Nuo imperijos didybės iki jos pabaigos (6.9 tema)

Pirmus du šimtmečius (I–II a. po Kr.) Romos imperija plėtė savo teritoriją ir keitė užkariautų kraštų veidą. Provincijose į šiaurę nuo Alpių romėnai įkūrė nemažai miestų, šiandien gerai žinomų Europoje. Juos valdė miestų tarybos, sudarytos iš laisvų tų kraštų piliečių. Romėnai didžiąją dalį vietinių reikalų leido joms tvarkyti savarankiškai, tik reikėjo išlaikyti ištikimybę romėnų valdžiai ir neperžengti teisėtumo ribų. Visi laisvi imperijos gyventojai privalėjo mokėti mokesčius Romai, ir to užteko. Romėnai buvo pakantūs kitoms religijoms, todėl nemažai žmonių pripažino Romos valdymą. Miestai provincijose buvo statomi ar perstatomi pagal Romos pavyzdį. Juose neturėjo trūkti to, be ko romėnai neįsivaizduotų savo gyvenimo. Buvo statomi amfiteatrai gladiatorių kautynėms ir stadionai vežimų lenktynėms, ir akvedukai, ir termos (110 pav.).

Šie miestai ir aplink juos išsibarstę kaimai ir kaimeliai priklausė Romos provincijoms, kurias valdė vietininkai. Jie ėjo daug pareigų, buvo aukščiausieji teisėjai ir romėnų kariuomenės dalinių vadai. Kai kuriuos užkariautus kraštus toliau valdė vietiniai karaliai, tačiau jie buvo priklausomi nuo Romos ir turėjo vykdyti imperatoriaus įsakymus. Sienos buvo saugomos, kad Romos gyventojai galėtų gyventi ramiai ir saugiai. Romėnų taika sudarė sąlygas romėnų kultūros įtakai stiprėti. Visoje imperijoje buvo kalbama lotyniškai, tik rytų provincijose išliko svarbi ir buvo plačiai vartojama graikų kalba.

Daug užkariautų šalių gyventojų, ypač pasiturinčių, perėmė romėnų gyvenimo būdą, kalbą ir laikė save romėnais. Kas vyko helenizmo laikotarpiu, kai plito graikų kultūra, panašiai vyko ir dabar, tik dar stipriau, – romėnų kultūros plitimas tarp nugalėtų tautų, vadinamoji romanizãcija. Kaip ir helenizmo laikais, skleisti savo kultūrą padėjo ir tradicija buvusiems kariams, veteranams, suteikti provincijose žemių kaip atpildą už tarnybą. Jie likdavo jose gyventi ir jų šeimos tapdavo romėnų kultūros skleidėjomis tarp kaimynų. Vis daugiau žmonių jautėsi vienos didelės valstybės, nepajudinamos imperijos, ir kultūros dalimi. 212 m. po Kr. imperatorius Karakala (111 pav.) visų provincijų gyventojams suteikė Romos pilietybę – skirtumų tarp Romos ir provincijos gyventojų buvo vis mažiau.

Vienodas imperijos valdymas ir nusistovėjusi politika sudarė sąlygas ekonomikai klestėti. Per du šimtus taikos metų labai pagyvėjo prekyba. Romos imperijos kraštuose buvo gausu įvairiausių gamtos turtų, kaip antai Balkanų pusiasalyje buvo aukso, Ispanijoje – sidabro. Iš svečių šalių atkeliaudavo neįprastų dalykų: dramblio kaulo iš Afrikos, prieskonių iš Ìndijos, šilko iš Kinijos. Nepamirškime ir nenutrūkstamos vergų prekybos. Didžiąją dalį prekių sudarė įvairiausi žemės ūkio gaminiai, visų pirma grūdai, alyvuogių aliejus ir vynas. Jau žinote, kad prekybai ir prekėms gabenti padėjo išplėtotas kelių tinklas, jungiantis vieną nuo kito net tūkstančius kilometrų nutolusius provincijų centrus. Didžiulėje imperijoje nebuvo nei muitų, nei sienų. Visur buvo ta pati teisinė tvarka, monetos ir mato vienetai (112 pav.). Beveik visi mokėjo lotyniškai. Taigi romėnų imperija nugalėtų kraštų gyventojams teikė ekonominės naudos.

Romos imperija darė įtaką ir tautoms, kurios gyveno už jos sienų, dabartinėje Vidurio ir Centrinėje Europoje. Ilgainiui imperijos ribos nusistovėjo maždaug palei Reino ir Dunojaus upes. Čia siena buvo stipriai saugoma. Grioviai, pylimai, medinės tvoros su smailiomis viršūnėmis, vėliau ir mūro sienos turėjo sulaikyti įsibrovėlius (113 pav.). Be to, kas kelis kilometrus pastatyti stebėjimo bokštai leido laiku pamatyti artėjantį pavojų. Netoli sienos buvo įsikūrę legionierių fortai ir stovyklos, kareiviai buvo pasiruošę greitai stoti į mūšį (114 pav.). Taigi siena saugojo Romos imperiją nuo priešų, bet buvo atvira prekybai su kaimynais.

Už valstybės sienos gyvenančias tautas romėnai vadino germanais, nors jų buvo ne viena grupė, o daug genčių, dažnai kovojančių tarpusavy. Romėnai juos laikė barbarais, žemesnės kultūros kraugeriais, trokštančiais užpulti ir apiplėšti imperijos žemes. Vis dėlto romėnai stengėsi palaikyti su jais gerus santykius, jei jau nepavyko jų užkariauti. Juos viliojo germanų žemių gėrybės, todėl prekyba klestėjo. Į Romą keliavo kailiai, medus, vergai ar net šviesūs moterų plaukai romėnių mėgstamiems perukams! Baltijos gintaras buvo taip pat labai geidžiamas. Vėliau sužinosite, kad būtent dėl romėnų troškimo įsigyti gintaro turime ankstyviausių rašytinių šaltinių apie mūsų šalies teritorijoje gyvenusius tolimus lietuvių protėvius. Galbūt romėnų kariai, tyrinėtojai ir prekybininkai buvo atkeliavę iki Baltijos jūros pakrantės, iki Klaipėdos ar Palangos ? O germanus ir mūsų krašto gyventojus domino neregėti ir gražūs romėnų pagaminti daiktai, kurių šiandien archeologai randa toli nuo buvusios Romos imperijos sienų.

Vykstant šiems pokyčiams III a. Roma atsidūrė nuošalyje ir pamažu prarado savo kaip sostinės reikšmę. Svarbūs tapo miestai arčiau imperijos sienų. Imperatoriai juose praleisdavo daugiausia laiko. Net ne visi to meto imperatoriai buvo lankęsi Romoje! Senatoriai dėl to galbūt per daug nesikrimto, nes buvo toli nuo politinių ir karinių neramumų. Kai 330 m. sostinę perkėlė į Konstantinopolį, Romos svarba dar labiau sumažėjo, o skirtumas tarp imperijos vakarų ir rytų dar labiau padidėjo. Galbūt tai supratęs imperatorius Teodosijus I (119 pav.) mirdamas imperiją paliko savo dviem sūnums. Vienam atiteko jos rytai su sostine Konstantinopoliu, kitam – vakarai su sostine Roma (vėliau sostine tapo Ravena). Taip 395 m. Romos imperija buvo galutinai padalyta į Vakarų ir Rytų imperijas.

Vis dėlto Romos imperijos ateitis buvo sprendžiama jau ne Romoje ar Konstantinopolyje, bet prie abiejų imperijų sienų. Padėtis prie sienų blogėjo. Nedidelius prastai organizuotų barbarų puldinėjimus pakeitė vis didesnis spaudimas. Jam įtakos turėjo genčių judėjimai toli nuo imperijų sienų. IV a. pabaigoje karingi klajokliai hunai pradėjo skverbtis iš Azijos į Europą. Jie pasklido didžiulėse teritorijose nuo Kaspijos jūros iki Juodosios, nuo Volgos upės iki Dunojaus. Kitos gentys, spaudžiamos ir bėgdamos nuo jų, buvo priverstos keltis, ieškoti naujų vietų gyventi. Tai buvo Didžiojo tautų kraustymosi pradžia. Šis procesas sukels svarbių pokyčių ir sugriaus buvusią Europos politinę tvarką – taip pasibaigs senovės istorija ir prasidės Viduramžiai.

Germanai, gyvenę šalia imperijos sienų, taip pat buvo priversti trauktis ir kėlėsi į Vakarų Romos imperijos kraštus. Vienur tai vyko geruoju – reikėjo ir žemdirbių, ir kareivių gintis nuo kitų barbarų, kitur buvo vykdomi grobiamieji žygiai. Stipresnės jų bangos pasiekdavo net Romą. 410 m. vestgotai, viena iš germanų genčių, pasiekė Romą ir tris dienas ją plėšė. 455 m. Romos miestas vėl išgyveno germanų – šįkart vandalų – puolimą. Dvi savaites miestas buvo plėšiamas ir naikinamas. Vandalai išties elgėsi kaip vandalai! Kita gentis, hunai, kuriems vadovavo Atila, dėl savo žiaurumo vadintas dievo rykšte, nusiaubė imperijos rytų žemes ir privertė mokėti duoklę. Atila valdė didžiulę teritoriją nuo Reino vakaruose iki Kaspijos jūros rytuose ir V a. viduryje buvo didžiausias abiejų Romos imperijų priešas. Kai jis mirė, jo milžiniška valstybė subyrėjo. Romos miestui pavyko hunų išvengti, tačiau ramu jau nebuvo. Net provincijos šiaurės Afrikoje patyrė vandalų įsiveržimų.

Germanų įsitvirtinimas nusiaubtose Galijos, Ispanijos ir kitose provincijose reiškė Vakarų Romos imperijos pabaigos pradžią. Nuolatiniai barbarų puldinėjimai ir įsiveržimai alino valstybę. Romoje pradėjo šeimininkauti germanai. 476 m. paskutinis imperatorius, iš Romos pasitraukęs penkiolikmetis Romulas Augustulas, buvo priverstas atsisakyti sosto. Jo asmens sargybos vadas germanas Odoakras, pašalinęs valdovą, pasiskelbė Italijos karaliumi. Vakarų Romos imperija žlugo. Prie karaliaus Romulo Romos istorija prasidėjo, prie imperatoriaus Romulo (120 pav.) pasibaigė.

Imperija rytuose atlaikė barbarų puldinėjimus. Ten susikūrė valstybė, kurią vėliau mokslininkai pavadins Bizantijos imperija. Ji buvo kitokia – visiškai krikščioniška. Nors jos gyventojai kalbėjo graikų kalba, save vis dar vadino ir laikė romėnais – Romos imperijos paveldėtojais. Imperatoriui (527–565) Justinianui I pavyko atkovoti ir trumpai valdyti beveik visas buvusias Romos imperijos teritorijas Viduržemio jūros pakrantėse ir toliau. Taigi kuriam laikui buvo atgaivinta Romos imperija. Vėliau ją atkurti bandys ir kiti Europos valdovai. Ši Rytų Romos imperija gyvuos iki 1453 m., tada Konstantinòpolį užkariaus turkai (121 pav.).

Kas sužlugdė kadaise tokią galingą imperiją? Labai sudėtingas klausimas, iki šiol istorikai negali tiksliai atsakyti. Žinoma, nebuvo vienos paprastos priežasties, bet susidėjo daug įvairių reiškinių tiek imperijos viduje, tiek už jos ribų. Nuolatiniai barbarų puldinėjimai, silpna imperatorių valdžia, silpnėjanti kariuomenė, lėšų trūkumas, ekonominiai sunkumai – visa tai Romos imperiją darė pažeidžiamą. O germanų genčių sudaromos sąjungos, valstybingumo užuomazgos ir iš romėnų perimama patirtis darė imperijos priešus stipresnius. Bet gal kiekviena valstybė, imperija ar civilizacija anksčiau ar vėliau baigia gyvuoti?

Nors Vakarų Romos imperija žlugo, romėnų įtaka buvusioms Romos provincijoms staiga nenutrūko, pėdsakų išliko, ir ne tik griuvėsių, liudijančių buvusios imperijos galybę. Daug dabartinių Europoje vartojamų kalbų kilo iš lotynų kalbos arba patyrė didelę jos įtaką. Ne veltui prancūzų, italų, ispanų ir portugalų kalbos vadinamos romaniškomis. Vokiečių ir anglų kalbose galime rasti daug lotynų kalbos žodžių. Šie tarptautiniais vadinami žodžiai vartojami kasdien ir lietuvių kalboje, jūs be jų neišsiverčiate! Dėl vykusios romanizacijos Romos įtaka buvo stipri jos buvusioje teritorijoje susikūrusioms naujoms valstybėms, jų kultūroms, visuomenėms ir kasdieniam gyvenimui. Taigi žlugus Romai jos dvasia niekur nedingo, o palikimas yra daug didesnis, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio.