Bažnyčios sunkumai: popiežiaus nesutarimai su patriarchu ir imperatoriumi

Prieš šimtmečius vykusių nesutarimų padarinius galime pastebėti ir šiandien. Puikiai žinome, kad šiandien yra aiški katalikų ir stačiatikių kultūrų skirtis. Ši skirtis nėra nauja. Ji atsirado dar Viduramžiais. Žvelgdami į Europos religijų žemėlapį galime pastebėti tą ribą tarp katalikų ir stačiatikių. Taip pat galime pastebėti ir dar vieną Viduramžiais atsiradusią skirtį – Vakarų pasaulio visuomenėse aiškiai atskirta pasaulietinė valdžia nuo dvasinės. Tokiai svarbiai Bažnyčios ir pasaulietinės valdžios skirčiai didelę įtaką turėjo Viduramžių įvykiai.

Europoje krikščionybė vis plačiau sklido. Krikščionybės sklaida reiškė, kad Bažnyčia visuomenei darė vis didesnę įtaką. Tačiau Bažnyčia buvo didelė ir tik pradėjusi įgauti pavidalą institucija. Jai atstovaujantys dvasininkai plačiai pasklido po Viduržemio jūros regioną, Vakarų Aziją ir Europą. Todėl nenuostabu, kad Bažnyčioje tarp aukštųjų dvasininkų ir intelektualų kilo nesutarimų ir ginčų dėl tikėjimo ir organizacinių dalykų. Juk kiekvienas, vadovavęs Bažnyčiai ir rūpinęsis jos veikla, turėjo savo supratimą, kokia ji turi būti. Taigi Bažnyčia tapo itin didelė, o dvasininkai ir tikintieji buvo plačiai pasklidę po skirtingų kultūrų regionus.

XI a. Bažnyčia susidūrė su dviem pagrindiniais sunkumais. Pirmojo užuomazgos glūdėjo tolimoje praeityje. Prisiminkime, kad 395 m. Romos imperija skilo į Vakarų Romos ir Rytų Romos (Bizantijos) imperijas. Vienos sostinė buvo Romà, kitos ‒ Konstantinòpolis. Abiejuose miestuose rezidavo aukščiausi Bažnyčios hierarchai: Romos popiežius ir Konstantinopolio patriarchas (sen. gr. patriarchēs – protėvis, giminės pradininkas). Roma ir Konstantinopolis buvo laikomi svarbiausiais krikščionybės miestais, todėl juose reziduojantys aukščiausi Bažnyčios dvasininkai buvo vertinami kaip turintys didžiausią autoritetą. Laikui bėgant, ypač vėliau, kai 476 m. žlugo Vakarų Romos imperija, skirtis tarp Romos popiežiaus Vakarų Europoje ir Konstantinopolio patriarcho Bizantijoje gilėjo. Romos popiežius ir Konstantinopolio patriarchas pradėjo vis labiau nesutarti ne tik dėl sudėtingų religinių ir kultūrinių dalykų, bet ir dėl galios bei viršenybės. Galiausiai ši gilėjanti skirtis tapo neperžengiama praraja tarp Romos ir Konstantinopolio, tarp Vakarų ir Rytų. Pažvelkime atidžiau į šiuos per šimtmečius susidariusius skirtumus.

Vakarų Romos imperijoje oficialioji kalba buvo lotynų, o Bizantijoje ‒ graikų. Šios kalbos buvo pagrindinės rašto kalbos, jomis buvo rašomi įvairūs valstybių dokumentai, kuriami grožinės ir mokslinės literatūros tekstai. Atitinkamai ir Romos popiežiaus raštai bei laiškai buvo rengiami lotynų kalba, o Konstantinopolio patriarcho – graikų. Taigi formavosi dvi atskirtos kultūros – lotyniškoji ir graikiškoji. Be kalbinių skirtumų, radosi ir religinių. Jie pasireiškė tiek mene, tiek ir architektūroje, skirtingai vaizduojant garbinamą Dievą (9.1 pav.). Maža to, Romos popiežius ir Konstantinopolio patriarchas savarankiškai ėmėsi skleisti krikščionybę gretimose šalyse. Jau žinote, kad nuo VI–VII a. Vakarų Europoje buvo pradėtos rengti christianizacijos misijos. Plintanti krikščionybė Europoje pasiekė ir žemyno rytų regionus. Romos popiežius pradėjo save suvokti kaip aukščiausią krikščioniškojo pasaulio dvasinį vadovą, o Romą kaip svarbiausią šio pasaulio miestą. Savo ruožtu Konstantinopolio patriarchas rengė christianizacijos misijas į vakarus nuo Bizantijos imperijos. Iš Konstantinopolio plintanti krikščionybė įsitvirtino Balkanų pusiasalyje, X a. pabaigoje – Kı̇̀jevo Rusiojè. Todėl jau XI a. Europoje skirtis tarp Vakarų katalikiškosios ir Rytų stačiatikiškosios krikščionybės tapo akivaizdi. Didžiojoje Europos dalyje gyveno katalikai, jiems vadovavo Romos popiežius, o Europos rytuose ir Bizantijoje – stačiatikiai (9.2 pav.).

Nors Romos pontı̇̀fikas (popiežius) ir Konstantinopolio patriarchas šimtmečius palaikė ryšius ir susirašinėjo, tačiau sunkiai rado bendrą kalbą. Tai lėmė ne tik skirtingos kalbos. Dažnai popiežius ir patriarchas nesutardavo dėl įvairių religinių ir bažnytinių dalykų. Pavyzdžiui, Vakarų Europoje vis dažniau buvo keliamas reikalavimas, kad katalikų dvasininkai laikytųsi celibato (lot. caelebs – nevedęs, vienišas), taigi nesituoktų ir apskritai neturėtų jokių intymių santykių. O stačiatikių dvasininkai turėjo teisę tuoktis. Tačiau svarbiausias ginčas kilo dėl pamatinių religinių (teologinių) dalykų. Tiek katalikai, tiek stačiatikiai pripažino, bent jau nuo IV amžiaus, kad Dievas yra triasmenis. Jį sudaro Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia. Ši Trejybė vadinama Švenčiausiąja Trejybe. Tačiau katalikai teigia, kad Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia yra lygūs ir Šventoji Dvasia kyla ne tik iš Tėvo, bet ir iš Sūnaus. O stačiatikiai aiškina, kad Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia nėra lygūs, Tėvas aukštesnis už Sūnų ir Šventoji Dvasia kyla tik iš Tėvo. Be šio sudėtingo ginčo, visada kybojo klausimas, kas aukščiausias krikščionių Bažnyčios vadovas – popiežius ar patriarchas. Šie ir kiti bažnytiniai ir religiniai nesutarimai pasiekė viršūnę XI a. viduryje. Tuo metu Romos popiežius sustiprėjo ir įgavo dar didesnį autoritetą. 1054 m. popiežius Leonas IX patriarchui Mykolui I Kerularijui parašė laišką. Jame apkaltino patriarchą katalikai stačiatikiai musulmonai dėl Bažnyčios nesutarimų, jai daromų skriaudų ir pabrėžė Romos popiežiaus viršenybę prieš Konstantinopolio patriarchą (A šaltinis, 9.3 pav.). Konstantinopolio patriarchas su tuo nesutiko.

Tais pačiais metais popiežius Leonas IX išleido popiežiaus bùlę – išskirtinės svarbos raštą, kuriame pasisako dėl itin reikšmingų dalykų. Šia bule popiežius Leonas IX ekskomunikavo (lot. excommunico – pašalinu iš bendruomenės) Konstantinopolio patriarchą Mykolą I Kerularijų. Ekskomunika – aukščiausia religinė bausmė, kai asmuo pašalinamas iš Bažnyčios, suvokiamos kaip tikinčiųjų bendruomenės. Viduramžiais ir vėliau šią priemonę popiežiai dažnai naudojo nusižengusiesiems religiniuose, tikėjimo dalykuose nubausti. Savo ruožtu Konstantinopolio patriarchas padarė tą patį Romos popiežiui. Taigi vienas kitą atskyrė nuo tikinčiųjų bendruomenės ir abu liko vadovauti. Be abejo, šie aukščiausių dvasininkų veiksmai buvo daugiau simboliniai aktai. Tačiau šis ginčas ir vienas kito ekskomunikavimas turėjo ilgalaikių pasekmių. Po šio Romos popiežiaus ir Konstantinopolio patriarcho ginčo krikščionių Bažnyčia galutinai skilo į Katalikų ir Stačiatikių bažnyčias. Katalikybė ir stačiatikýbė tapo atskiromis, savarankiškomis krikščionybės srovėmis. Šis 1054 m. įvykis žinomas kaip Didžioji schizmà (sen. gr. schisma – skilimas). Katalikai pripažino Romos popiežiaus viršenybę, o stačiatikiams, dar vadinamiems ortodoksais, Konstantinopolis tapo svarbesnis už Romą. Vėliau ne kartą bandyta suvienyti krikščionių Bažnyčią, tačiau nesėkmingai.

Vis dėlto Bažnyčios skilimas buvo ne vienintelis sunkumas, su kuriuo tuo metu susidūrė Romos katalikų bažnyčia. Todėl XI a. viduryje popiežiaus pastangomis prasidėjo reformos. Jos esmingai pakeitė Katalikų bažnyčią.

Popiežiaus ir patriarcho ginčas buvo ne vienintelis Bažnyčios sunkumas Viduramžiais. Susipažinkime su kitu Katalikų bažnyčios sunkumu – tarp popiežiaus ir Šventosios Romos imperijos imperatoriaus kilusiais nesutarimais. Nuo VIII a. antros pusės, kai Frankų valstybės karaliumi, o vėliau, 800 m., imperatoriumi tapo Karolis Didysis, tarp svarbiausio Europos pasaulietinio valdovo imperatoriaus ir Romos popiežiaus mezgėsi nuolatiniai santykiai. Tačiau IX–X a. popiežiaus įtaka Alpių šiaurėje dar buvo silpna. Karaliai ir kunigaikščiai savo valdomuose kraštuose ir valstybėse dažnai savarankiškai sprendė kilusius bažnytinius uždavinius, šaukė vietinius vyskupų susirinkimus (sinodus), savo nuožiūra priimdavo sprendimus dėl vyskupijų valdymo ir vyskupų paskyrimo.

Kaip pasaulietiniai valdovai savo valstybėse patys sprendė bažnytinius ir religinius reikalus, išraiškingiausiai iliustruoja X a. Šventosios Romos imperijos imperatorių Otonų veikla. Įgiję didelę politinę galią ir įtaką, jie pradėjo save laikyti viso katalikiškojo pasaulio valdovais, kuriems turi paklusti ne tik kunigaikščiai ir karaliai, bet ir vyskupai, ir net Romos popiežius. X–XI a. Otonai valdydami Šventąją Romos imperiją vadovavo Bažnyčiai ir savo nuožiūra skyrė aukštus Bažnyčios hierarchus – vyskupus ir arkivyskupus. Galiausiai jie net ėmė spręsti, kas bus Romos popiežius.

Dėl didžiulės pasauliečių valdovų įtakos skiriant dvasininkus X a. Bažnyčioje įsigalėjo blogybių. Viena iš jų buvo simonija (9.4 pav.) – bažnytinių pareigų pirkimas ir pardavimas. Įtakingas asmuo galėjo įsigyti vyskupo ar kitą dvasininko titulą ir būti paskirtas vadovauti vyskupijai ar į kitas aukštas dvasininko pareigas. Tokios pareigos buvo pelningos, nes su jomis asmeniui tekdavo galimybė valdyti dideles valdas su žemę dirbančiais valstiečiais. Žinoma, asmuo, paskirtas į pelningas bažnytines pareigas, turėjo atsimokėti jį paskyrusiam pasaulietiniam valdovui. Taigi Bažnyčia neteko autonomijos, laisvės nuo pasaulietinės valdžios. Pasaulietinė valdžia galėjo naudoti dvasininkus savo interesams tenkinti. Tačiau tai buvo ne vienintelė tų laikų Bažnyčios bėda. Vis daugiau dvasininkų nesilaikė celibato, kurio reikalavo Bažnyčios mokymas ir dvasininko pareigos. Jie gyveno su moterimis ir neretai jų gyvenimo būdas, materialinės naudos siekis mažai skyrėsi nuo pasauliečių. Tai kenkė ne tik pačių dvasininkų, bet ir Katalikų bažnyčios reputacijai ir autoritetui visuomenėje. Taigi X–XI a. Bažnyčią kamavo dideli rūpesčiai, apėmė gili krizė. Reikėjo ką nors daryti. Bet ką ir kaip?

Romos popiežius matė tokią Bažnyčios padėtį ir siekė ją pakeisti. Kad padidintų Romos popiežiaus reikšmę ir atkurtų Bažnyčioje tvarką, jis turėjo pasipriešinti imperatoriui. Nuo XI a. vidurio Romos popiežius pradėjo kryptingą kovą su Šventosios Romos imperijos imperatoriumi – siekė sumenkinti pernelyg didelę imperatoriaus galią ir įtaką Bažnyčiai, jos reikalams. Prisiminkime Šventosios Romos imperijos imperatorių Otonų dinastiją. X a. jos nariai sprendė ne tik kas taps eiliniu vyskupu, bet ir kas taps Romos popiežiumi. Vėlesni imperatoriai XI a. stengėsi tokią padėtį išlaikyti. Todėl Romos popiežius ėmėsi riboti imperatoriaus įtaką Bažnyčiai.

Dėl Bažnyčios reformų ir atsinaujinimo daug padarė jums jau pažįstamas popiežius Leonas IX. Pirmiausia jis pasirūpino, kad popiežių Romoje rinktų kardinolų kolegija – aukštųjų Katalikų bažnyčios dvasininkų susirinkimas. Taip pat griežtai reikalavo, kad dvasininkai laikytųsi dvasininkams keliamų reikalavimų ir rūpintųsi ne žemiškais reikalais ir savo gerove, bet tikinčiaisiais. Dar griežčiau buvo reikalaujama laikytis celibato, o jo nesilaikantieji buvo šalinami iš dvasininkų luomo. Čia paminėti svarbiausi popiežiaus Leono IX pradėti darbai, kuriuos tęsė vėlesni popiežiai. XI a. antroje pusėje popiežius Grigalius VII pradėjo drausti imperatoriui savo nuožiūra skirti vyskupus. Tačiau imperatorius Henrikas IV nepaisė popiežiaus draudimo, nenorėjo atsisakyti galimybės skirti aukštus Bažnyčios pareigūnus. Jis manė, kad turi teisę tai daryti. Tarp Romos popiežiaus ir Šventosios Romos imperijos imperatoriaus – aukščiausios dvasinės ir pasaulietinės valdžios – kilo ir kelis dešimtmečius tęsėsi ginčas. Šis popiežiaus ir imperatoriaus ginčas vadinamas kova dėl investitūros – teisės skirti asmenis į aukštas bažnytines pareigas, vyskupus ir abatus. Tai buvo ryžtingas popiežiaus žingsnis kovoje su simonija.

1075 m. popiežius Grigalius VII išleido raštą, žinomą kaip Dictatus Papae (Popiežiaus Įsakai). Šiame garsiame dokumente popiežius skelbė, kad imperatorius neturi teisės skirti vyskupų, valdyti vyskupijų ir jomis rūpintis, ir teigė, kad popiežius yra aukščiausia valdžia – viso krikščioniškojo pasaulio vadovas (B šaltinis). Savo ruožtu imperatorius aiškino, kad jo valdžia kyla iš paties Dievo ir yra visa apimanti, todėl jis neturi paklusti popiežiui (9.5 pav.). Padėtis atrodė be išeities. Tada Grigalius VII paskelbė, kad ekskomunikuoja imperatorių Henriką IV. Netrukus imperatorius dėl Šventojoje Romos imperijoje kilusių sunkumų buvo priverstas nusileisti ir pripažinti popiežiaus kaip dvasinio vadovo viršenybę. Juk tik popiežius galėjo karūnuoti imperatorių.

Nors šiame XI a. pabaigoje vykusiame ginče dėl teisės skirti vyskupus popiežius laimėjo, nesutarimas tęsėsi dar kelis dešimtmečius. Jis baigėsi tik 1122 metais, kai Romos popiežius ir imperatorius sudarė Vormso (9.6 pav.) konkordatą – sutartį, pagal kurią tik popiežiui priklausė aukščiausia bažnytinė dvasinė valdžia. Tai reiškė, kad nuo šiol tik popiežius galėjo spręsti, kas taps aukštuoju dvasininku ir valdys vyskupiją ar abatiją. Taigi imperatorius buvo priverstas atsisakyti investitūros, tačiau jam ir toliau priklausė aukščiausia pasaulietinė valdžia (9.7 pav.). Po šio ilgai trukusio ginčo Romos popiežiaus autoritetas Europoje išaugo, o Bažnyčia ir jos įtaka sustiprėjo.

XI–XII a. pradžioje įveikusi krizes Katalikų bažnyčia tapo galinga kaip niekada anksčiau. Didžioji dalis Europos buvo priėmusi katalikišką krikštą ir Romos popiežius buvo didžiausias katalikiškosios Europos autoritetas. Todėl XI a. pabaigoje popiežius Europos valdovams ir jų pavaldiniams galėjo kelti uždavinius ir tikslus. Šie tikslai buvo susiję su katalikams svarbiais tikėjimo dalykais ir tikėjimo skleidimu tarp kitatikių.