Chapter 1.5 (Lietuvių kalba 11)

Monologinis ir dialoginis kalbėjimas (1.3 tema)

Monologinis ir dialoginis kalbėjimas

Pagal kalbos dalyvių skaičių skiriamos kelios kalbėjimo rūšys: monològas, dialògas ir polilògas. Pagrindinis jų skyrimo kriterijus yra adresanto ir adresato santykis.

Monologo adresantas kalba vienas. Jis iš anksto numato, kokiai auditorijai sakys kalbą (nors per mikrofoną ar kamerą jos nemato), žino temą, nusimato tikslus, kalbos trukmę, apmąsto kūno kalbą, technines priemones. Monologas yra pagrindinis viešojo kalbėjimo būdas, jam ir skiriama daugiausia dėmesio mokantis retorikos. Monologas bet kada gali virsti dialogu: jeigu oratorius nori į savo kalbą įtraukti auditoriją, užmegzti su ja glaudesnį ryšį ir nebijo improvizuoti, nukrypti nuo išankstinio plano, jis gali leisti auditorijai reaguoti į savo žodžius, papildyti, patikslinti.

Dialogas gali būti privatus, būdingas kasdieniam kalbėjimui, ir viešas: interviu, diskusijos, pasitarimai ir kita. Dažnai dialogas pratęsia viešą monologinę kalbą. Dialogas gali vykti improvizuotai (asmeninio ir tarpasmeninio bendravimo lygmuo) arba iš anksto numačius jo temą, trukmę ir tikslą.

Polilogas. Pokalbio ar diskusijos dalyvių gali būti ne du, o daugiau, tačiau jie visi nekalba vienu metu, iš esmės vis tiek vyksta dialogas.

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

  1. Paaiškinkite, kas yra monologas ir kuo jis skiriasi nuo dialogo.
  2. Jau aptartą LRT radijo laidos „10–12“ garso įrašą suskaidykite į monologus. Trumpai aptarkite, kas ir apie ką kalba. Kas sieja kalbėtojus?
  3. Kaip pavadintumėte penkių dalyvių apskritojo stalo diskusiją?
  4. Šiuolaikinėse medijose raskite monologo, dialogo, polilogo pavyzdžių ir juos pristatykite klasės draugams.
  5. Kartais sakoma, kad dialogo ar polilogo, pavyzdžiui, apskritojo stalo diskusijos, dalyviai nesusišneka, negirdi vieni kitų. Raskite medijose tokio nesusikalbėjimo pavyzdį ir jį aptarkite.
Please wait