Nuo epo iki komedijos ir tragedijos (5.9 tema)

Be garsiųjų epų, vienas iš įspūdingiausių senovės graikų palikimų vėlesniems laikams yra teatras. Graikų kalboje žodis „teatras“ reiškia žiūrovų vietas, iš kurių galima regėti įvairių dalykų. Ir išties tie dalykai buvo ypatingi. Teatras graikams buvo ne tik pramoga, bet ir būdas pažinti žmogų ir susimąstyti apie save, savo elgesį. Teatro pradžia – religinės šventės mirštančio ir prisikeliančio vyno ir vynuogynų dievo Dioniso garbei. Be aukojimų ir iškilmingų eitynių, per šias šventes buvo rengiami vaidinimai, susiję su šiuo dievu. Panašūs vaidinimai, prisimenant dievo Ozyrio mirtį, tikriausiai vyko daug seniau Egipte per religines šventes jo garbei, bet graikai ir čia žengė toliau ir padėjo pamatus tokiam teatrui, kokį turime šiandien.

Vis dėlto teatras senovės Graikijoje buvo rengiamas visai kitaip nei dabar. Pasirodymai vykdavo tik kelis kartus metuose, per šventes dievo Dioniso garbei. Svarbiausia iš jų trukdavo penkias dienas. Tai – spektaklių varžybos, kuriose buvo renkami geriausi pasirodymai. Joms atrinkdavo geriausius kūrinius, už tai buvo atsakingas aukštas valdininkas. Spektaklius vertindavo teisėjų komisija. Beveik kiekvienas polis turėjo savo teatrą, jis buvo po atviru dangumi. Bepigu graikams – jų krašte dienos dažniausiai saulėtos!

Senovės graikų teatre vaidino tik vyrai, jie atlikdavo ir moterų vaidmenis. Tai nebuvo sunku, nes vaidinama buvo su kaukėmis. Teatrui skirtos kaukės buvo gaminamos iš sutvirtinto audinio, spalvotos, puoštos perukais ir, jei reikia, barzdomis. Kiekviena kaukė atitiko tam tikrą vaidmenį, pavyzdžiui, moters ar vergo, ir tam tikrą nuotaiką, pavyzdžiui, pyktį ar džiaugsmą (85 pav.). Iš viso buvo apie 65 kaukės – apie 40 linksmų veikėjų ir apie 25 tragiškų. Aktorių vaidindavo labai nedaug, jie tiesiog keisdavo kaukes. Jiems pritardavo choras, taigi graikų teatras priminė mūsų dabartinę operą.

Teatro vaidinimai buvo rodomi nuo ryto iki vakaro. Pirmiausia buvo rodomos tragèdijos. Jose pasakojama apie dievus, herojus ir žmones, kurie priešinasi dievų valiai, pažeidžia jų nustatytą tvarką, todėl baudžiami ir sulaukia žiauraus likimo. Tragedija paprastai baigiasi veikėjo mirtimi. Tragedijos veikėjų likimai jaudino žiūrovus ir kvietė susimąstyti apie pagrindinius gyvenimo dalykus – garbę, likimą ir pareigas. Svarbūs buvo choro ir aktoriaus dialogai, kurie priminė piliečių ginčus susirinkime. Garsiausi tragedijų autoriai, kūrę V a. pr. Kr., buvo Aischilas (žr. šaltinį p. 27–28), Euripidas (žr. šaltinį p. 41) ir Sofoklis (žr. šaltinį p. 66–67).

Po tragedijų, kad žiūrovai pralinksmėtų, buvo rodomos komèdijos. Tai linksmas teatro kūrinys, kuriame išjuokiami žmonių būdo trūkumai ir netikęs elgesys. Čia didelis dėmesys teko asmeniniam ir šeimos gyvenimui, įtampai visuomenėje. Vienas iš garsiausių komedijų autorių buvo Aristofanas, kūręs po Peloponeso karo. Iš 40 jo parašytų komedijų išliko tik vienuolika, kai kuriose moterys yra pagrindinės veikėjos (žr. šaltinį p. 67–68). Komedijų veikėjuose buvo galima atpažinti politikus, svarbius Atėnų visuomenės narius ir iš jų pasijuokti ar išpeikti jų elgesį. Tai buvo labai svarbus graikų teatro bruožas – tiek tragedijos, tiek komedijos siejosi su tų dienų istoriniais įvykiais, bendruomenės sunkumais ir politiniais reiškiniais, kurie įpinti į teatro kūrinius vertė žiūrovus susimąstyti ir juos įvertinti. Tai svarbu ir šiandien – daug senovės graikų dramų vis dar rodomos, praėjus maždaug 2 500 metų!

Nors vaidinimai vyko po atviru dangumi, teatrui buvo pastatomas specialus pastatas (86 pav.). Kaip šventyklų, taip ir teatrų lengvas medines konstrukcijas laikui bėgant keitė akmeninės. Viena iš svarbiausių teatro dalių buvo lanku išdėstytos žiūrovų vietos, tam dažnai buvo panaudojamos poliuose esančios kalvos – prisiminkite Graikijos kalnuotumą! Teatre buvo galima ne tik žiūrėti vaidinimus, bet ir grožėtis apylinkių vaizdais. Iš pradžių žiūrovai sėdėdavo ant žemės, bet vėliau pradėti statyti akmeniniai suolai. Nuo pastatytų aukščiau vienas kito suolų puikiai matėsi aktoriai apačioje. Ten apskritoje arba pusapskritėje aikštelėje – orchestroje – dainuodavo ir šokdavo choras.

Už šios aikštelės buvo medinė, vėliau akmeninė, maždaug metro aukščio pakyla su laiptais viduryje, ant jos vaidino aktoriai. Už pakylos buvo scenos pastatas, kuriame persirengdavo aktoriai, buvo saugomi vaidinimui skirti daiktai ir kaukės. Jo siena atstojo dekoracijas, nes priminė namus arba rūmus – graikų vaidinimų veiksmas dažnai vyko lauke prie namų ar rūmų, taigi pastato siena tam puikiai tiko. Ant jos buvo galima ištempti drobę su ištapytais gamtos vaizdais. Išties buvo stengiamasi, kad vaidinimai sudomintų žiūrovus. Tam padėjo ir įvairios priemonės, pavyzdžiui, keltuvas, kuriuo buvo galima atskraidinti dievus ir herojus (87 pav.). Teatrus turėjo beveik visi Graikijos poliai, ir nors didžiausiuose Graikijos teatruose galėjo tilpti iki 14 000 žiūrovų, stebino puiki akustika – buvo galima viską girdėti!