Šioje temoje MES:
- sužinosime apie padėtį SSRS mirus Josifui Stalinui;
- pristatysime SSRS atšilimo laikotarpiu įvykusias permainas;
- aptarsime Veñgrijoje bei Čekoslovakijoje vykusių sukilimų priežastis ir jų reikšmę.
Sovietų Sąjungos padėtis mirus J. Stalinui
AKTUALU! Kaip SSRS atrodė po ilgamečio lyderio J. Stalino mirties?
Kai 1953 m. kovo 5 d. buvo pranešta apie J. Stalino mirtį, Soviẽtų Sąjungoje prasidėjo permainos, jas inicijavo J. Stalino vietą bandantis užimti SSRS vidaus reikalų ministras L. Berija (33.1 pav.). Jis pareikalavo paskelbti amnestiją visiems kaliniams, kurių bausmės laikas penkeri ir mažiau metų, visoms nėščioms moterims, visoms moterims, turinčioms mažų vaikų, ir visiems aštuoniolikos nesulaukusiems jaunuoliams. Pagal kovo 17 d. paskelbtą Amnestijos įstatymą planuota paleisti apie milijoną nepolitinių kalinių. Kalinius tuoj pat pradėta leisti į laisvę. Be to, L. Berija visiems vidaus reikalų struktūrų darbuotojams uždraudė tardant suimtuosius naudoti fizinę jėgą.
Daug dėmesio šis politikas skyrė ir nacionaliniam klausimui: iškėlė idėją, kad sąjunginių respublikų partinių ir valstybinių institucijų darbuotojai būtų vietiniai, o įstaigose būtų vartojama tautinė kalba. L. Berija tikėjosi, kad jį palaikys sąjunginės respublikos, kad, pakeitęs J. Stalino laikais iškilusius vadovus sau ištikimais žmonėmis, jis užsitikrins jų paramą ir įsitvirtins valdžioje. L. Berijos siūlymu vadovus pradėta keisti Ukrainoje, vėliau – Baltarùsijoje ir Báltijos respublikose. Antai balandžio mėnesį, paskambinęs sovietų okupuotos Lietuvõs vadovui A. Sniečkui, L. Berija piktinosi, kad Lietuvojè tiek daug rusų, kad antrieji komunistų partijos sekretoriai yra rusai. Buvo aišku, kad L. Berija valdžioje nepaliks A. Sniečkaus kaip J. Stalino laikų vadovo.
Tačiau L. Berija reformas vykdė skubotai, ir tai išgąsdino Soviẽtų Sąjungos komunistų partijos (SSKP) vadovybę. SSKP Centro komiteto (CK) sekretorius Chruščiovas (1894–1971), išsigandęs galimos L. Berijos vienvaldystės ir bijodamas atsidurti jo priešų sąraše, nuteikė komunistų partijos vadovybę prieš L. Beriją. Todėl 1953 m. birželį L. Berija buvo suimtas, iškėlus baudžiamąją bylą nuteistas (33.2 pav.) ir po kelių mėnesių sušaudytas. Valdžią į savo rankas perėmė N. Chruščiovas. Jis neatšaukė L. Berijos paskelbtos amnestijos tremtiniams.
Klausimai ir užduotys
- Apibūdinkite SSRS padėtį valdžią laikinai į savo rankas paėmus L. Berijai.
- Kodėl L. Berijai nepavyko išsilaikyti valdžioje?
Atšilimas SSRS
Perskaitykite šią potemę ir pamėginkite išspręsti nurodytą istorinę problemą.
PROBLEMA: kodėl N. Chruščiovo vadovavimas SSRS sulaukė prieštaringų vertinimų?
Svarbiausias N. Chruščiovo (33.3 pav.) valdymo laimėjimas – J. Stalino asmenybės kulto pasmerkimas XX SSKP suvažiavime, kuris prasidėjo 1956 m. vasario 14 d. Kremliaus Didžiuosiuose rūmuose. 1 355 delegatai „atstovavo“ 6,8 mln. SSKP narių ir 620 tūkst. kandidatų į SSKP narius. Suvažiavime taip pat dalyvavo 55 šalių komunistų ir darbininkų partijų atstovai, tarp jų ir visų Vidurio Rytų Euròpos komunistinių šalių, išskyrus Jugoslãviją, vadovai.
XX SSKP suvažiavime, be abejonės, svarbiausias įvykis buvo SSKP CK pranešimas apie vidaus ir užsienio politiką, kurį perskaitė N. Chruščiovas, ir SSRS Ministrų Tarybos pirmininko Nikolajaus Bulganino pranešimas apie šeštojo penkmečio planą. Abu kalbėtojai itin daug dėmesio skyrė šalies ekonomikos klausimams. Vis dėlto iš pradžių nė vienas pranešėjas neišdrįso viešai pasmerkti J. Stalino asmenybės kulto, nors N. Chruščiovas, skaitydamas pranešimą, ištarė keletą frazių, kurių niekas nebūtų išdrįsęs pasakyti stalinizmo laikotarpiu.
N. Chruščiovo teigimu, CK „ryžtingai pasmerkė asmenybės kultą kaip svetimą marksizmui leninizmui“. Dar jis kritikavo „atmosferą, kupiną neteisėtumo ir savivalės“. Tačiau pirmą suvažiavimo dieną N. Chruščiovas vengė konkretumo ir neįvardijo, kurios asmenybės kultą pasmerkė SSKP vadovybė. Kai kam net kilo mintis, kad kalbama apie L. Beriją. Beje, pirmus dvejus metus po J. Stalino mirties Sovietų Sąjungos spauda minėjo jo gimimo dienos ir mirties metines labai iškilmingai, kaip buvo įprasta, pabrėžiant Vladimiro Lenino ir J. Stalino vaidmenį Sovietų Sąjungos valstybėje.
Tik vasario 25-ąją, paskutinę suvažiavimo dieną, kai užsienio svečiai jau ruošėsi išvykti, delegatai susirinko į neplanuotą slaptą posėdį. Pagrindinis kalbėtojas N. Chruščiovas beveik keturias valandas trukusioje kalboje daugiausia dėmesio skyrė J. Stalino asmenybės kultui pasmerkti (1 šaltinis). Pranešėjas nė žodžiu nekritikavo V. Lenino ar komunistinės santvarkos, o J. Staliną vadino V. Lenino darbų išdaviku. Be to, N. Chruščiovas gynė save ir kitus J. Stalino įpėdinius, kurie dėl įvairių priežasčių, pirmiausia dėl baimės, negalėjo pakeisti jo valdymo. Kalbą N. Chruščiovas baigė vildamasis, kad jos turinys bus žinomas tik suvažiavimo dalyviams: „Mes negalime patys savo priešininkams į rankas įduoti ginklų, negalime apnuoginti savo žaizdų. Tikiuosi, kad suvažiavimo delegatai tai supras teisingai ir atitinkamai įvertins.“
Po N. Chruščiovo kalbos, kuri pribloškė visus suvažiavimo dalyvius, Sovietų Sąjungoje prasidėjo politinis atšilimas. Mauzoliejuje šalia V. Lenino gulintys J. Stalino palaikai buvo paimti ir tyliai, be iškilmių palaidoti prie Kremliaus sienos. Per šalį nusirito J. Stalino asmenybės kulto ženklų naikinimo banga: buvo šalinami J. Staliną įamžinantys masyvūs architektūros ir meno „šedevrai“ (33.4 pav.), pervadinami jo vardu pavadinti miestai, gatvės ir upės.
33.4 pav. Josifo Stalino paminklas Grūto parke; anksčiau šis paminklas stovėjo Vilniuje.
N. Chruščiovas, pasmerkdamas stalinizmą, stengėsi sušvelninti šalies politinį valdymą. Atšilimo laikotarpiu masiškai į laisvę buvo paleidžiami tremtiniai ir politiniai kaliniai. Juos paleisdavo staiga, apie tai įspėdavo tik išvakarėse. Kaliniai, dar neseniai rašę daugybę prašymų, veltui reikalavę peržiūrėti jų bylas, staiga išėjo į laisvę. Buvo nutrauktos kai kurios suklastotos politinės bylos, pažabota represinių įstaigų savivalė.
1960 m. Sovietų Sąjungoje buvo priimtas naujas Baudžiamasis kodeksas, pagal kurį uždrausta tardyti naktimis, apriboti sovietų valstybės saugumo struktūrų įgaliojimai, o svarbiausia – panaikintas 58-as straipsnis, pagal kurį valdžia kada tik panorėjusi galėjo bet kurį asmenį apkaltinti nebūtais nusikaltimais.
Pasauliui leista suprasti, kad Soviẽtų Sąjunga valstybinio teroro politikos nebevykdys, tačiau komunistų partija ir toliau bus vienvaldė politinė jėga, komunistinis režimas šalyje nesikeis. Tačiau dėl vėlesnių N. Chruščiovo veiksmų, nenuspėjamo elgesio tarptautinėje arenoje (1962 m. tik per plauką išvengta branduolinio JAV ir Sovietų Sąjungos karo) ir šiurkščių valdymo metodų atsirado daugybė jo priešininkų. Todėl 1964 m. rudenį N. Chruščiovas buvo nušalintas nuo valdžios. Sovietų Sąjungoje atšilimas baigėsi, jį pakeitė sąstingio laikotarpis valdant Leonidui Brežnevui (1906–1982).
Klausimai ir užduotys
- Kokie svarbiausi pokyčiai įvyko SSRS atšilimo laikotarpiu?
- Kaip N. Chruščiovas neteko valdžios?
1956 m.: neramumai Lenkijoje ir sukilimas Vengrijoje
AKTUALU! Kodėl 1956 m. keliose Rytų Euròpos valstybėse kilo pasipiktinimas SSRS politika?
Po J. Stalino mirties, ypač po XX SSKP suvažiavimo Vidurio Rytų Euròpoje sužibo ryški viltis, kad socializmas atsisakys represijų. Nemažai įkalintų komunistų buvo išteisinti, atviriau prabilta apie paties komunizmo trūkumus. Tačiau bandymas iš dalies sumažinti politinę kontrolę komunistinės sistemos šalyse tik padidino įtampą – buvo laukiama esminių permainų, valdžios neryžtingumas kėlė visuomenės nepasitenkinimą. Tai labiausiai išryškėjo Lénkijoje, Vengrijoje (33.5 pav.) ir Čekoslovakijoje.
Lenkai pirmi (1956 m. birželio mėn.) mėgino pasinaudoti atšilimu. Poznanės darbininkų demonstracija virto sukilimu, bet jis buvo numalšintas pasiuntus tankų. Tai pribloškė tiek pačią Lénkiją, tiek kitas komunistines valstybes. Lénkijos vyriausybė sukilimo nepasmerkė ir kaltę dėl įvykių suvertė buvusiems komunistų partijos vadovams. Atsižvelgdama į tai, Sovietų Sąjungos valdžia bandė įsikišti į kovą dėl Lenkijos jungtinės darbininkų partijos pirmojo sekretoriaus posto ir daryti viską, kad juo netaptų Vladyslavas Gomulka (Władysław Gomułka). Į Váršuvą nelauktai atskrido N. Chruščiovo vadovaujama delegacija, Lenkijoje laikomi sovietų tankai pajudėjo sostinės link. Tačiau V. Gomulka nenusileido ir po derybų su Sovietų Sąjungos valdžios atstovais buvo pripažintas naujuoju Lenkijos vadovu. Jam vadovaujant, padėtis šalyje žymiai pagerėjo: buvo leista panaikinti kolūkius, sustabdytas teroras prieš gyventojus. Lénkija užmezgė ryšius su Vakarais.
Įvykiai Lenkijoje padarė didžiulį įspūdį vengrams. Sovietų Sąjungos valdžia privertė iš Veñgrijos darbo žmonių partijos (buvusios komunistų partijos) vadovo posto pasitraukti stalinistinę politiką vis dar vykdantį Matiašą Rakošį (Mátyás Rákosi), naujuoju partijos CK generaliniu sekretoriumi tapo sovietų remiamas Ernė Gerė (Ernő Gerő). Tačiau dėl to, kad šalyje neprasidėjo permainos, spalio 23 d. sostinėje įvyko demonstrantų, pritariančių Lenkijos įvykiams, susirėmimas su slaptosios policijos ir slaptosios kariuomenės daliniais. Tūkstančiai demonstrantų, susirinkę prie parlamento, reikalavo daugiau teisių bei laisvių ir kad antrą kartą vyriausybės vadovu būtų paskirtas Imrė Nadis (Imre Nagy, 33.6 pav.). Per šį susirėmimą daug žmonių žuvo arba buvo sužeisti. Dėl gyventojų spaudimo E. Gerė turėjo užleisti vietą Janošui Kadarui (János Kádár), anksčiau kalėjusiam stalinistiniame kalėjime.
Naujai išrinktas ministras pirmininkas I. Nadis ėmėsi pertvarkyti šalies valdymą, kurti naują kariuomenę, plėtoti daugiapartinę sistemą. Jis siekė, kad Veñgrija būtų paskelbta neutralia Jungtinių Tautų ginama šalimi ir išstotų iš Váršuvos sutarties organizacijos. Dėl šių pertvarkų sunerimusi Sovietų Sąjunga į Veñgriją pasiuntė kariuomenę. Spalio 24–30 d. ir naktį iš lapkričio 3 d. į 4 d. prieš vengrus buvo pasiųsti sovietų tankai. Įnirtingi mūšiai vyko iki lapkričio 6 dienos. Gruodį vėl kilusios demonstracijos išprovokavo ginkluotus susirėmimus.
Oficialiais duomenimis, mūšiuose žuvo apie 3 tūkst. vengrų, iš jų du trečdaliai – Budapeštè, apie 15 tūkst. buvo sužeisti. Iki 1957 m. pradžios vykdytos masinės represijos. Keliasdešimt tūkstančių žmonių buvo uždaryti į koncentracijos stovyklas, oficialiai atkurtas gruodžio 12 d., 35 tūkst. žmonių buvo iškeltos baudžiamosios bylos, apie 30 tūkst. pateko į kalėjimą. Keli tūkstančiai vengrų buvo ištremti, 229 – nubausti mirti, 200 tūkst. išvyko iš šalies, kad išvengtų bausmės. Kai į Vengriją įvažiavo sovietų tankai, J. Kadaras perėjo į Maskvõs pusę, o I. Nadis buvo paskelbtas pagrindiniu neramumų kaltininku ir 1958 m. su artimiausiais bendraminčiais nuteistas mirti (2, 3 šaltiniai). Įvykiai Lenkijoje ir Vengrijoje parodė, kad šios valstybės siekia persitvarkyti ir išsivaduoti iš griežtos Sovietų Sąjungos priklausomybės.
Klausimai ir užduotys
- Apibūdinkite Lenkijos padėtį SSRS į valdžią atėjus N. Chruščiovui.
- Kodėl 1956 m. Vengrijoje prasidėjo sukilimas?
Prahos pavasaris ir „Solidarumo“ judėjimas Lenkijoje
AKTUALU! Kodėl 1968 m. Čekoslovakijoje kilo Prãhos pavasaris?
Praėjus 12 metų nuo įvykių Lenkijoje ir Vengrijoje, neramumų kilo Čekoslovakijoje (33.7 pav.). Tam įtakos turėjo tarptautinių santykių permainos ir vietos valdžios vykdoma politika. Kai 1961–1962 m. buvo pastatyta Berlýno siena ir įveikta Kùbos krizė, sovietai pradėjo ieškoti galimybių susitarti su JAV, 1963 m. buvo pasirašyta branduolinių ginklų bandymus apribojanti sutartis.
Gerėjant Sovietų Sąjungos ir JAV santykiams, sovietai mažiau kontroliavo Vidurio Rytų Europos valstybes. Čekoslovãkijos komunistų partijos CK pirmasis sekretorius Antonynas Novotnas (Antonín Novotny), išsilaikęs valdžioje po J. Stalino mirties, kėlė liberaliau mąstančių komunistų partijos narių nepasitenkinimą. 1967 m. Prãhoje valdžia numalšino studentų, reikalaujančių geresnių gyvenimo sąlygų bendrabučiuose, demonstraciją. Kilo didelis studentų ir juos remiančių gyventojų pasipiktinimas. Kai kurie jauni komunistų partijos vadovai ėmė smarkiau kritikuoti A. Novotną, kaltino jį pažeidus partijos vidaus demokratiją.
1968 m. sausį A. Novotną ir jo bendraminčius Čekoslovakijos komunistų partijos CK atleido iš pareigų, pirmuoju sekretoriumi tapo Aleksandras Dubčekas (Alexander Dubček, 33.8 pav.) – Slovãkijos komunistų partijos CK pirmasis sekretorius. A. Dubčekas savaip suprato, koks turėtų būti socializmas. Jis tikėjo komunizmo idealais, bet manė, kad esamą santvarką reikia tobulinti ir sukurti „socializmą su žmogišku veidu“, šalies viešąjį gyvenimą padaryti demokratiškesnį, panaikinti cenzūrą.
1968 m. balandžio 5 d. apie tai buvo pranešta visuomenei. Tai buvo Prahos pavasario – bandymo demokratizuoti Čekoslovakijos komunistinę santvarką – pradžia. Netrukus pradėta viešai diskutuoti, atsirado jaunimo organizacijų, didėjo spaudos, radijo ir televizijos reikšmė. Birželio mėnesį inteligentų grupė paskelbė „Dviejų tūkstančių žodžių pareiškimą“, kuriuo norėjo paremti komunistų partijos reformatorius ir paraginti žmones imtis pertvarkos iš apačios.
A. Dubčeko padėtis tapo sudėtinga: Sovietų Sąjungos valdžia reikalavo užgniaužti judėjimą, o čekai ir slovakai – laisvės ir demokratijos. Vasarą Maskvà pareikalavo sustabdyti šalies pertvarką ir pagrasino, kad į Čekoslovakiją pasiųs savo kariuomenę. Susitarti nepavyko ir mėginimas reformuoti šalį 1968 m. rugpjūčio 21 d. naktį virto tragedija – į Čekoslovakiją įžygiavo Varšuvos sutarties organizacijos valstybių kariniai daliniai. Pagal Brèžnevo doktriną, be sovietų armijos, malšinti įvykių Čekoslovakijoje vyko Lenkijos, Vengrijos, Bulgãrijos ir Rytų Vokietijos kariuomenės.
A. Dubčekas nebuvo pasirengęs tokiam antpuoliui. Nors protestuojantys Čekoslovakijos gyventojai buvo beginkliai, sovietų kariai, tarp kurių buvo SSRS kariuomenėje priverstinai tarnaujančių lietuvių (4 šaltinis), nužudė apie 90 žmonių, daugiausia Prahoje. Keletas šimtų čekų ir slovakų buvo sužeisti. A. Dubčekas ir kiti Čekoslovakijos vadovai buvo nuskraidinti į Mãskvą ir priversti paklusti Sovietų Sąjungos valdžios reikalavimams nutraukti pertvarką.
Prahos pavasaris buvo paskutinis mėginimas Vidurio Rytų Europoje atsikratyti stalinizmo liekanų ir sušvelninti komunistinę sistemą. Tai buvo istorijos lūžis, kuris turėjo slegiančių padarinių. 1968 m. vasarą, praėjus 12 metų po Vengrijos sukilimo ir 7 metams po Vokietijos padalijimo Berlyno siena, žlugo paskutinės viltys, kad komunistinė sistema pamažu gali virsti nauja liberalia demokratija.
Prieš komunizmą nukreiptas judėjimas Lenkijoje įgijo naują mastą, kai 1978 m. pabaigoje kardinolas Karolis Juzefas Voityla (Karol Józef Wojtyła, 1920–2005) Ròmoje buvo išrinktas popiežiumi Jonu Pauliumi II. Komunistinis Edvardo Gereko (Edward Gierek) režimas sutiko, kad popiežius lenkas apsilankytų tėvynėje. Didžiules žmonių minias sutraukęs popiežiaus vizitas (33.9 pav.) leido lenkams suvokti savo galią: komunistų partija ir valdininkai buvo bejėgiai ką nors padaryti.
1980 m. Gdansko laivų statykloje kilo streikas, jis išplito po visą šalį. Valdžia buvo priversta pasirašyti oficialų susitarimą su streikininkais, susibūrusiais į nepriklausomą savavaldę profesinę sąjungą „Solidarùmas“ (33.10 pav.), kuriai vadovavo elektrikas Lechas Valensa (Lech Walęsa, g. 1943, 33.11 pav.). „Solidarumas“ greitai išpopuliarėjo ir per keletą mėnesių tapo 10 mln. narių vienijančiu judėjimu.
„Solidarumo“ atsiradimas buvo svarbiausias įvykis Vidurio Rytų Europoje po Antrojo pasaulinio karo. Kitaip nei 1956 ir 1968 m., šį judėjimą pradėjo ne komunistų partijos reformatoriai ir jis nebuvo politinis. Tačiau po 15 mėnesių Lenkijos valdžia šalyje įvedė karo padėtį ir „Solidarumą“ uždraudė, dauguma judėjimo lyderių buvo įkalinti ar kitaip atskirti nuo visuomenės. Tačiau „Solidarumas“, vadovaujamas Zbignevo Bujako (Zbigniew Bujak) ir kitų, tęsė veiklą pogrindyje: leido nelegalią spaudą, netgi transliavo radijo laidas ir panašiai. 1982 m. L. Valensa, kuris tapo „Solidarumo“ simboliu, buvo paleistas į laisvę, po metų atšaukta karo padėtis. „Solidarumo“ veikla atgijo 9-ojo dešimtmečio pabaigoje, Lenkijoje žlungant komunistinei santvarkai (žr. 37 vadovėlio temą „Komunistinių režimų griūtis Europoje“).
Klausimai ir užduotys
- Apibūdinkite čekų ir slovakų padėtį Prahos pavasario išvakarėse.
- Kodėl Prahos pavasaris buvo nuslopintas?
APIBENDRINAMIEJI KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Išskirkite svarbiausius SSRS prasidėjusio atšilimo laikotarpio bruožus.
- Nurodykite 1956 m. Vengrijos sukilimo priežastis.
- Koks buvo pagrindinis Prahos pavasario tikslas?
- Apibūdinkite „Solidarumo“ veiklą Lenkijoje.
TYRINĖKITE!
Palyginkite 1956 m. Vengrijos ir 1968 m. Čekoslovakijos sukilimus ir nurodykite panašumus bei skirtumus. Gautus duomenis aptarkite su klasės draugais.
Darbas su šaltiniais
1 šaltinis
Istorikas Stefanas Kurtua apie Josifo Stalino kulto pasmerkimą
Chruščiovo pranešimas, tuoj pat pavadintas „slaptuoju“, buvo vienas esminių šiuolaikinio komunizmo pokyčių. Pirmą kartą aukščiausio rango vadovas komunistas oficialiai, tegul ir vien tik komunistams girdint, pripažino, kad režimas, užgrobęs valdžią 1917 m., padarė nusikalstamą „nukrypimą“.
Priežasčių, privertusių Chruščiovą sulaužyti vieną didžiausių sovietinio režimo tabu, buvo daug. Pagrindinis Chruščiovo tikslas buvo suversti komunizmo nusikaltimus vienam Stalinui, šitaip sukonkretinant blogį ir jį pasmerkiant, kad būtų galima išgelbėti režimą. Be to, pirmojo sekretoriaus apsisprendimui turėjo įtakos noras surengti puolimą prieš stalinistų klaną, kuris priešinosi Chruščiovo valdžiai norėdamas išsaugoti buvusio vado metodus. Beje, jau 1957 m. vasarą visi tie žmonės buvo atleisti iš pareigų. Tačiau pirmąkart nuo 1934 m. apsiribota jų „politine mirtimi“, nesiekiant fizinės, ir jau ta paprasta „detalė“ leidžia suprasti, kad Chruščiovo motyvacija buvo kur kas gilesnė. Šeimininkavęs Ukrainoje ne vienerius metus, jis vykdė ir slėpė didžiules žudynes, o dabar atrodė nuvargintas viso to kraujo liejimo. Memuaruose, kuriuose jis nedvejodamas priskiria sau aibę nuopelnų, Chruščiovas primena ir savo dvasinę būseną: „Suvažiavimas eina į pabaigą; tuoj bus priimti nutarimai, visi grynai formalūs. Ir kas iš to? Šimtai tūkstančių sušaudytųjų liks ant mūsų sąžinės.“
Stéphane Courtois, Nicolas Werth, Jean-Louis Panné, Andrzej Paczkowski, Karel Bartosek, Jean-Louis Margolin, Juodoji komunizmo knyga: nusikaltimai, teroras, represijos, iš prancūzų kalbos vertė Irina Mikalkevičienė, Danius Zalieckas, Vilhelmina Vitkauskienė, Vilnius: Vaga, 2000, p. 40.
Remdamiesi šaltiniu ir savo žiniomis, atsakykite į klausimus.
- Kuo N. Chruščiovo pranešimas skyrėsi nuo kitų aukštų SSRS valdžios pareigūnų pranešimų?
- Pasidomėkite, kodėl N. Chruščiovo pranešimas pavadintas slaptuoju.
- Kokius J. Stalino nusikaltimus paminėjo N. Chruščiovas?
- Kaip N. Chruščiovas buvo susijęs su J. Stalino nusikaltimais?
- Kaip suprantate šaltinyje cituojamus N. Chruščiovo atsiminimų žodžius?
- Nurodykite N. Chruščiovo pranešimo padarinius SSRS ir Vidurio Rytų Euròpai.
2 šaltinis
Iš Tiboro Mėrajaus knygos „Imrės Nadžio gyvenimas ir mirtis“
Revoliucija žlugo. Apie kokią nors ginkluotą kovą ir galvoti nebeįmanoma. <…> Suvienytųjų Nacijų Organizacija, į kurią Imrė Nadis du kartus kreipėsi pagalbos, galiausiai, po laiko, net keliais nutarimais perspėjo rusus, kad elgtųsi padoriai ir išvestų iš Vengrijos savo armiją, kad gerbtų šalies nepriklausomybę ir tautos valią, griežtai pasmerkė ginkluotą intervenciją, bet – dėl to nepasikeitė niekas, nė per nago juodymą. O rusams į SNO nutarimus apskritai buvo tik nusispjauti, jie pavadino juos kišimusi į Vengrijos vidaus reikalus. <…> Per kelias savaites prastai saugomą vakarų ir pietų sieną perėjo ketvirtis milijono žmonių. <…>
Ir lapkričio 22-ąją, vakare pusiau septintą, Imrė Nadis su kitais išėjo pro Jugoslãvijos ambasados vartus, pirma dar palikę Jugoslavijos vyriausybei laišką, kuriame dėkojo už pagalbą ir suteiktą prieglobstį. Daugelis iš jų jau buvo paskambinę ir savo namiškiams, giminėms, kad vakarienei bus namie.
<…>
Prie ambasados buvo pristatyta sovietų kariškų mašinų. <…>
Tačiau netikėčiausia buvo kitkas: į atsiųstą autobusą sulipo sovietų karininkai.
<…>
Imrė Nadis tuoj pat apsisuko ir iš autobuso išlipo. Kiti, jau susėdę viduje, nusekė paskui jį.
<…>
Saugumiečiai išlipo.
<…>
Imrė Nadis vėl įlipo. Kiti – iš paskos.
Autobusas pajudėjo. Ir tada jau į važiuojantį autobusą įšoko vienas sovietų karininkas.
<…>
Tačiau autobusas sustojo <…> priešais Matiašfeldo sovietų karinę komendantūrą.
Sovietų papulkininkis, nieko nelaukęs, liepė visiems lipti iš autobuso ir eiti į vidų.
Žmonės nenorėjo lipti. Jie buvo išstumti jėga. Moterys ir vaikai verkė. Ir tuoj pat visą nedidelę žmonių grupelę prarijo sovietų komendantūra.
Tibor Méray, Imrės Nadžio gyvenimas ir mirtis, iš vengrų kalbos vertė Janina Išganaitytė, Vilnius: Mokslas, 1990, p. 208, 210–211.
3 šaltinis
Apie Imrę Nadį ir jo bendraminčių likimą
Imre Nagy procesas prasidėjo 1958 m. birželio 9 d., nuosprendis paskelbtas birželio 15 d. Trims nuteistiesiems mirties bausmė įvykdyta birželio 16 d. Be Imre Nagy, griežčiausią bausmę gavo generolas Palas Maleteris, karo metais pasipriešinimo dalyvis, komunistas nuo 1945 m., 1956 m. sukilėlių vyriausybės gynybos ministras, areštuotas sovietų valdžios, taip pat Miklosas Gimesas, žurnalistas komunistas, po revoliucijos sutriuškinimo įsteigęs pogrindinį laikraštį. Kiti penki kaltinamieji buvo nuteisti laisvės atėmimu nuo penkerių metų iki gyvos galvos.
<…> 1958 m. Nagy ir jo bendraminčiai, atsisakę pripažinti teisėtą sovietų intervenciją bei valdžią užgrobusią Janoso Kadaro vadovaujamą komandą, tapę liaudies maišto simboliais, neturėjo likti gyvi.
<…>
„Po egzekucijos Imre Nagy ir jo draugai iš pradžių buvo palaidoti Kozmos gatvės kalėjimo, kuriame vyko teismas, teritorijoje po storu betono sluoksniu. Bet tie įbetonuoti lavonai, palaidoti jų šeimoms nežinomoje vietoje, kėlė baimę. 1961 m. vasarą jie buvo ekshumuoti ir naktį kuo slapčiausiai pergabenti į komunalines Budapèšto kapines, šalia kitų dviejų šio proceso pasmerktųjų – Gezos Losonczy ir Jozsefo Szilagyi. Karstai buvo perkelti per kapinių tvorą, ir trys numirėliai fiktyviomis pavardėmis palaidoti be kapinių prižiūrėtojų žinios. Trisdešimt metų visos artimųjų pastangos sužinoti jų palaidojimo vietą buvo bergždžios. Pasikliaudami nepatikimomis žiniomis, jie puošė keletą kapų komunalinių kapinių 301-ame sklypelyje. Policija apstumdydavo atėjusius lankytojus ir ne kartą užleido arklius, kad tie kanopomis sutryptų kapus.
Pagaliau 1989 m. kovo mėnesį kūnai buvo ekshumuoti. Apžiūrėjus Gezos Losonczy palaikus, atrasta keletas šonkaulių lūžių, kai kurie iš jų atsiradę trys šeši mėnesiai iki mirties, kiti prieš pat mirtį.“
Stéphane Courtois, Nicolas Werth, Jean-Louis Panné, Andrzej Paczkowski, Karel Bartosek, Jean-Louis Margolin, Juodoji komunizmo knyga: nusikaltimai, teroras, represijos, iš prancūzų kalbos vertė Irina Mikalkevičienė, Danius Zalieckas, Vilhelmina Vitkauskienė, Vilnius: Vaga, 2000, p. 600–602.
Remdamiesi 2, 3 šaltiniais ir savo žiniomis, atsakykite į klausimus.
- Kaip susiję 2 ir 3 šaltiniai?
- Apie kokią revoliuciją kalbama 2 šaltinyje?
- Nurodykite SSRS valdžios I. Nadžiui mestus kaltinimus. Ar šie kaltinimai buvo pagrįsti? Atsakymą pagrįskite.
- Kodėl I. Nadis palankiai vertino Jugoslavijos vyriausybę?
- Argumentuotai įvertinkite sovietų veiksmus, aprašytus 2 šaltinyje.
- Koks vaidmuo 2 šaltinyje skirtas Suvienytųjų Nacijų Organizacijai (Jungtinėms Tautoms)? Atsakymą argumentuokite.
- Pakomentuokite 3 šaltinyje aprašytas I. Nadžiui ir jo bendražygiams sovietų teismo skirtas bausmes. Kodėl daliai kaltinamųjų paskirta mirties bausmė?
- Kodėl Vengrijos sukilėlių palaidojimo vietos buvo slepiamos nuo giminių ir visuomenės?
- Padarykite dvi išvadas apie SSRS pareigūnų veiksmus prieš Vengrijos sukilimo lyderius.
4 šaltinis
Iš Zenono Juškelio, slopinusio Prahos pavasarį, atsiminimų
Vienas iš didžiausių argumentų, pateisinančių okupaciją, buvo tie nelaimingi imperialistų tikslai. Mums kalte kalė į galvą, kad prie Čekoslovakijos–Vokietijos Federacinės Respublikos sienos jau sutelktos NATO divizijos, kad siena atvira. Pravažiavom pro pat sieną: spygliuota kelių metrų aukščio tvora, signalizacija, elektronika. Na, o geriausias įrodymas, kad mūsų niekas nekvietė, buvo patys Čekoslovakijos žmonės. Važiuojame per miestą – aplink kolonos žmonių: senutės, vaikai, visi pakėlę kumščius šaukia: „Okupantai, nešdinkitės!“
Čekoslovakijoje iš tūkstančių aš nesutikau nė vieno žmogaus, kuris būtų paplojęs per petį ir pasakęs: „Molodcy, rebiata.“ Visur atvira neapykanta, pasmerkimas. Kai mašinos sustodavo, vyrai, net vaikai stengdavosi pradurti padangas. <…> Kareiviai puldavo į minią ir automatų buožėmis, kojų spyriais išvaikydavo „kontrrevoliucionierius“. Už kelių dienų gavome nurodymą „eiti į kontaktus“. <…> Mes iš tikrųjų elgėmės kaip okupantai. Sovietiniai laikraščiai rašė: „Mūsų kariai gerbia Čekoslovakijos žemę. Jie aplenkė menkiausią krūmelį, nenuskynė nė vieno obuolio, nieko neužkliudė, nenugriovė tarybiniai tankai.“
Lauk, okupantai!: sovietinė karinė invazija į Čekoslovakiją 1968 metais lietuvių dalyvių akimis (sud. Petras Algis Mikša), Vilnius: Lietuvos ir Čekijos draugija, 1999, p. 46–47.
Remdamiesi šaltiniu ir savo žiniomis, atsakykite į klausimus.
- Kaip šio šaltinio autorius pateko į Prahos pavasario įvykius?
- Kaip sovietų valdžia aiškino SSRS kariuomenės įžengimą į Čekoslovakiją?
- Pakomentuokite čekų ir slovakų padėtį aptariamuoju laikotarpiu.
- Kaip šaltinyje vertinami aprašomi įvykiai? Atsakymą pagrįskite šaltinio citatomis.
- Nurodykite šaltinyje minimų sovietų kareivių veiksmų padarinius Čekoslovakijos gyventojams.
- Pamėginkite argumentuotai įvertinti šaltinio autoriaus dalyvavimą Prahos pavasario įvykiuose.
Sąvokos
Atšilimas – SSKP Centro komiteto pirmojo sekretoriaus N. Chruščiovo iniciatyva prasidėjęs laikotarpis, kai buvo iš dalies liberalizuotas SSRS stalininis režimas.
Brèžnevo doktrinà – XX a. 7–9 dešimtmetyje Sovietų Sąjungos vykdytos užsienio politikos, įteisinusios ginkluotos jėgos panaudojimą socialistinėse šalyse, apibūdinimas. Terminas atsirado per 1968 m. įvykius Čekoslovakijoje, kai SSRS surengė Varšuvos sutarties valstybių intervenciją.
„Solidarùmas“ (lenk. Solidarność) – lenkų profesinė sąjunga, 1980 m. inicijavusi streikus, davusius pradžią visuomeniniams, vėliau – ir politiniams judėjimams, 1989 m. pakeitusiems politinę santvarką.
- Service provided by UAB "Biznio mašinų kompanija" and "Star Cloud OÜ"