Chapter 6.2 (Biologija 7 kl)

Žiedinio augalo organai, sandara ir funkcijos (6.1 tema)

Sąvokos: šakniaplaukiai, liemeninės šaknys, kuokštinės šaknys, orinės šaknys, kamienas, lapalakštis, lapkotis, lapo gyslos

6.1.1 pav. Stelmužės ąžuolas ir mažoji plūdena

6.1.1 paveiksle matote Stelmužės ąžuolą – seniausią ir storiausią medį Lietuvoje. Šiam paprastajam ąžuolui (Quercus robur) apie 1 500 metų, jis yra 3,5 m skersmens, 23 m aukščio. Paveiksle šalia – mažosios plūdenos (Lemna minor), vienos iš mažiausių Lietuvoje išplitusių žiedinių augalų, užaugančios tik iki 1–15 mm dydžio. Kaip manote, kodėl jie abu priskiriami augalų karalystei? Kuo šie augalai panašūs? Ar jie žydi?

Šioje temoje jūs:

  • nagrinėsite žiedinio augalo organus ir aiškinsitės, kokias funkcijas jie atlieka;
  • išsiaiškinsite ir suprasite, kokią reikšmę augalui turi pakitę organai.

Žiedinio augalo sandara

Iš visų augalų didžiausia įvairove išsiskiria žiediniai augalai. Nors jie turi tuos pačius organus, išvaizda labai skiriasi. Pagal paskirtį augalų organai skirstomi į vegetatyvinius, arba augimo ir mitybos, ir lytinio dauginimosi organus. Vegetatyviniams organams priklauso šaknys, stiebai, lapai. Šiais organais augalai gali daugintis nelytiškai (vegetatyviškai). Prie lytinio dauginimosi organų priskiriami žiedai ir iš jų išsivystę vaisiai ir sėklos (6.1.2 pav.).

6.1.2 pav. Žiedinio augalo organai

Augalų šaknys

6.1.3 pav. Šakniaplaukiai padidina siurbiamąjį plotą.

Šaknis (6.1.3 pav.) – dažniausiai požeminis, dirvožemyje esantis augalo organas. Augalų šaknys atlieka dvi svarbias funkcijas: augalą įtvirtina dirvožemyje ir iš jo siurbia vandenį su ištirpusiomis mineralinėmis medžiagomis.

Vanduo su mineralinėmis medžiagomis į šaknį patenka pro šakniaplaukius vykstant osmosui. Kuo jų daugiau, tuo didesnis siurbiamasis plotas.

Į šaknies ląsteles patekęs vanduo su mineralinėmis medžiagomis skverbiasi į vandens indus, jais tekėdamas pasiekia stiebą ir juo keliauja į lapus. Vanduo su ištirpusiomis organinėmis maisto medžiagomis iš lapų į šaknis grįžta rėtiniais indais (6.1.4 pav.).

6.1.4 pav. Dirvožemio vanduo pro šakniaplaukius patenka į augalo šaknies ląsteles (a), o iš jų – į vandens apytakinius indus (b).

Pagal išorinę sandarą šaknys skirstomos į liemenines ir kuokštines (6.1.5 pav.). Liemeninės šaknys turi storą pagrindinę šaknį ir daug plonų šoninių šaknų. Tokias šaknis turi kiaulpienės. Kuokštinės šaknys yra vienodo storio ir ilgio. Tokias šaknis turi miežiai, rugiai, gysločiai.

6.1.5 pav. Liemeninės (a) ir kuokštinės (b) šaknys

Šakniagumbiai ir šakniavaisiai yra sustorėjusios šaknys, kuriose kaupiamos maisto medžiagų atsargos. Šakniagumbius turi jurginai, batatiniai sukučiai (dar vadinami saldžiosiomis bulvėmis), o šakniavaisius – ropės, burokai, burokėliai, morkos. Pirmaisiais metais iš sėklų išdygę augalai išaugina lapus, kuriuose vykstant fotosintezei gaminamos organinės maisto medžiagos. Augalui augti ir vystytis skirtų nesunaudotų medžiagų perteklius kaupiamas šaknyse, todėl pakinta jų išvaizda – šaknys sustorėja. Rudenį lapai nunyksta, o šaknys vartojamos maistui ar gyvūnų pašarui. Iš cukrinių runkelių šakniavaisių gaminamas cukrus. Pavasarį į dirvą pasodinti šakniavaisiai naudoja šaknyse sukauptų medžiagų atsargas ir išaugina lapus, žiedus, subrandina sėklas (6.1.6 pav.).

6.1.6 pav. Pirmaisiais augimo metais iš sėklų sudygusios morkos išaugina lapus, o juose pagamintos organinės maisto medžiagos kaupiamos šakniavaisyje. Morkos šakniavaisis pasodintas dar kartą antraisiais augimo metais išaugina lapus, žiedus, subrandina sėklas.

Kai kurių augalų šaknims dirvožemio nereikia. Tokios šaknys vadinamos orinėmis (6.1.7 pav.). Jomis augalai, pavyzdžiui, orchidėjos, monsteros, gebenės, tvirtinasi prie atramos ir siurbia drėgmę iš oro. Tokios šaknys taip pat gali vykdyti fotosintezę.

6.1.7 pav. Orchidėjų orinės šaknys

Augalų stiebai

Šaknis su lapais, žiedais jungia stiebas. Jis augalui suteikia atramą, juo teka vanduo ir maisto medžiagos, gali kauptis maisto atsargos. Pagal ląstelės sienelės sudėtį stiebai skirstomi į žolinius ir sumedėjusius. Ant stiebo dažniausiai auga trejopi pumpurai. Iš vienų išauga ūgliai arba lapai (lapiniai pumpurai) (6.1.8 pav.), iš kitų skleidžiasi žiedai (žiediniai pumpurai), o iš mišrių pumpurų – lapai ir žiedai (6.1.9 pav.). Šie sudaro didžiąją pumpurų dalį.

6.1.8 pav. Sprogstant lapiniams pumpurams išauga lapai.
6.1.9 pav. Sprogstant mišriems pumpurams skleidžiasi lapai ir žiedai.

Jau žinote, kad stiebo viduje yra apytakiniai audiniai – vandens ir rėtiniai indai. Vandens indais vanduo teka ir kartu perneša mineralines medžiagas. Jais vanduo iš šaknų kyla aukštyn. Rėtiniais indais vanduo teka su organinėmis medžiagomis. Šiais indais vanduo iš lapų leidžiasi žemyn į šaknis. Sumedėjusių augalų vandens indai būna medienoje, o rėtiniai indai – karnienoje (6.1.10 pav.).

6.1.10 pav. Vandens ir rėtiniai indai yra stiebo apytakiniai audiniai. Jie susidaro iš brazdo – gaminamojo audinio.

Stiebų būna įvairaus aukščio, storio ir formos. Vienų augalų jie būna statūs, kitų driekiasi, dar kitų vyniojasi aplink atramą. Tvirti ir sumedėję medžių stiebai vadinami kamienais (6.1.11 pav.).

Dažnai manoma, kad po žeme esančios augalų dalys yra šaknys. Tačiau po žeme gali būti ir augalo stiebas. Požeminės stiebo dalys pagal sandarą skirstomos į svogūnus, šakniastiebius ir stiebagumbius (6.1.12 pav.). Tai dirvožemyje augančių augalų pakitę stiebai. Jų paskirtis – kaupti maisto medžiagų atsargas. Juose per vasarą sukauptas maisto medžiagas augalai pavasarį naudoja ūgliams augti ir vystytis.

6.1.11 pav. Medžio stiebas – kamienas
6.1.12 pav. Bulvinės saulėgrąžos (Helianthus tuberosus) stiebagumbiai

Augalų lapai

Lapai sudaryti iš lapalakščio ir lapkočio. Kai kurių augalų lapai lapkočio neturi, prie stiebo tvirtinasi jį apglėbdami. Lapalakštyje matomos lapo gyslos, jose yra apytakiniai audiniai, kuriais vanduo teka su ištirpusiomis medžiagomis. Lapų būna įvairių dydžių ir formų. Skiriasi jų kraštai ir lapalakščio gyslotumas (6.1.13 pav.).

Iš vieno lapalakščio sudarytas lapas vadinamas paprastuoju. Tokius lapus turi klevai, lazdynai, gysločiai, žibuoklės. Lapas su keliais prie vieno lapkočio prisitvirtinusiais lapalakščiais vadinamas sudėtiniu. Tokie lapai yra žemuogių, šermukšnių, aviečių (6.1.14 pav.).

6.1.13 pav. Lapo gyslų raštai lapalakštyje vadinami lapų gyslotumu.
6.1.14 pav. Paprastasis (a) ir sudėtinis (a) lapai

Jau mokėtės, kad lapų asimiliaciniame audinyje vykstant fotosintezei gaminami angliavandeniai. Be fotosintezės, lapai atlieka ir kitas augalui būtinas funkcijas. Lapuose vyksta dujų apykaita – iš aplinkos pro epidermio žioteles (angeles) vykstant difuzijai į lapą patenka fotosintezei būtinas anglies dioksidas ir pasišalina per šį procesą susidaręs deguonis. Pro žioteles garinamas vanduo. Garindamas vandenį, augalas reguliuoja jo pusiausvyrą audiniuose, užtikrina vandens ir medžiagų apytaką ir apsisaugo nuo perkaitimo per karščius. Lapai atlieka ir šalinimo funkciją: rudenį augalas numesdamas lapus pašalina juose susikaupusias kenksmingas medžiagas.

Kai kurių žiedinių augalų lapai pakinta, nes atlieka papildomą funkciją. Pavyzdžiui, ūseliais virtę žirnių, agurkų, vynmedžių lapai, apsivydami apie atramą, padeda į viršų kilti stiebui (6.1.15 pav.). Sausringose vietovėse augantys augalai, pavyzdžiui, šilokai, agavos, sultinguose lapuose kaupia vandens atsargas.

6.1.15 pav. Ūseliais virtę žirnių viršūniniai lapai

Augalų žiedai

Žiedai skirti daugintis. Iš žiedo dalių išsivysto vaisius, kuriame subręsta sėklos. Išbirusios sėklos išaugina naują augalą. Žiedų dydis, spalva ir forma skiriasi (6.1.16 pav. a, b). Dauguma žiedų – ryškiaspalviai, bet yra mažų, neryškių. Vienų augalų žiedai yra pavieniai, kitų susitelkę į grupes – žiedynus.

6.1.16 pav. Česnakų žiedynai (a)
6.1.16 pav. Paprastosios baltagalvės žiedynai (b)

Augalų prisitaikymas augti įvairiomis sąlygomis

Parazitiniai augalai maisto medžiagų gauna iš kitų gyvų augalų. Jų šaknys virtusios siurbtukais, kurie įauga į parazituojamo augalo apytakinius audinius. Jais iš kitų augalų siurbiamas vanduo ir maisto medžiagos.

Anksti pavasarį po lazdynais galima pamatyti žvynšaknių (Lathraea). Iš jų žvynuoto šakniastiebio išauga rausvi žiedynai. Žvynšaknės neturi chlorofilo, todėl kenkia įvairiems medžiams ar krūmams, siurbtukais prisitvirtindamos prie jų šaknų.

Brantai (Cuscuta) (6.1.17 pav.) – belapiai, vijoklinį stiebą turintys parazitiniai augalai. Stiebu apsivynioję apie augalą maitintoją, pavyzdžiui, dilgėlę, dobilą ar liną, jie siurbtukais siurbia iš jo maistą.

6.1.17 pav. Brantai

Amalai (Viscum) (6.1.18 pav.) įsikuria įvairių rūšių medžiuose, pavyzdžiui, beržuose, tuopose, kartais obelyse. Šie visžaliai augalai vykdo fotosintezę ir pasigamina maisto medžiagų, todėl laikomi pusiau parazitiniais augalais.

6.1.18 pav. Amalų apniktas medis (a) ir amalo šakelė (b) su vaisiais – netikromis uogomis

Dauguma dykumose, pusdykumėse augančių augalų geba kaupti vandenį stiebuose arba lapuose. Tokie augalai vadinami sukulentais. Jų ilgos šaknys gali įsiskverbti giliai į žemę ir pasiekti net gruntinius vandenis. Kaktusai (6.1.19 pav.) yra prisitaikę prie dykumos aplinkos, nes turi spygliais virtusius lapus ir kaupia vandenį stiebe.

6.1.19 pav. Kaktusai prisitaikę išgyventi dykumoje.

Lietuvoje auga augalų, mintančių vabzdžiais: tuklės (Pinguicula), skendeniai (Utricularia), saulašarės (Drosera) (6.1.20 pav.). Saulašarės lapai apaugę smulkiais liaukiniais plaukeliais, išskiriančiais klampų skystį, panašų į rasos lašelius. Tas skystis privilioja vabzdžius. Vabzdys, nutūpęs ant saulašarės lapo, įklimpsta skystyje, o jame esantys tam tikri junginiai vabzdį suvirškina. Suskaidytos medžiagos pro lapo paviršių įsiurbiamos į augalą. Saulašarės auga šlapiose, pelkėtose vietovėse. Pelkių dirvožemyje maisto medžiagų mažai, ypač jame trūksta azoto, todėl saulašarės jo gauna iš įvairių vabzdžių juos virškindamos. Tokie augalai vadinami vabzdžiaėdžiais augalais.

6.1.20 pav. Saulašarės minta vabzdžiais.

Klausimai ir užduotys

  1. Išvardykite augalo vegetatyvinius ir lytinio dauginimosi organus. Nurodykite kiekvieno organo funkcijas.
  2. Paaiškinkite, kaip augalo šaknys prisitaikiusios siurbti vandenį.
  3. Nurodykite, kaip skirstomi stiebų apytakiniai audiniai ir kaip jais pernešamos medžiagos.
  4. Paaiškinkite, kaip lapai prisitaikę atlikti fotosintezę, išgarinti vandenį.
  5. Nurodykite augalo organų pakitimus ir kokią reikšmę tai turi augalui.
  6. Paaiškinkite, kaip augalai yra prisitaikę prie įvairių gyvenimo sąlygų.

Praktinė veikla

  1. Atlikite praktinį darbą „Ar augalai garina vandenį pro lapus?“.

Darbo tikslas – įrodyti, kad augalai garina vandenį pro lapus.

Priemonės ir medžiagos: dvi pelargonijos šakos, du indai, aliejus, vanduo.

Darbo eiga:

  1. Suformuluokite hipotezę.
  2. Nuo vienos augalo šakos nuskabykite lapus, o kitą palikite su lapais.
  3. Į indus įpilkite vandens, įlašinkite aliejaus, įmerkite pelargonijos šakas.
  4. Augalus pastatykite gerai vėdinamoje vietoje.
  5. Paaiškinkite, ką pastebėjote praėjus parai.
  6. Suformuluokite išvadą.
  1. Atlikite praktinį darbą „Vidinės lapų sandaros tyrimas“.

Darbo tikslas – ištirti lapo vidinę sandarą.

Priemonės ir medžiagos: žalias augalo lapas, preparavimo įrankiai, objektinis ir dengiamasis stikleliai, vanduo, mikroskopas.

Darbo eiga:

  1. Atpjaukite ploną augalo lapo juostelę.
  2. Pincetu paimkite lapo juostelę ir uždėkite ant objektinio stiklelio.
  3. Užlašinkite lašą vandens, uždenkite dengiamąjį stiklelį.
  4. Paruoštą preparatą stebėkite mikroskopu.
  5. Sąsiuvinyje nupieškite matytą vaizdą.
  6. Sužymėkite lapų audinius ir nurodykite jų paskirtį.

Apibendrinimas

  • Žiediniai augalai skirtingi, bet turi tuos pačius organus – lapus, stiebus, šaknis ir žiedus.
  • Šaknimis augalas iš dirvos siurbia vandenį su jame ištirpusiomis medžiagomis. Į šaknį vanduo patenka vykstant osmosui.
  • Šakniagumbiai ir šakniavaisiai yra sustorėjusios šaknys, kuriose kaupiamos maisto medžiagos.
  • Svogūnai, šakniastiebiai ir stiebagumbiai yra pakitę požeminiai stiebai.
  • Lapuose vyksta fotosintezė, dujų apykaita, pro lapų žioteles garinamas vanduo.
  • Dėl savo sandaros augalai gali prisitaikyti prie įvairių gyvenimo sąlygų.
Please wait