Sąvokos: suragėjusi oda, dvišakas liežuvis
Kas šis 8.4.1 paveiksle pavaizduotas gyvūnas: gyvatė ar driežas? Kodėl taip manote? Gal žinote, kaip dar šis gyvūnas vadinamas? Kur jis gyvena ir kuo maitinasi? Kaip kvėpuoja? Kokia jo oda: sausa ar drėgna?
Kokių roplių dar žinote? Ar didelė jų įvairovė Lietuvoje? Ar jie kelia pavojų žmogui?
Šioje temoje jūs:
- aptarsite roplių rūšių įvairovę Lietuvoje ir jų vaidmenį gamtoje;
- sužinosite, kaip ropliai prisitaikę gyventi sausumoje;
- analizuosite, kaip ropliai kvėpuoja ir kaip jų organizme pernešamos medžiagos;
- sužinosite, kaip ropliai dauginasi ir vystosi;
- daugiau sužinosite apie nykstančias, į Lietuvos raudonąją knygą įrašytas roplių rūšis ir aptarsite nykstančių rūšių išsaugojimo būdus.
Roplių įvairovė Lietuvoje
Ropliai paplitę beveik visame pasaulyje, išskyrus poliarines sritis. Daugiausia jų galime aptikti atogrąžų klimato juostose. Lietuvoje roplių įvairovė nedidelė, aptinkamos tik septynios rūšys: balinis vėžlys (Emys orbicularis), geltonskruostis žaltys (Natrix natrix), lygiažvynis žaltys (Coronella austriaca), vikrusis driežas (Lacerta agilis), gyvavedis driežas (Lacerta vivipara), bekojis driežas gluodenas (Anguis fragilis) ir vienintelė nuodinga gyvatė – paprastoji angis (Vipera berus).
Vienas rečiausių Lietuvoje gyvenančių roplių – balinis vėžlys (8.4.2 pav.). Gyvena lėtai tekančiose upėse, durpių karjeruose, negiliuose ežeruose. Gerai plaukia ir nardo, gali ilgai išbūti paniręs po vandeniu. Nykstanti rūšis, nes daug jų kiaušinių ir jauniklių suėda plėšrūs žinduoliai (lapės, barsukai, usūriniai šunys). Baliniai vėžliai taip pat nyksta dėl vandens taršos cheminėmis medžiagomis ir sausinant seklius ežerėlius. Siekiant išsaugoti šią rūšį, jų buveinių plotuose įsteigti draustiniai, kuriuose draudžiama ūkinė veikla, saugomi kiaušinių lizdai. Netinkamose vietose padėti kiaušiniai surenkami ir perinami Lietuvos zoologijos sode dirbtinėmis sąlygomis. Išsiritę iš kiaušinių, jaunikliai auginami trejus metus ir paleidžiami į laisvę.
Į svetimžemių rūšių sąrašą įtraukti puošnusis vėžlys (Chrysemys picta) ir raštuotasis vėžlys (Trachemys scripta) (8.4.3 pav.). Svetimžemiai vėžliai konkuruoja su nykstančiu baliniu vėžliu, perneša pavojingus parazitus, platina salmoneliozę. Manoma, kad Lietuvojè paplito dėl neatsakingų vėžlių augintojų, vėžliams pabėgus arba nusibodus prižiūrėti augintinį ir paleidus į laisvę.
Lapuočių ir mišriuosiuose miškuose paplitęs trapusis gluodenas (8.4.1 pav.), Lietuvoje dar vadinamas varine arba geležine gyvate. Vis dėlto tai ne gyvatė, o bekojis driežas. Šio driežo kojos sunykusios. Gyvena daugiausia miškuose, slepiasi po rąstais ir akmenimis. Sutemus medžioja sliekus, vabzdžius, šliužus.
Drėgnuose mišriuosiuose miškuose, krūmynuose, pelkėse galima išvysti paprastąją angį (8.4.4 pav.). Tai vienintelė nuodinga gyvatė Lietuvoje. Minta vabzdžiais, varlėmis, driežais, paukščiais, smulkiais graužikais. Šis roplys atsargus ir bailus, kanda tik pajutęs pavojų (pavyzdžiui, užlipus ar bandant paimti į rankas).
Roplių prisitaikymas gyventi sausumoje
Ropliai – tikrieji sausumos gyvūnai, galintys išgyventi net ir labai sausoje aplinkoje (pavyzdžiui, dykumose). Roplių oda sausa. Viršutinis odos sluoksnis – iš negyvų suragėjusių odos ląstelių susidarę žvyneliai. Jie saugo odą nuo sužalojimų ir kad neišdžiūtų. Roplių odoje nėra liaukų, todėl pro ją nešalinamos medžiagos ir vanduo. Tokia odos sandara jiems padeda taupyti kūne esantį vandenį. Ropliai (angys, driežai, žalčiai) kasmet neriasi iš odos, nes augant gyvūnams ji neauga.
Ropliai šalina sausas koncentruotas išmatas – tai taip pat padeda taupiai naudoti organizmo vandenį. Štai kodėl kai kurie ropliai negeria vandens, jiems užtenka tiek, kiek gauna su maistu. Ropliai ropoja arba šliaužia. Gluodeno, angies ir žalčio kojos sunykusios. Šie ropliai, judindami stiprius kūno raumenis, šliaužia.
Driežai ir vėžliai turi kojas, kuriomis vikriai ropoja (8.4.5 pav.). Lėtas žmogus dažnai pavadinamas vėžliu, tačiau šis posakis nėra visai teisingas, nes vėžliai gali bėgti greitai. Roplių kūnas didelis, o kojos mažos, todėl stipriai išskleistos į šalis. Tokia galūnių forma padeda geriau išlaikyti didelę kūno masę.
Ropliai kvėpuoja tik plaučiais. Jų plaučiai geriau išvystyti nei varliagyvių. Juose daugiau alveolių – mažų oro pūslelių plonomis sienelėmis. Per alveoles vyksta dujų difuzija tarp roplio kraujo ir įkvėpto oro.
Baliniai vėžliai gali ilgai išbūti panirę po vandeniu. Išnirę iškvepia panaudotą orą ir įkvepia naujo. Ramiai plūduriuojant vandenyje jų šnervės visada būna išsikišusios virš vandens, kad galėtų kvėpuoti.
Ropliai gerai mato, jų akys apsaugotos vokais. Gyvačių vokai skaidrūs, dengia visą akį, todėl jos nemirksi. Vėžlių ir driežų vokai nėra suaugę, jie mirksi. Ropliai kaukolės šonuose turi ausis, tik be išorinės ausies dalies, todėl puikiai girdi.
Pagrindinis roplių skonio, temperatūros ir net uoslės jutimo organas yra dvišakas liežuvis (8.4.6 pav.). Juk esate matę, kaip gyvatė ar driežas jį nuolat iškiša iš burnos ir vėl įtraukia? Taip jie lengviau orientuojasi aplinkoje, randa tinkamą grobį, pajunta pavojų ir gali greitai pasislėpti ar pulti.
Roplių kraujotaka
Roplių ir varliagyvių kraujotaka panaši, sudaryta iš dviejų kraujo apytakos ratų. Kraują kraujagyslėmis pumpuoja trijų skyrių širdis, kurią sudaro du prieširdžiai (kairysis ir dešinysis) ir vienas skilvelis. Varliagyvių ir roplių širdies sandara skiriasi tik tuo, kad roplių širdies skilvelyje yra dalinė pertvara, tačiau ji visiškai nepadalija skilvelio į dešiniąją ir kairiąją puses.
Kairiajame prieširdyje cirkuliuoja arterinis kraujas, o dešiniajame – veninis. Iš abiejų prieširdžių kraujas išstumiamas į skilvelį, todėl jame arterinis ir veninis kraujas susimaišo (8.4.7 pav.). Maišytas kraujas išstumiamas į mažąjį ir didįjį kraujo apytakos ratus.
Ropliai – šaltakraujai gyvūnai, todėl nukritus aplinkos temperatūrai jų kūno temperatūra taip pat mažėja. Lėčiau teka kraujas kraujagyslėmis ir lėčiau pernešamos medžiagos (maisto ir deguonis) į vidaus organus. Roplių judėjimas, reagavimas į aplinką sulėtėja. Sušilus kraujas teka intensyviau, medžiagų apykaita pagreitėja, gyvūnai tampa aktyvūs (sparčiau juda, medžioja, reaguoja į pavojų). Štai kodėl gamtoje dažnai galime išvysti saulės atokaitoje besišildantį roplį (žaltį, driežą ar angį).
Roplių dauginimasis ir vystymasis
Ropliai dauginasi ir vystosi sausumoje, todėl jų buveinė nebūtinai turi būti prie vandens telkinio. Ropliams būdingas vidinis apvaisinimas, kai patelėje subrandinti kiaušiniai apvaisinami kūno viduje. Toks apvaisinimo būdas sausumoje besidauginantiems ropliams saugesnis, nes lytinės ląstelės nepatenka į aplinką ir joms mažesnė tikimybė žūti dėl nepalankių sąlygų.
Roplių jauniklių vystymasis – išorinis, nes jaunikliai vystosi ne patelės kūne. Kiaušiniai dedami į lizdavietę, dažniausiai įrengtą po pūvančiais lapais ar trūnijančiais kelmais, dumblo sąnašų vietose. Pūvant liekanoms, išsiskiria šiluma, būtina kiaušiniams vystytis. Ropliai yra šaltakraujai, taigi patys perėti kiaušinių negali.
Roplių kiaušinius dengia minkštas, odiškas lukštas, neleidžiantis jiems išdžiūti ir saugantis nuo kitokio aplinkos poveikio. Per lukštą vyksta dujų apykaita. Besivystantys jaunikliai reikiamų maisto medžiagų gauna iš kiaušinyje sukauptų atsargų. Roplių kiaušiniais minta kiti plėšrūs gyvūnai (paukščiai, šernai, usūriniai šunys, ežiai), todėl ropliai lizdavietes įrengia sunkiai aptinkamose vietose arba užkasa žemėmis, lapais, smėliu (8.4.8 pav.). Kai kurių roplių (pavyzdžiui, krokodilų) patelės kiaušinius saugo, kitų (pavyzdžiui, vėžlių) palieka ir jais nesirūpina.
Roplių vystymasis – tiesioginis, t. y. besivystantys jaunikliai neturi jokių tarpinių vystymosi etapų. Pasibaigus vystymosi laikotarpiui, kiaušinių lukštai plyšta ir išsirita išsivystę, savarankiškai gyventi (medžioti grobį, slėptis, greitai judėti) gebantys jaunikliai (8.4.9 pav.). Įdomu tai, kad gyvačių jaunikliai turi jau visiškai susiformavusias nuodų liaukas ir jose yra pagamintų nuodų.
Roplių vaidmuo gamtoje
Ropliai – plėšrūnai, medžiojantys kitus gyvūnus. Smulkesni ropliai, pavyzdžiui, driežai, žalčių ir angių jaunikliai, vėžliai, gaudo bestuburius (šliužus, sraiges, vabalus, sliekus). Suaugusios angys ir žalčiai dažniausiai medžioja smulkius stuburinius: peles, varles, smulkiuosius paukščius. Radę paukščių lizdus, suėda perimus kiaušinius. Roplių plėšrumas padeda gamtoje palaikyti kitų gyvūnų gausos pusiausvyrą: išgaudomi pasenę, ligoti ar parazitų apnikti gyvūnai, todėl juos galime vadinti laukinės gamtos sanitarais. Reguliuojamas graužikų gausumas, todėl mažiau padaroma žalos žemės ūkyje.
Ropliai svarbūs kitų gyvūnų mitybai. Juos medžioja stambesni plėšrūnai: pelėdos, vanagai, gandrai, ežiai.
Kai kurie ropliai gali kąsti žmogui. Žalčiai, pajutę pavojų, gali šnypšti, imituoti kandimą ar net įkąsti. Jų įkandimas nepavojingas, nes šie ropliai neturi nuodų liaukų. Pavojingesnis yra angies įkandimas. Kąsdama ji praduria odą ir suleidžia nuodų. Į kraują patekę nuodai gali sukelti kvėpavimo ir širdies veiklos sutrikimų, pykinimą, galvos svaigimą, sutrikdyti koordinaciją. Angies nuodai nėra mirtini, tačiau tikrai pavojingi mažiems vaikams ir senyviems žmonėms, alergiškiems ir širdies ligomis sergantiems asmenims.
Ką daryti, jei įkanda roplys? Tikrai negalima pulti ir mušti roplio. Žaizdą reikėtų išplauti, valyti dezinfekcinėmis priemonėmis. Įkandus angiai, svarbiausia nepanikuoti ir kuo mažiau judinti tą vietą, kad kraujotaka negreitėtų ir nuodai kuo lėčiau sklistų po kūną. Negalima bandyti iščiulpti nuodų, nes, jeigu burnoje yra žaizdelių, nuodų pateks į kraują. Tos vietos nereikia tvarstyti, dengti. Būtina kreiptis medicininės pagalbos, kad būtų suleistas priešnuodis, stabdantis nuodų poveikį.
Iškylaujant gamtoje patartina avėti saugią uždarą avalynę, dėvėti kūną dengiančius drabužius. Prieš sėdantis, atidžiai apsidairyti, ar netoliese nėra susirangiusios angies (8.4.10 pav.). Pamačius roplį, netriukšmauti, nesistengti pagauti, geriau leisti jam pasitraukti į saugią vietą. Pelkėtose, krūmingose vietovėse vertėtų turėti lazdą, kuria būtų galima pasitikrinti aplinką ir ja šnarinant pranešti ropliui, kad esate netoliese. Primename: ropliai nepuola, pirmiausia bando patys pabėgti ir pasislėpti.
Klausimai ir užduotys
- Išvardykite ropliams būdingus požymius.
- Paaiškinkite, kodėl ropliai yra stuburiniai gyvūnai.
- Apibūdinkite sąvokas: „vidinis apvaisinimas“, „tiesioginis vystymasis“ ir „išorinis vystymasis“.
- Paaiškinkite, kodėl ropliai yra tikrieji sausumos gyvūnai.
- Palyginkite roplio ir varliagyvio kraujotaką. Kuo ji skiriasi?
- Paaiškinkite, kodėl ropliai gali daugintis sausumoje, tačiau lizdą turi įkurti šiltoje vietoje.
Praktinė veikla
- Parenkite pranešimą apie balinių vėžlių rūšies išsaugojimo Lietuvoje projektus.
Siūloma medžiaga
∘ Straipsnis apie balinius vėžlius
∘ Straipsnis apie balinių vėžlių išsaugojimo projektą
- Parenkite pranešimą ar informacinį stendą apie Lietuvos roplius. Informacijos rasite Lietuvos raudonojoje knygoje.
Apibendrinimas
- Ropliai – tikrieji sausumos stuburiniai, nes kvėpuoja tik plaučiais, jų kūną dengia sausa suragėjusi oda, turi judėti sausumoje pritaikytas galūnes, akys apsaugotos vokais.
- Roplių kraujotakos sistema panaši į varliagyvių, tik jų skilvelyje yra susiformavusi dalinė pertvara.
- Ropliams būdingas vidinis apvaisinimas. Vystymasis – išorinis, nes patelė deda kiaušinius į šiltoje vietoje įrengtą lizdą. Jaunikliai vystosi tiesiogiai: kiaušinis → suaugėlis.
- Service provided by UAB "Biznio mašinų kompanija" and "Star Cloud OÜ"