Sąvokos: vaškas, plasnojamieji raumenys, kalcinis lukštas, baltymas, vytuliai, trynys, gemalinis diskas
Uputis, kukucis, luputis – tokiais vardais kukutis (8.5.1 pav.) vadinamas skirtinguose Lietuvõs regionuose. Šis margas paukštis pašiaušta skiautere labiausiai paplitęs Dzūkijoje.
Išvardykite, kokius paukščius matėte šiandien keliaudami į mokyklą. O kokie lankosi jūsų kieme? Gal turite įrengę lesyklėlę? Kokie paukščiai dažniausiai joje kelia puotą?
Pagal kokius požymius šie gyvūnai priskiriami paukščių klasei? Kodėl jų burna virtusi snapu, o priekinės galūnės – sparnais? Kodėl paukščiai gali skristi?
Šioje temoje jūs:
- aptarsite paukščių rūšių įvairovę Lietuvoje ir jų vaidmenį gamtoje;
- sužinosite, kodėl paukščiai prisitaikę skraidyti;
- analizuosite, kaip paukščiai kvėpuoja ir kaip jų organizme pernešamos medžiagos;
- sužinosite, kaip paukščiai dauginasi ir vystosi;
- daugiau sužinosite apie nykstančias, į Lietuvos raudonąją knygą įrašytas paukščių rūšis ir aptarsite nykstančių rūšių išsaugojimo būdus.
Paukščių įvairovė Lietuvoje
Paukščiai yra gausiausia ir plačiausiai Lietuvoje paplitusi sausumos stuburinių klasė. Jie gyvena visose natūraliose ir urbanizuotose (žmonių sukurtose, pavyzdžiui, parkuose, gyvenvietėse, sodybose) vietovėse.
Lietuvoje paplitusi 401 paukščių rūšis. Kai kurie paukščiai Lietuvos teritorijoje gyvena nuolat (pavyzdžiui, naminis žvirblis, kuoduotoji zylė, bukutis, šarka, kurtinys, tetervinas, naminė pelėda, didysis apuokas), o kai kurie pas mus apsistoja laikinai, ieškodami palankesnių maitinimosi sąlygų (pavyzdžiui, kryžiasnapis, didysis genys, kranklys, liputis, dagilis). Didelė dalis paukščių rūšių yra migruojantys paukščiai. Jie į Lietuvą parskrenda pavasarį, suka lizdus, peri jauniklius, o rudeniop išskrenda žiemoti į šiltesnius kraštus (pavyzdžiui, pempė, dirvinis vieversys, kielė, gandras, žuvininkas, gervė, gegutė, kregždė).
Pagal buveines paukščiai skirstomi į miškų ir krūmynų paukščius (bukutis, kikilis, musinukė, genys, vanagas, pelėda), pelkių ir pievų paukščius (griciukas, perkūno oželis, gaidukas, gervė, tetervinas, geltonoji kielė), laukų paukščius (dirvinis vieversys, kurapka, pievinė lingė, pelėsakalis), vandens paukščius (naras, kragas, kormoranas, kiras, žuvėdra, žuvininkas, antis, žąsis, gulbė).
Kukutis (Upupa epops) (8.5.1 pav.) – retas, į Lietuvos raudonąją knygą įrašytas paukštis. Nevengia žmogaus draugijos, lizdus gali sukti ir jauniklius perėti šalia miškų, ganyklų ir pievų esančiose gyvenvietėse, sodybose. Maitinasi įvairiais vabzdžiais ir jų lervomis, kuriuos ilgu snapu ištraukia iš gilių urvelių, medžių plyšių ar iškapsto iš purios žemės. Lizdą įsirengia medžių drevėse, išpuvusiuose kelmuose, pastatų plyšiuose, pastogėse, sukrautos medienos ertmėse, taip pat labai noriai užima įrengtus tinkamo dydžio inkilus. Siekdama išsaugoti šią paukščių rūšį Lietuvos ornitologų draugija kasmet ieško naujų kukučio gyvenamųjų vietų, gamina inkilus ir kelia juos kukučiams tinkamose vietose, vėliau juos stebi ir prižiūri. Pasenusius, sulūžusius inkilus keičia naujais.
Mėlynoji zylė (Cyanistes caeruleus) (8.5.2 pav.) – Lietuvoje dažnas zylinių šeimos paukštis. Gyvena lapuočių ar mišriuosiuose miškuose, parkuose, soduose ir sodybose. Mėlynu viršugalviu išsiskiriantis nedidelis paukštis (mažesnis už naminį žvirblį) minta vabzdžiais, uogomis, augalų sėklomis. Medžioja sodų, parkų ir miškų vabzdžius. Žiemą mielai užsuka į lesyklas palesti įvairių sėklų, nesūdytų lašinių ir sviesto.
Egiptinė žąsis (Alopochen aegyptiacus) (8.5.3 pav.) natūraliai paplitusi Afrikoje. Lietuvoje egiptinė žąsis pastebima labai retai, tačiau šalyje gali greitai plisti. Dažniausiai ji auginama kaip dekoratyvinis paukštis privačiose kolekcijose. Žmonės, norintys šias žąsis auginti savo sodybų tvenkiniuose, privalo gauti leidimą ir laikytis nustatytų reikalavimų (užtikrinti, kad ši žąsų rūšis nepateks į laisvę, bus atsakingai perinami ir auginami jaunikliai). Egiptinė žąsis kaip svetimžemė rūšis jau yra paplitusi Jungtinėje Karalystėje, Nyderlanduose, Belgijoje, Vokietijoje, Švedijoje, Kipre, Danijoje, Lenkijoje. Manoma, kad gali paplisti ir visoje Europoje. Ši rūšis platina naujas paukščių ligas, pavyzdžiui, paukščių gripą, kryžminasi su vietinėmis žąsų rūšimis, todėl kyla grėsmė vietinių žąsų rūšių įvairovei. Agresyvi kitiems paukščiams, išstumia juos iš buveinių ir mitybos vietų. Egiptinės žąsys daro žalą pasėliams ir ganykloms (ištrypia ir nulesa auginamą derlių).
Paukščių kūno danga
Paukščiai – šiltakraujai, skristi gebantys stuburiniai gyvūnai. Paukščių gebėjimas palaikyti pastovią kūno temperatūrą leido jiems išplisti visose Žemės klimato juostose. Šaltųjų klimato juostų ir vandens paukščiai yra gerai prisitaikę išlaikyti kūno šilumą. Šiltųjų klimato juostų paukščiai gali apsisaugoti nuo šilumos pertekliaus.
Paukščių oda plunksnuota. Plunksnos padeda reguliuoti kūno temperatūrą, suteikia aptakią kūno formą ir padeda skristi.
Paukščio kūną dengia skirtingų tipų plunksnos (8.5.4 pav.):
- dengiamosios plunksnos saugo kūną nuo mechaninių pažeidimų, palaiko pastovią kūno temperatūrą, daro kūną aptakesnį;
- sparnų plasnojamosiomis plunksnomis paukštis skrenda. Pažeidus šias plunksnas, paukštis negali skristi. Jos paukščiui neatauga ir neatsinaujina;
- uodegos vairuojamosiomis plunksnomis paukštis skrisdamas reguliuoja skrydžio aukštį (kyla ir leidžiasi), keičia skrydžio kryptį;
- pūkinės plunksnos slypi po dengiamosiomis, skirtos kūno temperatūrai reguliuoti. Šaltų kraštų paukščių plunksnos labai purios, tankios ir padeda efektyviai sulaikyti šilumą kūne.
Vandens paukščiai plaukiodami ir nardydami vandenyje išlieka sausi, nes vanduo nubėga nuo plunksnų. Lyjant lietui sausumos paukščiai taip pat nesušlampa. Kodėl? Paukščio odoje yra riebalinės liaukos, gaminančios riebalines medžiagas – vašką. Paukščiai snapu ima vašką ir tepa plunksnas. Plunksnos, suteptos riebalais, tampa nelaidžios vandeniui, todėl jie ir lieka sausi. Sušlapęs paukštis taptų sunkus ir negalėtų skristi, o vandens paukštis – plaukti. Pūkinės plunksnos nesulaikytų kūno šilumos, paukštis sušaltų ir žūtų.
Paukščių kūno sandaros ypatumai
Paukštis geba skraidyti ne tik dėl plunksnuotos kūno dangos, bet ir dėl kitų sandaros ypatybių: kūno formos, sparnų, kaulų sandaros ir jų formos (8.5.5 pav.).
Paukščio galva nedidelė, o burna virtusi snapu. Tokia galvos forma kūnui suteikia aptakumo ir padeda lengviau skrosti orą, sumažinti oro pasipriešinimą.
Paukščių kaulai lengvi ir tvirti, nes tuščiaviduriai. Tokios sandaros kaulai neapsunkina kūno, paukščiams lengviau judėti ore.
Priekinės paukščių galūnės virtusios sparnais, kuriuos judina labai stiprūs plasnojamieji raumenys. Šie raumenys tvirtinasi prie didelio krūtinkaulio. Didelis plasnojamųjų raumenų ir krūtinkaulio jungimosi plotas skrendant padeda išvystyti didesnę jėgą ir įveikti Žemės trauką, todėl paukščiai gali nuskristi didelius atstumus (pavyzdžiui, čiurlys didžiąją gyvenimo dalį praleidžia skraidydamas).
Paukščių užpakalinės kojos smulkios, mažos. Skrendant jos ištiesiamos (gandrų, gervių) arba pariečiamos po kūnu (kregždžių, čiurlių). Tokia kojų padėtis kūną daro dar aptakesnį.
Paukščių kvėpavimas
Jau mokėtės, kad ląstelėse vykstant ląsteliniam kvėpavimui išskiriama energija. Šiam procesui būtinos maisto medžiagos (gliukozė) ir deguonis.
Paukščiai ypač daug energijos išeikvoja skraidydami, todėl jiems būtina greita medžiagų apykaita: greitas maisto virškinimas ir efektyvus kvėpavimas. Paukščiai kvėpuoja efektyviai, nes jų kvėpavimo sistema kitokia nei kitų stuburinių – ji sudaryta iš kvėpavimo takų, plaučių ir oro maišų (8.5.6 pav.).
Skrendančio paukščio kvėpavimas susijęs su jo sparnų judesiais: paukščiui pakėlus sparnus, jo krūtinės ląstos tūris padidėja, oro maišai išsiplečia ir oro priplūsta į plaučius – tai įkvėpimas. Dalis oro sunaudojama dujų apykaitai: į kraują keliauja deguonis, o iš kraujo pašalinamas anglies dioksidas. Iš plaučių oras stumiamas į oro maišus. Paukščiui nuleidus sparnus, jo krūtinės ląstos tūris sumažėja, oro maišai susispaudžia ir oras iš jų išstumiamas atgal į plaučius – tai iškvėpimas. Plaučiuose tarp šio oro ir kraujo vėl vyksta dujų apykaita. Iš plaučių oras stumiamas į kvėpavimo takus, tada iškvepiamas lauk.
Oro maišai paukščiui ne tik padeda efektyviai kvėpuoti – jie taip pat naudojami skrydžio aukščiui reguliuoti. Paukščiui kylant aukštyn, oro maišai ir kaulų ertmės pripildomos įkvėpto oro, todėl jis tampa lengvesnis. Leidžiantis žemyn – atvirkščiai, iš kaulų ertmių ir oro maišų oras išstumiamas.
Paukščių kraujotakos sistema
Paukščiams būtina greita medžiagų apykaita, ląstelės turi gauti pakankamai maisto medžiagų ir deguonies, efektyviai pašalinti susidariusius apykaitos produktus. Jų kraujotakos sistema geriau išvystyta nei roplių, nes kraujas kraujagyslėmis teka greitai, arterinis su veniniu krauju visiškai atskirtas ir niekada nesimaišo. Paukščių širdis sudaryta iš keturių skyrių: kairiojo ir dešiniojo prieširdžių, kairiojo ir dešiniojo skilvelių (8.5.7 pav.). Kairėje širdies pusėje teka tik arterinis kraujas, o dešinėje – tik veninis. Esant tokiai širdies sandarai, veninis ir arterinis kraujas nesusimaišo, kūno audiniai gauna daugiau deguonies, o anglies dioksidas efektyviau pašalinamas iš organizmo.
Paukščio organizme kraujas teka mažuoju ir didžiuoju kraujo apytakos ratais (8.5.8 pav.).
Mažasis kraujo apytakos ratas:
- iš dešiniojo skilvelio veninis kraujas kraujagyslėmis teka į plaučius. Plaučiuose kraujas netenka anglies dioksido ir įsotiniamas deguonimi. Kraujas tampa arterinis;
- iš plaučių arterinis kraujas kraujagyslėmis teka į kairįjį prieširdį;
- iš kairiojo prieširdžio arterinis kraujas išstumiamas į kairįjį skilvelį;
- kairysis skilvelis arterinį kraują išstumia į didįjį kraujo apytakos ratą.
Didysis kraujo apytakos ratas:
- iš kairiojo skilvelio arterinis kraujas teka kraujagyslėmis į visus organus. Visuose organų audiniuose vyksta dujų apykaita. Į audinių ląsteles atiduodamas deguonis ir surenkamas anglies dioksidas. Kraujas tampa veninis;
- kraujagyslėmis iš organų veninis kraujas teka į dešinįjį prieširdį;
- iš dešiniojo prieširdžio veninis kraujas išstumiamas į dešinįjį skilvelį;
- dešinysis skilvelis veninį kraują išstumia į mažąjį kraujo apytakos ratą.
Paukščių dauginimasis ir vystymasis
Paukščių ir roplių dauginimasis ir palikuonių vystymasis panašus. Tik paukščiai, būdami šiltakraujai, patys peri jauniklius. Jie lizdus suka patogiose vietose: gerai apsaugotose nuo plėšrūnų ir ten, kur lengvai rastų lesalo. Prisiminkite: ropliai patys jauniklių neperi.
Paukščių tuoktuvių metas – ypatingas laikas. Tuo laikotarpiu galima pastebėti, kaip paukščiai aktyviai renka medžiagas lizdo statybai. Galima girdėti įvairiausias tuoktuvių giesmes, kuriomis patinėliai vilioja pateles (pavyzdžiui, lakštingalos). Kai kurių rūšių paukščių patinėliai (pavyzdžiui, didžiųjų ančių) būna pasipuošę ryškiomis raštuotomis plunksnomis. Ryškios ir saulėje spindinčios plunksnos parodo, kad paukščio patinėlis yra sveikas ir stiprus. Patelių kūną dengia neryškios, maskuojamųjų spalvų plunksnos. Dažniausiai jos tupi lizduose ir peri jauniklius, todėl turi susilieti su aplinka, kad nepastebėtų grobio ieškantys plėšrūnai (8.5.9 pav. a, b).
Ypač įdomios kurtinių ir gervių tuoktuvės. Jų metu patinėliai šoka tuoktuvių šokius, nors iš tikrųjų taip jie kovoja, kad parodytų patelei esą stipresni (8.5.10 pav.). Gandrų ir gulbių poros susijungia visam gyvenimui. Gandrų pora visada grįžta dėti kiaušinių ir perėti į tą patį lizdą. Jei vienas iš gulbių poros žūsta, kitas naujos poros nebesukuria, lieka vienišas.
Paukščiams būdingas vidinis apvaisinimas, kai kiaušiniai apvaisinami patelės kūne, ir išorinis vystymasis, kai patelės lizde deda kiaušinius. Paukščiai, tupėdami ant kiaušinių, juos šildo savo kūnais. Kiaušinyje besivystantis jauniklis gerai apsaugotas ir aprūpintas visomis vystytis būtinomis medžiagomis. Kiaušinį dengia tvirtas kalcinis lukštas. Lukštą sutvirtina polukštinė plėvelė. Baltymas ir vytuliai apsaugo besivystantį jauniklį nuo smūgių. Oro kameroje esantis oras naudojamas kvėpuoti. Trynyje sukauptos maisto medžiagos yra būtinos paukščiukui vystytis ir augti. Gemalinis diskas – tai moteriškoji lytinė ląstelė – kiaušialąstė (8.5.11 pav.). Po apvaisinimo iš jos susidaro zigota. Zigotai dalijantis, vystosi gemalas, o iš gemalo – paukščio jauniklis. Pasibaigus vystymuisi, kiaušinio lukštas suskyla, išsirita paukščiukas.
Jaunikliai vystosi tiesiogiai – iš apvaisintų kiaušinių išsirita visiškai išsivystę palikuonys, tik silpni, negalintys iš karto savarankiškai išgyventi. Abu, patelė ir patinėlis, rūpinasi jaunikliais: saugo ir gina lizdą nuo pavojų (plėšrūnų, kitų paukščių), jaunikliams nuolat neša maistą (8.5.12 pav.). Kai sustiprėję ir apsiplunksnavę jaunikliai išmoksta skraidyti, ieškoti maisto, palieka lizdus ir pradeda gyventi savarankiškai.
Paukščių vaidmuo gamtoje
Kiekvieną pavasarį laukiame grįžtančių paukščių, matome juos klegančius ir besibūriuojančius laukuose, džiaugiamės jų čiulbesiu po ilgos niūrios žiemos.
Paukščiai gamtoje – itin svarbūs. Vaisiais ir sėklomis besimaitinantys paukščiai platina augalų sėklas, pavyzdžiui, kėkštai išnešioja ir pasėja daugybę ąžuolo vaisių gilių. Vabzdžialesiai paukščiai mažina augalų kenkėjų skaičių, todėl galima užauginti gausesnį derlių, arba išgaudo daug kraujasiurbių vabzdžių, kandančių gyvūnams ir žmonėms (pavyzdžiui, kregždės gaudo ore skraidančius vabzdžius, todėl mažina kraujasiurbių gausumą). Plėšrūs paukščiai medžiodami mažina gyvūnų gausumą. Pavyzdžiui, pelėdos ir apuokai medžiodami peles sumažina jų gausumą, todėl sunaikinama mažiau augalų derliaus. Plėšrūs paukščiai išgaudo ligotus ir pasenusius gyvūnus, mažina jauniklių gausą. Pavyzdžiui, paukštvanagis medžioja smulkesnius paukščius. Jauniklius išperi šiek tiek vėliau nei kiti paukščiai (varnėnai, strazdai). Savo palikuonis lesina medžiodamas kitų paukščių jauniklius.
Paukščius medžioja, jų kiaušiniais maitinasi kiti plėšrūs Lietuvos gyvūnai (lapės, kiaunės, šeškai).
Vandens paukščiai (antys, narai, kragai) išplatina dumblius, vandens augalus, moliuskus ir žuvis į kitus vandens telkinius.
Aišku, paukščiai gali būti ir kenkėjai. Migruojantys paukščiai platina ligų sukėlėjus, pavyzdžiui, paukščių gripą. Paukščių išmatos koncentruotos – jose mažai vandens, tačiau daug apykaitos produktų (šlapimo rūgšties). Paukščiai, sukantys lizdus medžiuose (kormoranai, garniai), savo išmatomis pažeidžia medžius, todėl jie džiūsta ir žūsta.
TAI ĮDOMU! Kovo 10-ąją minima 40-ies paukščių diena. Manoma, apytikriai tiek įprastų paukščių rūšių iš Lietuvos išskrenda žiemoti į svetimas šalis, o pavasarį sugrįžta. Nuo senovės lietuviai šią dieną švęsdavo žaisdami įvairius žaidimus ir dainuodami dainas. Buvo tikima – jei tą naktį pašąla, tai stipri šalna kartosis dar 40 parų. Šeimininkės tą dieną kepdavo 40 bandelių, kad geras derlius užderėtų. Šiai dienai paminėti kasmet organizuojami paukščių sutiktuvių renginiai: gaminami inkilai ir tą dieną keliami paukščiams tinkamose vietose, organizuojamos įvairios smagios veiklos, konkursai mažiesiems Lietuvos regioniniuose parkuose ir rezervatuose.
Klausimai ir užduotys
- Pagal kokius požymius galime nustatyti, kad varna yra stuburinis gyvūnas? Kokie išorės požymiai rodo, kad varna yra paukštis?
- Išvardykite paukščio plunksnų tipus.
- Paaiškinkite, kas nutiktų paukščiui praradus plunksnas.
- Kodėl paukštis gali skraidyti?
- Paaiškinkite, kaip paukštis prisitaikęs efektyviai gauti reikiamą kiekį deguonies ir šalinti anglies dioksidą.
- Palyginkite paukščio ir roplio kraujotakos sistemas. Kuo jos panašios ir kuo skiriasi?
Praktinė veikla
- Apsilankykite Lietuvos ornitologų draugijos svetainėje.
1.1. Susipažinkite su Lietuvos ornitologų draugijos vykdoma veikla ir projektais.
1.2. Sužinokite, kaip galima tapti draugijos nariu.
1.3. Registruokitės ir dalyvaukite veiklose, skirtose Lietuvos paukščiams stebėti ir išsaugoti. - Paruoškite pranešimus klasei:
2.1. apie žymiausius Lietuvos paukščių tyrinėtojus ornitologus Tadą Ivanauską, Leoną Jezerską;
Siūloma medžiaga
Straipsniai apie Tadą Ivanauską:
∘ 1 straipsnis
∘ 2 straipsnis
∘ Straipsnis apie Leoną Jezerską
-
2.2. apie paukščių stebėjimą ir saugojimą Lietuvoje (Ventės rago ornitologinėje stotyje, Čepkelių raisto rezervate, Žuvinto rezervate).
Siūloma medžiaga
∘ Ventės rago ornitologinės stoties svetainė
Straipsniai apie Čepkelių raisto valstybinį gamtinį rezervatą:
∘ 1 straipsnis
∘ 2 straipsnis
Straipsniai apie Žuvinto biosferos rezervatą:
∘ 1 straipsnis
∘ 2 straipsnis
- Atlikite tiriamąjį darbą „Vištos kiaušinio tyrimas“.
Darbo tikslas – ištirti vištos kiaušinio vidaus sandarą.
Priemonės ir medžiagos: šviežias vištos kiaušinis, kiaušinių dėklas, arbatinis šaukštelis, lupa, pincetas, Petri lėkštelė, servetėlės.
Darbo eiga:
- Į kiaušinių dėklą įdėkite kiaušinį.
- Šaukšteliu nestipriai įdaužkite kiaušinio lukštą (tik tiek, kad lukštas suskiltų, bet nesudužtų). Atsargiai pincetu išimkite kelis lukšto gabalėlius ir atidžiai lupa apžiūrėkite polukštinę plėvelę. Užrašuose pasižymėkite pastebėjimus.
- Padidinkite kiaušinio įdaužimo plotą. Atsargiai pradurkite ir nulupkite polukštinę plėvelę. Ką matote kiaušinio viduje? Pastebėjimus fiksuokite užrašuose.
- Stebėdami kiaušinio vidų, dėklą atsargiai pasukinėkite į šonus. Pabandykite trynį pajudinti pirštu. Kam reikalingi vytuliai kiaušinyje?
- Atsargiai, nepažeisdami trynio, išpilkite kiaušinio turinį į Petri lėkštelę. Trynio paviršiuje raskite apvalią dėmelę – gemalinį diską. Paaiškinkite, kodėl gemalinis diskas visada plaukioja trynio paviršiuje.
- Atsargiai pradurkite trynio plėvelę. Užrašuose aprašykite, kokius pokyčius pastebėjote.
- Atlikite tiriamąjį darbą „Paukščio plunksnų tyrimas“.
Darbo tikslas – nustatyti plunksnų tipus ir ištirti plunksnos struktūrą.
Priemonės ir medžiagos: įvairių tipų vieno paukščio plunksnos, lupa, žirklės, pipetės, preparavimo įrankiai, mikroskopiniai stikleliai, mikroskopas.
Darbo eiga:
- Atidžiai apžiūrėkite plunksnas. Kokių tipų plunksnas tiriate? Pagal kokius požymius atpažinote plunksnos tipus? Kuo jos skiriasi ir kuo panašios?
- Naudodamiesi lupa, patyrinėkite pasirinktos plunksnos paviršių. Užrašuose nupieškite stebimo vaizdo fragmentą.
- Žirklėmis iškirpkite 1×1 cm dydžio plunksnos fragmentą ir padėkite ant objektinio stiklelio. Adatėle suardykite plunksnos plaukelius. Ant mėginio užlašinkite vandens ir uždenkite kitu stikleliu. Pagamintą laikinąjį mikroskopų preparatą stebėkite mikroskopu. Užrašuose nupieškite matomą fragmentą. Mobiliuoju telefonu galite nufotografuoti stebimą vaizdą.
- Remdamiesi stebėjimų ir tyrimų rezultatais, paaiškinkite, kodėl plunksnų plaukeliai tvarkingai išsidėstę ir niekada nesusivelia.
Nepamirškite!
- Darbą atlikite atsargiai, neskubėdami ir atidžiai skaitydami aprašymą.
- Atsargiai ir atsakingai naudokitės įrankiais.
- Dirbdami mūvėkite vienkartines pirštines.
- Baigę darbą, susitvarkykite darbo vietą.
- BŪTINAI: baigę darbą, su muilu ir šiltu vandeniu kruopščiai nusiplaukite rankas. Ant kiaušinio lukšto gali būti bakterijų, sukeliančių pavojingą žarnyno ligą – salmoneliozę.
Apibendrinimas
- Paukščiai – šiltakraujai stuburiniai, gebantys skraidyti, nes jų kūnas yra aptakios formos, priekinės galūnės virtusios sparnais, turi tuščiavidurius kaulus, didelį krūtinkaulį ir stiprius raumenis. Kūną dengia plunksnos, kurios jį gerai apsaugo ir padeda skraidyti.
- Paukščių medžiagų apykaita labai greita, nes skrendant ir reguliuojant kūno temperatūrą išeikvojama daug energijos. Širdyje yra keturi skyriai, arterinis kraujas su veniniu niekada nesusimaišo. Kvėpavimo sistemą sudaro kvėpavimo takai, gerai išvystyti plaučiai ir oro maišai.
- Paukščiams būdingas vidinis apvaisinimas. Jauniklių vystymasis – išorinis: patelės deda apvaisintus kiaušinius ir juos peri. Paukščiai vystosi tiesiogiai: kiaušinis → visiškai išsivystęs jauniklis.
- Paslaugą teikia UAB "Biznio mašinų kompanija" ir "Star Cloud OÜ"