Moliuskai (7.4 tema)

Dauguma moliuskų rūšių gyvena vandenyse: gėluosiuose vandens telkiniuose (ežeruose, upėse, tvenkiniuose, pelkėse) ir jūrose, vandenynuose. Kai kurios rūšys prisitaikiusios gyventi sausumoje.

Moliuskai skiriasi savo sandara, prisitaikymu judėti, maitintis ir daugintis, todėl skirstomi į tris atskiras klases: dvigeldžius moliuskus, pilvakojus moliuskus ir galvakojus moliuskus.

Lietuvoje gyvena apie 150 pilvakojų moliuskų rūšių. Dalis moliuskų paplitę vandens telkiniuose, likę – sausumoje.

Vynuoginė sraigė (Helix pomatia) (7.4.1 pav.) – didžiausia Lietuvoje paplitusi sausumos sraigė. Jos kriauklės skersmuo yra iki 5 centimetrų. Ilgaamžė, manoma, natūraliomis sąlygomis gali išgyventi net iki 20 metų. Gyvena vynuogynuose, soduose, parkuose, miškuose. Į Lietuvą XVIII a. vynuogines sraiges atvežė vienuoliai iš Prancūzijos. Dabar jos išplitusios visoje Lietuvos teritorijoje.

Didžioji kūdrinukė (Lymnaea stagnalis) (7.4.3 pav.) gyvena gėluosiuose vandenyse. Minta dumbliais, augalais, kitų organizmų liekanomis. Dažnai yra parazitinių kirmėlių (siurbikių) tarpinė šeimininkė ir jų platintoja.

Didysis arionas (Arion ater) (7.4.4 pav.) užauga iki 12–15 cm ilgio. Gyvena šlapiose vietose, vandens telkinių pakraščiuose. Minta augalais, grybais ir pūvančia augalija. Kertant medžius, sausinant vandens telkinius didysis arionas tapo nykstančia moliuskų rūšimi ir įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą.

Ispaninis arionas (Arion vulgaris) (7.4.5 pav.), dažnai vadinamas luzitaniniu arionu, yra svetimžemė rūšis, pirmą kartą aptikta 2008 m. Kaune, dabar paplitusi visoje Lietuvoje. Ispaninis arionas yra atsparesnis žemai temperatūrai ir sausrai nei kiti šliužai, greičiau dauginasi ir auga. Maitinasi labai įvairiu maistu: žoliniais augalais, išmatomis, grybais, negyvais šliužais. Dėl ispaninių arionų kaltės soduose ir daržuose užauginamas mažesnis derlius, be to, jie kelia grėsmę vietinių moliuskų įvairovei. Manoma, kad ispaniniai arionai į Lietuvą buvo atvežti su augalais ir dirvožemiu. Natūraliai jie paplitę Pirėnų pusiasalyje ir pietinėje Prancūzijos dalyje.

Moliuskų išorinė kūno sandara priklauso nuo jų prisitaikymo gyventi savo buveinėse. Dvigeldžiai moliuskai paplitę tik vandens telkinių dugne (ežerų, upių, jūrų). Šie mažai judrūs gyvūnai lėtai šliaužia dugnu, atsispirdami raumeninga koja, o kartais į naujas buveines keliauja nešami vandens srovių.

Dvigeldžių moliuskų kūną saugo dvi geldelės (kriauklė), sujungtos raumenimis. Geldeles sudarančios medžiagos gaminamos mantijoje – vidinėje kriauklės pusėje esančiame sluoksnyje. Kūną sudaro liemuo ir raumeninga koja, o galva – sunykusi (7.4.7 pav.). Šių moliuskų akys ir čiuptuvai taip pat sunykę. Augant moliuskui, didėja ir jo kriauklė. Pagal kriauklės dydį galima apskaičiuoti dvigeldžio moliusko amžių.

Dvigeldžiai moliuskai yra vandens filtruotojai, mintantys jame esančiomis nuokritomis ir smulkiais organizmais. Šie gyvūnai neturi burnos, tačiau turi du sifonus: pro vieną sifoną ryja vandenį su maistu, o pro kitą pašalina jau išvalytą vandenį.

Pilvakojai moliuskai gyvena vandenyje ir sausumoje. Jie skirstomi į dvi mažesnes grupes: sraiges ir šliužus (7.4.8 pav.). Jie judresni už dvigeldžius moliuskus, nes turi stiprią raumeningą koją, o kūną dengia gleivės. Sraigės kūną saugo sraigto formos kriauklė, o šliužai kriauklės neturi.

Sraigės aktyvios dieną, kilus pavojui ar esant nepalankioms aplinkos sąlygoms (pavyzdžiui, sausam ir karštam orui), jos gali pasislėpti kriauklėje. Šliužai neturi kur pasislėpti, nes jų kriauklė sunykusi, todėl suaktyvėja naktį, kai lengviau likti nepastebėtiems plėšrūnų.

Pilvakojų moliuskų kūnas sudarytas iš trijų pagrindinių dalių: galvos, liemens ir kojos. Sraigių kriauklė gaminama mantijoje. Kriauklė, kaip ir dvigeldžių moliuskų, didėja kartu su augančiu gyvūnu. Galvoje yra keturi čiuptuvai, o juose – regos ir uoslės organai. Šiais jutimo organais orientuojasi aplinkoje, aptinka maisto. Vos prilietus čiuptuvus, sraigė tuoj pat reaguoja ir pasislepia kriauklėje.

Dauguma pilvakojų moliuskų – augalėdžiai, mintantys augalų lapais, vaisiais ar kitomis jų dalimis. Burnoje turi aštrų liežuvį – radulę, ja smulkina maistą. Šie moliuskai labai ėdrūs ir padaro daug žalos soduose ir daržuose auginamiems augalams.

Galvakojų moliuskų (kalmarų, sepijų, aštuonkojų) kūnas sudarytas iš galvos, liemens ir 8–10 čiuptuvų, kuriuos dengia daugybė siurbtukų ir kabliukų, kad galėtų sučiupti medžiojamą grobį. Čiuptuvai taip pat naudojami plaukti. Galvakojų moliuskų galvoje yra gerai išvystytos akys, todėl šie gyvūnai puikiai mato. Gera rega jiems praverčia persekiojant ir medžiojant grobį (7.4.9 pav.).

Galvakojai moliuskai – geri plaukikai. Jie plaukia galine kūno dalimi į priekį reaktyviai judėdami. Į kūno ertmę patekusį vandenį raumenys suspaudžia ir išstumia lauk. Taip susidaro jėga, stumianti moliuską į priekį. Šie gyvūnai plaukia labai greitai ir akimirksniu keičia plaukimo kryptį, taigi gali efektyviai persekioti grobį ir bėgti nuo juos medžiojančių plėšrūnų. Jais maitinasi stambūs vandens gyvūnai: žuvys (rykliai) ir vandens žinduoliai (kašalotai).

Kai kurių moliuskų (pavyzdžiui, aštuonkojų) oda keičia spalvą: medžiojant prisitaiko prie aplinkos, o kilus pavojui tampa ryški.

Aštuonkojai ir kalmarai turi rašalines liaukas, kuriose gamina tamsios spalvos medžiagas (kai kurių aštuonkojų nuodingos, paralyžiuojančios grobį). Dažniausiai šias medžiagas iššvirkščia į vandenį bėgdami nuo pavojaus.