Juokingi pasakojimai apie mokyklą

(ištraukos)

I. Velnias iššoka iš dėžutės

1

Ponas mokytojas Gonsovskis mokė istorijos pagal savo kiek padriką metodą. Vienas didžias asmenybes, klaidžiojančias po Eliziejaus laukus arba klajojančias tarp žvaigždžių, jis karštai mylėjo, apie kitas šnekėdavo lengvabūdiškai, bet gausioje nemirtingųjų minioje buvo ir tokių, apie kuriuos visai nenorėjo kalbėti. Susitikęs apeidavo juos, dėdavosi nepastebėjęs ir net nelinktelėdavo. Apie mylimas asmenybes pasakodavo pakiliai, jų garbei giedodamas šlovės himnus, po kiekvieno sakinio statydamas šauktuką lyg kiparisą ant kapo. Apie Napoleoną, mylimų mylimiausiąjį, bylodavo it įkvėpimo pagautas poetas. Atrodė, kad tuojau garsiai sušuks: „Tegyvuoja imperatorius!“ ir puls į mūšį lyg krauju pasruvęs šėtonas. Napoleonas, apžergęs kometą tarsi ugnies žirgą, su neapsakomu malonumu klausydavosi pono mokytojo Gonsovskio. Jei būtų galėjęs pasiekti jį iš dangaus,būtų ant krūtinės prisegęs Garbės legiono kryžių. Mažiau patenkintas dėstymu buvo gražuolis Alkibiadas, apie kurį ponas mokytojas kalbėdavo lengvabūdiškai, esą jis buvęs vėjavaikis, puošeiva ir apskritai paviršutiniška asmenybė. Negalėjai suvokti, kuo kilnusis atėnietis nusipelnė tokios nemalonės. Jį galėjo guosti vien tai, jog kitus nemirtinguosius ponas mokytojas dar labiau šmeižė. Cezario vertė apskritai buvo neaiški, ir jei tai priklausytų nuo pono mokytojo Gonsovskio, per nemirtingumą jis netektų teisės į beribę šlovę. Tas, apie kurį ponas mokytojas visai nenorėjo kalbėti, su kuriuo nesisveikintų ir kuriam nepaduotų rankos, buvo Hanibalas. Kodėl? Apie tai žino tik Kartaginos dievai, jei tie nutukę mulkiai apskritai ką nors žino. Hanibalas turėjo daug priešų, bet niekada neturėjo tokio, kaip kietas, atkaklus ir ne nuolaidus ponas mokytojas Gonsovskis. Jau daugelį metų jie ėjo ant peilių. Vargšas Hanibalas, spoksodamas vienintele akimi, griebdavosi už galvos ir suinkšdavo: „Ką aš tokio padariau, kad ponas mokytojas Gonsovskis šitaip manęs nekenčia?“ Niekas to nežinojo. Žinojo tik ponas mokytojas.

2

Jo akys buvo didžiulės, skaisčios ir žvelgė su tokia išraiška, tarsi nuolatos stebėtųsi. Kartais jis nelauktai nustodavo dėstyti, įsmeigdavo žvilgsnį toli priešais save ir ilgai į kažką įsižiūrėdavo. Visa septinta klasė imdavo spoksoti į tą patį tašką, bet niekas nieko neįžvelgdavo, nes ten nesimatė nė menkiausios musės, besirąžančios pavasario saulėkaitoje. Vis dėlto kažkas turėjo būti… Gal tai pats Periklis, kuriam ponas mokytojas gan simpatizavo, žingsniavo per Atėnų turgavietę? O gal ten vyko mūšis? Gal kryžiuočiai užima Antiochiją? Kai reginys ištirpdavo šviesoje, ponas mokytojas atsidusdavo su tokia nuostaba ir įsistebeilydavo į trisdešimt rausvaskruosčių snukučių, tarsi juos būtų išvydęs pirmą kartą gyvenime. Trisdešimt snukučių žvelgė į jį šiltu žvilgsniu, nes ponas mokytojas buvo didžiai mylimas. Septinta klasė, kuri ir buvo mokoma didingos istorijos, žinodama jo širdį, sklidiną dievinamo susižavėjimo Napoleonu, kiekviena proga imperatoriui rodydavo tokią pagarbą, kad ponas mokytojas Gonsovskis net parausdavo. Jei Napoleonas būtų galėjęs grįžti žemėn nors dar vienam „šimtadieniui“, stvertų vėliavą, o septinta klasė skrietų paskui jį. Tačiau ne vienu Napoleonu žmogus gyvena, kartais jam tenka užsiimti ir tuo plėšiku Hanibalu. Nieko nepadarysi… Istorija – tai mišrainė, sunkiai suvirškinamas ne tik visos savaitės, bet daugelio tūkstantmečių kratinys.

3

Ponas mokytojas Gonsovskis, per visą savo ilgą gyvenimą klajodamas po beribes mokslo sritis, peršokdamas per tūkstantmečius lyg per bedugnes, gyvai ir aistringai dalyvaudamas karuose, sudarinėdamas sąjungas ir kurstydamas revoliucijas, pasidarė labai išsiblaškęs. Nieko nuostabaus, jei prisiminsime, jog po jo vargšę galvą amžiai šuoliuodavo it žirgai, o datos šokinėdavo tarsi blusos. Pono mokytojo galvoje ūžė malūnas. Kai kas tvirtino, jog jis lengviau būtų susidorojęs su keliais tūkstančiais metų, bet jo kilniąją sielą pakirto galynėjimasis su keliais tūkstančiais nutrūktgalvių ir beždžionžmogių, kuriems daugybę metų jis kalė į galvą žinias. Toks teiginys labai jau panašus į tiesą. Ponas mokytojas Gonsovskis buvo stebėtinai išsiblaškęs. Pasakojama apie vieną mokslininką, esą jis tepdavęs sviestu delną, įsitikinęs, jog tepa laikomą bandelę. Tokie smagūs nutikimai ponui mokytojui Gonsovskiui būtų buvę vieni niekai. Tačiau netiesa, kad būtent jam nutiko ši klaiki istorija, nors kai kas pasirengęs prisiekti, jog niekas kitas šitaip negalėjo pasielgti. Nenuginčijamai tvirtiname, jog šio nuotykio didvyris buvo vienas garsus aktorius, kuris kartą scenoje paklausė: „Kuo tu vardu, Judita?“ Būtent šis aktorius (o ne mokytojas) paprašė viešbutyje jį pažadinti ankstų rytą. Suklydęs patarnautojas ant jo durų pakabino kunigo sutaną. Išsiblaškęs aktorius, vos prabudęs, apsivilko sutaną ir, žvelgdamas į veidrodį, sušuko: „Na ir žioplys tas tarnas! Užuot mane, pažadino kažkokį kunigą!“ Ponas mokytojas Gonsovskis niekada taip nebūtų sušukęs, tiesiog būtų išėjęs su sutana į gatvę, net apie tai nežinodamas, nes, užuot pažvelgęs į veidrodį, būtų paieškojęs atvaizdo arba spintoje, arba duryse, arba sienoje.

4

Visada išsiblaškęs jis neįsimindavo skambių savo mokinių pavardžių ir painiodavo, niekada nežinodamas, kuri kuriam snukučiui priklauso. Klausinėdamas perskaitydavo jas iš užrašų knygutės. Tokia operacija vykdavo du kartus per savaitę, ir kiekvieną kartą jis pasirinkdavo tris mokinius, niekada daugiau, niekada mažiau. Pakviestasis išeidavo iš suolo, atsistodavo prie pat mokytojo katedros ir ten būdavo pasmerktas kančioms. Todėl, nors ir nenoriai, vartojame šį skausmingą žodį, kadangi jaunasis pavianas imdavo gailiai kliedėti lyg kankinamas Piekarskis¹. Bet taip atsitikdavo stebėtinai retai. Kitose klasėse visaip pasitaikydavo, tačiau septintoje klasėje istorijos mokslas buvo aukščiausio lygio. Ar įmanomas dalykas, kad trisdešimt kaukiančių dervišų būtų taip užsidegę negirdėta meile šiam mokslui? Keista, keista. Vienas po kito atsakinėdavo stebėtinai lengvai. Gerai atsakinėdavo pirmasis, puikiai atsakinėdavo antrasis, ir trečiasis nuostabiai atsakinėdavo. Ponas mokytojas Gonsovskis pritariamai linguodavo galva, nuoširdžiai džiaugdamasis, kad jaunieji lenkų ponaičiai, apie kuriuos kiti mokytojai šnekėdavo smarkiai abejodami jų talentu, taip entuziastingai tarnauja istorijos mūzai; norėdamas parodyti pasitenkinimą, kartais nustverdavo vaikį už ausies, šį judesį perėmęs iš Napoleono. Jis didžiavosi savo triukšmingu šurmulynu, vadinamu septinta klase, kaip imperatorius savo gvardija. Ko gero, imperatoriaus gvardija kėlė mažesnį triukšmą mūšio maišatyje nei septinta klasė taikos metu. Jau labai balsinga buvo toji bendruomenė, gaivališka, dūkstanti ir nežmoniškai linksma. Mustangų kaimenė prerijoje taip džiaugsmingai nežvengia, išvydusi vandenį, kaip mokėjo kvatodama žvengti septinta klasė. Apie trisdešimt drimbų mokėjo išvilioti gerą orą iš juodžiausių dienų. Septintoje klasėje, kaip Ispanų karalystėje, niekada nenusileisdavo saulė. Džiaugsmu juokėsi jaunos akys, juokėsi putlūs veideliai ir juokėsi burnos, sklidinos nesuskaičiuojamų sveikų dantų. Jei kuriam septintokui iš liūdesio persikreipdavo mielas snukutis, ištikimi draugai taip ilgai užkalbinėdavo tą netikėtą ir nemalonią ligą ir taip ilgai guosdavo nusiminusio draugo širdį, kad liūdesys nuskrisdavo, šaižiai kranksėdamas it varna. Nedaug nusižengsime tiesai, pareiškę, jog septinta klasė priminė kažkokią slaptą sąjungą, kurioje visi buvo apsikeitę širdimis. <…> Apsikeitimas galvomis būtų rizikingas dalykas, nes galėjai gauti avino už šiokią tokią žmogaus galvą. Septintą klasę sudarė geri vyrukai, nuoširdūs vyrukai, tačiau galvos ten buvo įvairios, nevienodo dydžio, nevienodos ištvermės ir tūrio. Juoba kiekvienas nuovokus žmogus turėtų susimąstyti, kodėl visos kilnios tos klasės galvos tiesiog švietė ypatingomis istorijos žiniomis. Ponui mokytojui Gonsovskiui to visiškai pakako iki absoliučios laimės. Jam nė kiek nerūpėjo, kas dedasi su matematikos, lotynų ir kitomis gėrio bei blogio žinių medžio šakomis. Tiesiog žinojo, kad septintokas, iškviestas prie katedros atsiskaityti už istorijos gudrybes, giedos it lakštingala. Mokslo metų pradžioje tie reikalai kažkiek šlubavo, tačiau netrukus kiekvienas atsakinėjimas virsdavo koncertu. Didžiausias klasės bukagalvis, kuris inteligencijos laipsniu nedaug lenkė ąžuolo spintą, buvo pirmaklasis istorikas. Ponas mokytojas įsivaizdino, pūtėsi lyg povas ir nuoširdžiai didžiavosi.

5

Jo nuostabai nebuvo ribų, kai birželio pradžioje, vadinas, jau baigiantis mokslo metams, iškviestas pirmasis bašibuzukas² Kačanovskio pavarde, nepuolė kaip paprastai iš vietos, nėjo kaip paprastai šokio žingsniu katedros link, o nustėro lyg įbestas.

– Kačanovski! – mokytojas pakvietė dar kartą.

Tas tik pažvelgė į mokytoją nustebusiu žvilgsniu.

– Ar aš, tamsta mokytojau? – paklausė lyg priekaištaudamas.

– Ar tu vadiniesi Kačanovskis?

– Taip, tamsta mokytojau… Bet čia kažkokia klaida…

– Kokia klaida?

– Aš juk šiandien neturėjau būti klausiamas…

Norėjo atsiimti išlėkusius savo žodžius, bet nespėjo nustverti.

– Tai turėtų būti klaida! – pridūrė, puolęs į neviltį.

Ponas mokytojas Gonsovskis pažvelgė į jį neapsakomai nustebęs.

– Prašom tuojau pat išeiti iš suolo!

– Gerai, tamsta mokytojau, – Kačanovskis atsakė su nuoskauda. – Bet iš to vis tiek nieko gero neišeis.

Per klasę perbėgo nerimastingas šlamesys, tarsi vėtra būtų pajudinusi miegančius meldus. Pasmerktasis priėjo prie katedros ir sustingo lyg druskos stulpas, pažemintas, sutriuškintas, nelaimingas, nustebęs, gailus, išblyškęs, pasiruošęs mirti. Klasė ėmė jam rodyti keistus ženklus, raginti šnibždesiais, rankų mostais ir mirksėjimu. Pirmame suole sėdintis geras bičiulis Cisovskis riktelėjo prislopintu pilvakalbio kuždesiu:

– Suk Napoleono link!

Tai buvo vykęs patarimas. Kartais galima, apeinant pernelyg sunkią painiavą, drąsiu šuoliu imperatoriaus link išgelbėti prarastą poziciją. Sakykim, dėstant apie Nanto ediktą, nei iš šio, nei iš to leptelėti: „Napoleonas tikrai būtų išsisukęs.“ – „Tu taip manai? – tada įsiterpia mokytojas. – O kaip?“ Toliau viskas eina sklandžiai, o laikas bėga. Šią akimirką toks patarimas, kaip gelbėtis, nebuvo vertas nė sulaužyto skatiko. Garbusis mokytojas pasidarė neįtikėtinai budrus. Visada nuostabos sklidinos akys dar labiau nustebo. Jis ilgai žvelgė į maištaujantį vaikiną ir keistai kraipė galvą.

– Ką reiškia tavo žodžiai, kad iš to nieko nebus? – niūriai paklausė.

– Nes aš nepasiruošęs, – ryžtingai atsakė Kačanovskis.

– Negali būti! – suriko ponas mokytojas. – Negirdėtas dalykas… Nieko nemoki?

– Nieko, tamsta mokytojau…

– Sąžiningai prisipažįsti?

– Sąžiningiausiai.

– Kodėl? Meldžiu… Kodėl?

– Nes aš…

– Baik, – suriko pilvakalbis iš pirmo suolo.

– Ką – nes tu? Aha! Pasakei, kad neturėjau tavęs klausinėti. Kuo remiantis gali tai tvirtinti?

Kačanovskis tylėjo. Sučiaupė lūpas ir nunarino galvą.

– Neįtikėtina… – murmėjo mokytojas. – Neįtikėtina… Atsisveikinu su ponu.

„Ponas“ Kačanovskis slinko savo suolo link tokiu vangiu ir tingiu žingsniu, tarsi ten turėtų nusipirkti karstą, ir dar išsimokėtinai. Klasėje stojo tyla. Visi žiūrėjo su nerimastinga užuojauta į pažemintą draugą.

6

Ponas mokytojas negalėjo suvokti, kas atsitiko. Išsiblaškęs, liesais pirštais kedeno žilus plaukus ir stebeilijo į sieną, tarsi ant jos po sekundės turėtų pasirodyti ugniniais šauktukais išrašytas paaiškinimas, kodėl mielas jaunuolis Kačanovskis, vaikinas protingas ir nuovokus „istorikas“, staiga netikėtai tapo mulkiu. Kadangi ant sienos niekas nepasirodė, seniokas maldaujantį žvilgsnį nusuko į krosnį. (Krosnis irgi kilusi iš paveldimų idiotų giminės.) Jis pirma primerkė akis ir įsiskverbė į įžvalgiąją dvasią, su kuria turėjo protingai pasitarti: įžvalgioji dvasia netrukus jam pasakė, kad kaip viena kregždė – dar ne pavasaris, taip vienas Kačanovskis nesujauks jo džiaugsmo ir pasididžiavimo. Kačanovskio protui turėjo kažkas pakenkti. Gal buvo parkritęs?.. O gal jam skauda dantį? Gal prisivalgė nesunokusių obuolių, kas, turint omenyje paslaptingą ryšį tarp skrandžio ir galvos, galėjo tiesiog susilpninti jo galimybes? Tad tegul dabar kiti pataiso tai, ką sugriovė Kačanovskis: „istorinę“ septintos klasės šlovę… Ponas mokytojas atsikvošėjo iš miglotų minčių, žvilgtelėjo į užrašų knygutę ir nervingai pervertė devynis, aiškiai devynis lapelius.

– Ostrovicki! – suriko prislopintu balsu.

Visa klasė lyg pagal komandą atsigrįžo, nes taip aikštingai pakviestas vaikinas sėdėjo paskutiniame suole. O pats Ostrovickis vos neapalpo. Atsistot tai atsistojo, bet pats neįstengė žengti nė žingsnio, tarsi po jo kojomis būtų atsivėrusi praraja. Vėliau buvo šnekama, esą jis pakuždėjęs baisius žodžius: „Vis tiek ožkai mirti!“, bet dėl to galima suabejoti. Tačiau neabejotina, kad, palyginti su bevale, sugniuždyta jo laikysena, Kačanovskis atrodė kaip didvyris.

– Ar aš turiu tau trimituoti? – šūktelėjo nustebęs mokytojas.

Tačiau linksma prielaida, jog garbus mokytojas galėtų kviesti atsakinėti arkangelo trimito balsu, berniokų nė kiek nepralinksmino. Niekam niekada neteko matyti septintos klasės tokiame tamsybių ir sielvarto liūne.

Ostrovickis artinosi prie katedros pasmerktojo nukirsdinimui žingsniu. Praeidamas linkčiojo galva į abi puses, tarsi amžiams atsisveikintų su draugais, su mielaisiais „bičais“. ,,… Lenkėsi ponioms, seneliams ir jaunimui…“ – tarsi Podkomožas iš „Pono Tado“³.

Jei septintoje klasėje sėdėtų ir ponios, toks palyginimas būtų visiškai vykęs: buvo ten ir vienas „senelis“, labai susimąstęs, ir „jaunimas“ su tokia išraiška veiduose, kurią tikslusis mokslas vadina „aviniška“.

– Gelbėkit, kas tikite Dievą! – sušnibždėjo nelaimėlis pirmiems suolams.

Tačiau pirmi suolai nuo netikėtai užklupusios nevilties prarado juslę. Jų širdys suzmeko.

– Ostrovicki, mielas berniuk, – švelniai prabilo mokytojas Gonsovskis. – Šiandien mane ištiko didelis nemalonumas… Labai didelis nemalonumas… Kas tau, ko taip svyruoji?

– Silpna man, tamsta mokytojau… – sumikčiojo vaikis.

– O! – sukluso mokytojas. – Tau silpna? Bet ar atsakinėsi?

– Negaliu, tamsta mokytojau…

– Kodėl? Padėk ranką ant širdies ir pasakyk, kodėl.

– Nes nesu pasiruošęs… Nemoku… Nesitikėjau…

– Ir tu, ir tu, Brutai?! – sušuko seniokas. – Ar jūs šiandien išprotėjote?

– Ne, tamsta mokytojau… – Ostrovickis minkė žodžius tarsi tešlą. – Poryt, šeštadienį, mokėčiau puikiai…

– O šiandien nesiteiki?

– Juk šiandien tik ketvirtadienis! – pravebleno susikrimtęs Ostrovickis. – Tai ne mano diena…

Ponas mokytojas žvelgė į jį lyg į kokį tylų beprotį. Čia jis merkė akis, lyg būtų akinusi saulė, čia vėl atsimerkdavo, kad neišnyktų neįprastas vaizdas, tai prisiartindavo, tai vėl atsitolindavo.

– Aha… – prašneko keistu balsu. – Ketvirtadienį esi kvailys… O šeštadienį būsi genijus… Šaipaisi iš manęs, jaunuoli?

– Apsaugok Dieve! – karštai sušuko vaikinas. – Bet taip yra iš tiesų. Ponas mokytojas negali to žinoti, bet taip yra…

– Traukis! Traukis greičiau! – suriko seniokas.

Ostrovickis spengiančioje klasės tyloje nusliūkino suolo link tarsi iš tiesų būtų sunkus ligonis. Išblyškęs, per kaktą sruveno stambūs prakaito lašai. Jis krito į suolą, bandydamas atsikvėpti.

Klasė nerimastingai žvelgė į poną mokytoją Gonsovskį.

7

Žilasis gerasis žmogus atsisėdo už katedros ir sunertais pirštais užsidengė veidą. Jis priminė verkiantį, bet slepiantį ašaras Pelenų dienos atgailautoją. Kažkas turėjo sugesti jo kilnioje širdyje, nes visiems pasirodė, jog seniokas dreba.

– Tamsta mokytojau… – pasigirdo tylutėlis balsas iš pirmo suolo.

Mokytojas atnarstė pirštus ir, nekantriai mostelėjęs ranka, davė ženklą jam nedrumsti tylos. Kita ranka dengė akis.

Nors diena buvo saulėta ir dangaus žydrynė liejosi plačia upe, klasė skendėjo tamsoje. Ir pasidarė taip tylu, jog net paskutiniai suolai girdėjo sunkų, nelygų mokytojo alsavimą. Jis nugrimzdo į slogią tylą lyg į pelkę. Neatidengė akių tarsi nenorėtų matyti žiauraus pasaulio. Trisdešimt berniokų žvelgė į jį akimis, kupinomis nenusakomo sielvarto.

Viską gali ištverti, bet to ištverti neįmanoma, kai geras, ak, koks geras žmogus šitaip kremtasi. Čia vienas, čia kitas pakuždom ėmė tartis. Ūmai visi nuščiuvo, nes mokytojas apie kažką prašneko…

Prabilo jis trūkčiojančiu balsu, žodžiai klupo lyg paliegę:

– Mokau daugiau nei trisdešimt metų… Esu labai nuvargęs ir ateinančiais metais veikiausiai pasitrauksiu iš mokyklos… Bet niekada nesiskundžiau… Pačiam atrodė, kad mane visada mylėjo tie, ką mokiau. Niekada nebuvau griežtas, gal buvau net per minkštas… Tačiau man niekada nebuvo nutikę to, kas įvyko šiandien… Didžiavausi septinta klase, ir štai dovanėlė: septinta klasė pasityčiojo iš seno žmogaus…

– Tamsta mokytojau! – kažkas atsiliepė iš paskutinių suolų.

– Nenutraukite manęs! Taip, tiesą sakau: pasityčiota iš manęs. Mano berniukai šaiposi iš seno žmogaus… Vienas sako, kad ne jam atėjo eilė, kitas nenori atsakinėti, nes ketvirtadienis… Ką gi. Galėčiau ir vieną, ir kitą… Bet aš nekerštausiu… Ne, mano vaikai… Man tik labai, labai liūdna… Galite iš manęs juoktis… Labai prašom… Nekerštausiu… Pernelyg jus mylėjau… Tai mano kaltė… O dabar gana! Šiandien nieko neklausinėsiu. Netrukus pradėsiu dėstyti… Atleiskit man, kad susigraudinau…

– Tamsta mokytojau!

– Klausau!

8

Iš pirmo suolo pakilo Cisovskis. Tai buvo nedailus vaikinas, kresnokas, suvelta kupeta plaukų; jei spręstum pagal išorę, jis turėjo būti energingas ir stiprus. Žvilgsnis jo buvo drąsus ir keistai skvarbus. Tą akimirką jis atrodė išblyškęs ir susijaudinęs. Prašneko minkštu, dainingu balsu:

– Tamsta mokytojau, – švelniai tarė, – aš viską paaiškinsiu.

– Visų pirma, kas pats esi? Veidą tikrai pažįstu, bet tavo pavardė iškrito man iš atminties.

– Esu Adamas Cisovskis.

– Gali būti… Visko gali būti. Šiandien tarp jūsų dedasi tokios istorijos, kad jau viskuo imu abejoti. Na gerai… Esi Cisovskis ir nori man kažką paaiškinti. Labai prašom… Jau nurimau ir galiu klausyti. Ką nori man pasakyti?

– Tik tai, tamsta mokytojau, kad dėl visko kaltas aš. Niekas kitas, tik aš. Nei Kačanovskis, nei Ostrovickis.

Ponas mokytojas Gonsovskis pamažu atsistojo ir priėjo prie pirmo suolo. Giliai įsižiūrėjo į protingas bernioko akis ir ilgai jas stebėjo.

– Ar tai turi būti naujos patyčios? – tyliai paklausė.

– Ne, tamsta mokytojau. Nei prieš tai niekas nesityčiojo, nei aš nedrįsčiau. Gal ponas mokytojas to net nežino, kad mylime poną mokytoją pagarbiai ir nuoširdžiai.

– Ir tu?

– Ir aš… Tik esu nusikaltėlis! Aš kaltas dėl didžiulės suktybės, bet negaliu žiūrėti, kaip ponas mokytojas…

Balsas jo užlūžo ir įstrigo gerklėje. Visa klasė žvelgė į ji apstulbusi. Seniokas uždėjo ranką jam ant peties ir tarė greitakalbe:

– Esi susijaudinęs… Liaukis! Gali prasitarti, dėl ko vėliau gailėsies. Aš nieko nenoriu žinoti.

– Bet aš turiu pasakyti! Ponas mokytojas turi nuoskaudą. Tegul ponas mokytojas teikiasi mane išklausyti…

Lyg būtų bijojęs, kad seniokas nutrauks jo negirdėtą prisipažinimą, ėmė kalbėti paskubom, dusdamas spartinti žodžius, lekiančius galvotrūkčiais.

– Šiandien yra mūsų Vaterlo. Napoleonas nepastebėjo gilaus griovio mūšio lauke, o aš nenumačiau pono mokytojo klaidos. Iš čia ir kyla mūsų gėdinga nesėkmė…

– Kas iš čia kyla?

– Nesėkmė arba nelaimė… Nepasisekė, nes ponas mokytojas suklydo.

– Aš?! – nustebo seniokas.

– Deja! Pagal nuodugniausius apskaičiavimus šiandien turėjo būti klausiami: Napiurovskis, Stankevičius ir Vilčekas. Tačiau ponas mokytojas išsiblaškęs ėmė skaityti vienu lapeliu anksčiau, nei derėjo, ir pradėjo nuo Kačanovskio, dėl ko paskui automatiškai išlindo Ostrovickis, o trečiasis turėjo būti Vnukas. Šis trejetas iš ateinančio šeštadienio.

Ponas mokytojas ėmė tankiai mirksėti ir žvelgė į Cisovskį su neslepiama baime.

– Jaunuoli! – sušuko. – Ar tu sveiko proto? Ką visa tai reiškia?

– Tai reiškia, tamsta mokytojau, kad ponas mokytojas turi savo metodą…

– Aš? Metodą?

– Taip… Atradau jį labai seniai! Beveik kiekvienas mokytojas turi kokį nors klausinėjimo būdą ir tvarką. Ponas mokytojas kiekvieną kartą klausinėja tris, o tuos tris pasirenka iš užrašų knygutės pagal nesikeičiančią tvarką. Iš pradžių pirmą, tada dešimtą ir dvidešimtą, kitą kartą antrą, vienuoliktą ir dvidešimt pirmą ir taip toliau. Kadangi mūsų yra trisdešimt, o kiekvienas pono mokytojo užrašų knygutėje turi savo numerį, tad nesunku buvo apskaičiuoti, kas ir kada bus klausiamas.

9

Ponas mokytojas staiga atšoko ir įsistebeilijo į Cisovskį lyg į kokį raganių.

– Juk tai buvo giliausia paslaptis! – riktelėjo visu balsu.

– Neabejotinai, – atsakė Cisovskis, – tačiau pasaulyje nėra tokios paslapties, kurios neįmanoma būtų atspėti.

– Palauk! Daugiau nė žodžio… Tuojau patikrinsim!

Mokytojas išsitraukė iš kišenės užrašų knygutę, uždarytą septyniais paslapties antspaudais, ir ėmė spėriai peržiūrinėti.

– Taip, taip… – murmėjo priblokštas, – sukibo mano lapeliai… Iš tiesų… Suklydau… Kaip tai atradai?! – staiga suriko galingu balsu.

– Ne taip jau sunku, – kukliai atsakė Cisovskis. – Tai atsitiko praėjus mėnesiui po mokslo metų pradžios. Stebėjau, kiek ponas mokytojas perverčia lapelių, o kadangi mūsų pavardės surašytos pagal abėcėlę… Pono mokytojo metodas pasirodė pernelyg akivaizdus.

– Kipše! Šėtone! – suriko seniokas.

Vieno kipšo tikrai būtų pakakę, tačiau antžmogiška sąmonė parėmė jį dar ir šėtonu.

– Labai, labai atsiprašau pono mokytojo… Visa klasė atsiprašo pono mokytojo… Bet kaltas tik aš…

– Kailį tau nudirsiu! – rėkė ponas mokytojas.

Kadangi tokiai sunkiai operacijai reikia laiko ir ypatingų instrumentų, kurių nebuvo po ranka, tad gudragalvis vaikis, atskleidęs didžiulę paslaptį, pernelyg neišsigando.

10

Mokytojas stovėjo susikrimtęs ir liūdnas, kaip tas jovaras dainoje „Gale lauko rymo“, ir tikėjosi naujų kančių arba staigaus galingo žaibo blyksnio, tokio, kuris nudėjo nedorėlę Baladiną ir daug kitų nuodėmingų veikėjų. Tačiau ponas mokytojas – balandėlio širdelė – netiko nusikaltimams. Visos musės nebaudžiamos jodinėdavo ant jo sidabrinės galvos, žinodamos, jog šis karštuolis siaubūnas, grasinantis nudirti kailį, nenuskriaustų nė vienos jų. Jis tik griaudėjo nesutramdomu kruvinu pykčiu. Juk beveik keturiasdešimt metų slėpė puikų, nepakartojamą klausinėjimo metodą, paremtą išmoningu pokštu: trečias – tryliktas – dvidešimt trečias, dešimtas – dvidešimtas – trisdešimtas ir vėl iš pradžių. Taip nė vienas nutrūktgalvis neišsisukdavo nuo atsakinėjimo, nė vienas neišvengdavo teismo valandos, bet taip pat nebūdavo nuskriaustas pakartotinai klausinėjant. Niekam niekada nešovė galvon, nes kaipgi galėjo šauti? Reikia šėtoniško sumanumo, norint atskleisti šėtonišką išmonę, o juk pono mokytojo Gonsovskio protas buvo neįtikėtinai guvus, derantis didžiam diplomatui. Nors tada pyktis jį užliejo it raudona jūra, nors jo rankos virpėjo nuo nepakeliamo jaudulio, jis su niūria nuostaba žvelgė į padaužą iš pirmo suolo. Padauža tai padauža, bet turi drąsos. Prisipažino, kad mokytojo neliūdintų. Ką su juo daryti? Užmušti?.. Apie tai dar bus laiko pagalvoti, nes šiuo metu pono mokytojo balse blykstelėjo vaiski it švystelėjęs žaibas mintis. Jis vėl priėjo prie piktadario ir ištarė prislopintu balsu:

– Ar mano paslaptį išdavei visiems?

– Taip, tamsta mokytojau…

– Aha! Paskelbei… Iš tiesų geras draugas! Vadinas, taip kiekvienas tikrai iš anksto žinojo, kada bus paklaustas, ir tą dieną puikiai pasiruošdavo? Atsakyk!

– Deja, tamsta mokytojau… – skausmingai atsiduso didžiausias naujųjų laikų plėšikas.

– Tai todėl Kačanovskis ir tas kitas nei be, nei me?

– Taip, nes tai nebuvo jų diena…

– Žmogau! – suriko ponas Gonsovskis. – Juk taip jūs nieko ir neišmokot!

Ši liūdna tiesa buvo tokia žaibiška, kad obstupuerunt omnes⁴.

11

Garbusis mokytojas užlaužė rankas ir skausmingai pakėlė jas į iš siaubo nuščiuvusį dangų. Istorijos mūza, taip niekingai apgaudinėta, stvėrė artimiausią aštriakampę žvaigždę ir ėmė ja daužyti sau galvą. Tas velnias iš pirmo suolo, tas Cisovskis – tegul šis vardas amžiams bus istorijoje prakeiktas! – nustebęs išsižiojo, kad kažkaip į tokią smulkmeną ligi šiol neatkreipė dėmesio, bet kartu suraukė kaktą, kas reiškė, jog įtemptai galvodamas ieško paguodos ir savo niekingai sąžinei, ir ponui mokytojui. Netrukus jis ėmė traukti už plaukų besispyriojančius žodžius, smarkiai išbalusius, anaiptol nepasižyminčius įžūliu teisumu.

– Nėra jau taip blogai, tamsta mokytojau. Mes visai neprastai mokame istoriją. Savo pamoką kiekvienas atsimena kuo puikiausiai, o kitas temas gal ne taip išsamiai, tačiau pakankamai.

Ponas Gonsovskis sužagsėjo tyliai, bet įspūdingai.

– Užtat Napoleono epochą išmanome taip, kaip niekas, – karštai užbaigė kipšas ir šėtonas viename asmenyje.

– Taip, taip! – pliūptelėjo keletas balsų klasėje.

12

Toks visos gudrių beždžionžmogių bendruomenės pareiškimas galėtų būti paguodos spindulėlis sielvartaujančiai žilagalvei sielai, kurią vis dėlto labiau sukrėtė tai, jog iš jos buvo pavogta juodoji paslaptis. Ponas mokytojas buvo giliai įsitikinęs, jog trisdešimt plėšikų, nors per gėlėtą istorijos lauką šuoliavo nuo kupsto ant kupsto, nuo trečiadienio į penktadienį, nemažai moka; nors ir labai susikrimtęs, jis nepastebėjo septintoje klasėje pernelyg daug etatinių užsispyrusių kretinų. Dabar taip juos prispaus, kad cyps lyg po vyno spaudykle. Keps ant iešmo, žaibiškai sukiodamas į visus šonus. Bus aikštingas, piktas, kandus, atgrasus, šiurpinantis, žodžiu – Erodas. Metodą, savaime suprantama, pakeis. Išras naują, tokį pragariškai painų, taip siaubingai sunarpliotą, kad ne tik kažkoks vienas niekingas velnias, bet visa jų gauja niekada neįmins. Gaila to, kuriuo remiantis dešimtis metų klausinėjo, nes metodas buvo parankus, o jis taip jį įvaldė, jog niekada nebuvo suklydęs. Gaila, labai gaila. Tą akimirką jam šovė į galvą, kad gal šis apsukrus nutrūktgalvis tik pučiasi ir giriasi; gal tik atsitiktinai užtiko pėdsakus, bet nežino paslapties esmės. Tuo reikėtų įsitikinti.

– Mano pone, – tyliai prabilo, – ar niekada nesuklydai?

– Niekada, tamsta mokytojau…

– Ar visada klausinėdavau tuos, kuriuos iš anksto perspėdavai?

– Deja, visada, tamsta mokytojau. Kartais pasitaikydavo, kad vienas jų susirgdavo, ir tada…

– Ir ką tada darydavau? – ūmai paklausė ponas Gonsovskis.

– Tada ponas mokytojas klausinėdavo tik du, kad nesugadintų tvarkos.

„Lapė, gudri lapė! – pamanė nustebęs seniokas. – Apie viską žino…“

Patrynė ranka savo išmintingąją kaktą ir rūsčiai tarė:

– Taip jau nutiko! Mano prielankumui buvo pataikyta į pačią širdį… Sunku… Bet mano mielieji kavalieriai, baigėsi geros dienelės.

Visa klasė skaudžiai atsiduso, tuo parodydama, jog sutinka su šiuo teiginiu, nors tai jai suteikia didžiulį skausmą.

– Dabar jau niekas nežinos, kas jo laukia. Aišku?

Aimaną primenantis klasės bruzdesys reiškė, jog jai aišku.

– Nežinosite nei dienos, nei valandos. Gudrybė už gudrybę… Perspėju, kad būsiu negailestingas.

Septinta klasė nuleido galvas arba prastas jų imitacijas, tuo rodydama, jog negali tikėtis atleidimo. Vienas kitas vis dėlto patyliukais šypsojosi, netikėdamas budeliškais pareiškimais.

Niūri, slogi, audringa nuotaika pamažu ščiuvo, nes nei ponas mokytojas nemokėjo ilgai delne laikyti žaibo, nei tie trisdešimt plevėsų nemokėjo ilgai krimstis.

13

Ponas mokytojas Gonsovskis, iškėlęs smilių ir taikydamasis juo į Cisovskio akį tarsi tykodamas ir būtent taip turėjęs pradėti juodą pažadėtų kankinimų virtinę, sušvokštė:

– Jau tau nepasiseks, šlykštus berne, mane apmauti antrą kartą. Atsitiktinumas atidavė tave į mano rankas, o mano rankos gali sutraiškyti. Daugiau tau nepasiseks! „Perspėtas – apginkluotas.“ Supratai? Tavo visa išmonė neverta nė sulūžusio skatiko, nes prieš vienokį būdą yra kitoks būdas.

– Prieš jį nėra, tamsta mokytojau! – riktelėjo kažkas iš „scenos“ gilumos.

– Taip manai? – nusišaipė ponas Gonsovskis, nesiteikdamas net žvilgtelėti į įžūlųjį drąsuolį. – Jis toks gudrus? Nejau? Teks jam velnią suėsti, jei sugebės atspėti tai, ką dabar jums sugalvosiu. Ar tamsta girdi, pone Cisovski? Sužiaumosi velnią su burokėliais!

– Jeigu ponas mokytojas leistų pabandyti… – nedrąsiai sumurmėjo Cisovskis.

Seniokas atitraukė grėsmingai atstatytą pirštą, užtat stengėsi savo nustebusias akis paversti dviem durklais. Tokiu siaubingu žvilgsniu, smingančiu iki pat širdies apačios, Napoleonas mokėjo kiaurai perverti savo maršalus. Jei nelaimingasis Cisovskis turėtų padorumo jausmą, privalėtų tą pačią akimirką sukūkčioti trumpa tylia aimana, po to brinktelėti, išleisti paskutinį kvapą ir daugiau nebeatsistoti. Ponas mokytojas nepaprastai nustebo, kad dar priešais jį neguli paslikas bėdžius kadaveris⁵, o vis dar stovi kresnas ir įžūlus drimba, vadinamas Cisovskiu. Ligi šiol gyvas! Ir ne tik gyvas, bet dar nuolankiai besišypsantis… Reikia su tuo baigti.

– Nori išbandyti? – galingu balsu suriko seniokas. – Pasityčiojai iš manęs ir galvoji, kad tau antrą kartą pasiseks? Na gerai! Pabandysim… Tačiau tave patikinu, o visus čia esančius kviečiu į liudininkus, jog apgailėtinas bus tavo likimas. Gal esu silpnas, gal esu net nuolaidus, bet tau nebūsiu nei silpnas, nei nuolaidus. Nudirsiu… Ne, tai niekai!.. Nepažinosiu tavęs, tavo vardas man bus prakeiktas. Išmesiu tave iš širdies už durų. Girdi? Lauk iš mano širdies… Ir visą klasę drauge su tavimi, nes tai tavo bendrininkai. Na tai kaip? Sutinki ryžtis išbandymui?

14

Berniokas susvyravo. Už nugaros išgirdo šnaresį tarsi tylų bitės dūzgimą: tai šnarėjo visos klasės nerimas, nes buvo aišku, jog garbusis seniokas, kurį nors prie žaizdos dėk, šį kartą nejuokauja ir nežada atsitraukti, nes, pastebėjęs blyškiame Cisovskio veide abejonės šešėlį, aikštingai sukikeno, suprantama, pagal savo išgalę, kaip prastas aktorius, vaizduojantis pabaisą.

– Cha-cha! Baimė apėmė, ką?! – suriko labai patenkintas savimi. – Fugas krumus⁶! Pasitaikė aklai vištai grūdas, tai ir mano, kad perkando visas gudrybes… Šėtonas iš Ančių slėnio, vaikų teatro raganius. Sėskis, pone Cisovski, užsidenk delnais begėdišką veidą ir susidrovėk!

– Pabandysiu, tamsta mokytojau, – atsakė vaikinas. – Tegul ponas mokytojas pasako, kaip tai turėčiau atlikti.

Klasės šnaresys virto nerimastingu gausmu.

Seniokas, kiek sutrikęs, valandėlę pamąstė, tada tarė tokiu šaltu balsu, kad žodžiai atrodė it ledo varvekliai.

– Tavo puikybė peržengė bet kokias proto ribas, bet tebūnie kaip nori. Gerai. Šeštadienį pakviesiu tris iš jūsų gaujos. Kaip ligi šiol… Prieš tai jų vardus parašysiu ant lapelio, ir tu parašysi tris. Jei neatspėsi, kuriuos parinkau, žinai, kas tavęs laukia.

– O jei atspėčiau?

– Jei atspėtum? Apie tai nė nemąstau. Gaila man tavęs, jaunuoli… Būsi sumaltas į miltus… Turiu garbės atsisveikinti su ponais!

Mokytojas kandžiai nusišypsojo ir nužengė nuo tragedijos scenos, smarkiai trinktelėdamas durimis, kad apimtų siaubas.

15

Slopinamas klegesys išsiveržė lyg puode būtų kunkuliavęs vanduo, o kažkas staiga imtų ir pakeltų dangtį. Naudodamasi dešimties minučių pertrauka, septinta klasė pradėjo triukšmingą sueigą. Kadangi gaudesys buvo nedarnus, vienas šūksnis bandė užgožti kitą, negalima buvo suprasti, ar susipynusiuose balsuose slypi pavojus ir nerimas, ar pasipūtėliškas įžūlumas ir įsitikinimas, jog Cisovskis išbris iš pelkės. Jam priklausė pelnyta šlovė vadintis sumaniausiu vaikinu visoje mokykloje. „Ir aš esu logikos meistras“, – tarė sau šėtonas. Ponas mokytojas, pavadinęs Cisovskį šėtonu, buvo labai arti tiesos. Ramiai, šaltai protaudamas, šis vaikinas gebėjo įminti sunkiausias mįsles. Jis ne tik atidžiai žiūrėdavo, bet ir atidžiai matydavo. Su ramiu, kantriu geismu stebėdavo viską ir visus. Nepaprastai sumaniai lipdė neišsakytus žodžius, įvykių nuolaužas, nuotrupas ir skeveldras, kol iš tos menkos medžiagos sulipdydavo įtikinamą visumą. Jis turėjo guvią, lakią, aprėpiančią didžiulį ratą vaizduotę; ji nuklysdavo toli į priekį, mokėdavo įsiskverbti į nykstančias tankėjančias praeities sutemas ir ten įžvelgdavo tai, ko paprastos trumparegės akys neįstengdavo pamatyti. Moksle jis irgi lenkė kitus, būdamas stebėtinai nuovokus, turėdamas įstabią atmintį. Iš prigimties lėtas, jis visada mąstydavo pasverdamas, neskubėdamas, kantriai ne pagal savo amžių, nes buvo viso labo septyniolikos metų. Niekada neprarasdavo šaltakraujiškumo, neplykstelėdavo pykčiu. Ramus, nuoširdus draugas, linksmas, besišypsantis, paslaugus ir užjaučiantis, be didelio vargo jis užkariavo visų meilę. Septinta klasė didžiavosi Cisovskiu, tad bauginančios mokytojo pranašystės dundėjo lyg tolimas perkūnas. Mokytojas, garbingiausias žmogus šioje žemėje, nieko nenuskriaus, bet gali ištesėti vieną grasinimą: ne kerštaudamas, o nusivylęs nusigręžti nuo jų ir nutraukti draugystę. Būtų labai liūdna, labiau nei liūdna. Jie taip karštai mylėjo tą nuostabų žilą patiklų žmogų, skaisčios sielos ir puikios širdies, kad prarasti jo draugystę būtų buvęs gėdingas ir nepataisomas smūgis.

16

Cisovskis rankos mostu nutraukė šurmulį.

– Nešaukite visi kartu! – suriko. – Ar čia „šūlė“, ar septinta klasė? Klausykit! Nuskriaudėme senuką… Turėjau prisipažinti… Niekšybė lieka niekšybe, ir šiuo klausimu bet kokie svarstymai yra veltui. Dabar visa tai turėsime atitaisyti, ir greitai bei garbingai…

– Teisingai! – kažkas tvirtai tuo įsitikinęs riktelėjo.

– Pakartoti visą medžiagą ir pasiūlyti senukui, kad klaustų, kaip nori ir kada nori. Sutarta?

– Sutarta, sutarta! – pasigirdo iš visų pusių.

– Puiku. O dėl viso kito tegul jums galvos neskauda.

– Bet kas bus šeštadienį? – paklausė smulkutis berniokas, dar vis neatsitokėjęs.

– Nežinau, – tyliai atsakė Cisovskis. – Pamąstysiu… Gal ir buvau kvailas, kad visko neįvertinau. Jei man pasiseks, išmaldausiu senuko, kad per sprandą duotų tik man. Jūs nekalti. Vieno tik prašau: šeštadienį kiekvienas be išimties turi būti pasiruošęs. Tegul nors kakta pramuša sieną, bet privalo mokėti. Baigėsi geri laikai… Ir taip turės būti iki mokslo metų pabaigos. Bus taip?

– Bus! Bus!

– Dabar į vietas. Šekspyras sako: ,,… Adatom pirštus lyg bado – blogis čia ateiti žada.“ Matematika jau už durų.

Praėjo valanda, prismaigstyta skaičių lyg klampynė spyglių, praėjo ir kitos valandos, spirgančios nuo atokaitos. Praėjo ketvirtadienis ir penktadienis, sielvartingai nelaimingų jų žuvelių laukiamas, kol pagal ankstesnį kalendorinį susitarimą atsliūkino grėsmingasis šeštadienis, teismo diena, pono mokytojo dies irae⁷ ir Cisovskio calamitatis⁸.

17

Cisovskis buvo labai susikaupęs ir tylus. Visa septinta klasė priešingai – buvo tyli ir susikaupusi. Guviu žingsniu klasėn įžengė ponas mokytojas Gonsovskis, susikaupęs ir tylus. Atrodė, kad visas pasaulis apimtas tokios nuotaikos. Jei ant žvaigždžių gyvena kokios nors mąstančios būtybės, jos turėjo – tokios pat susikaupusios ir susimąsčiusios – žvelgti per teleskopus į nugrimzdusią abejonių gelmėn septintąją klasę.

„… Ir buvo tylos akimirka. Ir oras tapo kurtus, tylus, tarsi iš nerimo neteko žado…“ – kaip „Pone Tade“. Seniokas žvelgė į klasę, klasė į senioką. Staiga pasigirdo Cisovskio balsas. Jo žodžiai suskambėjo taip šaižiai, lyg kas būtų sudaužęs langą, ir ištaškyta tyla būtų suaižėjusi į tūkstančius šukių.

– Tamsta mokytojau, norėčiau kažką pasakyti…

– Traukiesi? – su neslepiamu džiugesiu šūktelėjo ponas Gonsovskis.

– Ne. Tik norėjau nuoširdžiausiai prašyti pono mokytojo, kad, jei man nepasisektų, baustų vien mane. Jie niekuo dėti.

– Aš apie tai pamąstysiu… Man malonu matyti, kad išsaugojai sąžinės likučius. Ar tai viskas?

– Ne viskas, tamsta mokytojau… Dar noriu užtikrinti poną mokytoją, kad, pačiai klasei vieningai pritarus, visos spragos bus užtaisytos ir niekas ponui mokytojui nepadarys gėdos. Ir nuo šiol taip bus visada.

Išblyškę senioko skruostai paraudo, o lūpos suvirpėjo. Norėjo kažką pasakyti, bet nepasakė.

Ko gero, mintyse turėjo pakartoti italų patarlę: „Non c’e sabbato senza sole“ – „Nebūna šeštadienio be saulės spindulėlio“, nes švelniai šypsojo, ir buvo kaip tik šeštadienis.

– O dabar aš pasirengęs, tamsta mokytojau, – baigė Cisovskis.

Seniokas dar kiek pamąstė, tada pamažu prabilo:

– Po tokio pareiškimo galiu nusiraminti ir viską užmiršti. Atgaila išperka nuodėmę. Galiausiai esate geri vaikinai, nors ir pakaruokliai… Bet jei vis vien nori pabandyti, patenkinsiu tavo norą, kad įsitikintum, jaunuoli, jog mane įveikti ne taip lengva. Pažaiskim. Na?

– Esu pasiruošęs, tamsta mokytojau.

18

– Gerai, – tvirtai atsakė seniokas. – Kuris iš mudviejų turi parašyti tris pavardes?

– Aš jau parašiau.

– Oho! Jau parašei?! Puiku… O dabar parašysiu aš.

Iš karto buvo matyti, jog ponas mokytojas irgi turi jas, pasirinkęs ir įrašęs atmintyje. Tiesiog gudravo, vaizduodamas, jog giliai mąsto ir svarsto. Vartė užrašų knygutės lapelius po du, po tris, po dešimt. Tada, tarsi įsitikinęs, jog gerai pasirinko, stvėrė plunksnakotį ir ėmė rašyti.

Cisovskis neatplėšė žvilgsnio nuo greitų plunksnakočio judesių, o senukui parašius trečią pavardę lengviau atsikvėpė.

– Baigta, – tarė seniokas. – Padėk savo kortelę ant katedros, o tu iš antro suolo… Kuo vardu? Pagaliau koks skirtumas! Tavo doras veidas – paimk mano kortelę. Neskaityk. Laikyk rankoje sulenktą… Taip, gerai. Ponai, spektaklis prasideda!

Visa klasė laukdama apmirė.

– Pone Cisovski! – iškilmingai kreipėsi seniokas. – Ką šiandien turėčiau klausti pagal tavo pranašystę, tu, netikrasis pranaše?

– Kačanovskį, Ostrovickį ir Vnuką, – garsiai atsakė vaikinas.

Seniokas pašoko lyg nuplikytas.

– Perskaityk pono mokytojo kortelę, – pridūrė Cisovskis.

Laikantis dokumentą klasiokas perskaitė spengiančioje tyloje:

– Kačanovskis – Ostrovickis – Vnukas.

Didžiulis akmuo su triukšmu nusirito nuo trisdešimt kartų nedorėlės septintos klasės širdies.

19

Seniokas liko toks priblokštas, tarsi būtų išvydęs juodąją magiją. Žvelgė į Cisovskį aiškiai išsigandęs. Nuo katedros lėtai paėmė Cisovskio kortelę, kad įsitikintų, jog joje lyg trys buliai įsirėžusios tos pačios trys pavardės. Pažvelgė į klasę: klasė šypsojosi nuo ausies ligi ausies. Vieni nuo kairės ligi dešinės, kiti nuo dešinės ligi kairės. Žvilgtelėjo į Cisovskį: tas irgi šypsojosi, bet nežymiai, tarsi visiškai nebūtų didžiavęsis savo įstabia pergale.

Vis dėlto buvo matyti, jog yra laimingas.

– Tai ponas mokytojas nepyksta? – paklausė švelniausiu balsu.

– Žmogau! – pratrūko seniokas. – Tai neįtikėtina!

– Anaiptol, tamsta mokytojau. Reikėjo tik pamąstyti…

– Bet juk ir aš mąsčiau!

– Visa gudrybė ta, kad ir ponas mokytojas, ir aš mąstėme vienodai. Tuo didžiuojuosi!

– Bet aš nesididžiuoju, pragaro vaiki. Aš dvi dienas mąsčiau.

– Tegul man ponas mokytojas atleidžia, bet aš tik vieną dieną, ir tik po pietų, nes iki pietų buvau mokykloje.

– Tuojau pat pasakyk, kaip tai išmąstei? Atverk savo velnišką metodą!

– Mielai, tamsta mokytojau. Visų pirma pasistengiau įlįsti į pono mokytojo kailį…

– Nepavydžiu… Bet ką tai reiškia?

– Tai reiškia, ėmiau mąstyti taip, kaip pagal tikimybę turėtų mąstyti ponas mokytojas. O ponas mokytojas mąstė šitaip: „Tas pienburnis, tas snarglys arba tas kretinas Cisovskis…“

– Pienburnis, pienburnis! Pamaniau: „pienburnis“… – žagtelėjo seniokas.

– Labai teisingai, tamsta mokytojau… „Tas pienburnis Cisovskis kurs šimtą tūkstančių kombinacijų šimtu tūkstančių būdų. O aš jį apmausiu. Pasielgsiu kuo paprasčiau, ir tai bus mažiausiai laukta. Kadangi šeštadienį turėjau klausti Kačanovskį, Ostrovickį ir Vnuką, kitaip tariant, septintą, septynioliktą ir dvidešimt septintą, tam idiotui nešaus į galvą…“ Ar ponas mokytojas pamanė apie „idiotą“?

– Neprisimenu.

– Nuoširdžiausiai ačiū. Taigi: „Tam pienburniui nešaus į galvą, kad galima viską palikti taip, kaip turėjo būti. Jis ieškos toli, o aš užpulsiu iš arti. To niekada nesumes. Į kiekvieną kitą kombinaciją galėtų pataikyti atsitiktinai, o paprasčiausios neatspės.“ Ar taip ponas mokytojas samprotavo? – paklausė nekaltu veidu.

– Žodis į žodį. Tiesiog neįtikėtina!

– Truputį, – kukliai pridūrė akiplėša, – tikėjausi, kad jei ponas mokytojas sudarinėjo sąrašą daugelį metų, ne taip lengvai jį pakeis. Šiaip ar taip, turiu pripažinti, kad pono mokytojo išmonė buvo nepaprastai gudri.

– Iš tiesų? Ar nuoširdžiai sakai? – pasidžiaugė seniokas.

– Kuo nuoširdžiausiai! Paprasčiausios užduotys sunkiausiai sprendžiamos. Esame pripratę ieškoti toli už horizonto to, kas guli mums po kojomis.

– Vadinas, mane perprasti ne taip jau lengva? Ką?

– Visai nelengva, tamsta mokytojau. Prisipažinsiu, kad mane apėmė siaubas, kai ponas mokytojas ėmė greitai skaityti pavardes užrašų knygutėje. Pamaniau sau: „O jei senukas…“ Oi, labai atsiprašau pono mokytojo…

– Rėžk toliau! Nesu jaunas, „senukas“ – maloninis žodis… Tai kodėl tave apėmė siaubas?

– O jei ponas mokytojas, – pamaniau, – iš knygutės ištrauks tris pavardes kaip papuola? Nors ir pirmą, antrą, trečią iš eilės? Būtų man galas… Bet greitai nusiraminau. Iš karto suvokiau, kad ponas mokytojas jau parengęs sąrašą.

– Iš ko supratai?

– Nes ponas mokytojas paskubom vertė lapelius, bet neskaitė nė vienos pavardės.

– Žalty! – suriko seniokas beveik rūsčiai. – Skaitei manyje tarsi knygoje!

Tada ėmiau atidžiai stebėti, kaip ponas mokytojas rašo, ir lengviau atsikvėpiau. Galėjau dar klysti, bet jau buvau beveik tikras.

– Ir ką tai davė, kad stebėjai plunksnakotį?

– Tai, kad pirmąsias dvi pavardes ponas mokytojas rašė ilgai, žymėdamas daug raidžių, o trečią parašė veik vienu judesiu. Trečia pavardė turėjo būti Vnukas.

– Macte⁹! – sušuko ponas mokytojas Gonsovskis. – Laimėjai, šėtone! Jei tavęs nepakars už per didelį apsukrumą, galėsi tapti naudingu žmogumi. Ar perspėjai tuos tris nutrūktgalvius?

– Ne, tamsta mokytojau. Juk tai garbinga kova. Nuo šiol, kaip sakiau, visi bus pasiruošę. Tačiau drįstu patarti ponui mokytojui, kad, nepaisant visko, pakeistų metodą, nes žmogaus prigimtis silpna ir nuodėminga.

– O tu tą metodą vėl atspėsi?

– Neverta, tamsta mokytojau, nes mokslo metai jau baigiasi, – smagiai susijuokė pragaro vaikis.

20

Ponas mokytojas žingsniavo po klasę ir kažką mąstė. Buvo matyti, jog kovoja su savimi, bet susitaikė. Netvirtai šypsodamasis priėjo prie Cisovskio ir tarė:

– Jei jau esi toks diegas, išspręsk man vieną klausimą…

– Su didžiausiu malonumu, jei tik sugebėsiu…

– Reikalas toks: praeitą savaitę parašiau tris laiškus trims savo bičiuliams, prašydamas, kad ateitų pas mane sekmadienį palošti preferanso. Tai toks nekaltas žaidimas… Ir nė vienas neatėjo. Ne tik kad neatėjo, bet ir neatrašė. Ar yra kokia nors galimybė paaiškinti tokį poelgį? Suprasčiau, jei neatrašytų vienas, bet kodėl net trys? Kaip tai paaiškinti?

Cisovskis kiek pamąstė, tada tarė:

– Nė vienas tų ponų negalėjo nei ateiti, nei atrašyti.

– Dėl Dievo, kodėl?!

– Nes, mano galva, nė vienas jų negavo laiško.

– Subankrutavo paštas? Niekus tauziji, jaunuoli! Kodėl nė vienas negavo laiško?

– Nes ponas mokytojas turi tuos laiškus su savimi… Kurioje nors kišenėje…

Seniokas dėbtelėjo ir ėmė neramiai paskubomis kratyti kišenes. Ištraukė iš jų kažkokius popierius, senų laikraščių iškarpas, tris nosines ir tris laiškus.

Septinta klasė sprogo nesuvaldomu juoku, o garbusis ponas mokytojas rankoje laikė laiškus, stebeilydamas į juos nesuvokiančiu žvilgsniu.

¹⁰ Vokiečių rašytojas Ėrichas Marija Remarkas (Erich Maria Remarque, 1898–1970).

1

Prisiminus mano atkaklaus mokymosi metus, būtų galima nutapyti tikrai spalvingą pedagogų galeriją – atskirus portretus arba ir grupinį paveikslą, panašų kad ir į garsųjį „Zaporožiečiai rašo laišką turkų sultonui“.

2

Visa tai puiku ir spalvinga, bet verčiau pasiguosiu ir papasakosiu, kaip jau nuo šeštos klasės man nepaprastai sunkiai ėmė duotis matematikos mokslai – uždaviniai ir su vienu, ir su keliais nežinomaisiais, visos trupmenos, lygtys, visa matematika su savo gausiais porūšiais – algebra, geometrija, vėliau ir trigonometrija. Stengiausi nuoširdžiai šiais mokslais domėtis, iš paskutiniųjų stengiausi – skaičiau garsiausių fizikų bei matematikų biografijas, visaip lygindamas jas su savo paties gyvenimu. Viskas veltui!

Mane tikrai stulbino ir džiugino Pitagoro, Euklido, Lobačevskio, net mūsų genijaus Bakučio gyvenimai, mane tiesiog pritrenkdavo mūsų matematikos mokytojo žinios – taip laisvai, netgi linksmai žarstė jis savo išmintį juodoj klasės lentoj, tarsi koks fokusininkas būtų leidęs iš užančio balandžius. Bet, nepaisant mano pagarbos, pastangų ir siekių, mano dienyną bjaurojo vien dvejetukai. Kartais, tiesa, pasitaikydavo ir koks trejetas, bet jis kainuodavo dantų griežimą ir kruviną prakaitą…

Žavėjimosi ir pagarbos matematikai tikrai nepakako! Visuose tiksliuosiuose moksluose man grėsė žlugimas ir nemalonės. O kur dar pažįstamų mokslo pirmūnų ir visuomeninių mokyklos organizacijų panieka! Kai kurių politinių organizacijų lyderiai, pasitarę su mano tėvais, net uždraudė žaisti man pingpongą (tuomet populiarus stalo teniso pavadinimas) buvusioj berniukų gimnazijoj ir visų įstaigų Raudonuosiuose kampeliuose. Pagal to meto madą ten visada stovėdavo žalieji stalai. Mat toks stalas, užtiestas gelumbe ar kokia kita paprastesne staldengte, lengvai virsdavo prezidiumu arba stichiškos puotos skobniom.

Jie net atėmė iš manęs raketę ir abu celiulioidinius kamuoliukus, jau ne sykį klijuotus. Deja, ir tokios drakoniškos priemonės nieko negelbėjo: stalo tenisą aš žaidžiau vis geriau ir geriau, o matematikos reikalai taip ir liko prasti.

3

Nubloškęs šalin galybę svaigių mokslo dienų akimirkų, grįžtu į savo striuką pasaulėlį, štai aš, aštuntokas, auginu ežiuką ir, pasikišęs po pažasčia oranžinį dirbtinės odos aplanką, ruošiuosi į popietinę pamainą tęsti mokslų. Neišspręsti algebros uždaviniai irgi glaudžiasi tame aplanke, o ką darysi, jei jiems netinka nė viena iš man žinomų formulių? Pagal Pedagogų tarybos patvirtintą tvarkaraštį algebros pamoka šiandien trečioji, tad nusirašyti tuos niekingus uždavinius būtų gyvas juokas, bet jūs nepažįstat mūsų mokytojo! Lygiai tuo metu, kai būsimoji popietinė pamaina iš namų patraukia į mokslo šventovę, mūsų mokytojas, kad ir skaudama širdim, pakyla nuo kampinio „Rūtų“ bariuko stalo (bariukas, beje, įsikūręs visai netoli mokyklos, Rūtų gatvėje!) ir paspartinęs žingsnį skuba mokyklon. Ko? Gal jam nemiela ana draugija, bufetininkė Vanda? Anaiptol, jis skuba gaudyti nusirašinėtojų! Tai mažytė mokytojo aistra, kaip dabar pasakytume – hobis. O gal tik nekalta pramogėlė tarp stikliuko skaidriosios ir pokerio? Čia, žinoma, jau mokytojo rūpestis! Beje, kad ir kaip būtų keista, šitas puikus vyras podraug yra ir nepakeičiamas pingpongo treneris. Todėl jis mano namų darbus seka itin aistringai, nors sykį jau kvietė žaisti už mokyklą su Krokialaukio rinktine! Mat esu kairiarankis, ir kas to nežino, išsyk sutrinka, o kol susivokia, žiūrėk, ir pralaimi! Bet ne apie tai aš! Šitas mokytojas – tai ir baisiausia! – žino visas slaptas mūsų vieteles, kur taip patogu nusirašinėti! Mat jis pats kitados yra baigęs šią mokyklą…

4

Štai matematikas it koks detektyvas praveria zoologijos ir anatomijos kabineto duris, iš už žmogbeždžionės griaučių ištraukia porelę „sprendėjų“, atima iš jų sąsiuvinius ir jau skuba į esperantininko bei mokyklos kūriko Razgaičio rezidenciją, nors ten gali ir išsipaišinti. Tarsi būtų prispirtas neatidėliotino reikalo, būtinai užsuka ir į vyrų tualetą ir netgi, lyg ten būtų ką prieš kelis dešimtmečius pamiršęs, užkopia į tą palėpę, kur aš kitados radau „kalpoką“. Mokytojo paieškos beveik visada rezultatyvios, žiūrėk, šypsodamas su atimtais sąsiuviniais jau ir lipa į mokytojų kambarį! Atėmęs sąsiuvinius, dar užsirašo pavardes į tokią užrašų knygutę pigiais viršeliais (neabejoju, jog ten ir pokerio rezultatai). O svarbumo dėlei visuomet prideda gal ir nelabai Pestalocio mokslą atitinkantį moralą:

– Gyvenkim kaip broliai, rokuokimės kaip žydai!

Kitų kaip kitų, bet mano pavardė jo nušiurusioj knygelėj mirgėjo nuolat. Sykį mokytojas užklupo mane netgi vieno netoliese mokyklos gyvenusio „pažangaus matematiko“ namuose. Mat grįždamas iš „Rūtų“ bariuko jis ten užsuko neva atsigerti šalto vandens… Uoslę jis gerą turėjo, štai kas!

5

Bet aš nenoriu pasakyti apie šitą mokytoją nė vieno blogo žodžio! Priešingai – kas, jei ne jis, išmokė mane smūgiuoti kamuoliuką kairiniu smūgiu? Tik jis. O kur dar apgaulingi judesiai, klastingi padavimai?! Ką ten! Be to, sukdamas riebų dvejetą, mokytojas čia pat būtinai papasakodavo ką nors tokio juokingo, kad norom nenorom imdavai raitytis iš juoko ir būdavai beveik dėkingas už tokį dvejetą! Tikrai jokio piktumo tam mokytojui aš nejutau. Viską puikiausiai suprasdamas, jis nesuvokė tik vieno dalyko – kad visi tie uždaviniai ir lygtys man amžiams liks neįveikiama tvirtovė. Aiškinau jam tai visai atvirai ir užuominom, bet jis vis tiek nenorėjo suprasti ir iš nevilties kartais parašydavo man trejetą.

6

Stengiausi ar nesistengiau, o mano matematikos reikalai ėjo vis prastyn. Ypač jie subjuro po to, kai pažangioji Milda iš netolimos Maironio gatvės griežtai (spaudžiant komsorgui!) atsisakė man duoti nusirašyti savo švariai ir tvarkingai išspręstus uždavinius. O aš dėl jos eidamas mokyklon darydavau dideliausią lankstą, kad tik mūsų keliai susieitų ties Birutės ir Šarūno gatvių kampu ir tie uždaviniai kaipmat paaiškėtų ir man. Atsisakiusi remti, toji Milda naiviai bandė mane graudenti, uždavinėjo klastingus, visai kaip suaugusieji, klausimus: „Kaip tu iki šito nusiritai?“ Arba: „Ką tu manai daryti toliau?“

Yra paplitus netikusi nuomonė, kad matematika nesiseka meninės natūros žmonėms – artistams, literatams, piešėjams. Nieko panašaus! Ta pati Milda puikiai piešė, o ir matematika jai ėjo kuo geriausiai! Ką čia! Pažinojau aibę berniukų, kurie nei vaidino, nei kūrė eilių, o jų matematikos žinios buvo gal net silpnesnės nei mano!

7

Sykį smarkiai perpykęs spjoviau į visas matematikas, pasakiau Mildai, ką apie ją manau, ir stačia galva pasinėriau į humanitarinius mokslus, kurie man ir taip neblogai ėjo. Čia aš, žinoma, jau pasinaudojau ta plačiai žinoma tiesa, kad didžiuma genijų stačiai nekentė matematikos ir kitų tiksliųjų mokslų. Remdamasis jų biografijom, aš net ėmiau boikotuoti pamokas ir laisvalaikiu sudėjau keletą posmų apie akivaizdų gamtos grožį, mergišką neištikimybę (Mildos uždaviniai!), aprašiau ir vieną kitą patirtą reiškinį („Perkūnija žiemą“, „Kaip mus užklupo lietus“). Rašytojauti man taip patiko, jog per savaitę sukurpiau fantastinę apysaką „Kelionė į Saturno žiedą“. Bet visuomenė, užuot mane skatinusi ir žavėjusis mano kūryba, ėmė dar labiau mygti prie nekenčiamos matematikos, versti mane lankyti visas pamokas, o mokytojas net per treniruotes ką nors sušukdavo, pavyzdžiui:

– Ne tuo kampu smūgiuoji! Prisimink Pitagorą!

Tuo tarpu pavasaris žaižaravo visom spalvom – baltai žydėjo kiškio kopūstai, kalėsi jaunos švelnios dilgėlės, žaliavo lazdynai, o į mokyklą aš dabar traukdavau pro vakarinį Dailidės kraštą, paskui – pro garsųjį mūsų stadioną, o paskutine atkarpa pasirinkau nuošalią tuopų alėją – kad tik nereikėtų susitikti su uoliąja Milda, kuri, žvaliai švytuodama rudu portfeliuku su uždaviniais, išėjusiais pagal atsakymą, striksėdavo gretima gatve.

Į kokią nemalonę įsmukdė mane toji matematika!

8

Sykį, apniukusią gegužės dieną, ties stadiono kampu mane pasivijo gero, atviro veido vaikinas Vygandas vardu. Jis mokėsi kaimyninėje mokykloje ir net trim klasėm aukščiau. Nors Vygando dėdė buvo garsus, netgi labai garsus rašytojas, kuris, kaip mums aiškino lietuvių literatūros mokytoja, irgi baisiausiai nekentė visokių uždavinių, pats Vygandas uždavinius krimto kaip pupas! O juk buvom kilę iš to paties miestuko kampo, taigi kaimynai! Kai jis mane pasivijo, aš nedvejodamas išklojau jam savo vargus ir nesidrovėdamas paprašiau pagalbos. Jis, veiksmo vyras, žvilgtelėjo į savo rankinį laikrodėlį „Pobeda“¹¹, murmtelėjo, kad laiko nedaug, ir tarė:

– Greit trauk sąlygas, o aš tau diktuosiu sprendimus!

Bet perskaitęs sąlygą akimirką susimąstė ir jis. Gal jau buvo pamiršęs, kaip spręsti lengvesnius uždavinius, gal buvo pratęs tik prie labai sunkių?

Takas, kuriuo mudu žygiavom į mokyklą, buvo nesiauras, gerai sumintas, taigi patogus rašyti! Vygandas susirado aštrią pušies šakelę ir čia pat, atsiklaupęs patakės žolėj, pagaliau ištraukė kažkokią šaknį ir išsprendė lygtį iš pradžių su dviem, o paskui ir su trim nežinomaisiais! Tuomet nusibraukė žemėtas rankas į kelnes, paliko mane nusirašinėjantį nuo tako ir jau toldamas šūktelėjo:

– Kitą kartą būk čia penkiolika minučių ankstėliau!

9

Abi lygtis kuo tvarkingiausiai persirašiau į sąsiuvinį. Ir labai gerai padariau: prie klasės durų jau stovėjo mokytojas ir kaip visuomet rinko namų darbus. Į mane jis, tiesa, nė nežvilgtelėjo – nesitikėjo tokio uolumo. Nenorėjo net imti iš manęs sąsiuvinėlio, pašaipiai taręs, kad tasai vis tiek tuščias kaip mano galva. Tada aš jam tiesiog jėga įgrūdau į glėbį savo uždavinius ir, kai per savo pamoką jis juos grąžino, tai mano sąsiuviny jokio pažymio nebuvo – po uždaviniais puikavosi didelis klausiamasis ženklas, klaustukas, kitaip sakant. 

– Nežinau, kaip tamsta sprendei ir kas tamstai gelbėjo, – sunkiai alsuodamas pasakė mokytojas, – bet uždaviniai išspręsti visai kitokiu būdu, nei aš mokiau. Negaliu tamstos vertinti!

10

Nieko! Vygandas man ir toliau uoliai talkino! Kadangi toj pačioj vietoj kitądien rašyti būdavo jau nebeįmanoma, mudu palengva, bet nuosekliai kartu su uždaviniais slinkomės mokyklos link ir jau visai prieš pat mokslo metų pabaigą pasiekėm nuošalią Tuopų alėją. Ji buvo jau visai netoli mano mokyklos. Vygandui sprendžiant uždavinius, pro dar skystas akacijas aš kartais užmatydavau gelsvą Mildos kuodą ir paleisdavau ta kryptim kokį grumstą, bent taip atsilygindamas už pasipūtimą. O paskui atsidusdavau ir kruopščiai persirašydavau „takaraščius“. Beje, kad ir labai skubėdamas, Vygandas man daug ką paprastai ir žmoniškai paaiškindavo, o perrašęs aš tuos uždavinius beveik suprasdavau!

Bent jau galėjau paaiškinti mokytojui, kokiu būdu juos sprendžiau. Pačiam pasidarydavo nesmagu: tai ir aš, vadinasi, galiu! Kaip nemalonu… Juk didžiuma muzikantų, rašytojų, dailininkų… Et! Mokytojas jau nebevadino manęs „tamsta“. Niekaip neatsistebėdamas tokiu mano progresu, jis dažniau kviesdavo mane „į areną“, tai yra prie lentos, versdavo tuos uždavinius spręsti viešai (jau tada!) ir komentuoti juos savais žodžiais. O tą aš visai neprastai dariau!

Kiekvieną kartą, išsprendus naują uždavinį, jis vis mažiau raukydavosi, vis rečiau tyčia stvarstydavosi už šonų, vis rečiau įgeldavo man, kai paimdavau kreidą į kairę ranką (čia tau ne pingpongo raketė, brolau!), ir vis rečiau kartodavo:

– Kieno čia šuva gaiš, kad ir šitas išsprendžia?!

Tik vis tiek jutau, kad už storų mokytojo akinių stiklų slypi kažin koks negeras įtarimas. Jį ėmė siaubas – ketvirtyje man grėsė ketvertas!

11

Atsižvelgdamas į mano kairiarankystę, mokytojas įtraukė mane į mokyklos pingpongo rinktinę, bet kiekviena proga, net gudrumu, stengėsi mane iškvosti, kaipgi aš, pripažintas matematikos asilas, pasiekiau tokią neregėtą ir, svarbiausia, sąmoningą pažangą? Juk jeigu ne šis protu nesuvokiamas kokybinis šuolis, jis privalėtų rašyti man penketus! Tik pora svarbių priežasčių esą neleidžia jam to daryti: pirmučiausia jis vis dėlto netikįs, kad tuos uždavinius sprendžiu aš vienas, o antra, baisiai įsižeistų mūsų klasės matematikos favoritai! Ko gero, supyktų ir lietuvių kalbos, ir istorijos mokytojai, kurie mano bukume matematikai įžiūrėjo aiškų humanitaro pašaukimą ir pranašavo Kajetono Roko, Zabičio-Nezabitauskio ir Kleopo Jurgelionio ateitį…

12

Po to, kai mes, pingpongininkai, sutriuškinom Mergalaukio ir Bambininkų rinktines, mudu su mokytoju jau galutinai „sulygom“ ketvertą, tapom vienas antru nepaprastai patenkinti ir aš jau pradėjau svajoti apie atostogas prie vėžingo Obelijos ežero, vieną itin gražią dieną, Vygandui baigiant spręsti bikvadratę lygtį, už mūsų nugarų sušnarėjo tankios akacijos. Iš jų, ant gražaus pilvuko sukryžiavęs rankas, išlindo ne kas kitas, o mano stalo teniso treneris ir matematikos mokytojas! Jis tiesiog duso, kretėjo iš juoko, paskui vargais negalais susivaldė:

– Oi duodat, vyrai!

Vygandas pakėlė tamsias gražias akis ir sumurmėjo:

– Palaukit, palaukit, aš dar nebaigiau!

Mokytojas, aišku, leido jam baigti, o paskui, tarsi šokdamas polką su ragučiais, mikliai užtrypė visą sprendimą ir stvėrė mane už parankės. Taip draugiškai susikibę, mudu ir įžengėm klasėn. „Rūtų“ bare alus tądien tikrai buvo prarūgęs, šitą aš gerai jaučiau.

13

Nieko nelaukiant aš buvau pastatytas prie lentos, klasės seniūnė man aiškiai padiktavo uždavinio sąlygas ir visų akivaizdoj tą bikvadratinę lygtį aš kaipmat išgvildenau! Be vargo, dūsavimo ir dantų griežimo… Tądien mokytojas net susigraudino ir parašė man pirmąjį penketą, bet dėl šventos ramybės, kaip ir buvo tartasi, ketvirtyje išvedė ketvertą, o metinis pažymys išėjo labai stiprus trejetas. Ne iškankintas, ne išmelstas, o stiprus trejetas!

14

Gal ir būčiau pamilęs matematiką, bet po svaigių vasaros atostogų ta pati Milda kažkur gavusi kone slapta davė man paskaityti Ericho Marijos Remarko „Tris draugus“. Ji pati, bent taip sakėsi, skaitė tą knygą verkdama, o paskui dar savaitę ar dvi negalėjusi užmigti.

Pradėjau skaityti – užmiršau ir valgį, ir miegą, ir, aišku, visas bikvadrates lygtis! Net į pingpongo treniruotes kelis kartus per Erichą Mariją nenuėjau… Manęs vos neišmetė iš rinktinės, išgelbėjo tik kairioji ranka ir pusėtinai įvaldytas „topspinas“, toksai japoniškas kamuoliuko atmušimas. To dar niekas mokykloj nemokėjo!

15

Bet prie matematikos mįslių nebegrįžau. Pakankamai man jų uždavė tas Remarkas! Tiesa, Vygando pamokos nepraėjo veltui – stiprus trejetas man buvo garantuotas iki pat mokyklos baigimo, tokių didžių rūpesčių dėl matematikos kaip anksčiau aš jau niekad nebeturėjau. Ir net nežinau, kam už tai reikėjo dėkoti. Vygandui? Mokytojui? Mildai, davusiai „Tris draugus“? O gal pačiam Erichui Marijai?

Gal ir Erichui Marijai.