„Auksinės žuvelės“ tema kitaip

1

Ar buvo, ar nebuvo, bet žmonės pasakoja. Tai gal ir buvo, negi jie tuščiai šnekės.

Trobelėje prie marių gyveno žvejys. Jau buvo senas, pati kadais mirusi, vaikai į miestą iškeliavę laimės ieškoti. Gal ir rado tą laimę, nes pas tėvą nė vienas akių nerodė. Ką padarysi.

Kiekvieną rytą žvejys pasiimdavo meškerę ir eidavo meškerioti. Margis bėgdavo priekyje, iki pat marių uodega taką šluodamas. O kai žvejys įlipdavo valtin, suamsėdavo „au au“. Šunų kalba tai tikriausiai reiškia „laimingai“ arba „sėkmės“.

O kiek sėkmės reikia vienam. Pagauni vieną kitą lydekaitę ar ešerį, vieną kitą pūkį, ir gerai. Žuvienei užtenka, Margiui su peliautoja Raine lieka. Net kaimynystėje gyvenančiai moteriškei nunešdavo. Tad žuvavo kasdien žvejys labiau iš įpratimo, o ne iš reikalo.

Išplaukia, būdavo, į marių vidurį, užmeta meškerę. Tada neskubėdamas prikemša pypkę tabako, užsirūko ir žiūri į vandenį, į debesis, į pušimis apaugusias kopas. Plūdė šokinėja – pūkiai aplinkui naršo, masalą ant kabliuko tikrina. O žvejui nė motais. Sėdi valtyje, meškerę mirko. Snaudžia.

2

Vienos tokios žvejonės metu girdi jis balsą:

– Ar nieko kito neturi, tik sliekų?

Apsidairo žvejys. Kas čia vidury marių kalba. Aplinkui tuščia, bangelės raibuliuoja, ant jų plūdė aukštyn – žemyn...

– Negi vaidenasi? – sumurma pro ūsus, – gal ką negero suvalgiau?..

– Vaidentųsi, jeigu tik sliekais būtum penimas! – sako pašaipus balsas.

Visas žvejo mieguistumas išdulkėjo:

– Kas čia?!

– Aš.

– Kas aš?

– Lestė.

Apsidairo žvejys ir pamato jūržuvę, didumo beveik sulig valtimi.

– Trisdešimt metų žiūriu, kaip tu mariose meškerioji, – sako didžuvė, – ir visą laiką tavo jaukas sliekai. Negi neturi ko nors kito?

– Ko kito? – nustemba žvejys.

– Tavo sliekai, žvejy, marių žuvims jau seniai nusibodo. Kimba tik iš įpratimo.

– Kaip nusibodo? – sako žvejys. – Kiek beužmetu meškerę, vis slieką nukramto.

– E, tai pūkiai iš tavęs šaiposi. Jie jau tokie – lenktyniauja, kuris greičiau nuo kabliuko slieką nužiaumos. Greičio rekordas – trys peleko mostai.

Mat kaip, kraipo ūsą žvejys, mat kaip, sportuoja. Sliekų sportą sugalvojo. Kad tave kur krakamoliai ir marmošės...

– Tai ko, ponia, pageidautum? – klausia žvejys. – Duonos? Pyrago?

– Jau senų seniausiai duonos norėjau paragauti, – sako Lestė.

Žvejys iš maišelio ištraukia puskepalį, atriekia postorę riekę ir paduoda didžuvei:

– Prašom, ponia.

– Dėkui, dėkui, – maumoja duoną Lestė. – Na ir skanumėlis, pirmą kartą taip gardžiai valgau...

Žvejys ir sau atsignybia gabalėlį, – duona kaip duona. Tokia ir turi būti.

3

– Prašyk, ko tik nori, kad šitaip mane pamaloninai, – suvalgiusi duonos riekę, sako didžuvė.

Žvejys numoja ranka:

– Tai, kad man nieko nereikia. O ir tu juk ne auksinė žuvelė, kad norus vykdytum.

– Auksinės tik pasakose būna. Kur tu matei, kad auksinis daiktas plauktų?

– Ogi iš tikrųjų, – krapšto žvejys galvą. – Vienos melagystės tos pasakos...

– Nesakyk... Visose pasakose yra ir tiesos dalis. Dėl tos teisingos dalies jos ir sekamos. Na, ko norėtum?

– O ar galiu pagalvoti? – klausia žvejys.

– Galvok, – atsisveikina didžuvė ir neria į gelmę.

4

Nebemeškeriojo daugiau tądien žvejys, grįžo namo. Apie nieką kitą mintys nesisuka, tiktai – ko norėti.

Turtų? Valdžios? O gal laimės?

Tris dienas senasis žvejys sėdėjo trobelėje galvą rankom parėmęs, galvojo ir šiaip, ir taip. Nevalgė, negėrė – toks rūpestis. Ko iš didžuvės prašyti, ko jam tikrai trūksta, nesugalvoja. Margis uodega vizgina, žiūri į akis, o žvejys jo nepastebi. Rainė nugarą riečia, glaustosi į kojas ir murkia, o žvejys sako: „Netrukdyk.“ Nežino alkani gyvuliukai, ką ir bemanyti.

Trečią dieną priešpiet atėjo kaimynystėje gyvenanti moteriškė:

– Gal kas, kaimynėli, nutiko, – sako, – nei kieme, nei mariose tavęs nebematau? Nė dūmelis iš kamino nerūksta...

– Ne, – moja žvejys, – nieko nenutiko.

Nieko tai nieko, ką daugiau besakysi.

5

Popiet pasiėmė žvejys duonos puskepalį ir išplaukė į marias. Vidury marių pašaukė Lestę.

Išnyra iš gelmių didžuvė, pasilabina. Žvejys ją duona pavaišina.

– Ką sugalvojai? Ko norėtum? – klausia duoną žiaumodama jūržuvė.

– Ilgai, marių didžuve, galvojau, ko noriu, – sako žvejys, kimšdamas į pypkę tabaką. – Turtų man nereikia, užtenka to, ką turiu. Valdžios irgi nereikia – vieni rūpesčiai. Prašyčiau iš tavęs naujos valties, bet vėl – mano laimei ir senosios užtenka...

Papsi žvejys pypkę, didžuvė šalia valties linguojasi, laukia, ko žvejys prašys.

– Neturiu ko iš tavęs prašyti, lyg ir nieko netrūksta. Diena ateina, diena praeina, ir ačiū Dievui.

Ilgai ilgai tylėjo didžuvė.

– Nepyk, žvejy, kad per mane tuščiai galvą sukai, – atsiprašo pagaliau ir neria į gelmę.

6

Grįžta žvejys namo. Ant kranto jį pasitinka Margis.

– Laukei, Margi, laukei, – paglosto žvejys šunelį.

Prie trobelės slenksčio Rainė glaustosi.

Paglosto žvejys katę:

– Ir tu, pelioke, laukei.

Įėjęs į trobelę, suranda Rainei kelias rūkytas žuveles, įpila Margiui užvakarykštės sriubos, sau pasiima duonos žiauberę.

Vakaroja visi trys kieme ant suolelio, vienas prie kito glaudžiasi.

Saulės kamuolys rausdamas pamažu leidžiasi į marias ir bangose užgęsta.

Labanakt.

1. Tradicinėje pasakoje žvejys ir ypač jo žmona labai daug nori ir galų gale nieko negauna. S. Poškaus kūrinyje žvejys nieko nenori. Kaip jaučiasi vieni ir kiti veikėjai abiejų pasakų pabaigoje?
2. Kokias vertybes teigia liaudies pasaka ir kokias S. Poškaus kūrinys?
3. Apibendrindami atsakymus į 1, 3, 4, 7, 8 klausimus, užpildykite diagramą:

1. Kaip vertinate tokį rašytojo požiūrį į liaudies pasaką?
2. Kas S. Poškaus pasakoje kelia šypseną?
3. Koks galėtų būti liaudies pasakos ir koks S. Poškaus kūrinio moralas arba pagrindinė mintis?