Naujausieji laikai Europoje ir Lietuvoje

Istorikai Naujausiaisiais laikais dažniausiai vadina laikotarpį nuo Pirmojo pasaulinio karo pabaigos iki šių dienų (1.1 lentelė). 1918 m. lapkričio mėn. pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, Europos likimą sprendė Parỹžiaus taikos konferencija. Darbą ji baigė 1919 m. birželio 28 dieną. Pagal konferencijoje priimtą Versalio taikos sutartį, Vokietijà buvo paskelbta pagrindine Pirmojo pasaulinio karo kaltininke; iš jos buvo atimtos visos kolonijos, vokiečių valdžia turėjo išmokėti dideles reparãcijas labiausiai nuo karo nukentėjusioms valstybėms. Vokietijai taip pat buvo liepta visiškai nusiginkluoti. Toks sprendimas Vokietijai turėjo užkirsti bet kokius kelius pradėti naują karą (1.1 pav.). Tuo turėjo pasirūpinti pagal Versalio taikos sutartį įkurta tarptautinė organizacija – Tautų Sąjunga, jos svarbiausias tikslas buvo užtikrinti taiką visame pasaulyje.

Tokiomis aplinkybėmis naudojosi diktatūros šalininkai, siekiantys bet kokiomis priemonėmis ateiti į valdžią. Tai, visų pirma, sakytina apie Versalio taikos sutartimi pažemintą Vokietiją, kurioje 1933 m. į valdžią teisėtai atėjo Adolfo Hitlerio (Adolf Hitler, 1889–1945) vadovaujami nacionalsocialistai. Ruošdamasi naujam karui, Vokietija per kelerius metus ne tik išsprendė nedarbo problemą, bet ir, Tautų Sąjungai vykdant nuolaidžiavimo politiką, per prievartą prisijungė keletą kaimyninių valstybių teritorijų (viena iš jų buvo ir nuo Lietuvos atplėštas Klaipėdos kraštas).

4-ojo dešimtmečio antroje pusėje panašią užsienio politiką pradėjo vykdyti Benito Musolinio (Benito Mussolini, 1883–1945) vadovaujama Vokietijos sąjungininkė fašistinė Italija. Tokiomis aplinkybėmis Europos gyventojai pradėjo kalbėti apie naujo pasaulinio karo grėsmę. Tokio pavojaus galimybė dar labiau sustiprėjo 1939 m. rugpjūčio 23 d., kai iš pirmo žvilgsnio dvi nesutaikomos priešės – Sovietų Sąjunga ir Vokietija – pasirašė nepuolimo sutartį (1.3 pav.). Josifas 1.3 pav. Joachimas fon Ribentropas, Josifas Stalinas ir Viačeslavas Molotovas (iš kairės į dešinę) pasirašant SSRS ir Vokietijos nepuolimo sutartį (1939 m. rugpjūčio 23 d.) jis pasibaigė SSRS ir komunistinės sistemos Rytų Stalinas (1879–1953) ir A. Hitleris ne tik nutarė, kad jų šalys viena kitos nepuls, bet ir pasirašė slaptuosius protokolus; jais gretimas Rytų Europos valstybes, tarp jų ir tris Báltijos valstybes, padalijo į įtakos sferas.

Vokietija, vykdydama nepuolimo sutarties slaptųjų protokolų nutarimus, 1939 m. rugsėjo 1 d. užpuolė Lénkiją. Kilo Antrasis pasaulinis karas. Neatsisakydama grobikiškų siekių, 1940 m. vasarą Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvą, Lãtviją ir Èstiją. 1945 m. gegužės mėn. kapituliacijos sutartį pasirašius Vokietijai, o rugsėjo 2 d. – Japònijai, baigėsi Antrasis pasaulinis karas. Jis iš esmės pakeitė galios pusiausvyrą tarptautinėje politikoje.

Po Antrojo pasaulinio karo paaštrėjus santykiams tarp buvusių sąjungininkių ir tuo metu stipriausių pasaulio valstybių – JAV ir SSRS – kilo Šaltàsis kãras, jis pasibaigė SSRS ir komunistinės sistemos Rytų Europoje suirimu. XX a. pabaigoje susiformavo dabartinis Europos politinis žemėlapis, Naujausiaisiais laikais jis net kelis kartus stipriai pasikeitė (1.4–1.7 pav.). Po Šaltojo karo daliai buvusių komunistinių Europos valstybių pavyko įstoti į Vakarų demokratines organizacijas. Pasaulyje išaugo Kinijos ir kitų neeuropinių valstybių įtaka. Svarbus vaidmuo teko globalizãcijai (pranc. global – bendras, visas, vientisas).

Naujausiaisiais laikais Europoje ir Lietuvoje buvo priimta daug svarbių dokumentų (Versalio taikos sutartis, tarp Vokietijos ir SSRS pasirašytas nepuolimo paktas, SSRS įteiktas ultimatumas Lietuvai, net keturios – 1922 m., 1928 m., 1938 m. ir 1992 m. – Lietuvos konstitucijos ir kt.). Šie dokumentai padarė didelį poveikį visai Europai ir pavienėms valstybėms.

Svarbų vaidmenį atliko dideliais tiražais leidžiama periodinė spauda, nors ji diktatūrinėse valstybėse buvo gerokai suvaržyta. Po 1926 m. gruodį įvykusio valstybės perversmo Lietuvos valdžios požiūrį į įvykius atspindėjo dienraštis „Lietuvos aidas“ (1.10 pav.) ir žurnalas „Vairas“ (1.11 pav.). Opozicijoje esančių krikščionių demokratų požiūrį išreiškė dienraštis „Rytas“ (1.12 pav.), o nuo 1936 m. – vietoj jo leistas „XX amžius“ (1.13 pav.), ėjęs iki 1940 m.; valstiečių liaudininkų požiūrį atspindėjo „Lietuvos žinios“ ir „Lietuvos ūkininkas“ (1.14, 1.15 pav.). Minėtus ir kitus leidinius galima rasti Lietuvos kultūros paveldo interneto svetainėje.

Sovietų ir Vokietijos okupaciniais laikotarpiais valdžia visiškai kontroliavo spaudą ir kitas žiniasklaidos priemones. Sovietų okupuotoje Lietuvoje valdžios nuomonė buvo skelbiama dienraštyje „Tiesa“. Minėtame leidinyje dėl cenzūros negalėjo būti to meto valdžią kritikuojančių straipsnių. Dar vienas reikšmingas šaltinis – Naujausiųjų laikų svarbių įvykių dalyvių atsiminimai, dienoraščiai.

Istorikams, tiriantiems Naujausiųjų laikų įvykius, svarbūs šaltiniai yra radijo, televizijos laidos, nuo traukos, o nuo XX a. pabaigos – internete užfiksuota informacija. Dėl jos gausos svarbu gebėti kritiškai apdoroti medžiagą ir padaryti argumentuotas išvadas.