Monarchijų Vakarų Europoje kūrimasis

Šiandien Anglijos ir Prancūzijos valstybių politinė santvarka yra skirtinga. Anglija yra konstitucinė monarchija, Prancūzija – respublika. O Viduramžiais jos abi buvo monarchijos. Šiandien jos artimos sąjungininkės. O Viduramžiais dešimtmečiais tarpusavyje kariavo dėl teritorijų ir galios.

Viduramžių Europos valstybės kūrėsi skirtingomis aplinkybėmis. Štai Prancūzijos karalystė pradėjo kurtis teritorijoje, kurioje po 843 m. Verdeno sutarties gyvavo Vakarų Frankų karalystė (3.1 pav.). Karolingų giminei praradus galią bei įtaką ir negaunant krašto kilmingųjų paramos, iškilo klausimas, kas taps karaliumi ir valdys valstybę. Tokios garbės ir galios siekiančiųjų buvo nemažai. Tačiau karaliumi galėjo tapti tik kilmingas šalininkų remiamas didikas. Apskritai kuriantis Viduramžių Europos valstybei esminį vaidmenį atliko galingo valdovo iš didikų luomo iškilimas ir jo pradėtos dinastijos įsitvirtinimas.

Iškilti pavyko kunigaikščiui Hiugui Kapetui. 987 m. didikai ir kunigaikščiai jį išrinko Prancūzijos karaliumi. Hiugas Kapetas davė pradžią Kapetingų dinastijai, kuri daugiau nei 300 metų valdė Prancūziją. Šios dinastijos pirmtakai buvo žinomi nuo Merovingų ir Karolingų laikų. VII–VIII a. jie turėjo žemių, buvo grafai, aukšti pareigūnai ir netgi giminiavosi su Karolingais. Taigi ši dinastija neatsirado iš nieko, savo galią ji didino kelis šimtmečius. Vis dėlto dinastijos vardas – Kapetingai – sietinas ne su dinastijos pirmtakais, bet su karaliumi Hiugu Kapetu. Manoma, kad kilmės prievardis Kapetingai gali būti kilęs iš lotynų kalbos žodžio caput (galva) ir reikšti vadą, valdovą. Vis dėlto Kapetingų dinastijai įsitvirtinti Prancūzijos karaliaus soste buvo nelengva, nes Hiugo Kapeto domenas – tiesiogiai jam priklausančios valdos, valdomos žemės plotai – buvo nedidelis ir driekėsi tik aplink Parỹžių ir šalia jo plytinčiose teritorijose (3.1 pav.). Daug didesnes kunigaikštystes valdė Akvitanijos, Burgundijos, Bretanės ir Normandijos kunigaikščiai.

Kodėl Hiugui Kapetui pavyko tapti Prancūzijos karaliumi? Kapetingai išsiskyrė iš kitų galingų kilmingųjų tuo, kad valdė Paryžių ir jo apylinkes. Šis miestas jau nuo Merovingų laikų (VI a.) buvo viena svarbiausių valdovo būstinių. Be to, Kapetingus siejo kraujo ryšiai su Karolingais. Šis ryšys jiems suteikė ypatingą simbolinę reikšmę. Taip pat Hiugą Kapetą rėmė labai įtakingas dvasininkas – Reimso arkivyskupas. Tais laikais Reimsas buvo itin svarbi vieta. Juk čia buvo pakrikštytas Chlodvigas ir Reimso katedra buvo betampanti ir ilgainiui tapo karalių karūnavimo vieta.

Kai tik Hiugas Kapetas tapo karaliumi, ėmėsi itin svarbaus tais laikais reikalo: pasirūpino, kad jo sūnų Robertą karūnuotų kaip būsimą karalių. Taip buvo sukurta pirmagimystės teisė – papročių nustatyta tradicija. Ji reiškė, kad po valdovo mirties teisę tapti karaliumi turi jo vyriausias sūnus. Dažnai karalius dar gyvas būdamas pasirūpindavo, kad jo sūnų karūnuotų kaip būsimą karalių. Tai turėjo užtikrinti sosto paveldimumą (3.2 pav.).

Per du šimtus metų Kapetingų dinastijai pavyko įsitvirtinti Prancūzijoje. Tai suteikė tam tikrą stabilumą, pastovumą ir tęstinumą. Juk Viduramžiais su valdovu ir valdančiąja dinastija pirmiausia sieta pati valstybė. 1181 m. Pilypas II Augustas (3.3 pav.) dokumentuose pradėjo tituluotis ne frankų karaliumi, kaip jo pirmtakai, bet Prancūzijos karaliumi. Vadinasi, vis aiškiau buvo suvokiama, kad karalystė yra ne tik valdomi žmonės, tam tikra tradiciškai vadinama frankų gentis, bet ir teritorija. Taigi frankų genties ir Prancūzijos (France), kaip teritorijos ir valstybės, pavadinimai tiesiogiai susiję. Šis pokytis dokumentuose ir vartojamuose pavadinimuose liudijo, kad karaliaus galia išaugo. Tačiau šią galią, taigi, ir valdžią jam pavyko pasiekti ne tik palaužiant nepaklusniuosius ir slopinant pasipriešinimus, bet ir susitariant su atskirų regionų kilmingųjų giminėmis. Prieš priimdamas šaliai svarbius sprendimus, karalius sušaukdavo galingiausius visos šalies didikus pasitarti. Šie karaliaus ir didikų pasitarimai, tapę bendrais suvažiavimais, ilgainiui virto reguliariai šaukiama institucija. Tai reiškė, kad karalius ir didikai bendradarbiavo. Esama datos, nuo kurios pradėtà skaičiuoti bendrų karaliaus ir didikų suvažiavimų istorija.

1302 m. Prancūzijos karalius Pilypas IV Gražusis pirmą kartą sušaukė didelį susirinkimą valstybės reikalams spręsti (A šaltinis). Nuo tų metų skaičiuojama Generalinių luomų istorija ir parlamentarizmo Prancūzijoje pradžia. Parlamentarizmą galima suvokti kaip reiškinį, kai susirinkę visuomenei, atskiroms jos grupėms atstovaujantys deputatai ir sprendžia bendrus reikalus (mokesčių klausimus, įstatymus, karo sunkumus). Taigi Generalinių luomų institucija reiškė, kad Prancūzijos monarchas, nors ir buvo valstybės valdovas, priimamus sprendimus turėjo kuo išsamiau suderinti su trimis luomais – didžiausiomis karalystės visuomenės grupėmis ir jų atstovais. Vieną iš šių grupių sudarė dvasininkai. Kitai priklausė kilmingieji: kunigaikščiai, grafai ir kiti didikai. O pačią didžiausią grupę sudarė miestiečiai ir pirkliai. Prancūzijoje pradėjo kurtis tradicija reikšmingus valstybei sprendimus, susijusius su mokesčiais, karo reikalais ar svarbiais diplomatiniais uždaviniais, priimti karaliui su šaukus trijų luomų atstovus. Be šios XIV a. pradžioje įsteigtos institucijos neįsivaizduojama tolesnė Prancūzijos kaip valstybės raida.

XII a. viduryje, po kelis šimtmečius trukusių kovų ir neramumų, Anglijoje įsitvirtino Plantagenetų dinastija (3.4 pav.). Šios dinastijos vardo kilmė nėra aiški. Remiantis paplitusia, tačiau gana vėlyva XV a. legenda, šios dinastijos pradininko tėvas, gyvenęs XII a. pirmoje pusėje, kepurėje nešiojo geltoną prožirnio žiedą (lot. planta – augalas, genista – prožirnis). Plantagenetų dinastijai pradžią davė Henrikas II (3.5 pav., B šaltinis). 1154 m. tapęs Anglijos karaliumi, jis ėmėsi sudėtingų ir ilgalaikių darbų – vienyti ir stiprinti karalystę.

Tais laikais Anglijos karalystėje dažnai kildavo nesutarimų, dėl galios tarpusavyje kovojo didikų, baronų šeimos. Per tokius nesutarimus labiausiai kentėjo valstiečiai, moterys ir vaikai. Sunku buvo krašte užtikrinti taiką ir teisingumą. Tai matydamas Henrikas II pradėjo stiprinti karaliaus valdžią. Pirmiausia jis stengėsi nepaklusnius karalystės žemių didikus pažaboti jėga arba susitarti su jais ir įgyti jų paramą. Suvokdamas, jog valdovas atsakingas už taiką ir teisingumą karalystėje, Henrikas II pasirūpino, kad būtų surašyti visai karalystei galiojantys įstatymai. Jais vadovautis privalėjo karaliui pavaldūs pareigūnai ir teisėjai. Visiems gyventojams galiojantys įstatymai turėjo garantuoti karalystėje taiką ir teisingumą.

XII a. antroje pusėje Henriko II valdoma Anglijos karalystė pasižymėjo išskirtine galia. Kadangi Henrikas II buvo kilęs iš žemyno, prancūzakalbių žemių, tapęs Anglijos karaliumi valdė ne tik didžiąją dalį salyno, bet ir dideles teritorijas žemyne, kur savo įtaką siekė išplėsti ir karalystę sustiprinti Prancūzijos karalius. Dėl šių Anglijos karaliui priklausančių žemių tarp Anglijos ir Prancūzijos karalysčių XIII a. pradžioje kilę karai tęsis ir XIV–XV amžiuje. Netrukus juos aptarsime.

Viduramžiais buvo įsivaizduojama, kad esama tvarka žemėje yra Dievo valios išraiška. Ką tai reiškia? Tais laikais vyravo supratimas, kad karalius valdžią gauna iš Dievo, o vienas iš valdančiosios dinastijos narių dėl savo kilmės ir ypatingos padėties turi išskirtinę teisę paveldėti sostą ir tapti valstybės valdovu. Buvo įsivaizduojama, kad jei danguje yra vienas visagalis Dievas, tai ir valstybėje yra vienas valdovas.

Tačiau karalius nebuvo visagalis ir tai ypač išryškėdavo per krizes ir neramumus. Būtent tada šalį sukrėsdavo svarbūs, esminiai įvykiai, kurie padarydavo didelę įtaką jos raidai. Tokios aplinkybės XIII a. pradžioje susiklostė ir Anglijoje karaliui Jonui Bežemiui siekiant susigrąžinti savo tėvo Henriko II žemyne valdytas žemes. Šios didelės teritorijos buvo prarastos stiprėjant minėtajai Kapetingų dinastijai, kai Prancūzijos karalius Pilypas II Augustas įtvirtino jose savo valdžią, taip dar labiau sustiprindamas savo galią ir įtaką. Anglijos karaliaus Jono Bežemio užmojai patyrė nesėkmę. Jis prarado buvusias Plantagenetų valdas žemyne, o keli Prancūzijos karaliui pralaimėti mūšiai susilpnino jo kaip valdovo autoritetą. Siekdamas išsaugoti valdžią, Jonas Bežemis buvo priverstas juo nepatenkintiems Anglijos didikams padaryti daug nuolaidų ir suteikti laisvių bei teisių, kurios anksčiau buvo apribotos. Beje, Bežemiu jis buvo vadinamas ne todėl, kad prarado daug Anglijai priklausiusių žemyno žemių, bet todėl, kad jam kaip jauniausiam sūnui buvo numatytos mažos valdos. Vis dėlto Jono Bežemio valdymas, regis, atitinka jam suteiktą prievardį.

Po patirtų nesėkmių žemyne karalius Jonas Bežemis, verčiamas Anglijos baronų ir kunigaikščių, 1215 m. išleido karaliaus valdžią apribojantį raštą, vadinamąją Didžiąją laisvių chartiją (lot. Magna Carta) (C šaltinis, 3.6 pav.). Šiuo raštu karalius pažadėjo suteikti visišką laisvę Bažnyčiai. Iki tol jis kišosi į Bažnyčios reikalus siekdamas ją valdyti. Taip pat buvo suteikta daugiau teisių ir laisvių Anglijos kilmingiesiems, didikams. Anglijos karalius įsipareigojo sušaukti Anglijos didikų ir aukštųjų dvasininkų susirinkimą, prieš priimdamas svarbius sprendimus. Šie svarbūs sprendimai paprastai buvo susiję su mokesčiais, karais ir taika. Juk būtent kilmingųjų pareiga buvo atlikti karo tarnybą.

Paskelbus Didžiąją laisvių chartiją, Anglijos karaliaus ir didikų susirinkimo priimti sprendimai įgydavo įstatymo galią ir turėjo galioti visoje karalystėje. Šis dokumentas davė pradžią angliškajam parlamentui. Būtent parlamentas taps ta institucija, kuri lemtingais Anglijos istorijos momentais neleis karaliui savivaliauti ir būti aukščiau įstatymo.

Viduramžiais tarp Anglijos ir Prancūzijos būta daug nesutarimų. XII a. antroje pusėje Plantagenetų dinastija valdė dideles teritorijas Europos žemyne (dab. šiaurės vakarų Prancūzija), nes jos pradininkas Henrikas II buvo kilęs iš prancūzakalbių žemyno žemių ir valdė teritorijas ne tik salyne, bet ir žemyne. Maža to, jis buvo vedęs Eleonorą Akvitanietę – Akvitanijos kunigaikštystės kunigaikštytę. Todėl jam, kaip sutuoktiniui, atiteko ir Eleonoros Akvitanietės valdos. Taigi XII a. antroje pusėje Plantagenetai valdė ir kai kai kurias prancūzakalbių gyventojų teritorijas žemyninėje Europos dalyje. Dėl šių valdų ir su jomis susijusių monarchų siekių tarp Prancūzijos ir Anglijos iki pat XV a. vyko daug karų (3.7 pav.). Vieną iš jų trumpai aptarėme, jis įvyko XIII a. pradžioje (3.8 pav.). Po jo Anglija neteko daug žemyno teritorijų. Tačiau dar didesnis karas tarp dviejų karalysčių įsiplieskė XIV a. pirmoje pusėje ir truko daugiau nei šimtą metų (1337–1453). Šis karas vadinamas Šimtamečiu karu.

Šis karas kilo, kai išmirė Kapetingų dinastija, tiksliau, kai neliko nė vieno tiesioginio Kapetingų dinastijos vyriškosios lyties palikuonio. Pretenzijas į Prancūzijos karaliaus sostą pareiškė Anglijos karalius – jis buvo Kapetingų dinastijos palikuonės Izabelės Prancūzės sūnus. Tačiau Prancūzijos kilmingieji išsirinko kitą netiesioginį Kapetingų dinastijos narį – Pilypą VI Valua. Jis davė pradžią naujai Prancūzijos karalių – Valua – dinastijai. Nesutarimas dėl Prancūzijos karaliaus sosto virto permainingais ginkluotais susidūrimais, kurie truko net kelis šimtmečius. Išskirtinį vaidmenį šioje dviejų karalysčių nesantaikoje atliko iš kaimo kilusi paprasta mergina – Žana dʼArk. Įkvėpta balsų galvoje, liepiančių jai išgelbėti Prancūziją nuo Anglijos ir jos nešamų negandų, ji kreipėsi į Prancūzijos sosto paveldėtoją, būsimą karalių Karolį VII. Šis ją išklausė ir jai pavedė savo kariuomenę vesti prieš tuo metu Orleano pilį apgulusius anglus. Savo užsidegimu įkvėpusi karius ji sugebėjo išvaduoti Orleaną ir pasiekti daugiau pergalių. Šie įvykiai paskatino nacionalinį prancūzų pakilimą ir tapo Šimtamečio karo lūžiu. O Žana dʼArk tapo nacionaline didvyre ir buvo pradėta vadinti Orleano mergele.

Praėjus dviem dešimtmečiams po Žanos dʼArk žygdarbio, jis buvo suvoktas kaip stebuklas, Prancūziją Šimtamečiame kare galiausiai lydėjo sėkmė. XV a. viduryje ji sugebėjo užimti prancūzakalbes žemes, kurias ilgą laiką valdė anglai. Per šį dviejų monarchijų nesutarimų laikotarpį įvyko svarbių karinių ir socialinių pokyčių. Mūšio lauke gana plačiai pradėtos naudoti tokios to meto technikos naujovės kaip artilerija ir šaunamieji ginklai. Tačiau svarbiau buvo tai, kad per šias kovas pradėjo formuotis ir teritorijų kontūrus įgavo dvi Vakarų Europos valstybės: Prancūzija ir Anglija. O šių valstybių herbai kilo būtent iš Kapetingų ir Plantagenetų dinastijų laikų ir jų naudotų ženklų: lelijų ir liūtų (3.4 ir 3.9 pav.).