B
- Benefı̇̀cija – valdovo Bažnyčiai (dvasininkams) dovanotos žemės valdos ar kitas turtas.
- Bùlė – viešas Romos popiežiaus raštas svarbiu reikalu. Bule Romos popiežius skelbė kryžiaus žygius, kvietė į kovą su eretikais ir steigė universitetus.
C
- Cèchas – Viduramžių amatininkų susivienijimas (korporacija), profesinė bendruomenė. Cechus steigė atskirų sričių amatininkai (duonkepiai, račiai, stikliai ir kt.). Cecho paskirtis – narių savitarpio pagalba, konkurencijos ribojimas, amato ir jo taisyklių perdavimas (mokymasis).
D
- Dešimtı̇̀nė – valstiečio mokestis (natūrinis ar piniginis) Bažnyčiai, jį sudarė dešimtoji valstiečio ūkio metinių pajamų dalis.
F
- Feòdas – žemės valda, kurią Viduramžiais senjoras vasalui suteikdavo už karinę tarnybą ir ištikimybę.
G
- Gı̇̀ldija – Viduramžių pirklių susivienijimas, profesinė bendrija. Tokio susivienijimo tikslas buvo ginti savo narių interesus, plėtoti susivienijimo veiklą ir įtaką. Viena garsiausių Viduramžių pirklių gildijų – miestų prekybos sąjunga Hanza.
- Gòtika – architektūros ir dailės stilius, XII–XV a. vyravęs Europoje. Jai būdingos smailėjančios arkos, statinio aukštumas, lengvumas, dideli langai, vitražai, šviesos žaismas statinio viduje. Pagrindiniai konstrukciniai elementai – kontraforsai ir arkbutanai.
I
- Islãmas – monoteistinė religija, kilusi VII a. pradžioje Arabijos pusiasalyje. Jos pradininkas pranašas Mahometas.
K
- Kalifãtas – VII a. susikūrusi islamiška valstybė. Ją valdė kalifas, savo rankose sutelkęs didžiulę, beveik neribotą, pasaulietinę ir religinę valdžią.
- Kãtedra – vyskupijos centro katalikų bažnyčia, vyskupo būstinė. Katedra buvo svarbiausia apylinkių, aplink ją gyvavusių parapijų, – visos vyskupijos bažnyčia.
- Krònika – Viduramžių pasakojimas, kuriame chronologine tvarka aprašomi įvykiai. Kronikoje paprastai buvo rašoma apie svarbius politinius įvykius, karus, valdovų žygius, įstabius gamtos reiškinius, nelaimes. Kronikos yra vienos iš svarbiausių istorijos šaltinių.
L
- Lãžas – neatlyginamas valstiečių darbas kilmingųjų ir dvasininkų žemėse.
- Lúomas – visuomenės grupė, išskiriama pagal kilmę, turimas teises ir einamas pareigas. Luomas buvo paveldimas, gaunamas gimstant. Viduramžiais buvo trys pagrindiniai luomai: dvasininkų, kilmingųjų ir valstiečių. XI–XII a. pradėjo formuotis dar viena visuomenės grupė – miestiečiai.
M
- Mãgdeburgo téisė – miesto savivaldos teisė. Pavadinimas kilo iš Magdeburgo miesto vardo. Nuo XII a. pabaigos ši teisė išplito Vidurio Rytų Europoje.
- Mečètė – islamo religijos maldos namai.
- Medievı̇̀stika – istorijos mokslo šaka, tirianti Viduramžius. Istorikai, tiriantys Viduramžiais sukurtus tekstus, daiktinius ir vaizdinius istorijos šaltinius, vadinami medievistais.
P
- Pontı̇̀fikas – Katalikų bažnyčios vadovas, Romos popiežius.
- Privilègija – valdovo išduotas dokumentas, kuriuo dvasininkams, kilmingiesiems ar miestiečiams buvo suteikiamos tam tikros teisės ir laisvės.
R
- Rı̇̀terių kultūrà – Viduramžių kilmingųjų pasaulietinės literatūros, renginių ir gyvenimo būdo visuma. Išraiškingiausi šios XII–XV a. klestėjusios kultūros elementai buvo riterių romanai ir riterių turnyrai.
- Romãnika, romãninis stı̇̀lius – dailės ir architektūros stilius, X–XII a. vyravęs Europoje. Jai būdingos masyvios sienos, pusapskričiai langai, minimali puošyba.
S
- Schizmà – 1054 m. įvykęs krikščionių skilimas į Romos katalikus ir Konstantinopolio stačiatikius (ortodoksus). Per schizmą Bažnyčia galutinai pasidalijo į Romos katalikų bažnyčią ir Konstantinopolio stačiatikių bažnyčią.
- Senjòras – kilmingas asmuo, valdęs žemesnės kilmės asmenis, kuriems už ištikimybę ir tarnybą suteikdavęs žemės (feodų) ar kitų dovanų.
- Stačiatikýbė – krikščionių Bažnyčios mokymas, išpažįstantis vieną triasmenį Dievą. Galutinai katalikybė ir stačiatikybė atsiskyrė XI a. viduryje. Priešingai negu katalikybė, teigianti, kad Šventoji Dvasia kyla iš Tėvo ir Sūnaus, stačiatikybė pripažįsta, jog Šventoji Dvasia kyla tik iš Tėvo. Skiriasi stačiatikybės ir katalikybės pamaldos, tradicijos, architektūros ir dailės bruožai.
T
- Teològija – mokslas apie Dievą, Bažnyčios mokymą ir religiją. Viduramžiais teologija siekė protu pagrįsti Dievo buvimą. Garsiausias Viduramžių teologas – šv. Tomas Akvinietis.
V
- Vasãlas – kilmingas asmuo, prisiekęs savo senjorui ištikimai tarnauti ir įsipareigojęs ginklu padėti jam kovoti. Už tai senjoras jam atsilygindavo žemės valda (feodu) ar kitomis dovanomis.
- Vienuolijà – vienuolių dvasininkų bendruomenė, kurią sieja tam tikros griežtos taisyklės (regula), gyvenimo būdas, drausmė. Garsiausios ir gausiausios Viduramžių vienuolijos buvo benediktinai, dominikonai ir pranciškonai.
- Výskupas – aukštas Katalikų bažnyčios dvasininkas, vadovaujantis vyskupijai. Jo būstinė – katedra – svarbiausia vyskupijos bažnyčia.
- Service provided by UAB "Biznio mašinų kompanija" and "Star Cloud OÜ"