džudė.
– Kas čia darosi, vaikai?
Ir Džeso motina turbūt būtų to paklaususi, bet jos žodžiai būtų skambėję visai kitaip. Džudės akys tartum žvelgė virš jų, o balsas aidėjo už kelių mylių.
– Atsiprašau, kad tau sutrukdėm, Džude.
– Nieko baisaus. Jau pavargau. Pats laikas atsikvėpti. Ar valgėt ką nors priešpiečiams?
– Nesijaudink, Džude. Mes patys pasiimsim.
Džudės žvilgsnis šiek tiek praskaidrėjo:
– Tu apsiavei botus.
Leslė pasižiūrėjo į kojas.
– Tikrai, – atsakė, lyg pati būtų pamačiusi tik dabar. – Norėjom trumpam išeiti į lauką.
– Vėl lyja?
– Taip.
– Mėgdavau vaikščioti po lietų, – nusišypsojo Džudė, panašiai kaip Mei Belė šypsosi per miegus. – Na, jeigu judu galėsit...
– Galėsim.
– Ar Bilas jau sugrįžo?
– Ne. Sakė, kad nesirūpintume, grįš vėlai.
– Gerai, – tarė ji. Paskui staiga šūktelėjo: – O! – ir jos akys plačiai išsiplėtė. – O! – Beveik bėgte ji pasileido į kambarį, ir ten bemat pasigirdo rašomosios mašinėlės tarškėjimas.
– Sunkus metas, – nusišypsojo Leslė.
3
Džesas neįsivaizdavo, kaip gyventų su motina, kuri, užuot žiūrėjusi visokias istorijas per televizorių, kiaurą dieną matytų jas savo galvoje. Jis užkopė laiptais pãskui Leslę, o ji jau rausėsi spintoje ieškodama jam drabužių. Padavė rusvą lietpaltį ir keistą juodą vilnonę skrybėlę.
– O batų nėra, – iš spintos gilumos suskambėjo balsas, prislopintas kabančių apsiaustų eilės. – Gal tiks su platformomis?
– Kas?
– Storapadžiai, – ji ištraukė porą milžiniškų batų.
– Ne. Man jie nusmuks, kai brisiu per purvą. Geriau eisiu basas.
– Ei, – tučtuojau išlindo ji, – ir aš.
4
Žemė buvo šalta. Ledinis purvas gėlė kojas, jie pasileido bėgti šlepsendami per balas ir žliugsinčią purvynę. Princas Terjenas šuoliavo priešais, kaip žuvis nardydamas iš vienos balos į kitą ir vis grįždamas atgal paraginti jų. Taip jis zujo visą kelią timpčiodamas už klešnių ir dar labiau taškydamas permirkusius džinsus.
Pribėgę upelio krantą jie sustojo netekę žado. Vaizdas kaip televizijos filme „Dešimt Dievo įsakymų“, kai į Mozės praskirtą jūroje kelią siūbtelėjęs vanduo nušlavė visus egiptiečius. Taip ilgai buvusi sausutėlė upelio vaga dabar virto šniokščiančia aštuonių pėdų pločio upe. Jos vandenys nešė didžiules medžių šakas, rąstus ir šiukšles, kurios sukosi aplinkui kaip egiptiečių kovos vežimai, įnirtingai ir godžiai lyžčiodami ar net puldami bandančius juos sulaikyti krantus.
– Oho, – pagarbiai prabilo Leslė.
– Taip, – Džesas žvilgtelėjo į virvę. Ji tebekabėjo apvyniota apie laukinės obels šaką. Staiga jam suvirpėjo pakinkliai.
– Gal šiandien neverta?
– Liaukis, Džesai. Peršoksim.
5
Leslės lietpalčio gobtuvas buvo nusmukęs, o šlapi plaukai prilipę prie kaktos. Ji persibraukė ranka akis ir skruostus, tada atvyniojo virvę. Kaire ranka atsisegė viršutinę lietpalčio sagą.
– Čia, – parodė ji. – Kišk Terjeną man čia.
– Aš pernešiu jį, Lesle.
– Tau jis išslys pro apačią.
Ji nekantravo šokti, tad Džesas griebė permirkusį šunelį ir įtupdė Leslei į užantį.
– Turėsi kaire prilaikyti jį už užpakalio, o dešine įsikibti virvės.
– Žinau, žinau, – ji pasitraukė atgal, kad įsibėgėtų.
– Stipriai laikykis.
– Liaukis, Džesai!
Jis prikando liežuvį. Būtų netgi mielai užsimerkęs, bet prisivertė žiūrėti, kaip ji traukiasi atbula, paskui pabėgėja į priekį, pakyla į orą, švysteli per upelį ir grakščiai nutupia ant žemės kitame krante.
– Gaudyk!
Jis ištiesė ranką, tačiau buvo įsispoksojęs į Leslę su Terjenu, ir virvė, išsprūdusi jam iš pirštų, ėmė siūbuoti virš galvos. Stryktelėjęs aukštyn, Džesas sugriebė ją ir, stengdamasis nežiūrėti žemyn ir nesiklausyti vandens ūžimo, įsibėgėjo ir pasileido priekin. Šaltas vanduo lyžtelėjo nuogas pėdas, Džesas pakilo į orą ir netrukus klestelėjo ant užpakalio kitoje upelio pusėje. Terjenas tučtuojau užšoko ant jo, purvinomis letenomis terliodamas lietpaltį ir aštriu kaip švitrinis popierius liežuviu bruoždamas per šlapią veidą.
Leslės akys spindėjo.
– Kelkis, – pasakė ji tramdydama juoką, – kelkis, Terabitijos karaliau, keliaukime į savo karalystę.
Šniurksėdamas nosimi ir atgalia ranka šluostydamasis veidą karalius oriai atsakė:
– Atsikelsiu, kai Jūsų didenybė nuims man nuo pilvo šitą kvailą šunį.
6
Antradienį, paskui ir trečiadienį jie vėl kėlėsi į Terabitiją, ir Džesui jau pavyko kitame krante nušokti ant kojų. Tačiau netgi pasakų karalystėje valandą išbūti šlapiomis šaltomis kelnėmis nelabai jau smagu.
Džeso baimė šokti per upelį stiprėjo sulig kylančiu vandeniu. Leslė nė sykio nesudvejojo, tad Džesui nebuvo kur trauktis. Nors jis ir priversdavo kūną sekti pãskui ją, visa jo esybė veržėsi atgal, trokšdama įsikibti į laukinę obelį kaip Džois Ana į mamos sijoną.
Trečiadienį jiems besėdint tvirtovėje staiga pradėjo taip smarkiai lyti, kad šaltas vanduo ėmė varvėti pro stogą į vidų. Džesas mėgino pasitraukti nuo stambiausių lašų, tačiau įžūlūs įsibrovėliai teškėjo visur.
– Ar žinai, o karaliau, apie ką aš dabar mąstau? – Leslė išpylė vieną pilną skardinę vandens ir pastatė ją ten, kur tekėjo smarkiau.
– Apie ką?
– Man regis, piktosios jėgos užkeikė mūsų mylimą karalystę.
– Prakeiktas orų prognozės biuras.
7
Prieblandoje Džesas pastebėjo, kaip pasikeitė Leslės veidas: šitaip – perdėm karališkai – ji paprastai žvelgdavo į nugalėtus priešus. Jis tučtuojau pasigailėjo taip nekarališkai išsižiojęs.
Tačiau Leslė nusprendė nutylėti.
– Eikime į girią ir paklauskime dvasių. Kokios tos piktosios jėgos ir kaip mums su jomis kariauti? Turiu pareikšti, kad lietus, prapliupęs virš mūsų karalystės, nėra paprastas lietus.
– Gerai, karaliene, – burbtelėjo Džesas ir iššliaužė lauk pro siaurą tvirtovės angą.
Po pušimis netgi lietus ne taip kiaurai merkė. Apsiniaukusią dieną čia buvo beveik tamsu, o aukštai virš galvos lietuje šnarančios šakos skleidė keistą nemelodingą muziką. Iš baimės Džesas pajuto pilve šaltį, lyg būtų nurijęs ledinę spurgą.
Leslė iškėlė rankas ir žvelgė aukštyn į žalią girios baldakimą.
– O girios dvasios, – pradėjo ji iškilmingai. – Mus čia atvedė rūpestis dėl mūsų mylimos karalystės, kurią ir dabar yra apnikusios kažin kokios piktosios jėgos, kažin kokia nežinoma galybė. Meldžiame jūsų, suteikite mums išminties jas atpažinti ir galios jas įveikti.
Ji kumštelėjo Džesą alkūne.
Jis iškėlė rankas.
– Hm... hm... – pradėjo mykti ir, gavęs dar vieną niuksą, užbaigė: – Taip. Išklausykite mus, dvasios.
8
Ji atrodė patenkinta. Bent jau daugiau jo nekumščiavo. Stovėjo ramiai ir tartum klausėsi kažkieno žodžių. Džesas visas tirtėjo, pats nesuprasdamas, ar iš šalčio, ar iš baimės. Tačiau kai Leslė patraukė iš girios, jis apsidžiaugė. Apie nieką daugiau negalvojo, tik apie sausus drabužius, puodelį karštos kavos arba bent porą valandų ant sofos priešais televizorių.
Jis tikrai nevertas būti Terabitijos karaliumi. Kas matė tokį karalių, kuris bijotų aukštų medžių ir nedidelio upeliūkščio?
Jis peršoko upelį. Iš pasišlykštėjimo savimi net baimę užmiršo. Pusiaukelėje dirstelėjo žemyn ir parodė liežuvį kunkuliuojančiam srautui. „Pilko vilko nebijau, nebijau, nebijau“, – pasakė pats sau ir tuoj pat ėmė ieškoti akimis laukinės obels.
Klampodamas per purvą ir lietaus išplaktą žolę į kalvą, Džesas smarkiai trepsėjo kojomis kartodamas mintyse: „Kaire, dešine, kaire, dešine...“
– Persivilkim, o paskui gal pasižiūrėkim pas tave televizorių ar ką kita sugalvokim? – pasiūlė Leslė.
Džesas panoro ją apkabinti.
– Išvirsiu kavos, – apsidžiaugė jis.
– Aha, – nusišypsojo ji ir pasileido bėgte Perkinsų namo link – lengvai ir grakščiai, kaip ji viena temokėjo, ir joks purvas ar lietus nebūtų galėję jai sukliudyti.
9
Trečiadienį Džesas atsigulė lengva širdimi. Jam atrodė, kad dabar jau gali atsipalaiduoti ir viskas bus gerai, tačiau vidurnaktį atsibudo ir su siaubu suvokė, kad vis dar lyja. Jis turi pasakyti Leslei, kad neis į Terabitiją. Juk ji pati neidavo, kai talkino Bilui remontuojant namą. Ir jis nekláusė jos, kodėl. Tačiau sunkiausia ne prisipažinti Leslei, kad bijo. Jam pačiam baisu, kad jis bijo. Tartum ko trūktų, nelyginant Mei Belės dėlionėje, kur vietoj kieno nors akies ar ausies lieka skylė. Dieve mano, jau verčiau gimti be rankų negu be dvasios. Tą naktį jis nebeužmigo, tik baisėdamasis klausėsi lietaus, žinodamas, kad Leslė – nesvarbu, kiek upelyje pakiltų vanduo, – vis tiek norės per jį keltis.
Ne!
Vienuoliktas skyrius
10
Kažkas ėmė suktis Džesui galvoje. Išsižiojo, bet burna buvo perdžiūvusi ir jis neištarė nė žodžio. Žvilgsniu šokinėjo nuo vieno veido prie kito ieškodamas pagalbos.
Galiausiai tėvas prašneko – nudūręs akis, stambiu sugrubusiu delnu glostydamas motinai plaukus.
– Berkų mergaitę šįryt ištraukė iš upelio.
– Ne, – Džesas atgavo žadą. – Leslė negalėjo nuskęsti. Ji labai gerai plaukia.
– Ta sena virvė, su kuria jūs, vaikai, šokdavot, nutrūko, – ramiai ir negailestingai tęsė tėvas. – Sako, krisdama susitrenkė galvą.
– Ne, – papurtė galvą Džesas. – Ne.
Tėvas pakėlė akis.
– Man labai gaila, sūnau.
– Ne! – dabar jau suklykė jis. – Aš tavim netikiu. Tu meluoji!
Jis vėl kaip paklaikęs ėmė dairytis, kas jam pritartų. Tačiau visi buvo nuleidę galvas, išskyrus Mei Belę, kuri spoksojo išplėtusi akis iš siaubo. „O jeigu tu iš tikrųjų numirei, Lesle?“
– Ne, – jis žiūrėjo Mei Belei tiesiai į akis. – Meluojat. Leslė nemirė.
Jis apsisuko ir išbėgo iš virtuvės, tinklinės durys užsitrenkė jam iš paskos.
11
Džesas pasileido žvyrkeliu į plentą, paskui pasuko į vakarus – į priešingą pusę nuo Vãšingtono ir Milsburgo, ir nuo senojo Perkinsų namo. Priešais atvažiuojanti mašina ėmė pypsėti, pasuko į šoną ir vėl supypsėjo, tačiau jis vargu ar ją matė.
Leslė... užsimušė... tavo draugė... virvė... nutrūko... susitrenkė... tu... tu... tu. Žodžiai sproginėjo galvoje kaip kukurūzų spragėsiai krosnelėje. Dieve... negyva... tu... Lesle... negyva... tu. Jis bėgo tol, kol kojos ėmė pintis, bet vis tiek bijojo sustoti. Tartum žinojo, kad tol, kol bėgs, Leslė bus gyva. Viskas priklauso nuo jo. Jis turi nesustoti.
Jam už nugaros suburzgė pikapas, bet jis neatsisuko. Stengėsi bėgti dar greičiau, bet tėvas jį aplenkė ir sustabdęs automobilį tiesiai priešais iššoko laũk ir pasileido prie jo. Jis pagavo Džesą ir pakėlė ant rankų kaip kūdikį. Kurį laiką Džesas spardėsi ir mėgino išsivaduoti iš stiprių jį apglėbusių rankų. Paskui nustojo priešintis ir pasidavė stinguliui, kuris iš smegenų gelmių sklido į visą kūną.
Suglebęs jis atsirėmė į pikapo dureles, nejausdamas, kaip galva dunksi į langą. Tėvas važiavo įsitempęs, tylėdamas, tik vieną kartą atsikrenkštė lyg norėdamas ką sakyti, bet žvilgtelėjęs į Džesą prikando liežuvį.
Kai juodu privažiavo namus, tėvas nelipo laũk, sėdėjo tylomis. Pajutęs jo neryžtingumą, Džesas pats atidarė dureles ir išlipo. Stingstančiomis kojomis nuėjo į miegamąjį ir atsigulė ant lovos.
12
Pabudo staiga, pažadintas tamsoje skendinčių namų tylos. Atsisėdo visas sustiręs ir virpantis, nors buvo su visais drabužiais, net su striuke ir sportbačiais. Gretimoje lovoje kvėpavo mãžosios sesutės, keistai garsiai ir neramiai tokioje tyloje. Jį bus pažadinęs sapnas, bet negalėjo jo prisiminti, koks. Liko tik patirtas siaubas. Pro langą be užuolaidų regėjo pakrypusį mėnulį ir šimtus skaisčių žvaigždžių, mirgančių aplink jį.
Prisiminė, kad kažkas sakė, jog Leslė mirė. Tačiau dabar suprato, kad tai buvo jo baisiajame sapne. Leslė negalėjo mirti, kaip negali ir jis. Tačiau žodžiai nerimastingai šiureno galvoje kaip žvarbaus vėjo pajudinti medžių lapai. Jeigu dabar atsikeltų ir nuėjęs prie Perkinsų namo pasibelstų į duris, Leslė įleistų, o Princas Terjenas šokinėtų jai apie kojas kaip žvaigždutė aplink mėnulį. Naktis labai graži. Gal jie net nubėgtų per kalniuką ir laukus prie upelio ir persikeltų į Terabitiją.
Jie dar niekada nebuvo ten naktį. Tokioje skaisčioje mėnesienoje rastų kelią ir jis papasakotų apie savo kelionę į Vãšingtoną. Ir atsiprašytų. Koks jis kvailys, kad nepasiūlė kartu pasiimti Leslės. Jis, Leslė ir mokytoja Edmunds būtų puikiai praleidę dieną – kitaip nei dviese, bet vis tiek būtų buvę labai gera. Mokytoja ir Leslė labai patinka viena kitai. Būtų buvę smagu važiuoti su Lesle. „Man taip gaila, Lesle.“ Jis nusivilko striukę, nusiavė sportbačius ir palindo po antklode. „Kvailys, nesusipratau tavęs paklausti.“
„Nieko baisaus, – pasakys Leslė. – Aš buvau Vãšingtone tūkstančius kartų.“
„Ar matei kada nors buivolų medžioklę?“
Kažkodėl tai vienintelis dalykas Vãšingtone, kurio Leslė niekada nematė, ir jis turės jai apie tai papasakoti – kaip mažyčiai gyvulėliai užsimuša krisdami nuo skardžio.
13
Staiga jis pajuto skrandyje šaltį. Tai buvo kažkaip susiję su buivolais, kritimu, su mirtimi. Ir su tuo, kad pamiršo paklausti, ar Leslė negalėtų su jais važiuoti į Vãšingtoną.
„Aš tau pasakysiu vieną paslaptį.“
„Kokią?“ – paklausė Leslė.
„Šįryt aš bijojau eiti į Terabitiją.“
Iš skrandžio šaltis ėmė kilti aukštyn. Džesas apsivertė ir užgulė jį. Gal dabar geriau negalvoti apie Leslę. Rytą atsikėlęs pirmiausia nueis pas ją ir viską paaiškins. Dieną geriau mokės paaiškinti, nes jau bus atsikratęs jausmo, kurį sukėlė tas miglotas košmaras.
Jis prisivertė galvoti, kaip Vãšingtone praleido dieną, stengdamasis iki smulkmenų prisiminti matytus paveikslus ir skulptūras, atgaminti mokytojos Edmunds balsą, žodis žodin, ką sakė jis ir ką mokytoja jam atsakė. Kartkartėmis sąmonės kampučiu jis pajusdavo krintąs, bet tuoj pat nustumdavo tą pojūtį gilyn, galvodamas apie kitą paveikslą ir kitą pokalbį. Rytoj būtinai viską papasakos Leslei.
Džesas nieko nebejautė iki tos akimirkos, kai atsibudęs pamatė kambarį, užlietą saulės šviesos. Mergaičių lovoje tebuvo sujauktos antklodės, o iš virtuvės sklido bruzdesys ir prislopinti balsai.
14
Dieve! Vargšė Besė. Vakar vakare jis užmiršo ją, o dabar jau turbūt vėlu. Nežiūrėdamas įspraudė kojas į užrištus sportbačius.
Mama stovėjo prie viryklės ir išgirdusi Džesą žvilgtelėjo į jį.
– Aš pamiršau Besę, – jį vėl sukaustė šaltis.
– Tėtis melžia.
– Ir vakar pamiršau.
– Tėtis už tave pamelžė, – vėl palingavo galvą mama. Neatrodė, kad kaltintų. – Valgysi?
Gal todėl toks keistas jausmas pilve? Nuo to laiko, kai mokytoja Edmunds pakeliui į namus Milsburge nupirko jam ir sau ledų, jis nieko burnoj neturėjo. Brenda su Ele sėdėjo prie stalo ir spoksojo į jį. Mažylės per televizorių žiūrėjo animacinį filmuką, trumpai atsigręžė dirstelėti į jį ir tuoj pat vėl nusisuko.
Jis atsisėdo ant suolo. Mama pastatė priešais kupiną lėkštę blynų. Džesas neprisiminė, kada paskutinį kartą ji kepė blynus. Užsipylė sirupo ir pradėjo valgyti. Blynai buvo baisiai gardūs.
– Tau visai nesvarbu, ar ne? – Brenda, sėdinti priešais.
Jis apstulbęs pilna burna stebeilijo į ją.
– Jeigu Džimis Dikas numirtų, aš nė kąsnelio negalėčiau nuryti.
Viduje tūnojęs šaltis staiga surakino jį visą.
– Ar tu neužsičiaupsi, Brenda Arons? – šoko motina, grėsmingai aukštai iškėlusi mentę.
– Bet, mama, jis čia sėdi ir lyg niekur nieko kemša blynus. Jau būčiau visas akis išverkus.
Elė žvilgtelėjo į motiną, paskui į Brendą.
– Berniukai tokiais atvejais neverkia. Taip, mama?
– Vis tiek nei šis, nei tas taip sėdėti ir ryti kaip kiaulei.
– Brenda, aš tave įspėjau: jeigu tu neužsičiaupsi...
15
Jis girdėjo jas kalbant, bet jos buvo dar toliau negu tas baisus sapnas. Jis valgė, kramtė ir rijo, o kai mama įdėjo lėkštėn dar tris blynus, suvalgė ir tuos.
Parėjo tėvas ir parnešė pieną. Supilstė į sulčių butelius ir sustatė į šaldytuvą. Paskui nusiplovė rankas ir atėjo prie stalo. Eidamas pro Džesą švelniai uždėjo ranką jam ant peties. Jis visai nepyko dėl melžimo.
Lyg per miglą Džesas matė, kaip tėvai susižvalgė, paskui pasižiūrėjo į jį. Motina griežtai dėbtelėjo į Brendą, tada atsisuko į tėvą, lyg norėdama įspėti, kad neleistų Brendai prasižioti, bet Džesas tik galvojo, kokie skanūs blynai ir kad būtų gerai, jeigu mama dar kelis jam įdėtų. Jautė, kad daugiau prašyti nereikia, tačiau nusivylė, kai mama jų neįdėjo. Tada pagalvojo, kad turi pakilti nuo stalo, bet nelabai žinojo, kur eiti ir ką daryti.
– Mudu su mama ruošiamės eiti pas kaimynus pareikšti užuojautos, – pasakė tėvas. Patylėjęs atsikrenkštė ir pridūrė: – Manau, tau irgi derėtų nueiti. – Jis vėl nutilo. – Juolab kad tu geriausiai mergaitę pažinojai.
Džesas bandė suprasti, ką tėvas jam sako, bet negalėjo.
– Kokią mergaitę? – sumurmėjo jis, žinodamas, kad nereikia to klausti.
Elė su Brenda išsižiojo iš nuostabos.
16
Tėvas pasilenkė per stalą ir uždėjo savo didelį delną Džesui ant rankos. Paskui sunerimęs žvilgtelėjo į žmoną. Ši stovėjo skausmo sklidinomis akimis ir tylėjo.
– Džesai, tavo draugė mirė. Turi suprasti.
Džesas ištraukė ranką iš tėvo delno ir atsistojo.
– Žinau, kad tai nelengva, – palydėjo jį tėvo žodžiai, kai jis ėjo į miegamąjį.
Džesas grįžo iš ten apsivilkęs striukę.
– Tu jau pasiruošęs? – pašoko iš vietos tėvas.
Motina nusirišo prijuostę ir susiglostė plaukus. <...>
Aptariame tekstą
- Ką veikia Džesas ir Leslė? Kokia nuotaika juos apėmusi ir kodėl? [1]
- Ko norėtų Leslė ir kaip į tai reaguoja Džesas? [1]
- Papasakokite, kaip vaikai ruošiasi išeiti. Kodėl jie suabejoja, ar imti skėtį? [2]
- Perskaitykite vaidmenimis vaikų pokalbį su Leslės mama Džude. Apie ką ir kaip jie kalbasi? Kaip suprantate Leslės žodžius „sunkus metas“ ir kam jie skirti? [2]
- Kaip manote, kodėl šūktelėjusi „o!“ Leslės mama nubėgo į savo kambarį ir ėmė rašyti mašinėle? Kaip tai ją charakterizuoja? [2]
- Ką Džesas pagalvoja apie savo mamą, lygindamas ją su Leslės mama? Kaip manote, kuo užsiima Leslės mama Džudė? [3]
- Kodėl Džesas apsisprendžia eiti basas? Kaip ir kodėl tuomet pasielgia Leslė? [3]
- Kaip Leslei ir Džesui sekėsi keliauti prie upelio? [4]
- Ką pamato vaikai, pribėgę upelio krantą? Su kuo palyginamas šis vaizdas? Kodėl? [4]
Tyrimas
Pasidomėkite, kokį kelią jūroje buvo praskyręs Mozė. Kur apie tai rašoma?
Aptariame tekstą
- Ką ir kaip ištaria Leslė, išvydusi patvinusį upelį? [4]
- Kaip jaučiasi ir kuo suabejoja Džesas, visa tai matydamas? Kaip į tai atsako Leslė? [4]
- Kaip Leslė ruošiasi šuoliui per upę? Kaip jos šuolį stebi Džesas? [5]
- Papasakokite Džeso vardu (pirmuoju asmeniu), kaip jam sekėsi peršokti upę. [5]
- Kodėl Leslės akys spindi? Kaip ji vadina Džesą ir vietą, į kurią jie persikėlė? Kaip Leslės žaidimą priima Džesas? [5]
- Kokių nepatogumų patiria Džesas kitomis lietingomis dienomis Terabitijoje? Koks jausmas jį užvaldo? [6]
- Kaip nusiteikusi šiomis dienomis Terabitijoje lankosi Leslė? [6]
- Pradėjus labai smarkiai lyti, Leslė išsako savo mintį apie jųdviejų karalystę. Kokia ta mintis? [6]
- Ką ir kaip atsako Džesas? Kodėl jis čia pat pasigaili taip pasielgęs? [6, 7]
- Ką pasiūlo Leslė, tęsdama savo žaidimą? Ką ir kaip šįkart jai atsako Džesas? [7]
- Kokiais žodžiais ir kokiu tonu Leslė kreipiasi į girios dvasias? [7]
- Kaip elgiasi Džesas ir ką jaučia iš tikrųjų? [7]
- Kaip šis epizodas charakterizuoja Leslę? [7]
- Kuo patenkinta Leslė? Kokia būsena ją yra apėmusi? [8]
- Kodėl Džesas jaučiasi esąs nevertas būti Terabitijos karaliumi? Kaip berniukas save drąsina, šokdamas per upelį ir grįždamas namo? [8]
- Kaip suprantate, kodėl Džesas panoro apkabinti Leslę? [8]
- Dėl ko labiausiai graužiasi Džesas, mąstydamas apie savo baimę? Ką jis galvoja apie Leslę? [9]
- Kokią žinią Džesui praneša tėvas? Kaip jis elgiasi kalbėdamas? [10]
- Kaip Džesas priima žinią apie Leslės mirtį? Kaip elgiasi kiti šeimos nariai? [10]
- Kodėl, jūsų manymu, Džesas leidžiasi bėgti? Ką jis įsivaizduoja bėgdamas? [10, 11]
- Pakomentuokite Džeso ir tėvo elgesį, jų savijautą. [11]
- Ką mato, girdi ir jaučia Džesas, pabudęs iš miego? Kokia jam pasirodo žinia apie Leslės mirtį? [12]
- Dėl ko Džesas save kaltina ir apie ką svajoja? Kokius pokalbius su Lesle kuria savo galvoje? [12, 13]
- Kokią paslaptį Džesas nori pasakyti Leslei? [13]
- Kuo Džesas laiko žinią apie Leslės mirtį? [13]
- Kokia pirma mintis išgąsdina ryte pabudusį Džesą? Kas ir kaip jį nuramina? [14]
- Kodėl, jūsų manymu, tėvai nekaltina Džeso dėl nepamelžtos karvės? [14]
- Kuo ir kaip sesuo Brenda kaltina blynus valgantį Džesą? Kaip į jos žodžius reaguoja mama? Kaip brolio elgesį įvertina Elė? [14]
- Kaip namiškių kalbos ir elgesys veikia Džesą? Ką jis atsako į tėvo žodžius apie užuojautą, kurią derėtų pareikšti kaimynams? [15]
- Kas kelia nerimą tėvui? Ką ir kodėl jis ištaria? [16]
- Kaip pasielgia Džesas? [16]
Apibendriname
- Kuriuo asmeniu pasakojama? Kurio veikėjo mintis ir veiksmus dažniausiai komentuoja pasakotojas? Kaip manote, kodėl?
- Kuriuo metų laiku vyksta ištraukų veiksmas?
- Apibūdinkite vietas, kuriose vyksta veiksmas. Kuri veiksmo vieta aprašoma išsamiausiai ir tikroviškiausiai?
- Šiame pasakojime sugretinami du pasauliai – kasdienis ir susikurtasis, įsivaizduojamasis. Kokia riba juos skiria ir kaip ją reikia įveikti? Prisiminkite pasakas ir kitas fantastines istorijas. Kaip veikėjai persikelia į kitą pasaulį (pavyzdžiui, kaip į Veidrodžio karalystę patenka Alisa)?
- Apibūdinkite Leslės mamą Džudę ir Džeso šeimą (tėvą, mamą, seseris). Išrinkite kiekvieną iš šių veikėjų apibūdinančias frazes.
Veikėjas | Citata |
Leslės mama Džudė | |
Džeso tėtis | |
? |
- Charakterizuokite Džesą ir Leslę. Atkreipkite dėmesį į jų elgesį, žodžius ir mintis. Kuo jie panašūs ir kuo skiriasi?
- Džesas ir Leslė draugauja, daug laiko būna kartu, bet jie kilę iš skirtingos aplinkos. Kuo skiriasi jų aplinka, kokią įtaką ji daro vaikų poelgiams? Kuo Leslė panaši į savo mamą? Į ką panašus Džesas?
- Šioje ištraukoje tėvai vaikams daug ką leidžia ir jų nekontroliuoja. Ar pritartumėte tokiam jų požiūriui?
- Užpildykite lentelę ir pakomentuokite, kaip vaikai jaučiasi Terabitijoje, ką apie ją mano ir kalba. Kuo skiriasi vaikų kalbėjimo būdas įprastiniame gyvenime ir Terabitijoje? Kaip manote, kodėl?
Vaikai Terabitijoje | |||
Džesas | Leslė | ||
Savijauta, mintys, žodžiai | Citata | Savijauta, mintys, žodžiai | Citata |
- Kodėl, jūsų nuomone, vaikams taip reikalinga jų susikurta Terabitija? Kaip Džesas ir Leslė ją vadina, kuo joje tampa?
- Paaiškinkite Džeso mintis, jog „jam pačiam baisu, kad jis bijo“, „geriau gimti be rankų negu be dvasios“.
Diskusija
Ar pritartumėte minčiai, kad Džesą valdančią baimę galima vadinti savisauga, o Leslė gyvena svajonių pasaulyje, todėl mažiau saugosi? Atsakymą pagrįskite.
Kuriame tekstą
Gal jūs turėjote ar turite draugą, kuris irgi mėgsta labiau negu jūs rizikuoti? Detaliai papasakokite apie tokį įvykį: kaip ir kodėl elgėsi draugas ir kaip elgėtės ir jautėtės jūs.
Pradėkite nuo pradinės situacijos, t. y. veiksmo užuomazgos. Vėliau plėtokite pasakojimą, aprašykite, kaip, kur ir kada vyksta veiksmas, aprašykite savo ir draugo veiksmus ir jausmus. Apgalvokite aukščiausią pasakojimo įtampos tašką, po kurio įvyksta esminis pasikeitimas. Pasakojimą baikite užsklęsdami – atomazga.
Apibendriname
- Pažiūrėkite pagal šią knygą sukurtą Gaboro Čupo (Gábor Csupó) filmą „Tiltas į Terabitiją“.
- Pakomentuokite, kaip režisierius sumano pavaizduoti Terabitijos karalystę. Kokius vaizdus ir specialiuosius efektus pasitelkia?
- Palyginkite veikėjus – kaip jie vaizduojami knygoje ir kaip kine.
- Kodėl Džesas negali suvokti žinios apie Leslės mirtį? Kokia būsena jį apėmusi?
- Pakomentuokite namiškių elgesį ir žodžius, skirtus Džesui, netekusiam draugės. Ar, jūsų manymu, jie elgiasi tinkamai? Kodėl?
- Kaip manote, ar Džeso mintys apie galimą pokalbį su Lesle naktį yra svajonės ar sapnas? Savo nuomonę pagrįskite.
- Raskite tekste ir pacituokite žodžius, rodančius, kad Leslė Džesui buvo labai artima ir svarbi, kad berniukas ją suprato ir gerai pažinojo, kad Leslės pasaulis traukė Džesą.
Diskusija
Kaip reikėtų pranešti žinią apie skaudžią netektį? Kas ir kaip gali padėti, paguosti netekties akivaizdoje? Į kokių sričių profesionalus galima kreiptis pagalbos išgyvenant netektį ar padedant ją išgyventi artimam draugui?
Apibendriname
- Kaip manote, ar Džeso prisipažinimas, kad bijo šokti per upelį, būtų pakeitęs Leslės planus eiti į svajonių mišką?
- Ar, jūsų nuomone, Džesas gali save kaltinti, kad nebuvo kartu su Lesle nelaimės valandą? Kodėl taip manote?
- Visuose šiame skyriuje skaitytuose tekstuose kalbama apie sunkumus, išbandymus, su kuriais susiduria vaikai. Kuriuose tekstuose vaikai su jais bando susidoroti savarankiškai, o kuriuose ieško pagalbos? Kaip išbandymai pakeičia vaikus?
Kūrinys | Veikėjas (vaikas) | Patiriamas išbandymas | Kaip (savarankiškai ar kam nors padedant) | Kaip išbandymas paveikia / |