Dokumentinė literatūra (2.3 tema)

UŽDUOTIS. Perskaitykite ištrauką iš Sandros Bernotaitės romano „Akys chimeros“ ir atsakykite į klausimus, atlikite užduotis.

– Praleidot dalį chaoso, kurio būtų buvę geriau ir man nematyti. Labai suabejojau šitos ekskursijos verte po to, ką radau prie „Metropolio“. Regis, mūsuose nėra nė vienos galvos, kuri atsakytų už tvarką, pirmininkas pabėgo, Fabijonas laksto paskui lenkus liežuvį iškišęs, kaip ir pritinka apdovanotam už paskutinius tikrai nemažus nuopelnus vertime iš lenkų kalbos...

– Tamsta gal jau skaitėte jo išverstą „Gripas siaučia Napravoje“? Čia laive yra ir originalo autorius, kaip supratau.

– Dar nepradėjau, o tamsta – jau?​

​– Oi, aš susidomėjau didžiai ir iš karto užsisakiau iš spaustuvės. Mat mudu su Fabijonu Neveravičiumi pažįstami, ir jis mano knygą taip pat skaitė. Beje, man labai patiko jo „Dienos ir naktys“... Tokia egzistenciška drama, man tikrai pasirodė artima. Gaila, kad autorius dievagojasi daugiau ta tema nerašysiąs. Kritikams romanas pasirodė geriausia prasme „moteriškas“, ir autoriui šitas kirto per skaudžiai...

​Moteris su praeitimi klausėsi taip, tarsi suprastų, apie ką kalbama. Ji nebuvo skaičiusi nei to išgirtojo ir, patikėjus lenkais, pasaulinio garsumo Jalu Kureko romano apie gripą Napravoje, nebuvo susipažinusi ir su Fabijono Neveravičiaus „moterišku“ romanu. Pasikartosim: kitų rašytojų sėkmė prozoje ją siutino ir kėlė rezignaciją.

Būtent todėl velnias traukė už liežuvio toliau kalbėtis ta tema:

– Jeigu aš, poetė, parašyčiau romaną, kritikams greičiausiai jis irgi atrodytų pernelyg moteriškas ir mane iškoneveiktų, tikiu.

– O, nenustebčiau ir aš! – pritarė Mazalaitė. – Mano rinkinys „Miestas, kurio nėra“ buvo supeiktas dėl tos pačios priežasties. Jau dabar matau, kad mano sužieduotiniui visos redakcijų ir draugijų durys veriasi, o man numatyta vieta prie kūdikio vygės...

– Laukiatės? Sveikinu.

– Ne, nemanau dar lauktis, apsaugok Viešpatie, juk mes dar nė nesusituokę bažnyčioje... Ak, dovanokit, bet mums netiks tas jūsiškis motto „be bažnyčios, be altorių“, mūsų tikėjimas kitas.

– Kaip tai – tikėjimas kitas? – susiraukė moteris su praeitimi. – Mano tikėjimas kaip ir jūsų, tas pats. Mes tik su skulptoriumi nenorėjova kreipti visko į bažnyčios rankas. Civilinė santuoka visiems jau greitai bus prieinama, ne tik klaipėdiškiams – Dieve, sunku patikėti, bet šiandien į Klai̇̃pėdą kaip į užsienį tektų važiuoti... Kaip jie galėjo perleisti savo kraštą vokiečiams?

– Kaip mes galėjom perleisti kraštą vokiečiams. Ginklu grasinamas perleidi, ne savo valia. Ten ir mano krašto dalis, gimtoji Žemaitija, tad širdies man neskaudinti prašom...

– Dovanokit, tamsta, visi mes vienoje valtyje plaukiam ta pačia istorijos upe į tą pačią laiko pusę. Ar mano gimtoji Suvalkijà irgi negali patirti grėsmių? Tėvynė mūsų viena. Karo šešėlis virš visų mūsų galvų kabo. Ak, kaip sunku apie šitai kalbėti šiandien, tokią giedrią vasaros dieną tokiu išlaižytu dangum!

Mazalaitė patylėjo, mažomis savo akytėmis žiūrėdama į kairėje pakrantės pusėje artėjantį raudonos bažnytėlės kuorą (Veliuonà?), tada pasakė:

– Dar Syrokomla yra rašęs apie intymų mūsų kiekvieno sąryšį su gimtinės žeme, kad tiesioginė išraiška to, ką vadiname tėvynės meile, yra savojo krašto tyrimas istoriniu, gamtiniu, etnografiniu, archeologiniu ir geografiniu požiūriu. Syrokomla stebėjosi, kaipgi galima mylėti ir kraują lieti už tai, ko nepažįsti ir nesupranti.

Moteris su praeitimi nustebusi pažiūrėjo į vaidilutės pusę. Bloznus jos plaukelius taršė vėjas, siauros akys atrodė dar labiau pasislėpusios po patinusiais vokais, o drėgnos lūpos virpėjo. Tokia trapuma cituoja taip stropiai išmoktas mūsų klasiko eilutes, kurias pati atmeni tik iš gimnazijos meto ir tai miglotai. Kaip gali neapimti pasidygėjimas savimi?

Niemnie, domowa rzeko moja! gdzie są wody,
​Które niegdyś czerpałem w niemowlęce dłonie,
​Na których potem w dzikie pływałem ustronie,
​Sercu niespokojnemu szukając ochłody?

Abi pašnekovės atsigręžė išgirdusios tą graudulingą szukając ochłody – ieškoti vėsumos. Pagautas nuotaikos, vienas lenkas uždainavo tenoru Stanisławo Moniuszkos dainą pagal Adamo Mickiewicziaus eiles, skirtas Nemunui.

– Dievaži tie lenkai dabar pamanys – ir kitiems lenkams grįžę papasakos – kad mes juos ir badu marinome, ir saulės smūgiui išstatėme, ir vandens nedavėm, žodžiu, bandėme pražudyti... – susirūpinimo nebegalėjo paslėpti poetė.

– Reikia eiti su jais pabendrauti, patikinti, kad nieko blogo nenorime.

1. Pasidomėkite, kas yra Nelė Mazalaitė ir Fabijonas Neveravičius.
2. Apie ką užsimena N. Mazalaitė cituodama S. Nėries kūrybos ištrauką „be bažnyčios, be altorių“?
3. Ką turi galvoje S. Nėris sakydama, kad į Klaipėdą teks važiuoti kaip į užsienį?
4. Pokalbyje minimas karo šešėlis. Suskaičiuokite, po kelių dienų prasidės Antrasis pasaulinis karas, kai naciai užpuls Lenkiją.
5. Pasidomėkite, kas yra Vladislavas Sirokomlė (Władysław Syrokomla) ir kaip jis susijęs su Lietuva.
6. Į kokią Adomo Mickevičiaus eilėraščio frazę atkreipia dėmesį abi pašnekovės išgirdusios dainą? Kaip tai nusako jų požiūrį į pakylėtą lenko dainavimą?
7. Apibūdinkite, koks šioje ištraukoje atsiskleidžia S. Nėries charakteris.
8. Kaip S. Nėris žvelgia ir vertina jaunesnę kolegę N. Mazalaitę? Iš ko tai pajuntame?

UŽDUOTIS. Perskaitykite S. Bernotaitės tekstą apie tai, kaip buvo rašomas romanas, ir atsakykite į klausimus.

KIEK DOKUMENTIKOS IR KIEK IŠMONĖS YRA ROMANE „AKYS CHIMEROS“?

Apie romane aprašytąjį įvykį, lietuvių ir lenkų kultūrininkų ekspediciją Nẽmunu iš Kaũno į Gelgaudiškį ir atgal, perskaičiau poeto Jono Aisčio Raštų III tome, kuriame surinkti jo publicistiniai tekstai. Skyriuje „Giros“ Aistis išsamiai aprašo Liudo Giros ir jo žmonos Bronės portretus, o pastarajam apibūdinti prireikia pasakojimo apie kelionę, kurioje Gira pats nedalyvavo, bet įpareigojo savo žmoną jam atstovauti ir daryti tvarką. Tą patį įpareigojimą jis suteikė ir rašytojui, vertėjui Fabijonui Neveravičiui, o tai jau intriga. Ekspedicija, turėjusi baigtis tos pačios dienos vakarą, nepaleido dalyvių iki kitos dienos paryčių – tai dar viena intriga. Tarp ekspedicijos dalyvių buvo du talentingi vienmečiai poetai: Jonas Aistis ir Salomėja Nėris. Po II pasaulinio karo jie nebūtų norėję atsidurti viename laive. Tačiau apie ką jie galėjo kalbėtis tąsyk?

Apie šią kelionę ir jos nuotykius rašė dar keli dalyviai, ir visi liudijo kiek skirtingai. Jų visų tekstais rėmiausi, tačiau iki galo netikėjau nė vienu iš jų – juk viskas, kas tik užrašoma, tučtuojau tampa fikcija. Kaip medžiagą naudojau Halinos Korsakienės atsiminimus, Jono Šimkaus reportažus žmonai tiesiai iš kelionės (jai rašyti laiškai vėliau pateko į jo autobiografinių tekstų rinkinį), radau pranešimus apie kelionę tuometėje spaudoje. Galiausiai susiradau net lenkų dalyvių įspūdžius straipsniuose, kuriuos jie parašė grįžę namo, į Lenkiją. Lietuviai tuos straipsnius susiradę irgi skaitė, ir jiems labai nepatiko tai, ką ten rado.

Kurdama romaną susidariau vienos paros įvykių planą kone minutės tikslumu (man padėjo Salomėjos Nėries biografas Viktoras Alekna, jo dviejų tomų knyga). Net pasižymėjau, kad galėjo būti priešpilnis, saulė tądien tekėjo 5 val. 16 min., o leidosi 16 val. 17 min. Radau tos dienos radijo programą ir susidariau įspūdį, kas buvo transliuojama visuomenei, kas jiems buvo svarbu (Lietuvos himnas, maldos, džiazas). Varčiau 1939-ųjų laikraščius, ypač „Lietuvos žinias“ ir „Lietuvos aidą“, tol, kol supratau, kad pirmasis buvo kairiosios pakraipos, o antrasis atstovavo Prezidentui ir valdančiajai partijai. Skaičiau apie to meto papročius, maistą, drabužių ir šukuosenų madas. Susidariau visų dalyvių (ir jų artimųjų bei draugų) sąrašą ir kaip kokia detektyvė rinkau informaciją apie visus. Labiausiai padėjo ne tik pagrindinių veikėjų kūryba, bet ir dienoraščiai, atsiminimai, straipsniai, kuriuose jie reiškė savo pažiūras, nesutardavo su kitais, ginčydavosi, apkalbėjo vieni kitus. Juk ir pirmasis mano įkvėpimo šaltinis, Jonas Aistis, buvo būtent toks: reiškiantis aštrią nuomonę apie amžininkus ir darantis tai su puikiu sarkazmo pojūčiu.

Stengiausi, kad romano veikėjai romano dialoguose visada sakytų savo pačių daugiau ar mažiau perfrazuotas mintis, kurias radau jų kūryboje ar egodokumentikoje. Tačiau neįmanoma visko sužinoti ir pateikti taip, kaip tikrai buvo. Pagal istorinius įvykius sukonstravau siužeto karkasą ir užpildžiau jį tuo, ką man piešė vaizduotė. Jei skaitant kyla įspūdis, kad taip galėjo būti, mano tikslas pasiektas.

1. Kokiais istoriniais šaltiniais rėmėsi romano „Akys chimeros“ autorė?

1. Kaip ji pati vertina šaltiniuose randamą medžiagą?
2. Kaip S. Bernotaitė aptaria savąjį rašymo būdą? Kaip jame jungiasi istoriniai dokumentai ir autorės išmonė?
3. Kurios romano ištraukos vietos, jūsų manymu, yra autentiškos? Paaiškinkite, iš ko sprendžiate.
4. Kokie S. Nėries biografijos faktai minimi šioje ištraukoje?

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

1. Kaip manote, ar cituotoje S. Bernotaitės romano ištraukoje dominuoja faktinė medžiaga, ar autorės išmonė? Atsakymą pagrįskite.
2. Kokie istoriniai faktai minimi šioje ištraukoje?
3. Atkreipkite dėmesį į dialogo stilių. Ar kalbėjimas šiuolaikiškas?
4. Koks pasakotojo vaidmuo šioje romano ištraukoje? Nusakykite pasakotojo požiūrį į pokalbio dalyves.

UŽDUOTIS. Perskaitykite Ingridos Jankauskaitės interviu su režisieriumi Naubertu Jasinsku ištrauką ir atsakykite į klausimus.

Režisierius Naubertas Jasinskas sukūrė tokius spektaklius kaip „Orfeo. Miesto šviesos“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2019), „bowel“ (Kauno miesto kamerinis teatras, 2021), „Pelikanas“ (Oskaro Koršunovo teatras, 2022), „Edžio pabaiga“ (Jaunimo teatras, 2022), taip pat – teatrines instaliacijas „fabrica“ („Sirenos“, 2020) ir „Vegetacinė būklė“ („Meno Alchemija“ ir Meno ir mokslo laboratorija, 2022) bei spektaklį-pasivaikščiojimą „Kaip visur, kaip visi“ (Jaunimo teatras, 2021). 2022 m. pelnė Auksinį scenos kryžių kaip geriausias jaunasis menininkas.

TEATRO ŠMĖKLOS IR PATRIARCHATO DEKONSTRUKCIJA

„Man visad kyla klausimas, kodėl žmonės ima interviu: ar jiems smalsu ką nors konkrečiai sužinoti? Įamžinti tam tikrų procesų fragmentus? Skaitydamas daugelį interviu nesuprantu, kokia klausiančiojo ir kalbančiojo motyvacija, ir man greit pasidaro nuobodu. Praėjus savaitei po pokalbio su Ingrida gavau pirmą interviu juodraštį, jis man itin nepatiko – ne dėl to, kad klausiančioji nebuvo pasiruošusi ar susidomėjusi ir atsakantysis negebėtų atsakyti (o gal ir negeba?). Atrodo, kad ši forma niekaip neatliepia to, ko iš tikrųjų norima paklausti, ir to, kuo iš tikrųjų norima pasidalinti. Viliuosi, kad redakcija publikuos šį komentarą lyg įžangą į pokalbį. Pirmieji du klausimai skambėjo taip: „Kodėl pasirinkote teatro režisūrą?“ ir „Ar dabar keistumėte šį pasirinkimą?“ Mano atsakymai pasirodė beviltiški, dėl to paprašiau, kad publikacija prasidėtų maždaug ties mūsų pokalbio viduriu“, – Naubertas Jasinskas.

– Jūsų darbuose mažai klasikinio teatro. Kodėl?

– Niekada jo nesupratau. Klasika man atrodė svetima, o dabar – tiesiog klaidinga. Nenoriu suabsoliutinti, bet klasika yra siaubingo patriarchato įspaudas, kupinas labai nevienaplanio ir šimtmečiais naudoto smurto. „Klasikinis žmonių bendravimo modelis“ – nenoriu to tęsti. Bandykime pasižiūrėti, kaip gyvename dabar, pamėginkime tiesti tiltą į rytojų. Aišku, tam tikra prasme galiu įžvelgti prieštaravimų pačiam sau, nes kitos mano premjeros atspirties taškas – Ingmaras Bergmanas ir jo kūryba. Tačiau, kaip ir su Augustu Strindbergu, nėra taip, kad tiesiog jį stačiau, – tai dialogas. Tarp to, kaip egzistavo jie ir kaip mes sprendžiame jų palikimą. Man atrodo svarbu tai permąstyti. Tai labai sudėtinga, pats iki galo nesu išsilaisvinęs iš šio modelio, tradicinio palikimo; kuriu ir esu įkalintas klasikinio patriarchalinio, dažniausiai mirusio baltojo vyro rašytojo šmėklos.

– Tačiau nesirenkate statyti klasikinių kūrinių.

– Taip. Nežinau, kaip apibūdinti šiuos santykius, tiesiog kiekvieną dieną jaučiu didžiulį atstumą ir disonansą tarp to, kas vyksta su manimi ir mano aplinkoje, ir to, ką tenka skaityti. Įdomu nagrinėti tą atstumą, atmintį ir mūsų visų praeitį, bet ne pačią klasiką. Tiesiog perstatyti klasikinį kūrinį man atrodo nesuvokiama. Nebežinau, kodėl tai egzistuoja. Tačiau kažkam tai atrodo priimtina, aktualu ir įdomu. Taip pat ir žiūrovui. Šiuo metu vyksta daug tektoninių lūžių – tikiuosi, kad įvyks kas nors teigiamo ir galėsime galutinai išsilaisvinti iš kalbančių Čechovo, Bergmano, Tumino šmėklų, bet prireiks dar ne vieno dešimtmečio.

– Kokią matote Lietuvos teatro situaciją? Ar jauniesiems kūrėjams pavyks prasiveržti?

– Tai visiška spekuliacija, bet, manau, žiūrovai yra pripratę prie klasikinio Koršunovo, Nekrošiaus, Tumino, Vaitkaus teatro. Toks žiūrovas užaugintas per trisdešimt ar daugiau metų. Čia būtent ir kyla klausimas, ar žiūrovas yra imlus pažinti ateinančią kartą, ar vis dėlto renkasi neiti į teatrą ir jo nesuprasti. Kitas klausimas, kas ta jaunoji publika, nes ko iš jaunųjų klausiu – niekas į teatrą neina. Nesuprantu, kas yra mano, mūsų visų žiūrovas. Lūžis dar tik prasidėjo, praėjo per mažai laiko, kad galėtume tai įvertinti. Apskritai manau, kad lietuviško teatro situacija siaubinga, nes pilna neįdomaus, prasto turinio. Kartais spektakliuose nematau jokios motyvacijos ir nesuprantu, kaip jis iš viso galėjo atsirasti. Matau daug inercijos kurti, kaip kažkas kūrė, arba tiesiog patenkinti savo ego. Kai pats nežinai, kam ir kodėl kuri, tada neaišku, kas vyksta ir scenoje. Tad kyla labai daug klausimų. Šia tema būtų įdomu pasišnekėti su pačiais režisieriais.

<...>

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

1. Kaip manote, I. Jankauskaitė interviu iš režisieriaus N. Jasinsko ėmė žodžiu ar raštu?
2. Kodėl režisieriaus N. Jasinsko nuomonė apie šiuolaikinio lietuvių teatro padėtį yra svarbi?
3. Kaip vertinate režisieriaus požiūrį į lietuvių teatrą?
4. Kokia interviu su režisieriumi N. Jasinsku tema?
5. Kokia problema aptariama interviu su režisieriumi?
6. Kur skelbtas ir kam skirtas šis interviu? 
7. Spaudoje arba internete susiraskite interviu pavyzdį ir aptarkite remdamiesi klausimais.
   • Kodėl interviu imamas būtent iš šio žmogaus?
   • Ar aišku, kaip parengtas interviu – raštu ar žodžiu?
   • Kokia interviu tema?
   • Kokia problema gvildenama?
   • Kur paskelbtas jūsų pasirinktas interviu?
   • Kokiai auditorijai skirtas interviu?

1. Darbas poromis arba grupėmis. Paimkite maždaug 5 minučių trukmės (arba 4–5 klausimų, jei atsakymai bus pateikti raštu) interviu iš kurios nors srities specialisto, eksperto ar unikalią patirtį turinčio asmens.
   • Susiraskite norimą žmogų ir susitarkite dėl interviu.
   • Pasirinkite pokalbio temą, kuri būtų jums įdomi.
   • Ruošdamiesi interviu pasidomėkite rūpima tema, kad jūsų klausimai būtų prasmingi ir jungtųsi į grandinę (imant interviu neretai iškyla naujų aptariamų dalykų aspektų, todėl nebijokite keisti ar papildyti klausimyno, nes svarbiausia siekti, kad interviu būtų rišlus ir įdomus).
   • Sugalvokite, kas bus jūsų parengto interviu klausytojai, žiūrovai ar skaitytojai.
   • Pasirinkite interviu formą: garso, vaizdo įrašas ar atsakymai į klausimus raštu.
   • Pasidalykite darbus: kas užduos klausimus, kas rūpinsis įrašu ir t. t.
   • Jei įrašytą garso ar vaizdo interviu norite pateikti raštu, suredaguokite iššifruotą tekstą, kad nebūtų pasikartojimų, neaiškių formuluočių (sakytinio teksto ribos ne visuomet aiškios).
   • Jei yra galimybė, interviu papildykite pašnekovo ar asociatyvia nuotrauka.
   • Prieš skelbiant, interviu vertėtų parodyti asmeniui, iš kurio jį ėmėte. Jeigu paaiškėtų, kad liko netikslumų, įsivėlė klaidų, visa tai reikėtų pataisyti.
   • Pristatykite sukurtą interviu klasėje ir aptarkite, kaip jums sekėsi.

UŽDUOTIS. Perskaitykite Vytauto Kavolio knygos „Žmogaus genezė“ ištrauką ir atsakykite į klausimus.

MOTERYS

Anksti mirusi Vinco Kudirkos mama buvusi, Vaižganto žodžiais, „minkšto, lėto būdo, labai geros širdies“. Vinco atmintyje jinai pasiliko kaip lyriškas skaisčios vaikystės pasakos simbolis, į kurį negalima be švelnaus ilgesio atgal pažvelgti. Rašydamas „Varpe“ apie lietuviškus margučius, Kudirka prisimena: „Motina sakydavo, kad tai atneša vaikams „Velykų bobutė“... Numirė motina ir daugiau niekada neatlankė manęs „Velykų bobutė“... Galima iš šių dviejų sakinių jausminės nuotaikos išgirsti, kiek daug Kudirkai reiškė (prisimenama vaizduotėje pagražėjusi) motina.

Motinos įtaką liudija ir kitas Kudirkos pasisakymas „Varpe“: „Mano motina davė man, ką aplamai motina lietuvė gali duoti savo vaikams, dargi daugiau, nes pati daugiau turėjo. Labai gražiai dainavo, labai puikiai margino margučius, labai dailiai sekė pasakas ir prie tų „dailių“ dalykų mane pritraukė. Jeigu aš šiandien muzikantas, pataikau šį ar tą nupiešti ir, atsiprašant, eiliadirbis [...] – tai mano motinos kaltė.“ Kudirkos vėlesnis palinkimas į meninę kūrybą kyla iš jo ankstyvosios meilės motinai, iš identifikacijos su jos meniniais polinkiais.

„O vienok, – priduria Kudirka, – užaugau ir iš tos motinos, kuri, mano nuomone, buvo ideali, niekad negirdėjau, kas tai Lietuva, lietuvis, gaivinimas Lietuvos ir t. t.“ Kudirkos tautinei kovai reikės kitų šaltinių.

1. Apie ką rašoma šioje ištraukoje?
2. Apie kokią motinos įtaką V. Kudirkai kalbama? Kokį paradoksą įvardija pats V. Kudirka?
3. Įvertinkite šios ištraukos pasakojimą. Kiek jis paremtas faktais, kiek pasakotojo išmone?
4. Kokiam žanrui priskirtumėte šią ištrauką?

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

1. Kokiam biografijos tipui priskirtumėte skaitytą V. Kavolio knygos ištrauką apie V. Kudirką?
2. Bibliotekoje susiraskite skirtingų biografijų tipų pavyzdžių. Pasidomėkite, kokiam biografijos tipui galima priskirti šiuos tekstus: Vytauto Merkio „Simoną Daukantą“ (1972), Rapolo Šaltenio „Mūsų Baranauską“ (1985), Romualdo Granausko „Baltą liūdesio balandį“ (1997) – Jono Biliūno gyvenimo istorijos atšvaitus.
3. Literatūros vadovėliuose kai kurių prozininkų, poetų, dramaturgų gyvenimas ir kūryba pristatomi plačiau. Pasirinkite vieną rašytoją ir aptarkite, kaip pristatoma jo biografija, kokie pagrindiniai gyvenimo faktai minimi.