Šioje temoje MES:
- nurodysime pagrindines Lietuvõs partizanų karo su Soviẽtų Sąjunga priežastis;
- aptarsime Lietuvos partizanų karo su Sovietų Sąjunga etapus;
- nustatysime šioje temoje aptariamo karo padarinius.
Lietuvos partizanų karo priežastys
AKTUALU! Kodėl, baigiantis Antrajam pasauliniam karui, Lietuvojè prasidėjo partizaninis karas?
Nuo 1944 m. vasaros sovietų represijos ir teroras kurstė lietuvių tautos pasipriešinimą, kilo partizaninis karas siekiant atkurti Lietuvos nepriklausomybę. Šis dešimtmetį trukęs karinis konfliktas dar vadinamas Lietuvos karu su SSRS. Pasipriešinimą skatino skaudi pirmosios sovietinės okupacijos patirtis, patriotizmas (1 šaltinis), tikėjimas Vakarais ir kad sovietų okupacija ilgai netruks, o po karo, vadovaujantis Atlanto chartijos nutarimais, pavergtoms tautoms bus suteikta laisvė. Kilus Šaltajam karui, didelės viltys buvo siejamos su galimu karu tarp JAV ir SSRS. Jaunus vyrus išeiti į mišką vertė sovietų valdžios paskelbta priverstinė mobilizãcija į Raudonąją armiją.
Partizanų būriai, pradėję kurtis 1944 m. vasaros pabaigoje, greitai didėjo (32.1 pav.). Partizanai vilkėjo Lietuvos kariuomenės uniformas, nors dauguma buvo jauni vyrai, ūkininkų, mažažemių ar bežemių vaikai, netarnavę ginkluotosiose pajėgose. Įstoję į partizanų gretas, jie turėjo išmokti kariavimo gudrybių ir prisitaikyti prie sudėtingų gyvenimo sąlygų miške ir bunkeriuose, todėl būriuose vyko kariniai mokymai.
Kodėl Lietuvos partizanų skaičius buvo didžiausias karo su Sovietų Sąjunga pradžioje?
Klausimai ir užduotys
- Nurodykite pagrindinį Lietuvoje pokariu vykusio karo tikslą.
- Kodėl Lietuvos partizanų daugumą sudarė jauni vyrai?
Partizaninio karo etapai ir jų ypatybės
AKTUALU! Kodėl išskiriami net trys Lietuvos partizanų karo su Sovietų Sąjunga etapai? Kuo jie skyrėsi?
Antinacinė rezistencija buvo sutelkta miestuose, o antisovietinė buvo ginkluota ir vyko kaimuose, kur partizanai galėjo gauti valstiečių paramą maistu, vaistais, drabužiais. Nebuvo pagrindo tikėtis pagalbos iš užsienio, todėl partizanai kovėsi vienui vieni.
Išskiriami trys Lietuvos karo su SSRS etapai (32.1 lentelė). Pirmame etape susidarė dideli, net iki 100 kovotojų, partizanų būriai – iš viso apie 30 tūkst. vyrų. Jie kontroliavo visą Lietuvą, išskyrus miestus, apsistodavo kaimuose, statydavo sargybos postus, o pasirodžius sovietų saugumo (NKVD) daliniams eidavo į mūšį. Užėmę miestelius, partizanai sunaikindavo vietos įgulas, valsčiaus dokumentus, mobilizacijos sąrašus, pyliavų žiniaraščius, išlaisvindavo suimtuosius, nušaudavo uolius okupacinės valdžios statytinius, o kitus įspėdavo netarnauti priešui. Partizanai trukdė okupacinės valdžios rinkimus, apšaudydavo balsavimo būstines, stabdė miškų kirtimo ir išvežimo darbus, kovojo su prievartiniu kolūkių steigimu. Partizanų karo lauko teismai teisė ir mirties bausme baudė trėmimų vykdytojus, sovietinius pareigūnus ir šnipus.
32.1 lentelė. Lietuvos karo su Sovietų Sąjunga etapai
Etapai | Laikotarpis |
1-asis | 1944–1946 m. |
2-asis | 1946–1948 m. pabaiga |
3-iasis | 1949–1953 m. |
Sovietams atkirtus Lietuvą nuo laisvojo pasaulio informacijos, iš žmonių atėmus radijo imtuvus, visose apygardose buvo įkurti spaudos ir informacijos skyriai. Iš periodinių leidinių gyventojai sužinodavo apie partizanų poziciją kolaborantų atžvilgiu, pasaulio politikos naujienas; partizanai parengė poezijos rinkinių, satyrų, prozos kūrinėlių, partizanų maldynų. Spaudą daugiausia platino jaunimas.
Antrame etape, per kovas netekę apie 10 tūkst. vyrų, partizanai, siekdami apsaugoti saviškius nuo žūties, iš aktyvios veiklos perėjo į pasyvią. Sudaryti maži, mobilūs būriai sodybose ir prie jų iškasdavo požeminius bunkerius, juose slėpdavosi nuo priešų per šukavimus. Partizanų gretose liko tik iki galo kautis apsisprendę žmonės.
Daugybė aukų, persekiojimai suardė būrių ir apygardų (32.2 pav.) ryšius, silpnėjo būrių kontrolė, atsirado daug šnipų (2, 3 šaltiniai). Pereita prie pasalų organizavimo, sovietinių pareigūnų ir šnipų naikinimo. Tuo laikotarpiu okupacinė valdžia kovai su partizanais vis dažniau naudojo ãgentų smogikų būrius.
1947 m. pabaigoje partizanai Juozas Lukša-Daumantas (Skirmantas, 1931–1951, 32.3 pav.) ir Kazimieras Pyplys-Mažytis per geležinę uždangą į laisvąjį pasaulį nugabeno partizanų rašytus dokumentus: apygardų sudarytus okupacinės valdžios ištremtųjų, nužudytųjų ir suimtųjų sąrašus, partizanų vadovybės laišką popiežiui Pijui XII ir kitą svarbią medžiagą, vildamiesi, jog pasaulis atkreips dėmesį į Lietuvos okupaciją, o tarptautinės organizacijos pareikalaus, kad SSRS nutrauktų terorą.
Taip pirmą kartą užmegzti ryšiai tarp partizanų ir į Vakarus pasitraukusių lietuvių bei jų organizacijų, Vakarai gavo patikimų žinių apie sovietų okupuotoje Lietuvoje susiklosčiusią situaciją ir partizanines kovas, bet neparėmė lietuvių ginkluotos kovos.
Per trečią karo etapą pagaliau pavyko sukurti centralizuotas struktūras, tačiau jos greitai sunaikintos. Po daugelio nesėkmingų bandymų 1949 m. vasario 2–22 d. įvyko pirmasis ir paskutinis visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas bunkeryje Mináičių kaime (32.4 pav.) tarp Radviliškio ir Baisógalos. Suvažiavime patvirtintas naujas organizacijos pavadinimas: Lietuvos laisvės kovos sąjūdis (LLKS), o patys partizanai pradėti vadinti laisvės kovotojais (okupacinė sovietų valdžia paprastai Lietuvos partizanus vadino banditais).
LLKS ėmėsi vadovauti ir politinei, ir karinei pasipriešinimo organizacijų veiklai. Suvažiavime aptarti svarbiausi partizanų veiklą reglamentuojantys dokumentai, numatyta bendra kovos strategija ir taktikos kryptys, suformuota aukščiausia partizanų vadovybė (32.5 pav.).
LLKS Tarybos prezidiumo pirmininku išrinktas kadrinis kariškis Jonas Žemaitis-Vytautas (1909–1954). 1929 m. jis baigė Kaũno karo mokyklą, gavo leitenanto laipsnį, kurį laiką tarnavo 2-ajame artilerijos pulke, 1936–1938 m. studijavo Prancūzijos artilerijos mokykloje, buvo įgijęs aukščiausią – partizanų generolo – laipsnį (32.6 pav.).
Bunkeryje priimtoje LLKS Tarybos Deklaracijoje (32.2 lentelė) numatytas Lietuvos valstybės atkūrimas ir jos valdymo principai: santvarka – demokratinė respublika, suvereni Lietuvos valdžia priklauso tautai, Lietuvà valdoma per laisvais, demokratiniais, visuotiniais, lygiais, slaptais rinkimais išrinktą Seimą ir jo sudarytą vyriausybę. LLKS Tarybos prezidiumas tapo aukščiausiu valdžios organu iki laisvų demokratinių Seimo rinkimų.
32.2 lentelė. Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos Deklaracija, priimta 1949 m. vasario 16 d.
Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Taryba, atstovaudama visoms Lietuvos teritorijoje esančioms vieningos vadovybės vadovaujamoms karinėms visuomeninėms grupuotėms, būtent: |
|
tai yra, reikšdama lietuvių tautos valią, pakartodama Vyriausiojo Lietuvos atstatymo komiteto 1946.VI.10. deklaracijoje, BDPS 1947.V.28 nutarimuose ir BDPS deklaracijoje Nr. 2 paskelbtus pagrindinius principus bei juos papildydama nutarimais, priimtais 1949.II.10 BDPS Prezidiumo ir BDPS Karo tarybos jungtiniame posėdyje, skelbia: |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
Okupuotoji Lietuva 1949.II.16. LLKS Tarybos Prezidiumo pirmininkas Vytautas LLKS Tarybos nariai: |
Klausimai ir užduotys
- Kuo Lietuvos partizaniniam karui svarbūs 1949 metai?
- Apibūdinkite LLKS Tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracijos nuostatas.
Sovietų saugumo veiksmai prieš laisvės kovotojus
AKTUALU! Kaip SSRS kovojo su Lietuvos partizanais?
Kovai su partizanais Lietuvoje dislokuota gausi NKVD kariuomenė: 1945 m. vasarą joje buvo iki 20 tūkst., 1946 m. – apie 14 tūkst. karių. Sovietų saugumo skyriai veikė visose apskrityse, koordinavo baudžiamąsias operacijas, vadovavo joms ir žmonių gaudynėms, tardė suimtuosius, verbavo agentus.
Kovai su lietuvių partizanais okupacinė valdžia prie NKVD įkūrė „naikintojų batalionus“, lietuvių vadintus stribais, į juos agitavo stoti vietinius gyventojus. 1944–1954 m. tokių būrių nariais tapo daugiau kaip 20 tūkst. asmenų, tarp jų daugumą sudarė lietuviai (32.7 pav.). Jie buvo atleisti nuo tarnybos Raudonojoje armijoje, gavo algą, aprangą. Kai kurie jų su ginklais pasitraukė pas partizanus. Nemažai stribų buvo abejotinos moralės asmenys, autoriteto jie neturėjo. Greitai sumota būrių pavadinimą pakeisti iš „naikintojų“ į „liaudies gynėjų“. Dislokuoti visuose valsčiuose, jie saugojo sovietinį aktyvą.
Represijų vykdytojai (32.8 pav.), slopindami partizaninio judėjimo atramą, trėmė į Sibirą ginkluoto pasipriešinimo dalyvių šeimas, rėmėjus, naudojo psichologinę prievartą, pusnuogius žuvusių partizanų lavonus išmesdavo centrinėse miestelių aikštėse, viešai išniekindavo, neleisdavo palaidoti ir patys slapčia užkasdavo pelkėse ar šiukšlynuose. MGB-KGB agentai smogikai naudojo rezistencijos atributiką ir uniformas terorui, rezistentams naikinti; kankindavo ginkluoto pasipriešinimo dalyvius, tarp jų moteris, senelius, vaikus; sušaudydavo partizanų ryšininkus, rėmėjus.
1953 m. pavasarį užverbuoti agentai išdavė J. Žemaitį-Vytautą (1951 m. gruodį patyręs insultą gydėsi požeminiame bunkeryje), ir po pusantrų metų tardymų jis buvo sušaudytas Maskvõs Butyrkų kalėjime. Kodėl kameroje J. Žemaitį aplankė SSRS saugumo maršalas Lavrentijus Berija ir apie ką jie kalbėjo, iki šiol nežinoma. Tačiau šis faktas rodo, kad L. Berija Lietuvoje vykstantį partizaninį karą laikė rimta grėsme sovietų valdymui. 1956 m. suimtas ir vienas iš paskutinių partizanų vadų, buvęs mokytojas Adolfas Ramanauskas-Vanagas (32.9 pav.). Po žiaurių kankinimų (32.3 lentelė) jis buvo sušaudytas kitais metais.
32.3 lentelė. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro atlikta Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio gynybos pajėgų vado Adolfo Ramanausko-Vanago palaikų ekspertizė nustatė tris naujus faktus:
1. Jau po paskelbto mirties nuosprendžio Adolfui Ramanauskui-Vanagui buvo sužalotas kaktikaulis. Tai nutiko iki mirties nuosprendžio įvykdymo likus maždaug trims keturioms savaitėms. Tiksliau pasakyti, koks tai buvo sužalojimas ir kuo jis padarytas, nėra galimybės, nes jo požymiai išnyko gijimo proceso metu. |
2. Mirties nuosprendis Adolfui Ramanauskui-Vanagui atliktas netipiniu būdu: budelis stovėjo priešais auką ir šovė į apatinį kairės pusės žandikaulį. Iš daugiau kaip dvidešimties Našláičių kapinėse rastų sušaudytų asmenų kol kas kitų panašių egzekucijos atvejų neaptikta – paprastai budelis šaudė stovėdamas aukai už nugaros ir taikė į pakaušį ar viršugalvį, keliais atvejais aukai taikyta į smilkinį. |
Tyrimų metu nustatyti sužalojimai A. Ramanausko-Vanago kairės pusės apatiniame ir viršutiniame žandikaulyje. Apatiniame žandikaulyje esantis sužalojimas yra šautinis, padarytas apvalkaline kulka. Tikėtina, kad viršutinio žandikaulio pažeidimas padarytas tuo pačiu metu kaip ir apatinio žandikaulio, t. y. vienu šūviu. Darytina prielaida, kad dėl tokio netipinio šūvio A. Ramanauskas-Vanagas mirė ne iškart, bet po kelių minučių. |
3. Adolfo Ramanausko-Vanago skelete konstatuoti durtiniai sužalojimai dešinės akiduobės gilumoje, padaryti aštriu, duriančių savybių įrankiu. Ekspertų nuomone, po tokių sužeidimų A. Ramanauskas-Vanagas neteko regėjimo dešine akimi. Darytina išvada, kad šie sužalojimai atlikti kankinant Adolfą Ramanauską-Vanagą jo suėmimo dieną, nes slaptame 1956 m. spalio 15 dienos MVD kalėjimo chirurginio skyriaus akte minimos šešios durtinės žaizdos dešinėje A. Ramanausko-Vanago akyje. Slaptame akte taip pat minimos plačios mašnos žaizdos (nėra mašnos turinio), daugybė mėlynių pilvo srityje, kairės rankos 3-io piršto pjautinė žaizda. |
Adolfo Ramanausko-Vanago palaikai buvo tirti Vilniaus universiteto Medicinos fakultete ir Valstybinėje teismo medicinos tarnyboje. |
Klausimai ir užduotys
- Apibūdinkite sovietinių karinių struktūrų naudotas priemones siekiant palaužti partizaninį pasipriešinimą.
- Kodėl su Lietuvos partizanais kovojantiems sovietams talkino ir dalis lietuvių?
TYRINĖKITE!
Naudodamiesi internetu pasidomėkite Minaičių kaime esančiu bunkeriu-muziejumi, remdamiesi surinkta informacija apibūdinkite Lietuvos partizanų gyvenimo sąlygas ir jas aptarkite su klasės draugais.
Partizaninio karo Lietuvoje padariniai
Perskaitykite šią potemę ir pamėginkite išspręsti nurodytą istorinę problemą.
PROBLEMA: kodėl dešimt metų trukęs Lietuvos karas su SSRS sulaukė prieštaringų vertinimų?
Organizuota ginkluota kova baigėsi 1953 m. pavasarį, bet keletas pavienių partizanų prasislapstė dar dešimt ar daugiau metų. Nors partizaninis karas, kovojant vienui vieniems, buvo pralaimėtas, jo reikšmė didelė. Visuotinį šio karo mastą rodo okupantų baudžiamųjų akcijų duomenys: 1944–1953 m. MGB organai sunaikino 2 353 partizanų grupes, nukovė 20 000 partizanų, suėmė 19 000 (iš viso nukovė, suėmė ar legalizavo 120 000 žmonių), paėmė 9 patrankas, 30 prieštankinių šautuvų, 31 minosvaidį, 3 002 kulkosvaidžius, 40 000 automatų, šautuvų ir pistoletų, 557 rašomąsias mašinėles ir dauginimo aparatus.
Laisvės kovotojai drąsa, pasiaukojimu ir gyvybėmis įrodė, kad 1940 m. vasarą Lietuva į SSRS buvo įtraukta prieš tautos valią, ir atpirko Lietuvos vyriausybės bei kariuomenės neveiklumą. Partizanai nukovė apie 2 830 SSRS valstybės saugumo ir vidaus reikalų tarnybos darbuotojų, tūkstantį valstybės saugumo kariuomenės kariškių, 1,3 tūkst. stribų, partinių ir sovietinių aktyvistų.
Šiame kare, kaip ir bet kuriame kitame, neišvengta ir didelių civilių gyventojų aukų; daug jų būta vietovėse, kur veikė sovietų smogikai, partizanų būriai piktnaudžiavo alkoholiu arba tarp jų pasitaikė žydų žudynėse dalyvavusių asmenų – nors ir nedaug, bet buvo ir tokių, nes būrių ir apygardų vadai neturėjo galimybių patikrinti savo kovotojų dosjė, be to, neigiamą įtaką darė ilgas gyvenimas po žeme, bunkeriuose. Didvyriškas ginkluotas pasipriešinimas neatsiejamas ir nuo didelių praradimų, ir, kaip ir kiekviename kare, – nuo bereikalingų aukų (32.10 pav.). Galbūt tai turėjo lemiamą įtaką, kodėl prisikėlusi lietuvių tauta XX a. pabaigoje pasirinko ne ginkluotą kovą už laisvę ir nepriklausomybę, bet disidentinio sąjūdžio ir Dainuojančiosios revoliucijos kelią.
Remdamiesi diagrama, padarykite dvi išvadas apie Lietuvos partizanų karą su Sovietų Sąjunga.
Klausimai ir užduotys
- Kokių nuostolių partizaniniame kare patyrė Lietuvos partizanai?
- Nurodykite, kokių nuostolių Lietuvos partizanai padarė savo priešininkams.
APIBENDRINAMIEJI KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Koks buvo pagrindinis Lietuvos partizaninio karo su SSRS tikslas?
- Nurodykite svarbiausias Lietuvos partizaninio karo su SSRS priežastis.
- Išvardykite žymiausius Lietuvos partizanus, apibūdinkite jų indėlį partizaniniame kare.
- Kokie Lietuvos partizaninio karo padariniai?
TYRINĖKITE!
Remdamiesi internetu ir artimųjų pasakojimais, pasidomėkite, kaip jūsų artimoje aplinkoje įamžintas 1944–1953 m. vykęs Lietuvos karas su SSRS, Kálniškių mūšis ar kiti su partizaniniu karu susiję įvykiai.
Darbas su šaltiniais
1 šaltinis
Iš Justino Lelešiaus-Grafo knygos „Partizanų kapeliono dienoraštis“
Šiomis dienomis pergyvenau didelį smūgį. Didžiausia žmogui kančia yra tuomet, kai patys artimiausi darbo draugai pradeda nepasitikėti. Tam tikslui paskiria žmogų, kuris kiekviename žingsnyje seka sekamojo darbus.
Tas įvyko ir su manim. To viso priežastis glūdi tame, kad aš, būdamas tikras lietuvis, po pasirašymo dirbti enkavėdistų labui, ypatingai sekti kunigus, pasitraukiau ir nutariau slapstytis. Enkavėdistai iš manęs tikėjosi, kad aš jiems dirbsiu, bet aš, kaip ir kiekvienas susipratęs lietuvis, to darbo dirbti negalėjau. Antra vertus, jeigu visa tauta kovoja prieš raudonąjį fašizmą, kaip aš galiu toje kovoje likti nuošalus? Be to, aš esu kunigas. Prieš sąžinę veikti aš negaliu. Geriau mirti, negu suteršti juodais darbais lietuvio vardą. Geriau pernešti didžiulį vargą, negu amžiams paminti save ir savo luomą.
Dėl šių priežasčių aš ir pasiryžau, užmiršęs asmeninius išskaičiavimus, kartu su tauriausiais Lietuvos sūnumis dirbti. Be to, mane saistė priimta partizanų priesaika, nuo kurios paliuosuoja tik mirtis.
Aš išėjau į mišką, į žaliuojantį Lietuvos mišką, iš kurio per vargus ir kovas parneš partizanai Lietuvai laisvę. Su didžiausiu entuziazmu pradedu lankyti partizanines grupes, nešdamas joms dvasinę ramybę ir skelbdamas Tėvynės meilę. Nors esu apygardos kapelionas, bet pavojus netekti gyvybės mane seka kiekvienoje vietoje. Aš paaukoju savo gyvybę už Tėvynę ir, nors didžiausi pavojai, aš neatsisakau į ten eiti.
Justinas Lelešius-Grafas, Partizanų kapeliono dienoraštis, Kaunas: „Į Laisvę“ fondo Lietuvos filialas, 2006, p. 73–74.
Remdamiesi šaltiniu ir savo žiniomis, atsakykite į klausimus.
- Kokia problema aptariama šaltinyje?
- Apibūdinkite tuometę šaltinio autoriaus padėtį.
- Kaip susiklostė šaltinyje aprašyta padėtis?
- Pakomentuokite šaltinyje aprašytus sovietų saugumo veiksmus.
- Dėl kokių priežasčių šaltinio autorius nuėjo partizanauti?
- Kokios vertybės minimos šaltinyje?
- Padarykite išvadą apie partizaną J. Lelešių-Grafą.
2 šaltinis
Apie Juozą Markulį-Erelį
Mudu tylėjome ir laukėme.
– Erelis išdavikas.
Šie žodžiai mudu su Gediminu pritrenkė. <…>
– Per daug visa aišku, kad būtų pagrindo tuo abejoti. Kai pradedi jo darbus analizuoti, tai kaltiname tik save, kad per vėlai mes visa tai pastebėjome. Kiekvienas rusų siautėjimas turi glaudų sąryšį su Erelio išdavystėmis. Pietų Lietuvos Partizanų vado Kazimieraičio būstinės radimas ir jo žuvimas priklauso Erelio išdavimui, Geležinio Vilko Rinktinėje tokie baisūs siautėjimai – tai Erelio darbas. Tūkstančiai naujų dokumentų liudija, kad Erelis daug galingesnis net už pačius enkavėdistus. Jo dažni važinėjimai kalba, kad tai galima tik su enkavėdistų žinia. Ir šimtai kitų faktų sakyte sako, be jokios baimės suklysti, kad Erelis yra tikras išdavikas.
<…>
– Gražus su savo darbais Erelis, – nusišypsojau aš.
– Dar gražiau jis būtų ir padaręs. Per jo išdavimą turėjo pražūti trys valstybės: Lietuva, Lénkija ir Lãtvija. Su visomis jis turėjo glaudų ryšį. Per jo rankas ateidavo siuntiniai iš užsienio, kurie, žinoma, patekdavo ne į mūsų, bet į enkavėdistų rankas, o jis mus tik melu ir apgaule maitino. Jis veikė velniškai gudriai. Vieną po kito jis vežė į „užsienį“ ir tos nelaimingos aukos visos pateko enkavėdistams. 18 sausio enkavėdistai būtų užpuolę, ramiai beposėdžiaujant, visus Apygardų vadus.
– Tai kas dabar daryti? – abejingai paklausė Gediminas. – Turime duoti žinią į užsienį, kad jie būtų atsargūs.
– Aš pasiunčiau Žaliuką ir Vytį, kad jie kartu su Ereliu nuvažiuotų į Didžiosios Kovos Apygardą ir tenai, smulkmeniškai ištardę Erelį, jį nudurtų peiliu. <…> Visa tai taip turime sutvarkyti, kad enkavėdistai jaustųsi, jog Erelį apiplėšė ir nužudė rusų kareiviai.
<…>
– Kruvinasis Erelis, – pamaniau sau vienas. – Kokie žemi jo darbai. Tai įkūnytas Velnias, tai veidmainis žmogus, kuris dėjosi pamaldus, net per daug dievotas, o visa tai darė tam, kad tik daugiau aukų, mums brangių aukų, galėtų duoti besočiam bolševizmui. Jis ieškojo su dvasininkija artimo kontakto tik tam, kad ją galėtų pražudyti…
Justinas Lelešius-Grafas, Partizanų kapeliono dienoraštis, Kaunas: „Į Laisvę“ fondo Lietuvos filialas, 2006, p. 150–152.
Remdamiesi šaltiniu ir savo žiniomis, atsakykite į klausimus.
- Apibūdinkite šaltinyje aprašytą Juozo Markulio-Erelio veiklą.
- Pasidomėkite, kaip J. Markuliui-Ereliui pavyko suartėti su Lietuvos partizanais.
- Apibūdinkite šaltinyje minimus J. Markulio-Erelio veiklos metodus.
- Kuria šaltinyje pateikta informacija galima pasitikėti, o kuria ne? Atsakymą argumentuokite.
- Kokios Lietuvoje vykusio partizaninio karo ypatybės atskleidžiamos šaltinyje?
- Nurodykite šaltinyje aprašytos J. Markulio-Erelio veiklos padarinius Lietuvos partizaniniam karui.
- Nurodykite šaltinio autoriaus politines pažiūras. Atsakymą pagrįskite šaltinio citatomis.
3 šaltinis
Iš 1949 m. kovo 13 d. Dainavõs apygardos partizano Liongino Baliukevičiaus-Dzūko dienoraščio
Pradedu analizuoti Kapsą ir Vilnį ir vis tiek negaliu jokiu būdu tuo patikėti. Tiesa, Vilnis pas mus visą laiką buvo surūgęs, apatiškas, neveiklus. Aš prisimenu, kaip jis mane kartą prašė išleisti jį namo motinos aplankyti. Aš tam griežtai pasipriešinau, ir jis daugiau tuo reikalu nebeužsiminė. Galbūt jau tada jis norėjo išsprukti iš mūsų? Gal jis nusivylė, pamatęs partizanų gyvenimą, žiaurią jų kovą ir likimą? Galbūt anksčiau jis, kaip poetas, įsivaizdavo mūsų gyvenimą geresnį, gražesnėmis spalvomis nudažytą, o čia jis sutiko tik pavojų, kovą ir mirtį? Jokio kito kelio čia nebuvo: mirtis arba laisvė. Viskas arba nieko, lygiai kaip Ibseno „Brandte“. Geležinės valios, geležinių nervų, geležinės širdies čia reikia. Negali būti jokio nusivylimo. Kova iki mirties arba laisvės. Įstojai į partizanų eiles, tai tuojau pat atsisakyk nuo „kombinacijų“ „išlikti“. Gyvybė brangi ir ją saugok, bet to nedaryk kitų sąskaita.
Ar Vilnis buvo visam tam pasiryžęs? Sunku pasakyti, tačiau dabar man atrodo, kad jis buvo silpnavalis, nors pats jis tvirtindavo, jog mirti nebijąs. Ar Kapsas buvo taip pat toks? Tai komplikuotesnė asmenybė. Jo, kaip jis visada sakydavo, aukščiausias tikslas – kūryba, visa kita – šalutiniai dalykai. „Ką tu daugiau vertini: tėvynę ar kūrybą?“ – klausdavom mes Kapsą. Jis pradėdavo „filosofuoti“, tačiau mes jį visada suriesdavom į „ožio ragą“ taip, kad neturėdavo ką atsakyti. „Dėl kūrybos galima viską padaryti“, – kartojo Kapsas. Kapso nuotaika keisdavosi per dieną keletą kartų. Kartais, žiūrėk, jis linksmas, dirba noriai, o kartais krinta į tokį nusiminimą, jog sunku į jį būdavo žiūrėti. Atsigulęs ilgai neužmigdavo ir mąstydavo. Atrodė, tarytum nuolat su savimi kovodavo.
Liongino Baliukevičiaus – partizano Dzūko dienoraštis: 1948 m. birželio 23 d. – 1949 m. birželio 6 d. (parengė A. Kašėta), Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2002, p. 96–97.
Remdamiesi šaltiniu ir savo žiniomis, atsakykite į klausimus.
- Kokia Lietuvoje pokariu vykusio partizaninio karo problema aptariama šaltinyje?
- Dėl kokių šaltinyje minimų priežasčių pasitraukti iš partizanų nusprendė Kapsas?
- Kodėl partizanų gretas apleido ir nuėjo tarnauti sovietams Kapso draugas Vilnis?
- Kokie partizaninio karo sunkumai minimi šaltinyje?
- Nurodykite šaltinyje aprašytų Kapso ir Vilnies veiklos padarinius Lietuvos partizaniniam karui.
Sąvokos
Ãgentas smogikas – sovietų saugumo užverbuotas asmuo, imituojantis partizanų veiklą.
Mobilizãcija – atsargõs karo prievolininkų šaukimas (ėmimas) į tikrąją karinę tarnybą.
- Paslaugą teikia UAB "Biznio mašinų kompanija" ir "Star Cloud OÜ"