SĄVOKOS:
pirmàsis kòsminis greitis, antràsis kòsminis greitis, parabolinis greitis, pabėgimo greitis, trečiàsis kòsminis greitis
Greičiai ir orbitos
Iš patirties žinote, kad tolyn mestas akmenukas po kurio laiko nukrinta, ir kuo didesnis jo pradinis greitis, tuo jis nuskrieja toliau. Nagrinėdamas tokį judėjimą Niutonas priėjo išvadą, kad suteikus kūnui pakankamai didelį greitį jis ant Žemės nebenukristų, bet ją apskrietų apskritimine trajektorija (4.3.1 pav.).
Apskritimine orbita skriejančio kūno greitį galima apskaičiuoti taip:
Kai orbitos spindulys R yra lygus kosminio kūno spinduliui (tariame, kad šis kūnas yra vienodo tankio rutulys), greitis, apskaičiuotas pagal (4.3.1) formulę, vadinamas pirmúoju kòsminiu greičiù.
Pirmàsis kòsminis greitis – mažiausias greitis, kurio reikia, kad objektas apskrietų kosminį kūną apskritimine orbita, kurios spindulys lygus to kūno spinduliui.
Čia kalbame apie greitį, kurį turi orbitoje iš inercijos judantis objektas (pvz., palydovas arba raketa su išjungtais varikliais, 4.3.2 pav.).
Kad objektas, esantis Žemėje, įgytų pirmąjį kosminį greitį, jam reikia suteikti labai daug energijos. Šiuolaikinėse kosminėse raketose kuras sudaro daugiau kaip 90 % pradinės masės. Taupant energiją, raketą į kosmosą paprastai stengiamasi leisti Žemės sukimosi kryptimi ir iš tokios vietovės, kuri yra arčiau pusiaujo, nes taip startuojančios raketos pradinis greitis horizontalia kryptimi sutampa su Žemės paviršiaus greičiu, o jis yra didžiausias ties pusiauju.
Jei pasiekiamas pradinis orbitinis greitis didesnis už pirmąjį kosminį greitį, objekto orbita yra elipsė – ir kuo šis greitis didesnis, tuo elipsė bus labiau ištęsta. Greitis, kai objektas pradeda skrieti atvira parabolės formos trajektorija, vadinamas paraboliniù, arba antrúoju, kòsminiu greičiù. Tokiu greičiu judantis objektas ištrūksta iš kosminio kūno traukos lauko (kartą nuo jo nutolęs atgal nebegrįžta), todėl šis greitis dar vadinamas pabėgimo greičiù. Kai orbitinis greitis didesnis už parabolinį, orbitos trajektorija yra hiperbolė (žr. 4.3.3 pav.).
Antràsis kòsminis (parabolinis, pabėgimo) greitis – mažiausias orbitinis greitis, kuris leidžia objektui ištrūkti iš kosminio kūno gravitacijos lauko.
Antrasis kosminis greitis yra apie 1,414 karto didesnis už pirmąjį kosminį greitį:
(4.3.2)
Apskritimas, elipsė, parabolė ir hiperbolė vadinamos kūgio pjūvio, arba antrõsios eilės, kreivėmis, nes jas galima gauti plokštuma įvairiais kampais kertant kūgį (4.3.4 pav.), o jų matematiniam aprašymui taikomos antrojo laipsnio funkcijos.
Kalbant apie kosminius skrydžius dar vartojamas terminas trečiàsis kòsminis greitis – tai mažiausias greitis, kurį įgijęs bet koks objektas – erdvėlaivis arba natūralus kosminis kūnas – gali ištrūkti iš Saulės sistemos traukos lauko (1 au atstumu nuo Saulės šis greitis lygus 42,1 km/s). Startuojant 200 km aukštyje nuo Žemės jos skriejimo kryptimi ir atsižvelgiant į Mėnulio gravitacijos poveikį trečiasis kosminis greitis Žemės atžvilgiu yra apie 16,6 km/s.
Orbitinį greitį bet kuriame orbitos taške galima apskaičiuoti remiantis mechãninės energijos tvermės dėsniu. Kai aplink M masės kūną skrieja m masės objektas, tai tokio objekto kinetinės (Ek) ir potencinės (Ep) energijos suma yra pastovus dydis:
čia a – objekto orbitos didysis pusašis; G – gravitacijos konstanta.
Pagal (4.3.3) formulę, kad nuotoliu r nuo centrinio kūno objekto greitis
Ši orbitinio greičio apskaičiavimo formulė vadinama νis-νiνa formule.
Jei centrinis kūnas – Saulė, o atstumai r ir a išreikšti astronominiais vienetais (au), tai
čia koeficientas 29,78 km/s – vidutinis Žemės orbitinis greitis.
Elipse skriejančio objekto didžiausias galimas įgyti potencinės energijos kiekis yra didesnis už galimą įgyti didžiausią kinetinės energijos kiekį (|Ek| < |Ep|), o skriejančio hiperbole – mažesnis (|Ek| > |Ep|). Parabolinės orbitos atveju abu energijos kiekiai yra vienodi (|Ek| = |Ep|).
Pirmasis kosminis greitis
Uždavinys. Apskaičiuokime, koks yra pirmasis kosminis greitis skriejant nuo Žemės.
Orbitų klasifikavimas
Pagal ekscentricitetą orbitos skirstomos į:
- apskritimines (e = 0);
- elipsines (0 < e < 1);
- parãbolines (e = 1);
- hiperbolines (e > 1);
- radiãlines (kai kūnas link kito kūno juda tiese).
Pagal judėjimo kryptį orbita gali būti:
- tiesióginė (progrãdinė), kai judama ta pačia kryptimi, kuria sukasi centrinis kūnas;
- atgalinė (retrogrãdinė), kai judama priešinga kryptimi, negu sukasi centrinis kūnas.
Dauguma dirbtinių ir natūralių palydovų Saulės sistemoje skrieja tiesiogine kryptimi.
Pagal orbitos plokštumos posvyrio kampą i išskiriamos dvi specialios orbitos:
- pòlinė (i = 90°) – statmena centrinio kūno pusiaujo plokštumai;
- pusiáujinė (i = 0°) – kai orbitos plokštuma sutampa su centrinio kūno pusiaujo plokštuma. Polinė orbita naudojama, kai reikia stebėti ir nuskenuoti visą kosminio kūno paviršių.
Pagal sinchronizaciją orbitos skirstomos į tokias:
- sinchròninė (jei centrinis kūnas Žemė, pridedama geo-) – kai palydovo sinodinis apskriejimo periodas sutampa su kūno apsisukimo aplink savo ašį žvaigždiniu periodu;
- stacionarióji – kai palydovas skrieja apskrita sinchronine orbita pusiaujo plokštumoje; toks palydovas tarsi kabo viename taške virš tos pačios apskriejamo kūno paviršiaus vietos (paprastai tokia orbita skrieja telekomunikaciniai palydovai);
- heliosinchròninė – kai poline orbita skriejantis palydovas atsiduria virš kokio nors paviršiaus taško tuo pačiu vietiniu sauliniu laiku.
Pagal pasiekiamą didžiausią aukštį dirbtinių Žemės palydovų (DŽP) orbitos skirstomos į:
- labai žemas (<400 km);
- žemas (<2000 km);
- vidutines (2000–35 786 km);
- aukštas (apogėjus >35 786 km).
Dauguma DŽP skrieja žemose orbitose.
Kai DŽP arba kosminiai zondai perskrenda iš vienos ilgalaikės orbitos į kitą, tokia orbita vadinama pérskridimo orbità. Paprastai tai būna Homano tipo orbita (žr. 4.4 posk.).
Pagal apskriejamą centrinį kūną orbita gali būti:
heliocentrinė – aplink Saulę, geocentrinė – aplink Žemę, selenocentrinė – aplink Mėnulį, hermeocentrinė – aplink Merkurijų, kytiracentrinė – aplink Venerą, areocentrinė – aplink Marsą, zenocentrinė – aplink Jupiterį, kronocentrinė – aplink Saturną, uranocentrinė – aplink Uraną, poseidonocentrinė – aplink Neptūną, hadocentrinė – aplink Plutoną.
Klausimai ir užduotys
- Kokios formos orbitomis gali skrieti kosminiai kūnai? Nuo ko tai priklauso?
- Kuria orbita (apskritimu, elipse, parabole ar hiperbole) iš Žemės skrendama į Mėnulį? Atsakymą paaiškinkite.
- Kometos orbitos didysis pusašis 17,737 au, o ekscentricitetas 0,96658. Per kiek metų kometa apskrieja Saulę? Kokiu greičiu ji skrieja, kai yra arčiausiai Saulės, ir kokiu, kai toliausiai nuo jos?
- Apskaičiuokite erdvėlaivio, kuris skrieja aplink 7,34 ⋅ 1022 kg masės ir 1737,4 km spindulio sferinį kūną, pirmąjį ir antrąjį kosminius greičius.
- Apskaičiuokite dirbtinio Žemės palydovo geostacionariosios orbitos aukštį nuo Žemės centro ir orbitinį greitį.