Koks buvo pirmykščių žmonių gyvenimas?

Jau žinote, kad laikotarpis, kuriame gyveno pirmykščiai žmonės, vadinamas akmens amžiumi. Jis truko kelis milijonus metų. Paleolite, ankstyviausiame akmens amžiaus laikotarpyje, gyveno labai mažai žmonių, o išlikusių jų palaikų rasta dar mažiau. Šie žmonės, kad išgyventų, vertėsi medžiokle, taip pat žvejojo ir rinko gamtos gėrybes. Jie gyveno nedidelėmis grupėmis, galbūt po 25–30 žmonių. Kai aplink jų stovyklą nebelikdavo pakankamai maisto, keliaudavo toliau. Ieškodami maisto ir klajodami pãskui gyvūnus pirmykščiai žmonės neturėjo nuolatinės gyvenamosios vietos, dažnai ją keisdami nukeliaudavo didelius atstumus. Todėl nestatė didelių statinių, o kūrė stovyklas. Iki mūsų laikų išliko tik akmeninių įrankių, ugniaviečių liekanų ir kartais gyvūnų kaulų, kuriuos tirdami archeologai stengiasi atkurti šių žmonių ir bendruomenių gyvenimą.

Vis dėlto žmonėms visada buvo svarbu turėti saugų prieglobstį nuo žvėrių ir gamtos gaivalų. Pirmykščiai žmonės apsistodavo lengvose, paprastose, iš karčių pastatytose palapinėse, kurias padengdavo medžių šakomis ir sumedžiotų gyvūnų odomis ar kailiais (15 pav.). Mamutų medžiotojai palapines galėjo daryti iš mamuto ilčių ir kaulų, o padengti jo oda! Tokius laikinus statinius buvo lengva išardyti ir pastatyti kitoje vietoje. Būtent taip elgėsi žmonių bendruomenės, kurios medžiojo migrúojančius gyvūnus. Kai žiemą jų medžiojami gyvūnai, pavyzdžiui, šiauriniai elniai, traukdavo į pietus, medžiotojų būriai su visa savo manta sekdavo paskui. Kalnuotose vietovėse žmonės galėjo apsistoti prie urvų ar po išsikišusiomis uolomis, saugančiomis nuo lietaus ir vėjo (16 pav.). Ten, kur buvo saugu ir patogu, kur pakako šalia randamo maisto, žmonės įsikurdavo ilgiau. Svarbiausia, kad šalia būtų vandens telkinys, todėl ežero ar upės pakrantė buvo puiki vieta apsistoti. Taigi pirmykščiai žmonės, kad išgyventų, stengėsi prisitaikyti prie kintančio klimato ir aplinkos.

Ilgą laiką pirmykštis žmogus buvo tik maža jį supančios gamtos dalimi. Jis medžiojo, bet ir pats galėjo būti sumedžiotas stipresnių plėšrūnų. Vis dėlto, laikui bėgant, dėl savo sumanumo ir sukurtų įrankių žmogus tapo stipriausiu plėšrūnu. Ypač svarbu buvo bendradarbiauti su kitais žmonėmis. Kad sumedžiotų stambų gyvūną, pavyzdžiui, mamutą, žmonėms reikėjo veikti drauge ir vieningai, paklusti vadovui. Bandomis gyvenančių gyvūnų medžioklė su varovais reikalavo itin suderintų veiksmų. Grupinėje medžioklėje išugdytos savybės labai pravertė ir bendruomenės gyvenime. Senojo akmens amžiaus laikotarpio, paleolito, pabaigoje įgūdžiai veikti drauge ir gaminti tobulesnius įrankius žmones darė puikiais medžiotojais. Jie ne tik naudojo lankus su strėlėmis ir ietis su titnaginiais antgaliais (20 pav.), bet ir gebėjo pasigaminti kirvukus, net iečių svaidykles, kurios leido ietį nusviesti daug toliau ir stipriau (21 pav.). Vokietijoje per archeologinius kasinėjimus rastos medinės maždaug 350 tūkst. metų senumo ietys taip gerai padarytos, kad mažai kuo skiriasi nuo dabartinių sportinių iečių, naudojamų varžybose!

Paleolite žmonės dar nemokėjo taip žvejoti, kaip mes šiandien žvejojame, nes neturėjo nei tinklų, nei meškerių su kabliukais. Tai atsiras vėliau, vadinamajame mezolite, viduriniame akmens amžiuje. Žuvis tiesiog pagaudavo rankomis arba pasmeigdavo žeberklais, padarytais iš kaulo ar rago. Apie tuo metu gyvenusius ir medžiotus gyvūnus sužinome iš žmonių urvuose paliktų piešinių (22 pav.) ir gyvūnų kaulų liekanų, rastų stovyklavietėse. Atminkime, kad medžioti nereiškė beatodairiškai žudyti. Taip medžiojant būtų sunaikinami maisto ištekliai. Tą puikiai suprato pirmykščiai žmonės – medžiojo tik tiek, kiek reikia, gerbdami gamtą ir neeikvodami jos turtų. O sumedžiotą gyvūną panaudodavo visą – ne tik mėsą, kailį ar odą, bet ir ragus, ir net visus vidinius organus. Sausgysles galėjo naudoti kaip virves ir siūlus, o kaulus kaip kurą.

Moterų ir vyrų vaidmuo pirmykščių žmonių bendruomenėse nebuvo vienodas (24 pav.) ir, žinoma, labai skyrėsi nuo dabartinių laikų. Ilgą laiką buvo manoma, kad vyrai sunkiai ir rizikuodami savo gyvybe medžiodavo – aprūpindavo šeimas mėsa – ir saugodavo nuo įvairių pavojų, o moterys tik prižiūrėdavo ūkį ir rūpindavosi vaikais. Taip, iš tiesų, moterys dirbo fiziškai lengvesnius darbus nei vyrai, tačiau jų veikla bendruomenėje buvo ne mažiau svarbi. Nors svarbiausias moters vaidmuo buvo būti mama, ji taip pat rūpinosi stovyklaviete, siuvo drabužius, pynė tinklus ir krepšius. Kad šeima turėtų pakankamai maisto, ji rinko šaknis, uogas, grybus, medžiojo smulkius gyvūnus, o gal ir žvejojo. Beje, visus šiuos darbus galėjo dirbti ir vyrai.

Nepamirškime, kad daiktai iš tolimos praeities mus pasiekė be paaiškinimų, kaip ir kas juos naudojo. Todėl atkurti tų laikų bendruomenės ar šeimos gyvenimą be galo sunku. Iš šių archeologijos šaltinių labai mažai galime sužinoti ir apie vaikų gyvenimą. Vis dėlto vaikai ne tik buvo šeimos džiaugsmas, bet ir atliko svarbų vaidmenį kasdienėje buityje, dirbo įvairius darbus ir padėjo tėvams. Vyresnio amžiaus žmonės taip pat buvo labai svarbi bendruomenės dalis. Per savo gyvenimą sukaupę daug patirties ir žinių, jie buvo geriausias visų žinių šaltinis. Apie knygas ir internetą tais laikas niekas nė nesvajojo!