Ko išmokome?

Kiekvienas žodis ką nors reiškia. Pagal tai, kiek turi reikšmių, žodžiai skirstomi į vienareikšmius ir daugiareikšmius.

Vienareikšmiais vadinami žodžiai, turintys tik vieną reikšmę.

Daug daugiau žodžių turi po kelias ar net keliolika, keliasdešimt reikšmių. Juos vadiname daugiareikšmiais: mokykla (1) mokymo bei auklėjimo įstaiga; (2) patalpa, pastatas, kur mokoma; (3) mokslo, meno, literatūros pakraipa, srovė.

Pirma tokių žodžių reikšmė yra pagrindinė. Kitos, nors tokios pat svarbios, atsirado vėliau.

Naujų reikšmių žodžiai įgauna dėl dviejų priežasčių:

• prireikus pavadinti naują dalyką, kuris arba panašus į jau esamą, arba su juo susijęs;
• kai norima įprastą pavadinimą pakeisti vaizdingu.

Žodžiai gali turėti tiesioginę (ką žodis žymi ir reiškia) ir perkeltinę reikšmes.

Santrumpa prk. žodyne rašoma tada, kai pateikiama perkeltinė žodžio reikšmė.

Perkeltinės reikšmės – viena gražiausių mūsų kalbos ypatybių, nes leidžia sulyginti du iš pirmo žvilgsnio nepalyginamus dalykus, vienų daiktų ypatybes perkelti kitiems: lapė – plėšrus brangiakailis žvėrelis ir gudrus, suktas, mokantis pataikauti žmogus.

Skirtingai skambantys tos pačios arba artimos reikšmės žodžiai vadinami sinonimais: draugas – bičiulis, giria – miškas, kiškis – zuikis, stropus – uolus, bėgti – lėkti.

Antonimais vadinami priešingos reikšmės žodžiai: senas – jaunas, aukštas – žemas, diena – naktis, juodas – baltas.

Žmonės nuolat kuria žodžius, nes gyvenimas keičiasi, atsiranda naujų daiktų ir reiškinių. Jeigu žodis sukurtas visai neseniai, jį vadiname naujadaru: sauskelnės, sėdmaišis, asmenukė, grotažymė, patiktukas.

Kalboje vyksta ir atvirkščias procesas – pasenusių, savo amžių atgyvenusių žodžių, tokių kaip ašva, dieveris, tęvas, nykimas.