Šioje temoje MES:
- sužinosime, kaip Lietuvõs visuomenėje 1920–1926 m. buvo vertinama gegužės 15 diena;
- išsiaiškinsime, kaip Lietuvojè po Gruodžio perversmo buvo suprantamas parlamentarizmas;
- aptarsime nepriklausomos Lietuvos parlamentus ir jų likimą.
Požiūris į Seimą iki 1920 metų
AKTUALU! Kodėl iki 1920 m. lietuvių visuomenė žodį seimas vertino labai palankiai?
Nors moderniaisiais laikais parlamentarizmo pradžia siejama su 1920 m. darbą pradėjusiu Steigiamuoju Seimu, bet istorikai jo ištakas truputį paankstina. Išskiriami net keli panašaus pobūdžio ir svarbos lietuvių tautai įvykiai: 1905 m. gruodžio 4–5 d. vykęs Didysis Vilniaus suvažiavimas, 1917 m. gegužės pabaigoje – birželio pradžioje Rùsijoje posėdžiavęs Petrapilio lietuvių seimas, 1917 m. rugsėjo 18–22 d. lietuvių inteligentų Vilniuje sušaukta Lietuvių konferencija (10.2.1 pav.).
Minėti įvykiai turėjo daug bendro: a) visuose renginiuose dalyviai daugiau ar mažiau atstovavo visiems lietuvių tautos socialiniams sluoksniams (dalyvavo inteligentai, dvarininkai, kunigai, valstiečiai, darbininkai, amatininkai); b) jie buvo savo tautos deleguoti arba išrinkti; c) priimtus nutarimus pripažino visa lietuvių tauta ir pagal to meto galimybes juos mėginta įgyvendinti. Dėl to nereikėtų stebėtis, kad jau XX a. pradžioje Lietuvos visuomenei žodis seimas įgijo šventą reikšmę, o juo įvardijama valdžios institucija suvokiama kaip atstovaujanti visai tautai, kaip ta, kurios sprendimai visiems gyventojams yra privalomi.
Antai 1905 m. Didysis Vilniaus suvažiavimas dėl dalyvių gausos, priimtų sprendimų ir jų atgarsių visuomenėje po kelių mėnesių spaudoje pradėtas vadinti Didžiuoju Vilniaus seimu. O Lietuvos Taryba, darbą pradėjusi 1917 m. rudenį ir veikusi iki 1920 m. pavasarį surengtų Steigiamojo Seimo rinkimų, šiais laikais laikoma aukščiausia teisėta Lietuvos institucija, pagal savo funkcijas prilyginama šalies parlamentui. Lietuvos spaudoje 1920 m. Steigiamasis Seimas dažnai buvo dar vadinamas Kuriamuoju Seimu. Jo sušaukimas lietuvių tautai kartu su šalies nepriklausomybės atkūrimu XX a. pradžioje buvo didžiausia siekiamybė, dėl kurios ji buvo pasiryžusi aukotis.
Klausimai ir užduotys
- Apibūdinkite lietuvių tautos požiūrį į Seimą XX a. pradžioje.
- Kuo Lietuvos parlamentarizmui reikšmingi 1905, 1917, 1918 ir 1920 metai?
Gegužės 15 d. šventė
AKTUALU! Kodėl iki 1926 m. pabaigos Lietuvos visuomenė didelį dėmesį skyrė gegužės 15 dienai?
Nepriklausomybės pradžioje lietuvių tauta, labai teigiamai vertindama Steigiamąjį Seimą, kartu ypatingą dėmesį pradėjo skirti gegužės 15-ajai (10.2.2 pav.). Todėl ši Steigiamojo Seimo sušaukimo diena demokratiniu laikotarpiu (1920–1926 m.) valstybiniu mastu sulaukdavo išskirtinio dėmesio. Tik 1923 m. ši diena nebuvo švenčiama. Tam lemiamą įtaką turėjo nuolatiniai valdančiosios koalicijos ir opozicijos nesutarimai I Seime, greitai paleistas šis parlamentas, 1923 m. gegužę įvykę rinkimai į II Seimą.
II Seimas 1923 m. gruodžio 14 d. net pritarė siūlymui, kad gegužės 15-oji vietoj vasario 16 d. būtų įteisinta kaip Lietuvos nepriklausomybės šventė. Ji suvokta ne tik kaip Steigiamojo Seimo sušaukimo, bet ir kaip Lietuvos nepriklausomybės proklamacijos diena. Nuo 1924 m. gegužės 15 d. Steigiamojo Seimo sušaukimo diena buvo švenčiama pagal jau nusistovėjusią 1919–1923 m. Vasario 16-osios minėjimo tradiciją (tik Seime nebuvo rengiamas iškilmingas posėdis; Vasario 16-oji ir toliau būdavo iškilmingai minima).
Labai tikėtina, kad jeigu Lietuvoje būtų išsilaikiusi demokratinė santvarka iki pat 1940 m., tuo metu gegužės 15 d. greta vasario 16 d. būtų išlikusi kaip svarbiausia lietuvių tautos valstybinė šventė. O pagal tai galima daryti prielaidą, kad ir po 1990 m. atsikūrusioje demokratinėje Lietuvoje gegužės 15 d. būtų sulaukusi deramo įvertinimo ir pagarbos. Deja, taip neatsitiko ir pagrindinė to priežastis – 1926 m. gruodžio mėn. įvykęs valstybės perversmas, kuris reiškė ir demokratinės santvarkos mirtį šalyje.
Klausimai ir užduotys
- Apibūdinkite Lietuvos gyventojų požiūrį į Seimą iki 1926 m. pabaigos.
- Kaip Vasario 16-oji susijusi su gegužės 15-ąja?
Autoritarizmo metai
AKTUALU! Kaip, 1927 m. pavasarį paleidusi III Seimą, Lietuvos valdžia pasielgė su Seimo rūmų pastatu?
1927 m. pavasarį prezidento A. Smetonos aktu neribotam laikotarpiui paleidus III Seimą, atmetus demokratinio Seimo sušaukimo idėją, dar tais pačiais metais valdžia ėmė likviduoti ir demokratinio šalies parlamentarizmo likučius (1 šaltinis): Seimo rūmai buvo paversti mergaičių gimnazija (2 šaltinis), visiškai nesiskaityta su III Seimo prezidiumu, savavališkai paimti Seimo rūmuose saugoti parlamentinio laikotarpio dokumentai.
Atvirai niekinta Seimo, taip pat ir Steigiamojo Seimo institucija. Tam pavyzdį parodė pats prezidentas A. Smetona ir ministras pirmininkas A. Voldemaras (10.2.3 pav.), nes jiedviem 1920–1926 m. ir jų partijai keletą kartų niekaip nepavyko demokratiniu būdu patekti į Seimą (tik 1926 m. pavasarį vykusiuose rinkimuose į III Seimą Lietuvių tautininkų sąjunga gavo tris vietas naujame parlamente). Neigiamą prezidento A. Smetonos požiūrį į parlamentą taikliai atspindi šie jo žodžiai: „Seimai barasi, riejasi, kartais ir muštynes pergyvena. Demokratijos esmė, vadinasi, ne atstovų rinkimų ceremonios, o kas kita: demokratiška, kas yra gerai <…> tautai, padaroma. Argi dabartinė Lietuvos vyriausybė tautai mažiau, o ne daugiau padaro negu mūsų buvusieji seimai?.. Valstybės vadas liks savo pareigose, kol turės visuomenės pasitikėjimo.“
Nuo 1929 m. Steigiamojo Seimo sušaukimo diena – gegužės 15 d. – Lietuvoje tapo eiline diena. Dar kitais metais valdžia ypatingą dėmesį skyrė rugsėjo 8 d. šventei – prieš penkis šimtus metų tą dieną Vytautas Didysis turėjo būti karūnuotas Lietuvos karaliumi. Prezidento A. Smetonos supratimu, šventės tikslas ir prasmė – priartėti prie garbingos senovės, nes tai daro tautą tvirtą ir vieningą. Todėl rugsėjo 8-oji – Tautos šventės diena – greta Vasario 16-osios kaip valstybės šventė buvo įteisinta 1938 metais. Lietuvos Valstybės Konstitucijoje taip rašoma: „Rugsėjo aštuntoji – Senosios Lietuvos Didingai Praeičiai minėti.“
Kiekvienais metais rugsėjo 8-oji valstybiniu mastu buvo švenčiama visoje šalyje (10.2.4–10.2.6 pav.), o didžiausios iškilmės vykdavo laikinojoje sostinėje Kaunè. Šventė prasidėdavo pamaldomis ir Vytauto vėliavos pakėlimu pagrindinėje aikštėje; būdavo rengiami kariuomenės ar Lietuvos šaulių sąjungos parodomieji paradai, sakomos proginės kalbos, vakare rodomi spektakliai. Šventėje ypač aktyviai dalyvaudavo valdžios pareigūnai su prezidentu A. Smetona priešakyje, Lietuvos kariuomenė, padėjusi A. Smetonai 1926 m. pabaigoje ateiti į valdžią. 1930 m. pradėtą šlovinti Vytautą Didįjį pamažu pakeitė Tautos vado – prezidento A. Smetonos – garbinimas.
Pasikeitusiomis politinėmis sąlygomis Seimo institucija neteko pirminės prasmės. Tokia linija išliko per visą autoritarinį laikotarpį. Antai okupacijos išvakarėse valdžios dienraštyje „Lietuvos aidas“ išspausdintoje karikatūroje (10.2.7 pav.) buvo atvirai šaipomasi iš prieš 20 metų darbą pradėjusio Steigiamojo Seimo. Panašios pozicijos laikėsi ir prezidento aplinkos žmonės, tarp jų Lietuvių tautininkų sąjunga. Opozicijai neleista net minėti Steigiamojo Seimo sukakčių, dalyvauti nedemokratiniuose 1936 m. Seimo rinkimuose. Tačiau opozicija Steigiamąjį Seimą vertino kaip šalies politinio gyvenimo aukso amžių. Prieštaringas valdžios ir opozicijos požiūris į Seimą leidžia kalbėti apie visuomenės susiskaldymą tuometėje Lietuvoje.
Klausimai ir užduotys
- Apibūdinkite A. Smetonos autoritarinės valdžios požiūrį į Seimą kaip į instituciją.
- Kodėl Lietuvoje autoritarizmo metais buvo švenčiama rugsėjo 8-oji?
APIBENDRINAMIEJI KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Kuris istorinis įvykis laikomas Lietuvos moderniojo parlamentarizmo pradžia?
- Kuo Steigiamasis Seimas skyrėsi nuo kitų Lietuvos seimų?
- Apibūdinkite Lietuvos valdžios požiūrį į Seimo instituciją 1920–1940 metais.
- Kuo Lietuvos demokratiniam parlamentarizmui buvo lemtingi 1927 metai?
TYRINĖKITE!
Remdamiesi Lietuvos kultūros paveldo interneto svetainėje pateikta medžiaga, palyginkite, kaip rugsėjo 8 d. ir gegužės 15 d. minimos 1920–1940 m. dienraščiuose „Lietuvos aidas“, „XX amžius“, „Lietuvos žinios“. Su klasės draugais padiskutuokite, skyrėsi ar buvo panašus minėtų švenčių vertinimas.
Darbas su šaltiniais
1 šaltinis
Iš prezidento Kazio Griniaus atsiminimų
Demokratinių laisvių suvaržymas ir demokratinio režimo šmeižimas raudonu siūlu ėjo per visą diktatūrinį laikotarpį (turimas omenyje A. Smetonos autoritarinis valdymas – M. T.). Šiam tikslui tautininkams visos priemonės buvo geros. Išimtis nebuvo daroma netgi beatodairiškiems melams ir faktų falsifikacijoms. Buvo uždrausti susirinkimai, atimta žodžio ir spaudos laisvė. Kaip demokratinių laisvių parodija primintinas Prezidento rinkimų įstatymas ir pagal tą įstatymą pravesti prezidento rinkimai, kurie bolševikinių rinkimų komediją mums parodė žymiai anksčiau už bolševikų ordų įsiveržimą į mūsų kraštą.
Žodžiu, tautininkų demokratija <…> yra demokratija be visų demokratinių laisvių. Kartą buvau pakviestas į Kybártus, kur turėjau skaityti paskaitą apie džiovą. Į Kybartus nevykau: paskaitai skaityti turėjau gauti leidimą, bet tautininkai jo man nedavė...
Alfonsas Eidintas, Kazys Grinius: ministras pirmininkas ir prezidentas, Vilnius, 1993, p. 190–191.
Remdamiesi šaltiniu ir savo žiniomis, atsakykite į klausimus.
- Nurodykite tris A. Smetonos autoritarinio valdymo požymius, kuriuos išskiria K. Grinius.
- Apibūdinkite šaltinyje minimų tautininkų padėtį to meto Lietuvoje.
- Kuo aptariamuoju laikotarpiu šaltinyje aprašytas valdymas Lietuvoje buvo panašus ir kuo skyrėsi nuo valdymo Sovietų Sąjungoje?
- Kokių sunkumų patyrė opozicija A. Smetonos autoritarizmo metais?
- Kaip šaltinio autorius vertina to meto Lietuvos valdymą? Kuo grindžiamas toks jo vertinimas? Atsakymą argumentuokite.
2 šaltinis
Apie diskusiją dėl Lietuvos Seimo rūmų
Valdžios požiūrį atspindėjo tautininkų, o opozicijos nuomonę – valstiečių liaudininkų, krikščionių demokratų ir socialdemokratų spauda. Joje aštri polemika kilo jau 1927 m. rugpjūčio pabaigoje, kai tautininkų periodiniame leidinyje „Lietuvis“ viename iš straipsnių visuomenei buvo pranešta, kad Ministrų kabinetas Švietimo ministerijai pavedė Seimo rūmus perduoti mergaičių gimnazijai. Šiam tikslui buvo numatytos reikalingos lėšos, į Seimo rūmus jau pradėti vežti suolai <…>. Tame pačiame straipsnyje nurodyta, kad „tuo tarpu ir atsiliepė nabašninkas seimas <…> jau senai nebesamasis III Seimo prezidiumas“, kuris Švietimo ministerijai adresuotame rašte nurodęs, jog iš Seimo neisiąs ir rūmai „esą reikalingi pačiam seimui ir kad jų nieks neturįs teisės tvarkyti ar kam kitam pavesti, kaip tik pats seimas“. Valdžia vadovavosi nuostata, kad nuo balandžio 12 d. Seimas neposėdžiauja, todėl jam nereikia nei posėdžių salės, nei komisijoms, nei frakcijoms kambarių („Dabar Seimo nėra, yra tik jo Prezidiumas. Tad vis tiek rūmai stovi tušti, „nenaudojami“). Vyriausybė paskyrė valstybės spaustuvės rūmuose penkis kambarius III Seimo prezidiumui, o naujasis Seimas turėjo dirbti naujai baigiamuose statyti Teisingumo ministerijos rūmuose.
Mindaugas Tamošaitis, „Lietuvos III Seimo prezidiumo 1936 m. rugpjūčio mėn. 27 d. posėdžio protokolas“, Istorija, 2012, Nr. 87, p. 59–60.
Remdamiesi šaltiniu ir savo žiniomis, atsakykite į klausimus.
- Kodėl kilo šaltinyje aprašyta diskusija?
- Kuris įvykis to meto valdžią paskatino Seimo pastatą paversti mergaičių gimnazija?
- Nurodykite priežastį, dėl kurios, kaip minima šaltinyje, nuo balandžio 12 d. Lietuvoje neposėdžiavo Seimas.
- Šaltinyje minimas naujas Seimas. Kiek metų praėjus nuo ankstesnio Seimo veiklos, jis buvo sušauktas?
- Apibūdinkite to meto Lietuvos valdžios požiūrį į Seimą.
- Service provided by UAB "Biznio mašinų kompanija" and "Star Cloud OÜ"