Probleminio klausimo svarstymo rašinys
Viena iš egzamino užduočių yra probleminio klausimo svarstymas, kitaip – samprotavimo rašinys remiantis net keliais dalykais: pateiktu grožiniu tekstu arba jo fragmentu, taip pat – plačiąja prasme kultūrine ar asmenine patirtimi. Kultūrinė patirtis – tai apsiskaitymas, meno pažinimas, pavyzdžiui, skaityti literatūros kūriniai, matyti spektakliai, kino filmai, girdėta muzika, aplankytos meno parodos. Asmeninė patirtis – tai kasdienybės akistata, šiuolaikinio gyvenimo aktualijos ir kritinis jų apmąstymas, pavyzdžiui, gal jums kelia nerimą jūsų pačių ar kitų žmonių panirimas į rutiną; gal turite ką kritiško pasakyti apie socialinių tinklų turinį; gal jus pykdo valdininkų sprendimai dėl žaliųjų miesto zonų naikinimo; gal norėtumėte protestuoti prieš taršią pramonę, ginti žmogaus teises. Asmeninė patirtis turėtų padėti probleminį klausimą suvokti ne kaip abstrakciją, bet kaip konkrečią, su realiu gyvenimu susijusią problemą. Probleminio klausimo svarstymo rašinys turėtų parodyti, kad suprantate pateikto teksto prasmes ir sugebate jas apmąstyti bendresniame socialiniame ir kultūriniame kontekste, turite savo nuomonę aptariamais klausimais.
Probleminio klausimo svarstymo rašinį reikėtų kurti panašiai kaip samprotavimo rašinį arba esė. Šiam žanrui būdinga laisvesnė minčių raiška, tačiau kalbos stilius turėtų išlikti publicistinis, aiškus. Pernelyg lyriškas kalbėjimas su poetiniais nutylėjimais, daugtaškiais šiam rašiniui netinka. Rašinyje turėtų atsiskleisti rašančiojo loginis ir kritinis mąstymas, gebėjimas pasitelkti įvairius kontekstus, klausimą svarstyti žvelgiant iš skirtingų perspektyvų, gebėti savo teiginius argumentuoti, pagrįsti pavyzdžiais ir, žinoma, sukurti nuoseklų, rišlų, aiškios sandaros tekstą.
Kuriant tokio pobūdžio rašinį svarbu susidaryti pakankamai platų iškeltos problemos svarstymo lauką, kad būtų lengviau pasiremti skaityta literatūra, matytais spektakliais, kino filmais ir asmenine patirtimi. Siekiant šio tikslo patartina atlikti gana paprastą loginę procedūrą: pažvelgti į keliamą problemą iš kitos pusės. Pavyzdžiui, kai keliamas klausimas „Kaip išlikti autentiškam vartotojiškame pasaulyje?“ (taip klausiama pateikiant ištrauką iš A. Škėmos „Baltos drobulės“), verta pasižiūrėti, kaip jaučiasi tie, kurie ir nesiekia tapti autentiški, kurie pasirinko vartotojišką gyvenimo būdą. Arba – gavus klausimą „Ar yra teisingo gyvenimo standartas?“ (taip klausiama užduotyje su Vislavos Šymborskos (Wisława Szymborska) eilėraščiu) svarstytina ir priešinga perspektyva: ar nežinant standarto būtų lengva suvokti jo alternatyvą, t. y. tai, kas yra laisva, unikalu, autentiška, neapibrėžta normomis? Tokių klausimų kėlimas išplečia svarstymų lauką, suteikia galimybę įtraukti daugiau asociacijų, padeda motyvuotai sudėlioti pasakojimo kompoziciją: pateikiama viena ir kita nuomonė duotu klausimu, paskui apibendrinama, išsakoma sava pozicija.
Gavus užduotį su literatūros tekstu ir probleminiu klausimu, pirmiausia reikėtų įsiskaityti į tekstą, įžvelgti teksto ir užduotyje keliamo klausimo ryšį. Tikėtina, kad užduotyje suformuluotas klausimas įvardija bendresnę problemą, o tekstas ją iliustruoja.
Samprotavimas probleminiu klausimu remiantis Vislavos Šymborskos eilėraščiu
Rašinio pavyzdžiui imame bandomųjų egzaminų dokumentuose pateiktą užduotį: remiantis kultūrine ir asmenine patirtimi bei V. Šymborskos eilėraščiu „Yra tokių, kurie“ apsvarstyti probleminį klausimą „Ar yra teisingo gyvenimo standartas?“.
Kaip jau kalbėta, pirmiausia atidžiai kelis kartus perskaitykime eilėraščio tekstą. Įsiskaitę pastebėsime, kad šiame eilėraštyje kartojasi su kontoros darbu, biurokratinių pareigų atlikimu susiję įvaizdžiai. Juos pažymėkime žalsvai:
YRA TOKIŲ, KURIE
Yra tokių, kurie gyvenimą atlieka gabiau.
Viskas juose ir aplink juos tvarkinga.
Viską išmano, į viską turi teisingą atsakymą.
Iš karto suvokia, kas ką, kas su kuo,
kokiu tikslu, kokiu būdu.
Antspauduoja tik vieninteles tiesas,
išmeta į smulkintuvus nereikalingus faktus,
o nežinomus asmenis
į iš anksto jiems priskirtus segtuvus.
Galvoja tiek, kiek verta,
nė akimirksnio ilgiau,
nes už to akimirksnio tyko abejonė.
O kai išleidžiami iš būties,
palieka savo postą
pro nurodytas duris.
Kartais jiems pavydžiu –
laimė, tai praeina.
Vertė Algis Kalėda
Eilėraštyje biurokratinės pareigybės lyginamos su žmogaus gyvenimu, tarsi gyvenimas būtų lavinamas įgūdis (Yra tokių, kurie gyvenimą atlieka gabiau). Eilėraštyje kuriamas būtent tokių „gabiųjų“ paveikslas: tai žmonės, kurie gyvena tiksliai pagal planą, kurių gyvenimas tvarkingas, kurie visada žino, kas teisinga, kas ne, vadovaujasi žinomomis tiesomis (Antspauduoja tik vieninteles tiesas) ir nepaiso, jeigu gyvenimo tikrovė tas tiesas paneigia (išmeta į smulkintuvus nereikalingus faktus). Eilėraštyje sakoma, kad tokie pavyzdingai savo gyvenimą tvarkantys žmonės neapsisunkina nereikalingais samprotavimais, galvoja tik tiek, kiek būtina, nes, jeigu pasvarstytų giliau, išsamiau, tikėtina, jog jų gyvenimo tiesos susvyruotų (Galvoja tiek, kiek verta, / nė akimirksnio ilgiau, / nes už to akimirksnio tyko abejonė), t. y. galbūt pasirodytų, kad jų tiesa nėra vienintelė, kad gyvenime būna įvairių išlygų, kad gyvenimiškos situacijos būna skirtingos.
Tiksliai pagal standartą gyvenantys ir ribotai pasaulį vertinantys žmonės eilėraštyje ironizuojami. Ironiškai šnekama apie tokių žmonių gyvenimo pabaigą (O kai išleidžiami iš būties, / palieka savo postą / pro nurodytas duris.). Su šypsena pripažįstama, kad toks supaprastintas gyvenimas kartais atrodo patrauklus, bet tuoj pat lyrinis subjektas priduria – laimė, tai praeina. Taigi lyrinis subjektas aiškiai palaiko kitą gyvenimo scenarijų, kuris, nors tiesiogiai ir neįvardytas, numanomas pagal priešpriešos principą: ginamas žmogaus gyvenimo autentiškumas, sudėtingumas, net jeigu tai turi savo kainą (galima numanyti kankinančias abejones, svarstymus, kas teisinga). Taigi galime apibendrinti, kad eilėraštyje priešinamas gyvenimas pagal standartizuotą planą, neatsižvelgiant į gyvenimo įvairovę, ir poreikis gyventi autentiškai, pripažįstant žmogaus teisę turėti išskirtinę gyvenimo istoriją.
Interpretavę pateiktą kūrinį galime pasitikrinti, kaip aptiktos eilėraščio prasmės susijusios su užduotyje suformuluotu klausimu. Akivaizdu, kad probleminis klausimas „Ar egzistuoja teisingo gyvenimo standartas?“, kaip ir V. Šymborskos eilėraštis, siūlo svarstyti ir įvertinti neautentišką, standartizuotą žmogaus gyvenimą.
Pradėdami rašinį galime atkreipti dėmesį, kad visuomenėje egzistuoja tam tikros gyvenimo taisyklės: moralinės normos, religinės nuostatos, pavyzdžiui, Dešimt Dievo įsakymų. Tai abstraktūs konstitucijose, įvairiose gyvenimo filosofijose aprašyti reikalavimai, kurie nebūtinai verti pašaipos. Eilėraštyje šaržuojant kalbama apie kiek siauresnę gyvenimo sritį, kuriai artimi šiuolaikinio „sėkmingo žmogaus“ gyvenimo standartai su apibrėžta karjera, madų vaikymusi, stereotipiniu mąstymu, socialiniuose tinkluose susikuriamu „sėkmingo žmogaus“ įvaizdžiu, neretai tampant jo įkaitu.
Į šių problemų svarstymą įtraukiant literatūrinį, kultūrinį kontekstus pravartu prisiminti Kazio Binkio dramą „Atžalynas“, kurioje panašiai kaip V. Šymborskos eilėraštyje pašiepiamas „teisingo“ gyvenimo standartas, įkūnijamas ponios Keraitienės. Šiai veikėjai svarbu prašmatnus įvaizdis kitų ponių akyse ir, jos supratimu, nepriekaištinga šeimos reputacija. Kai globotinis gimnazistas Petras saugodamas klasės draugą nuo kaltinimų prisiima atsakomybę dėl dingusių mokytojo pinigų, Keraitienė be skrupulų jį pasmerkia, išsižada. O išaiškėjus, kad Petras nekaltas, vėl kviečiasi jį į šeimą, puikuojasi prieš kitus itin geru jo auklėjimu. Panašiai kaip ir V. Šymborskos eilėraščio „tvarkingieji“, Keraitienė žino visus „teisingus“ gyvenimo sprendimus ir kada ką pasmerkti, o kada atleisti saugant savo gerą vardą. Akivaizdu, kad dramos veikėjo Petro vertybės visiškai kitokios nei jo dėdienės Keraitienės, kuri – pasitelkiant V. Šymborskos eilėraščio žodžius – itin gabiai atlieka turtingos aukštuomenės ponios gyvenimo vaidmenį. Petras pasielgia netikėtai gindamas draugą, tikėdamas juo – tai yra unikalios gyvenimo aplinkybės, reikalaujančios netradicinio sprendimo.
Rašinyje galima pasiremti ir kitais problemą iliustruojančiais pavyzdžiais, kai dėl ko nors aukojamasi, kai pasipriešinama minios nuomonei, kai ginama žmogaus garbė, užjaučiamas skriaudžiamasis. Ir tai turėtų rodyti, kad aklas sekimas šablonišku gyvenimo scenarijumi yra nevertingas, kad prasmingas tik autentiškas, sąmoningais pasirinkimais grįstas gyvenimas.
Samprotavimas probleminiu klausimu remiantis Antano Škėmos romano ištrauka
Toliau pateiksime keletą pastabų apie tai, kokiomis prielaidomis remiantis galima kurti rašinį atsakant į probleminį klausimą, paremtą A. Škėmos romano „Balta drobulė“ ištrauka. Egzaminų pavyzdyje minėtą ištrauką lydi klausimas „Kaip išlikti autentiškam vartotojiškame pasaulyje?“. Kaip ir V. Šymborskos eilėraščio atveju, iš pradžių turėtume atidžiai perskaityti kūrinio ištrauką.
BALTA DROBULĖ
(ištrauka)
Keltuvas kyla, keltuvas sminga. Švarūs, solidūs biznieriškai išsikvėpinę masonai (mezzanine stabteli ir ekspresas) išeina. Keturi Čankaišeko karininkai su įraudusiais nuo kokteilių skruostikauliais, pabrėžtai malonūs ir vikrūs, palieka keltuvą vienuoliktajame. Susiglaudę stovi keturi lenkų dvasiškiai. Antanas Garšva išleidžia juos paskutiniame aukšte.
– Aštuonioliktas, – sako jis lenkiškai.
– O sūnau! – maloniai nustemba vienas ir iškelia ranką, lyg laimindamas.
Maloni senutė skaito poeziją. <…> Ji skaito poeziją po Antrojo pasaulinio karo. Ji nedirba, ji gyvena iš kapitalo, o man belieka būti rato dantimi keltuve. Mano veidas, mano ranka baltoje pirštinėje, mano povyza, mano išieškotas kalbėjimas – esu sąžiningas rato dantis.
Vieną kartą augalas pasistiebė, šaknys išsirovė iš žemės, marga plaštakė skrenda virš pievos. Vieną kartą – – – zauras išsižiojo, ir laksto plunksna gaidas berašant. Vieną kartą susiglaudė minkštakūniai, ir apie meilę dainuoja poetai. Vieną kartą laiko ratas pasisuko atgal, ir aš pavirtau į rato dantį. Ir aš nenustebsiu, jei mano ainiai pavirs asilais, pelargonijomis ir pagaliau akmenimis. Koks nemalonumas! Du akmenys gulės šalia ir nepajėgs plepėti. <…>
Norėčiau būti akmeniu, vandeniu, mėnuliu, žvaigžde. Su akimis ir aplinkos pajutimu. Tenoriu stebėti ir žinoti stebėjimą. Bet man sunku pavirsti mašinos sraigtu, nes tebeprisimenu Elenos kumščių dūžius į mano kambario duris. Aš neįleidau jos. Girdėjau, kaip ji šaukė mano vardą ir kūkčiojo, ir pyko, ir lėtais žingsniais stabtelėdama nulipo laiptais. Ir pro langą mačiau ją einančią gatve. Jos veidą, ji kelis kartus žvilgterėjo į viršų. Ir man sunku, nes tebenoriu rašyti. Elena padės man parašyti? Kraštutinis individualizmas? Senas, egoistinis savo artimo išnaudojimas? <…> Specialiai suorganizuoti kentėjimą ir medžiagą, kad laimėtum padorų eilėraštį?
Pasisamdyti tarną?
Jis eis paskui mane, išskleidęs skėtį virš mano galvos, ir aš galėsiu stebėti ir analizuoti lietų, kuris manęs nesušlapina. Bet aš noriu eiti vienas, neapdengta galva, ir te niekas man nepadeda. Up ir down, up ir down. Senos legendos nežūsta. Sizifo beprasmiškume glūdi tiesa. Kai Sizifas pargrius, kitas atsirems į akmenį.
Kadangi A. Škėmos romanas „Balta drobulė“ yra privalomų skaitinių sąraše ir mokiniams turi būti žinomas, aptarkime kelias su egzamino užduoties klausimu susijusias ištraukos temas, bet neapsiribokime vien ištraukos tekstu.
Antanas Garšva dirba keltuvininku (liftininku) viešbutyje ir vilki teatrinį kostiumą primenančią uniformą. Privalomos baltos pirštinės dengia motinos dovanotą žiedą, kuris yra Garšvos asmens tapatybės ženklas. Švarko atlapų kampuose pritvirtintas skaičius 87 paverčia svečius aptarnaujantį keltuvininką savotišku biorobotu, neturinčiu jokių individualybės ženklų. Šitaip vilkintis Garšva jaučiasi nejaukiai. Galima sakyti, kad Garšva netenka individualybės ir virsta keltuvininko vaidmeniu, turinčiu mandagiai aptarnauti viešbučio svečius. Lifte atsidūrę viešbučio svečiai taip pat neindividualizuojami: tai išsikvėpinę biznieriai ir masonai, vikrūs Čenkaišeko karininkai, susiglaudę lenkų dvasiškiai, senutė, skaitanti poeziją. Visus juos irgi galima laikyti teminiais vaidmenimis, kuriems tarsi parašyti jų išvaizdos ir veiksmų scenarijai.
Taigi Garšva dalyvauja savotiškame gyvenimo spektaklyje, kuris ištrina individualybės bruožus. Bet šis tapimas marionete turi priežastį – ją sužinome iš Garšvos minčių apie poeziją skaitančią senutę: Ji nedirba, ji gyvena iš kapitalo, o man belieka būti rato dantimi keltuve. Taigi norėdamas pragyventi į Ameriką atvykęs emigrantas turi dirbti ir pasirinkimo čia nėra.
Kitą absurdiškos savijautos aspektą atskleidžia kontrastas tarp rašytojo Garšvos galvojimo apie savo gyvenimą bei kūrybą lietuvių kalba ir tarp jo žodžių, skirtų viešbučio klientams. Čia pateikiame pavyzdį iš epizodo, kurio nėra aptariamoje ištraukoje, bet jis susijęs su keltuvininko vaidmeniu. Prisiminęs prarastą mylimąją Jonę ir norėdamas sutramdyti ašaras Garšva mintyse plūstasi: Prakeikti kalės vaikai, išmaltos kekšės, impotentiški palaižos, prasmirdę dizinterikai, sifilitikių alfonsai, išmatų rijikai, senučių nekromanai. Ką dar šlykštaus galiu sugalvoti? Ir tuomet romane pereinama prie trumputės scenos keltuve, kur Garšva kalba visai kitaip:
– Labai malonus oras, madam. Jūs šiandien nuostabiai atrodote! Vos pažinau, – sako Garšva hotelio gyventojai, kuri šešiasdešimties metų.– Jūs esate žavus, – atsako ji. Ir abu šypsosi.Su viešbučio klientais Garšva elgiasi kaip nuolat besišypsantis aktorius. Taigi teatrinį kostiumą papildo būtina šiam vaidmeniui mimika ir mandagus kalbėjimas, bet visa tai iš esmės priešinga tikrajai Garšvos savijautai.
Kaip visa tai susieti su egzamino užduoties klausimu apie „autentiškumo išsaugojimą vartotojiškame pasaulyje“? Vartotojišką aplinką – tiek aprašytą A. Škėmos romane, tiek šiuolaikinę – galima laikyti savotiška vaidmenų karalyste, kurioje saviti individo bruožai nusitrina, žmogaus išvaizda, kalba ir elgesys turi atitikti priimtus standartus. Autentiškas žmogaus elgesys ir kalbėjimas tokioje aplinkoje prieštarauja galiojančioms normoms, laužo nusistovėjusias taisykles ir tai sunkiai priimama. (Vienas iš vartotojiškos visuomenės gyvenimo aspektų yra masinė kultūra, o joje rasime netgi tipinių išsišokėlių vaidmenų; tokie išsišokėliai išpopuliarėja socialiniuose tinkluose, jie kviečiami, pavyzdžiui, į televizijos laidas, kad sutartu laiku palinksmintų auditoriją.)
Galima būti nusiteikus prieš vartotojišką visuomenę ir jos gyvenimo normas, bet, kaip jau sakėme, Garšva privestas panirti į šią terpę, nes turi užsidirbti pragyvenimui. Tai ne tik pagrindinio „Baltos drobulės“ veikėjo, bet ir daugelio šių laikų žmonių dilema. Norima užsiimti tuo, kas traukia, yra įdomu ir malonu, bet tenka dirbti nuobodų, monotonišką darbą. Visa tai veda prie asmenybės susidvejinimo, kurį ir matome A. Škėmos romane: Garšva pareigingai atlieka savo – keltuvininko – vaidmenį ir tuo pat metu tyliai šaiposi iš liftu keliamų viešbučio svečių. Šį aspektą taip pat galima išplėtoti rašinio autoriui kylančiomis asociacijomis, literatūros kūrinių citatomis.
Kita romano ištraukos tema – kūrėjo santykiai su aplinka ir netgi su jam palankiais, artimais žmonėmis. Turime galvoje Garšvos santykius su Elena. Čia svarbios kelios ištraukoje esančios Garšvos minčių nuotrupos prisimenant, kaip jis neįsileido atėjusio mylimo žmogaus:
Girdėjau, kaip ji šaukė mano vardą ir kūkčiojo, ir pyko, ir lėtais žingsniais stabtelėdama nulipo laiptais. Ir pro langą mačiau ją einančią gatve. Jos veidą, ji kelis kartus žvilgterėjo į viršų. Ir man sunku, nes tebenoriu rašyti. Elena padės man parašyti? Kraštutinis individualizmas? Senas, egoistinis savo artimo išnaudojimas? <…> Specialiai suorganizuoti kentėjimą ir medžiagą, kad laimėtum padorų eilėraštį?Garšva savęs klausia, ar dirbtinai susikuriamas kentėjimas tikintis iš šios patirties parašyti eilėraštį nėra kraštutinis individualizmas. Iš pirmo žvilgsnio tokia problematika kiek nutolusi nuo vartotojiškumo klausimo. Bet Garšva susieja savo nenorą virsti vartotojiškos sistemos sraigteliu ir elgesį su Elena: Bet man sunku pavirsti mašinos sraigtu, nes tebeprisimenu Elenos kumščių dūžius į mano kambario duris. Matyt, tai reikėtų suprasti kaip neįprastą Garšvos poelgį, skaudinantį net jam artimą žmogų. Vadinasi, kūryba ir su ja susiję drastiški poelgiai, Garšvos nuomone, apsaugo nuo tapimo mašinos sraigteliu, leidžia ištrūkti iš standartizuotos vartotojiškos aplinkos. Kita vertus, šis epizodas apie rašymą išryškina kūrėjo poreikį, tiesiog būtinybę autentiškai patirti gyvenimą. Garšva svarsto galimybę pasisamdyti tarną, bet galiausiai deklaruoja pasiryžimą viską, net ir sunkumus, patirti autentiškai, jų nepašvelninus: Pasisamdyti tarną? Jis eis paskui mane, išskleidęs skėtį virš mano galvos, ir aš galėsiu stebėti ir analizuoti lietų, kuris manęs nesušlapina. Bet aš noriu eiti vienas, neapdengta galva, ir te niekas man nepadeda. Tokia kuriančio žmogaus nuostata būti atviram gyvenimo iššūkiams ir netgi jų ieškoti iš esmės prieštarauja „tvarkingam“, standartizuotam gyvenimo būdui.
Rašinyje plėtojant šią problematiką galima aptarti šių dienų ar praeities kūrėjų konfliktus su visuomene, prisiminti diskusijas, kurias įkvėpė skaitytojus ar žiūrovus šokiravę, bet ateities meno raidą numatę, netikėtas gyvenimo problemas apnuoginę literatūros kūriniai, paveikslai, kino filmai. Prisiminkime kaltinimus, kurių sulaukė literatūros vadovėliuose aptarta Šarlio Bodlero (Charles Baudelaire) poezija, G. Flobero romanas „Ponia Bovari“, impresionistų, vėliau avangardistų kūriniai.
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Savais žodžiais aptarkite V. Šymborskos eilėraščio „Yra tokių, kurie“ tematiką ir jos sąsajas su probleminiu klausimu „Ar yra teisingo gyvenimo standartas?“.
- Paaiškinkite, kaip susietumėte A. Škėmos romano „Balta drobulė“ ištraukos tematiką su probleminiu klausimu „Kaip išlikti autentiškam vartotojiškame pasaulyje?“.
KŪRYBINĖS UŽDUOTYS
- Įsivaizduokite, kad rašote probleminį rašinį pagal V. Šymborskos eilėraštį ir klausimą „Ar yra teisingo gyvenimo standartas?“. Parašykite 100–150 žodžių rašinio pabaigą, atskleisdami savo požiūrį į aptariamą problematiką ir pasiremdami literatūros ar kitų kultūros sričių pavyzdžiais.
- Pasirinkite vieną A. Škėmos „Baltos drobulės“ ištraukos potemę – individualumo praradimas vartotojiškoje visuomenėje arba rašytojo, menininko padėtis vartotojiškoje visuomenėje – ir parašykite 100–150 žodžių rašinio pabaigą, atsakydami į klausimą „Kaip išlikti autentiškam vartotojiškame pasaulyje?“ ir savo teiginius paremdami literatūros, meno pavyzdžiais bei asmenine patirtimi.
- Service provided by UAB "Biznio mašinų kompanija" and "Star Cloud OÜ"