Pirmieji gyventojai ir akmens amžius Lietuvoje

Pirmieji gyventojai Lietuvos teritorijoje pasirodė apie 11 000 m. pr. Kr. – palyginti vėlai, pačioje paleolito pabaigoje. Taip nutiko todėl, kad šią Europos dalį ilgą laiką dengė stori ledynai (42 pav.). Per pastaruosius 2,5 mln. metų ledynmečiai kartojosi. Atšalimus keitė atšilimai, kurie truko tūkstančius metų. Ledynai tai atslinkdavo, tai atsitraukdavo. Europoje jie uždengdavo įvairaus dydžio teritorijas, tačiau niekada neapėmė viso žemyno. Paskutinio ledynmečio pabaigoje lėtai į šiaurę traukdamiesi ledynai kūrė dabartinį Žemės paviršiaus vaizdą – upių slėnius, ežerus ir kalvas. Gali būti, kad Lietuvos teritorijoje žmonės gyveno dar prieš užslenkant ledynams, nes gamtos ir orų sąlygos tam būtų tikę. Vis dėlto, jei taip ir buvo, judantys ledynai sunaikino tarp dviejų ledynmečių gyvenusių žmonių paliktus pėdsakus.

Kai ledynai atsitraukė, mamutai jau seniai buvo išnykę. To meto kraštovaizdis labai skyrėsi nuo dabartinio – poledyninė gamta priminė dabartinę šiaurę, Sibiro tundrą, čia augo žolė, samanos, kerpės ir krūmokšniai. Medžiai augo nedideli – tik žemaūgiai berželiai, karklai ir gluosniai. Tačiau tokia augalija puikiai tiko įvairiems gyvūnams – laukiniams arkliams, poliarinėms lapėms, vilkams ir kiškiams. Taip pat ir šiauriniams elniams, kurie orams šiltėjant traukėsi į šiaurę (43 pav.).

Būtent paskui juos sekdami atkeliavo pirmieji gyventojai, klajokliai medžiotojai. Šiauriniai elniai, klajojantys ir gyvenantys didelėmis bandomis, buvo šių žmonių pagrindinis maisto šaltinis, o medžioklė – svarbiausias užsiėmimas. Medžiotojai su šeimomis įsikurdavo prie brastų, kur kasmet keliaujantys ilgas keliones elniai kirsdavo upes. Brendantys per vandenį gyvūnai negalėjo greitai judėti, todėl buvo lengviau sumedžiojami. Svarbi buvo ne tik elnių mėsa, kuri teikė daug maistingų medžiagų, bet ir kaulai, ir ragai, nes puikiai tiko įrankiams gaminti (44 pav.). Plona, bet tvirta oda ir kailis tiko drabužiui pasisiūti ir palapinei apdengti. Sausgyslėmis buvo siuvama, o skrandžio turinys, nesuvirškintas maistas, galėjo būti puikus priedas prie mėsos!

Nors pirmųjų gyventojų svarbiausias užsiėmimas buvo elnių medžioklė, rinkimas ir žvejyba taip pat buvo svarbūs ir teikė papildomo maisto. Žvejojo rankomis arba žeberklais. Apsistodavo prie vandens telkinių ir įsirengdavo laikinas stovyklas (45 pav.). Tokios stovyklos buvo nedidelės, jose gyveno tik po keletą šeimų. Iš kárčių ir šakų pastatydavo apskritą arba ovalų palapinės karkasą. Uždengdavo jį sumedžioto elnio oda ir kailiu. Tokią palapinę buvo galima greitai pastatyti ir greitai išardyti, ir perkelti kitur. Aplink šalia palapinių įrengtą laužavietę sukosi visas bendruomenės gyvenimas. Kiekviena šeima turėjo savo atskirą židinį. Išaušus dienai vieni eidavo medžioti, kiti rinkti uogų, dar kiti žvejoti, bet artėjant sutemoms visi grįždavo prie šildančios ugnies. Deja, archeologai buvusių stovyklų vietose randa tik tai, kas galėjo išlikti per ilgus tūkstantmečius, – ugniavietės pėdsakų, dirbinių iš titnago ir labai retai gyvūnų kaulų ar kaulinių dirbinių.

Titnagas buvo svarbiausia medžiaga strėlių antgaliams, peiliams, gremžtukams ar rėžtukams gaminti (46 pav.). Lankas su strėlėmis buvo pagrindinis medžioklės įrankis, bet naudotos ir ietys. Kiti įrankiai, tokie kaip rėžtukai ir gremžtukai, buvo skirti sumedžiotam gyvūnui išmėsinėti, kailiui išdirbti ar kaului apdirbti. Iš stambesnių titnago gabalų gaminti kirvukai. Laikui bėgant išmokta dar geriau apdirbti titnagą ir daiktus imta gaminti norimo pavidalo. Dirbinių kraštus titnago meistrai aštrino nelygumus nudaužydami kitu akmeniu ar spausdami kaulu. Archeologai turėjo daug kartų patys bandyti, kol išmoko atkurti senovės meistrų darbo būdus!

Titnagą rinko ir žemės paviršiuje, ir upių šlaitų atodangose. Pietų Lietuvoje archeologai rado ir titnago kasyklų – beveik trijų metrų gylio duobių. Rasti akmenys čia pat buvo apdirbami ir paruošiami, kad vėliau iš jų būtų daromi įrankiai. Būtent pietų Lietuvos teritorijoje buvo gausiausiai randama įrankiams gaminti itin tinkamo titnago. Jį gabeno ten, kur jo trūko, kartais net šimtus kilometrų į šiaurę, juk buvo labai svarbu apsirūpinti šia reikalinga medžiaga. Todėl nuo seniausių laikų vyko titnago mainai ir gyvavo titnago apdirbimo verslas. Įvairiose vietose randami dirbiniai iš titnago nėra vienodai apdirbti, vieni jų smarkiai skiriasi, kiti tik šiek tiek. Dėl to archeologai mano, kad pirmieji Lietuvos teritorijos gyventojai buvo ne viena grupė, bet kelios skirtingos bendruomenės, galbūt turėjusios nevienodus papročius.

Žemdirbystė ir gyvulininkystė iš Artimųjų Rytų sklido po Europą ir pamažu pasiekė Lietuvos teritorijoje gyvenusius žmones. Kadangi miškai ir vandens telkiniai teikė daug maisto, neolitas Lietuvos teritorijoje prasidėjo daug vėliau – apie 5500 m. pr. Kristų. Medžioklė ir toliau buvo svarbi, vis dar medžiojo šernus, briedžius, tauriuosius elnius ir kitus gyvūnus. Medžioklės įrankiai taip pat nepakito. Medžioti padėjo ir šunys – daugelyje to meto gyvenviečių rasta šunų kaulų. Miškuose gyvenančios bendruomenės visų pirma pradėjo naudoti keramiką ir tik vėliau, maždaug po 2 000 metų, ėmė verstis žemės ūkiu. Tai buvo ilgai ir lėtai vykstantys pokyčiai, medžiotojai ir žvejai dar ilgą laiką gyveno šalia pirmųjų žemdirbių.

Čia žmonės taip pat išmoko gaminti gludinto akmens įrankius, kaip antai kirvukus su pragręžta skyle kotui (49 pav.). Taigi puikiai mokėjo pjauti ir gręžti akmenį! Taip pat ėmė rastis sėslių žmonių gyvenviečių, iš jų geriausiai žinomos ir archeologų ištirtos yra Šventõsios gyvenvietės. Jos buvo įsikūrusios ant Šventosios upės kranto, namai galbūt stovėjo ant polių. Dėl susidariusio durpyno čia išliko daug kaulinių ir raginių dirbinių, gerai išsilaikė ir mediniai, kurių nerandame kitose vietose, pavyzdžiui: geldos, šaukštai, samčiai, indai ir kt. Tai buvo visų pirma žvejų gyvenvietės. Žmonės žvejojo tinklais, bučiais, ungurius gaudė specialiomis šakėmis. Taip pat medžiojo ir ruonius. Šventõjoje rasta ir sutrešusių luotų, ir jų modelių (50 pav.). Laikui bėgant čia atsirado žemdirbių – rasti pirmieji arklai, padaryti iš medžio šakų.

Šventosios upės pakrančių gyventojai statė stačiakampius namus, į žemę sukaldavo rąstus ir juos apipindavo plonomis kartimis. Kadangi išliko tik įbestų rąstų dalys, tiksliai nežinome, kaip atrodė namų stogai – ar jie buvo dvišlaičiai, ar keturšlaičiai (51 pav.). Stogai rėmėsi į išilgai per vidurį statmenai sukaltų rąstų eilę. Neolito laikotarpio gyvenvietėse rasta aptvarų iš mažesnių statmenai sukaltų kuolų, apipintų kartimis. Tokie aptvarai iš dalies juosė gyvenvietę. Kaip atrodė pastatai kitose neolito laikotarpio gyvenvietėse, mums trūksta žinių, nes dažniausiai randami tik išlikę židiniai. Vienoje gyvenvietėje jie rasti du, vienas šalia kito, o tarp jų – krūvelė akmenų. Gal tai seniausia mums žinoma viryklė?

Archeologai gyvenvietėse prie Šventosios rado išties įdomių dirbinių. Vienas įspūdingiausių yra lazda iš briedžio rago, vaizduojanti briedės galvą (52 pav.). Gyvulio snukis dailiai nugludintas, papuoštas susikertančiomis linijomis. Migdolo pavidalo akys ir mažos stačios ausytės. Išties labai tiksliai atkurta briedės galva! Kam buvo skirta ši lazda? Galbūt ji buvo pritvirtinta prie ilgesnės medinės lazdos ir naudota apeigose. Galbūt ji priklausė žyniui ar žynei. Briedžio atvaizdas liudija, kad šie gyvūnai buvo svarbūs ne tik kaip maistas. Iš tiesų, tuo metu briedis buvo didžiausias gyvūnas Lietuvos teritorijoje. Gal jis buvo gyvūnų viešpats, kurį žmonės garbino ir kuriam meldėsi? Šventosios pakrančių gyventojai gal garbino ir dievybę ar protėvį, pavaizduotą medinėje stulpinėje skulptūroje (53 pav.), kuri stovėjo gyvenvietėje. Briedės galva padaryta labai tikroviška, o šis žmogaus veidas padarytas itin paprastas, pažymėti tik tam tikri bruožai. Kaip manote, kodėl? Negi gyvūnai buvo svarbesni už žmones?

Ir neolito laikotarpyje papuošalai buvo gaminami iš kaulo, rago ar medžio. Puikiai tiko ir sumedžiotų gyvūnų – šernų, lokių, briedžių ir kitų – dantys. Vis dėlto neolite pasirodo pirmieji gintariniai dirbiniai. Archeologai daug jų rado Kur̃šių mãrių įlankoje prie Júodkrantės, jų rasta ir Šventojoje. Tai sagutės, karoliai, skridiniai, kuriais puošė drabužius (54 pav.). Iš gintaro darytos ir žmonių figūrėlės (55 pav.). Deja, negalime pasakyti, kodėl jos buvo gaminamos ir ką tiksliai vaizdavo – gal dievus, gal gyvus žmones, o gal protėvius? Gal tai buvo amuletai, turėję žmogų apsaugoti, o gal aukos dievams, prašant jų palankumo? Viena aišku – gintaras ir gintariniai dirbiniai buvo naudojami įvairiose apeigose. Gintaras tapo svarbus ir mainuose.

Lietuvos teritorijoje neolito laikotarpiu taip pat imta naudoti keramiką. Žinoma, indai dar nebuvo žiedžiami, juos lipdė iš molio juostelių. Tokių indų dalių – šukių – rasta daugelyje gyvenviečių. Vieni iš ankstyviausių indų buvo dideli smailiadugniai plačiaangiai puodai (56 pav.). Atrodo, jie visų pirma naudoti maisto atsargoms kaupti. Tuo metu moliniai indai buvo vertinami ir tausojami. Atsiradus trūkiui, buvo išgręžiamos skylutės, indas virvute surišamas ir kiaurymės užtepamos derva! Ar XXI a. žmonės taip pat tausoja savo daiktus?

Vieni iš įdomiausių keramikos pavyzdžių (57 pav.) buvo rasti Nidos gyvenvietėje. Tai ne tik plačios puodynės, dubenėliai ar puodeliai, bet ir pakabinamos lempos namams apšviesti, į kurias pripildavo lydytų ruonio taukų ir uždegdavo į juos įmerktas samanas. Puodai buvo puošiami paprastais raštais – įvairaus dydžio įspaustomis duobutėmis ir virvutėmis, taškučiais ar eglutę primenančiomis juostelėmis. Dažniausiai tokie raštai puošė tik viršutinę indo dalį, jo pakraščius. Ant vienos archeologų rastos šukės buvo nupieštas žmogus, iškėlęs rankas į dangų (58 pav.). Galbūt jis prašo ko nors iš dievų, o gal laukia ko nors iš dangaus?