Lietuvos okupacija

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, Lietuva paskelbė neutralitètą, o valdžia ragino gyventojus pasitikėti Lietuvos „vairininku“, t. y. prezidentu (1 šaltinis). Gyventojai buvo kviečiami klausytis „kompetentingų organų, kurie yra ar dar bus sudaryti tiems reikalams, kurie dabar yra būtini rimto tvarkymo“ nurodymų ir patarimų. Iš tiesų Lietuvos tarptautinė padėtis buvo sudėtinga ir jos likimas priklausė nuo kitų valstybių vykdytos politikos – pirmiausia nuo Vokietijos ir SSRS, kurios skubėjo įgyvendinti savo slaptus planus.

Rugsėjo 17 d. sovietų kariuomenė peržengė Lénkijos sieną ir per trumpą laiką užėmė kitą Lénkijos dalį, kuri buvo numatyta pagal Molotovo–Ribentropo pakto slaptuosius protokolus. Po dviejų dienų Raudonoji armija užėmė ir Vilniaus kraštą, kuris nuo 1920 m. spalio mėn. buvo valdomas Lenkijos. Vokietijos kariuomenei okupavus Liublino vaivadiją ir dalį Váršuvos (jos pagal Molotovo–Ribentropo pakto slaptuosius protokolus atiteko Soviẽtų Sąjungos įtakai), rugsėjo 28 d. Vokietijà ir Soviẽtų Sąjunga pasirašė sienos ir draugystės sutartį. Pagal jos slaptąjį protokolą, Vokietija mainais už Liublino ir Varšuvos vaivadijos dalį Soviẽtų Sąjungai atidavė Lietuvą (išskyrus Ùžnemunę). Nuo to laiko Sovietų Sąjunga gavo veiksmų laisvę trijose Báltijos valstybėse – Lietuvojè, Lãtvijoje ir Èstijoje. Šias valstybes ji siekė prievarta prisijungti.

Sovietų Sąjungos vadovybė, įgyvendindama savo planą, rugsėjo pabaigoje pradėjo spausti Èstiją, vėliau Lãtviją ir galiausiai Lietuvą. Grasindama panaudoti karines priemones ir užimti visų trijų Baltijos valstybių teritorijas, Sovietų Sąjunga pareikalavo, kad šių šalių vyriausybės sudarytų su ja dvišales savitarpio pagalbos sutartis.

Baltijos valstybėms pasirašius sutartis, Sovietų Sąjunga gavo teisę šių šalių teritorijose turėti karines bazes, išdėstyti karines pajėgas, kurios būtų beveik tokio paties dydžio kaip ir Baltijos valstybių kariuomenės. Vienintelė Súomija tokiam Sovietų Sąjungos reikalavimui pasipriešino ginklu. Lietuvai tik po derybų pavyko išsikovoti, kad į šalies teritoriją būtų įvesta ne 50 tūkst. (kaip buvo reikalaujama iš pradžių), o 20 tūkst. sovietų karių.

Pagal kitą 1939 m. spalio 10 d. pasirašytos savitarpio pagalbos sutarties (20.1 pav.) punktą, Sovietų Sąjunga sugrąžino Vilniaus kraštą Lietuvai. Tai, kad buvo atgautas Vilniaus kraštas, įkvėpė lietuvių tautą. Kaunè į gatves išėjo tūkstančiai žmonių, jie džiaugėsi, kad atgauta senoji sostinė. Daugiausia žmonių susibūrė Karo muziejaus sodelyje ir prie prezidentūros. Atgauto Vilniaus klausimas, neaiški tolesnė tarptautinė Lietuvos valstybės padėtis ir sovietų skelbiamas taikingumas buvo pagrindinės priežastys, dėl kurių Lietuvos spaudoje daug dėmesio buvo skiriama Sovietų Sąjungai.

Prezidentas A. Smetona savo kalboje Seime pasidžiaugė, kad „Vilnius su mumis ir mes jau su Vilniumi“, ir nurodė: „Mes jį atgavome taikos keliu, susitarę su Soviẽtų Sąjunga.“ Prezidento teigimu, santykiai tarp abiejų valstybių „tapo dar glaudesni“. Plačiau apie sutarties sąlygas ir Vilniaus krašto atgavimo kainą nebuvo pranešta.

Laikydamasi savitarpio pagalbos sutarties nuostatų, 1939 m. spalio 27 d. Lietuvos kariuomenė pradėjo žygiuoti į Vilnių (20.2, 20.3 pav.). „Žygis į Vilnių“ lietuvių tautai įprasmino žodžius „mes be Vilniaus nenurimsim“ (2 šaltinis). Tik įžvalgesnė lietuvių visuomenės dalis, nors ir džiaugėsi tuo, kad buvo atgauta sostinė, su nepasitikėjimu žvelgė į Lietuvos teritorijoje įvestas sovietų karines įgulas. Neatsitiktinai to meto Lietuvos visuomenėje atsirado posakis „Vilnius – mūsų, o mes – rusų“.

Visą birželio 15-osios naktį prezidentas ir vyriausybės nariai Kaune prezidentūroje (20.4 pav.) svarstė sovietų pateiktas ultimatumo sąlygas. Per paskutinį posėdį prezidentas, kaip tautos ir vyriausiasis kariuomenės vadas, priminė Gynybos tarybos nutarimą priešintis agresijai ir siūlė priimti tik pirmąjį ultimatumo punktą (pakeisti vyriausybę), o antrąjį atmesti. Tai būtų reiškę Lietuvos pasipriešinimą sovietams. Tokia galimybė buvo. Užtektų priminti, kad autoritarinis A. Smetonos valdymas rėmėsi kariuomene, o ją globojo valdžia. Lietuva iki 1935 m. krašto gynybai skirdavo 17–20 proc. valstybės biudžeto lėšų, o nuo 1935 m. – net ketvirtadalį. Tai gerokai daugiau, nei buvo skiriama kultūrai ir sveikatos apsaugai kartu sudėjus.

Tačiau dauguma posėdžio dalyvių, tarp jų ir ministras pirmininkas A. Merkys, nutarė ultimatumą priimti (20.1 lentelė). Tokiam sprendimui daug įtakos turėjo užsienio reikalų ministras J. Urbšys ir Lietuvos pasiuntinys sovietų valstybėje Vladas Natkevičius (1893–1945) – jie nuolat skambino ir ragino kuo greičiau priimti ultimatumą. Pagaliau posėdžio dalyviai nutarė patenkinti sovietų reikalavimus. Daugumos nuomonę išreiškė buvusio kariuomenės vado generolo Stasio Raštikio žodžiai: „Nereikia rusų erzinti jokiais protestais. Mums reikės su jais dirbti, todėl reikia rodyti daugiau nuoširdumo.“

Kaip netrukus paaiškėjo, šios viltys nepasiteisino. 7 val. ryto vyriausybės posėdis baigėsi, nutarta naujuoju Lietuvos vyriausybės vadovu paskirti S. Raštikį (1896–1985). Tačiau, sovietams atmetus jo kandidatūrą, prezidentas A. Smetona, nutaręs pasitraukti į užsienį, 13–14 val. prezidentūroje sušauktame posėdyje pabrėžė: „Šiandien prasideda, o gal jau prasidėjo Lietuvos okupacija, ir Lietuvos žemė dreba nuo bolševikų tankų. Aš esu įsitikinęs, kad, pasilikęs Lietuvoje, ir laimingiausiu atveju veikti negalėsiu.“

Beje, birželio 15 d. sovietų kariuomenė buvo baigta telkti ir išdėstyta Lietuvos pasienyje, birželio 16 d. – Lãtvijos ir Èstijos pasieniuose. Sovietų karinę grupuotę Pabaltijo pasienyje sudarė 435 tūkst. žmonių, 8 tūkst. pabūklų ir minosvaidžių, daugiau nei 3 tūkst. tankų ir 500 šarvuočių, 2 601 lėktuvas. Birželio 14 d. buvo surengta Pabaltijo jūrų ir oro blokada. Sovietų Sąjungos karo belaisvių reikalų valdyba taip pat rengė stovyklas, skirtas 50–70 tūkst. karių iš Baltijos šalių.

Birželio 15 d. prezidentas A. Smetona, palikęs prezidento pareigas laikinai eiti ministrui pirmininkui A. Merkiui, neįspėjęs tautos apie gresiantį pavojų, su šeima Kybártuose perbridęs Lieponos upelį (20.5 pav.), pasitraukė į Vokietiją. Tos pačios dienos pavakare Lietuvos sieną kirto sovietų kariuomenė (20.6 pav., 3 šaltinis), ji netrukus ėmė kontroliuoti visą šalies teritoriją. Žlugo beveik 14 metų Lietuvoje vyravęs autoritarinis A. Smetonos valdymas ir prasidėjo šalies okupacija. Jos pradžia metė naują iššūkį Lietuvos visuomenei, kuri prieštaringai vertino kurį laiką tarp Lietuvos ir Sovietų Sąjungos vykstančias derybas.