Bendrinės tarties normų, rašybos kartojimas

Taisyklinga tartis yra geros rašybos pagrindas, todėl pirmiausia prisiminsime tarimo taisykles.

Lietuvių kalbos balsiai skirstomi į ilguosius ir trumpuosius. Turime keturis trumpuosius balsius:

[ă] [ĕ] [ĭ] [ŭ]

Jie užrašomi keturiomis raidėmis: a, e, i, u.

Ir šešis ilguosius balsius:

[ā] [ē] [ė] [i̇̄] [ō] [ū]

Juos užrašome dešimčia raidžių: a, ą, e, ę, ė, y, į, o, ū, ų.

• Ilguosius balsius galima užrašyti keliomis raidėmis: [ā] – a ir ą, [ē] – e ir ę, [i̇̄] – y ir į, [ū] – ū ir ų. Taip yra todėl, kad dabar nosinės raidės tiesiog žymi ilgąjį balsį ir nesvarbu, ar jis tariant žodį pabrėžiamas, ar ne (ąžuolas – ąžuolai, tęsti – tęsinys). Nosinių būna ir žodžio pradžioje, ir viduryje, ir gale (žąsis – išsigąsti – vaiką, lęšis – iškęsti – braškę).
• [ė] ir [o] lietuviškuose žodžiuose visada ilgi: lėlė, rodo. [o] trumpas tik tarptautiniuose žodžiuose (fŏnas, telefŏnas ir t. t.), kurių mokysimės netrukus.
• [u] ir [i] lietuvių kalboje visada trumpi: musmirė, bitė, rudas, piktas, suka, liko.

9.1. Penktoje klasėje klausėtės Jono Biliūno apsakymo „Kliudžiau“ ištraukos, paskui patys ją skaitėte. Perskaitykite šį tekstą dar sykį, taisyklingai ištardami ilguosius ir trumpuosius balsius. Jei reikia, galite vėl pasiklausyti diktorės tarimo.

Tai buvo nedidelė balta katytė. Jos menkas suliesėjęs kūnelis visas drebėjo nuo šalčio ir baimės: jos plaukai, lietaus sušlapinti ir purvais apskretę, visi kabėjo sustirę ir pasišiaušę. Radau aš ją lauke, patvory pritūpusią, susirietusią, nelaimingą. Mane pamačiusi, ji taip gailestingu balsu sumiaukė ir pažiūrėjo akimis, kuriose švietė ir baimė, ir viltis. Ji buvo dar visai visai jaunutė, bet tokia sudžiūvusi!

Dviejų balsių junginiai vadinami dvibalsiais. Lietuvių kalboje yra šie pagrindiniai dvibalsiai:

[ai] [au] [ei] [ui]

Dvibalsiais jie vadinami todėl, kad sudaryti iš dviejų balsių. Aiškiai girdime abu balsius, tik pirmas arba antras labiau pabrėžtas:

kaimas – vaikas leisti – keisti guiti – puikiai kaulas – laukas

Tradiciškai prie dvibalsių dar skiriami sutaptiniai dvibalsiai:

[ie] [uo]

Svarbu [ie], [uo] ištarti taisyklingai, kad nedarytume klaidų rašydami. Turbūt esate girdėję tariant [Letuva], [letuvis], [venuolika]. Tai klaidingas tarimas, geras kalbėtojas tokių klaidų nedaro.

9.2. Taisyklingai ištarkite [ie] ir [uo]. Žinoma, ir kitus garsus.

1. Nulijo lietus, sužaliavo pievos. 2. Juokiasi puodas, kad katilas juodas. 3. Senele, duok pienelio paragauti. 4. Suolai nauji, sienos šviesios – puošiasi mūsų mokykla! 5. Duonos riekelė saldi kaip medus, kai išalkęs esi. 6. Arnas puolė klausinėti, kuo ypatinga Lietuvos istorija. 7. Dienos stovykloje bėgo labai greitai, nuolat ką nors veikėme, kūrėme, žaidėme. 8. Lieptas per upę buvo slidus ir siauras.

Priebalsiai skirstomi į skardžiuosius ir dusliuosius.

Skardieji priebalsiai:

[b] [d] [g] [z] [ž] [h] [dz] [dž]

Duslieji priebalsiai:

[p] [t] [k] [s] [š] [ch] [c] [č] [f]

Priebalsiai, turintys ir balsių, ir priebalsių ypatybių, vadinami pusbalsiais:

[v] [j] [l] [m] [n] [r]

Duslieji ir skardieji priebalsiai sudaro poras:

[p] – [b] [t] – [d] [k] – [g] [s] – [z] [š] – [ž] [ch] – [h] [c] – [dz] [č] – [dž]

Laikoma, kad [v] ir [f] poros nesudaro.

Pusbalsiai [j], [l], [m], [n], [r], [v] poros neturi.

Duslieji priebalsiai prieš skardžiuosius tariant suskardėja:

apdraudė – [abdraudė] ([p] virsta [b]) atgal – [adgal] ([t] virsta [d]) kasdavo – [kazdavo] ([s] virsta [z]) išgyventi – [ižgyventi] ([š] virsta [ž])

Skardieji prieš dusliuosius suduslėja:

rūgpienis – [rūkpienis] ([g] virsta [k]) grįžti – [grįšti] ([ž] virsta [š]) pėdsakas – [pėtsakas] ([d] virsta [t])

Susidūrus priebalsiams [s], [š], [z], [ž] tariamas tik antras priebalsis:

užsienis – [usienis] užšoko – [ušoko] pusšimtis – [pušimtis]

9.3. Taisyklingai perskaitykite asimiliacijos paveiktus priebalsius.

1. Bėgo klupdamas duobėtu šaligatviu, paskui užšoko ant suolelio ir baugščiai pritūpė. 2. Rūgštynių buvo pilnas laukas. 3. Mokiniai nedrąsiai dirsčiojo į direktorių, paskui kampe pasigirdo šnabždesys. 4. Bėgčiau bėgčiau, kad galėčiau, gandro kojas kad turėčiau. 5. Rugsėjis šiemet buvo šiltas ir saulėtas. 6. Tėtis iškasdavo obelaitei sodinti duobę, bet, pamatęs joje vandenį, vėl užversdavo. 7. Mieste apgenėjo liepas, kažkam pasirodė, kad taip bus gražiau. 8. Katinas užšoko ant palangės ir grakščiai pritūpė.

Jei vienas ar keli priebalsiai eina prieš užpakalinės eilės balsius [a], [o], [u], jie tariami kietai: kalba, mokinys, ruduo. Šiai taisyklei paklūsta ir lietuviški, ir iš kitų kalbų atėję žodžiai: kultūra, paltas, filmas.

Jei vienas ar keli priebalsiai eina prieš priešakinės eilės balsius [e], [ė], [i], tariama minkštai: smulkmena, staltiesė, kuprinė. Skolinti žodžiai irgi ne išimtis: minkštai tariame algebra, Alfredas.

1. Toks pasakymas buvo smulkmena, tačiau mane jis paveikė. 2. Mes nutarėme, kad klasei atstovaus Valdas ir Alma. 3. Paltas, kepurė ir pirštinės jau atsibodo – laukiame pavasario. 4. Buvo taip karšta, kad, atrodė, tirpsta asfaltas. 5. Po pamokų bus rodomas filmas. 6. Nežinau tokio vaiko, kuriam būtų nepatikę Antulio Donaldo nuotykiai. 7. Skelbimas kvietė į naujų žodžių kūrimo konkursą. 8. Vakare susėdę vartėme senus albumus.

Vieno kurio skiemens išryškinimas, stipresnis ištarimas vadinamas kirčiu. Kirtis žymimas tam tikrais ženklais: kairiniu (   ), dešininiu (   ) ir riestiniu (   ).

Trumpojo skiemens pagrindas yra trumpasis balsis – [a], [e], [i], [u]. Virš jį žyminčios raidės rašomas kairinis kirčio ženklas. Trumpasis skiemuo neturi priegaidės.

9.5. Taisyklingai ištarkite trumpuosius balsius ir sukirčiuokite žodžius.

Rasa, kambaryje, kitas, einu, nesuka, sunki, tekalba, kilo, lubinas, pamoka, griuvo.

Priegaide vadinamas ilgojo skiemens tarimo būdas, kai labiau pabrėžiama ilgojo balsio ar dvigarsio pradžia arba pabaiga. Priegaidžių yra dvi: tvirtapradė ir tvirtagalė.

Tvirtapradę priegaidę turi tie žodžių skiemenys, kuriuos tariant pabrėžiama ilgojo balsio pirmoji dalis, o dvigarsio – pirmasis dėmuo:

vyras rodo kaimas kaulas kalnas sergėti

Tvirtagalę priegaidę turi tie žodžių skiemenys, kuriuos tariant pabrėžiama ilgojo balsio antroji dalis, o dvigarsio – antrasis dėmuo:

sodas tyras laukas laikas vargas kaltas

Tvirtagaliai būna [a] ir [e] atvirajame skiemenyje:

kelias pasaka neša sako

9.6. Taisyklingai perskaitykite žodžius ir juos sukirčiuokite.

Saulė, klausimas, vasara, Nemunas, šimtas, laimė, laumė, zuikis, laikrodis, veidas, teisti, skalbti, kelti, sunkiai.

Prisiminę taisyklingą tarimą daug lengviau įveiksite rašybos kartojimo užduotis. Kaitant žodžius ar sudarant naujus gali keistis šaknies balsis. Tada atsiranda vadinamųjų variantų:

vyti – veja – vijo gyti – gyja – gijo įgristi – įgrysta – įgriso

9.7. Persirašykite bendratis ir šalia parašykite kitas dvi pagrindines veiksmažodžio formas – esamojo laiko 3 asmenį ir būtojo kartinio laiko 3 asmenį.

Pavyzdys. Lyti – lyja, lijo.

Byrėti, irti, pūti, siūti, vyti.

Priešdėlių ap-, at-, ant-, iš-, prieš- duslieji priebalsiai tariant suskardėja susidūrę su skardžiaisiais šaknies priebalsiais [b], [d], [g], [z], [ž], [dz], [dž]. Kad parašytume taisyklingai, atmetame priešdėlį ir pažiūrime, kokia priebalse prasideda šaknis:

ap-gauti at-bukti ant-žeminis iš-bėgti prieš-gyniauti

Taip pat pasitikriname, kai priešdėliai iš-, už- susiduria su šaknies priebalsiais [s], [š], [z], [ž] ir tariamas tik antrasis priebalsis:

iš-suko iš-žiojo iš-zvimbė už-suko už-šoko už-žėlė iš-šoko

9.8. Pagal pavyzdį pasidarykite naujų žodžių.

Pavyzdys. Už + siūti = užsiūti.

Iš + žerti, iš + zyzti, už + sienos, už + šalo.

Šaknies skardusis priebalsis suduslėja prieš priesagas -ti, -t-, -tuv-, -tuk-, -s-, -st-, -sn-, -sm-:

megz-ti bėg-ti gręž-tuvas rėž-tukas bėg-si mėg-sta drib-sniai džiaug-smas

Šaknies duslusis priebalsis suskardėja prieš priesagas -dav-, -dam-:

lauk-davo kęs-damas skris-davo suk-davo

Duslieji priebalsiai suskardėja prieš skardžiuosius, o skardieji suduslėja prieš dusliuosius ir dviejų šaknų sandūroje:

juok-darys rug-pjūtis led-kalnis

Tada rašybą pasitikriname pagal žodžio formą, kurioje šaknies balsis aiškiai girdėti:

juokus + daro rugius + pjauna ledo + kalnas

9.9. Pakeiskite žodžius taip, kad girdėtumėte asimiliuotą priebalsį.

Šlapdriba, krisdavo, gręžtuvas, daugtaškis, mėgsta, dribsniai, džiaugsmas, šaukdamas.

Vienaskaitos galininko ir daugiskaitos kilmininko galūnėse rašome nosines raides:

ką? – vaiką, mokinį, pamoką, gėlę, širdį, sūnų, seserį;

ko? – vaikų, mokinių, pamokų, gėlių, širdžių, sūnų, seserų.

Vienaskaitos ir daugiskaitos vietininko galūnė baigiasi e:

pamokoje širdyje gėlėje gatvėse rūmuose

Vyriškosios giminės daiktavardžių daugiskaitos vietininko galūnė -uose, moteriškosios -ose:

raštas – raštuose paroda – parodose

Jei vienaskaitos vardininko galūnė -ė, kur linksnių galūnėse girdime [e], ten ir rašome e, ę:

gėlė – gėlei, gėlę, gėle, gėles varlė – varlei, varlę, varle, varles

Išimtis yra duktė – dukteriai, dukteria.

Jei vienaskaitos vardininko galūnė -(i)a, -i, -is, -uo, kituose linksniuose, išskyrus vietininką, rašome (i)a, (i)ą arba (i)ai:

dalia – daliai, dalią, dalia, dalias sesuo – seseriai, seseria marti – marčiai, marčią, marčia, marčias širdis – širdžiai

Vardininko galūnė – tik (i)a ir (i)as:

vyšnia, galia, dalia kelias, elnias, velnias

Daugiskaitos vardininko – (i)ai:

keliai, elniai, velniai

9.10. Parašykite mokytojo parengtą diktantą.

Jeigu vienaskaitos vardininko galūnė -ė, kur linksnių galūnėse girdime [e], ten ir rašome e, ę:

medinė – medinei, medinę, medine, medines

Jeigu vienaskaitos vardininko galūnė bet kuri kita, nė vienas linksnis, išskyrus vietininką, galūnėje neturi balsio [e], rašoma (i)a:

žalias, žaliam, žalia, žaliai mediniam, mediniame, mediniai

Reikia būti atidiems, kai tekste vienas šalia kito atsiduria žodžiai su skirtingomis vardininko galūnėmis, pavyzdžiui, laukinė vyšnia.

Nesuklyskite:

laukinei vyšniai laukinę vyšnią su laukine vyšnia laukines vyšnias