Naujos imperijos ir dinastijos iškilimas

Tačiau Otonas I nepasitenkino karaliaus titulu. Jis norėjo tapti imperatoriumi, kokiu daugiau nei prieš pusantro šimto metų, 800 m., buvo tapęs Karolis Didysis. Net ir po šitiek metų garsas apie Karolį Didįjį nebuvo išblėsęs ir imperijos idėja buvo gyva. Otonas I susidorojo su sunkumais, kuriuos jam kėlė įvairių jo valdomos valstybės sričių didikai, ir 962 m. įveikęs Alpes, lygiai kaip anksčiau Karolis Didysis, pasiekė Romą, o ten popiežiaus karūnuotas kaip imperatorius (2.2 pav.). Imperatorius buvo aukščiausias ir didžiausią įtaką turintis valdovas iš visų krikščioniškosios Europos monarchų (karalių ir kunigaikščių), o jo valdoma valstybė buvo imperija. Laikui bėgant ši valstybė buvo pradėta vadinti Šventąja Romos imperija (2.3 pav.). Ši imperija skyrėsi nuo senovės Ròmos impèrijos, žlugusios 476 m. po Kristaus gimimo. Tačiau Otonų dinastija siekė ją atkurti ir įsivaizdavo, kad tęsia senovės Romos imperinę tradiciją. Vis dėlto Šventoji Romos imperija buvo jau kita valstybė, kuri susikūrė kitoje teritorijoje ir gyvavo daug vėliau. O šventąja vadinta, nes krikščioniška ir esą palaiminta paties Dievo.

Taigi Otonas I atkūrė imperiją ir tapo monarchu, į kurį pagalbos ir užtarimo kreipdavosi ne tik pasaulietiniai valdovai, bet ir Romos popiežius bei aukštieji dvasininkai (vyskupai). Imperatoriaus titulas ir padėtis įpareigojo Otoną I rūpintis Bažnyčia ir plėsti krikščionių tikėjimą.

Imperatorius Otonas I ne tik rėmė bažnytinę organizaciją dovanodamas jai žemių, bet ir kliovėsi aukštaisiais dvasininkais ir abatais (vienuolynų vyresniaisiais) valdydamas Šventąją Romos imperiją. Siekdamas stiprinti Bažnyčią pačioje imperijoje ir plėsti krikščionių tikėjimą už jos ribų, 968 m. Šventosios Romos imperijos rytuose Otonas I įsteigė Magdeburgo arkivyskupiją. Į rytus nuo imperijos buvo daug pagonių genčių. Šioje rytų Europos dalyje pradėjo kurtis naujos valstybės. Imperatorius, kaip aukščiausias krikščioniškosios Europos pasaulietinis valdovas, jautė pareigą pakrikštyti pagonių gentis ir taip išplėsti savo galią.

Otono I pradėtus darbus tęsė jo sūnus Otonas II. Skleisdamas krikščionybę tarp pagonių genčių jis susidūrė su smarkiu pasipriešinimu, nes ši religija joms buvo svetima. Ko gero, su dar didesniu užsidegimu krikščionybės plėtros ėmėsi Otono I anūkas Otonas III. Jis Šventosios Romos imperijos valdovu tapo po savo tėvo Otono II mirties 983 metais, būdamas vos trejų metų amžiaus. Todėl imperiją į savo rankas perėmė ir kiek daugiau nei dešimt metų valdė jo senelė Adelhaida ir motina Teofana, Bizantijos imperatoriaus duktė, Bizantijos princesė (2.4 pav.). Tik sulaukęs kiek brandesnio amžiaus, keturiolikmetis Otonas III 994 m. susigrąžino valdymą iš savo senelės ir mamos. Taigi valdovu tapo būdamas labai jaunas, todėl didžiulis garbės troškimas vargu ar derėjo prie jo amžiaus. Nors Otonas III valdė trumpai (mirė 1002 m.), jis neapsiribojo imperatoriaus garbe bei galia ir savo pagrindine užduotimi laikė krikščionybės plėtrą į aplinkinius kraštus, visų pirma į rytus nuo imperijos plytinčias teritorijas.

996 m., būdamas vos šešiolikos metų, Otonas III nukeliavo į Romą kaip Šventosios Romos imperijos valdovas. Čia Romos popiežius Grigalius V karūnavo jį kaip imperatorių. Jau žinote, kad žygis į Romą ir karūnacija šiame mieste reiškė aukščiausią, visišką valdovo pripažinimą ir imperatoriui suteikė išskirtinę galią. Kaip ir ankstesni imperatoriai, pradedant Karoliu Didžiuoju, per savo valdymą Otonas III daug laiko skyrė Bažnyčiai stiprinti. Bažnyčios stiprinimas ir globa buvo bene svarbiausia krikščioniškojo valdovo, ypač imperatoriaus, priedermė. Viena pagrindinių priemonių Bažnyčiai remti buvo žemių, turto ir įvairių išteklių dovanojimas. Dovanos konkrečioms bažnyčioms ir vienuolynams suteikė ne tik materialinę gerovę, bet ir ypatingą imperatoriaus apsaugą (B šaltinis). O Bažnyčios hierarchai – aukštas pareigas einantys dvasininkai – savo ruožtu rėmė valdovą ir padėjo jam išsaugoti įtaką įvairioms imperijos žemėms (2.5 pav.).

Artėjo tūkstantieji metai. Ši data buvo labai svarbi krikščionims. Vieniems ji reiškė, kad praėjo tūkstantis metų nuo Kristaus gimimo. Kiti manė, kad artinasi Paskutinio teismo diena, kai Dievas teis visus žmones. Todėl Otonas III nusprendė keliauti į tuos Europos kraštus, kur krikščionių tikėjimas buvo labai silpnas, kur jo senelio ir tėvo pastangomis buvo pradėtos christianizacijos misijos – tam tikros ekspedicijos, kuriose paprastai dalyvavo vienuoliai, dvasininkai. Jie keliavo į pagonių kraštus ir skleidė mokymą apie vieną visagalį Dievą. Jų tikslas buvo patraukti žmones į krikščionybę ir kurti bažnyčias. Šie kraštai, į kuriuos buvo rengiamos christianizacijos misijos, plytėjo į šiaurę ir į rytus nuo Šventosios Romos imperijos (C šaltinis, 2.6 pav.). Otonas III norėjo nuvykti į tuos kraštus kaip piligrimas ir aplankyti vyskupo misionieriaus šv. Adalberto Prahiškio kapą. Šis šventasis 997 m. per misiją prūsų genčių žemėse buvo nužudytas vietinių, garbinusių gamtos objektus bei reiškinius ir nenorėjusių priimti jo skleidžiamo krikščionių tikėjimo tiesų.

1000 m. Lénkijos mieste Gniezne įvyko imperatoriaus Otono III ir Lenkijos kunigaikščio Boleslovo Narsiojo susitikimas. Tai buvo išskirtinis įvykis, nes imperatorius atvyko pas žemesnės padėties valdovą. Šia kelione Otonas III parodė savo imperatorišką galią besikuriančiai krikščioniškajai Europos valstybei ir pasirūpino Bažnyčios ir jos skelbiamo krikščionių tikėjimo stiprinimu.

Taigi, ne tik Otono III, bet ir jo tėvo bei senelio vykdyta krikščionybės plėtra turėjo didelę įtaką Europos politinei ir kultūrinei raidai. Kaip matysime toliau, su šia imperatorių Otonų veikla tiesiogiai susijęs ir naujų krikščioniškųjų valstybių kūrimas.

Otonų dinastijai pavyko atgaivinti ir išsaugoti imperijos idėją. Ji atkūrė imperiją kaip aukščiausią Europoje politinę organizaciją. Imperatoriaus titulas reiškė, kad imperatorius yra aukščiausias monarchas ir jam turi paklusti visi Europos krikščioniškųjų šalių monarchai, tiek karaliai, tiek ir kunigaikščiai. X a. viduryje imperatoriaus titulas buvo ne tik politinis dalykas. Imperatorius įsipareigojo saugoti ir globoti Bažnyčią. Jo priedermė buvo skleisti tikėjimą ir Bažnyčios mokymą, rūpintis kuriamomis bažnytinėmis institucijomis (vyskupijomis). Todėl valdant Otonų dinastijai prasidėjo smarki krikščionybės plėtra rytų Europoje.

Otonų sukurta Šventoji Romos imperija buvo įvairiakalbė, nors didžiąją jos teritorijos dalį sudarė žemės, kurių gyventojai kalbėjo vokiškai. Net ir tada, kai XI a. pradžioje Otonų dinastija nutrūko, nes nepaliko vyriškosios lyties įpėdinių, imperijos idėja tebegyvavo. Ją palaikė vėlesnių Šventosios Romos imperijos dinastijų – Salijų ir Štaufenų – palikuonys. Jie perėmė žemes, kurias anksčiau valdė Otonai. Tais laikais buvo įprasta, kad viena dinastija keitė kitą, ir dažniausiai naujoji buvo kraujo ryšiais susijusi su ankstesniąja. Šios dvi imperatorių dinastijos XI–XIII a. stengėsi išsaugoti tvirtą imperatoriaus kaip galingiausio Europoje pasaulietinio valdovo padėtį. Jų suvokimu, į imperatorių turėjo kreiptis užtarimo ir pagalbos Europos karaliai, kunigaikščiai ir net Romos popiežius. Valdant Salijų ir Štaufenų dinastijoms galutinai susiformavo Šventosios Romos imperijos herbas – erelis (2.7 pav.). Jis išreiškė imperatoriaus valdžios kilnumą, didybę ir jėgą. Šis erelio ženklas su tam tikrais per laiką įvykusiais pakitimais ir šiandien yra Vokieti̇̀jos Federãcinės Respùblikos herbas.