Kryžiaus žygių idėja ir tikrovė

Kartais galime išgirsti sakant, kad kai kurios kalbos ar mintys yra tik tušti filosofavimai. Suprask, tuščias oro virpinimas. Vis dėlto atkreipkite dėmesį, kad idėjos, bent jau ne visos, nėra tik tušti sapaliojimai. Neretai idėjos virsta tikrove. Taip nutinka, kai žmonės patiki skleidžiamomis idėjomis ir jos tampa tuo, ką žmonės nori ir siekia įgyvendinti. Tai liudija ir praeities įvykiai. Viena tokių įgyvendinamų idėjų buvo kryžiaus žygiai.

Nuo VI a. Europoje smarkiai plintant krikščionybei, Romos katalikų bažnyčia ir jos įtaka stiprėjo. Krikščionių tikėjimas ir mokymas apie visagalį Dievą, dangaus ir žemės Kūrėją, sklido tarp žmonių. Reguliarus bažnyčios lankymas ir mokymasis laikytis Dešimties Dievo įsakymų tapo kasdienybe. XI a. pabaigoje Romos popiežius buvo didžiausias katalikiškosios Europos autoritetas. Tuo metu už Europos ribų kelis šimtmečius stiprėję turkai seldžiukai sukūrė milžinišką musulmonišką valstybę. Prisiminkime, kad VII a. islamas įsigalėjo Arabijos pusiasalyje ir ėmė plisti Vakarų Azijoje, Šiaurės Afrikoje, pasiekė net Pirėnų pusiasalį. Taigi musulmonai turkai seldžiukai užėmė Šventąją Žemę, nusidriekusią Viduržemio jūros rytuose. Žinios apie tai pasiekė Europą. Romos popiežius, kaip didžiausias katalikiškosios Europos autoritetas, atsiliepė į šiuos įvykius, kreipėsi į Europos valdovus. Su kokiu reikalu popiežius kreipėsi į Europos valdovus? Kokius tikslus jis iškėlė? Kaip XI a. pabaigoje prasidėję kryžiaus karai pakeitė katalikiškąją Europą?

XI a. pabaigoje Europos valdovus ir Romos popiežių pasiekdavo vis daugiau laiškų iš Bizantijos imperijos ir Viduržemio jūros rytų pakrantės kraštų. Juose buvo pasakojama apie pavojų, keliamą iš Azijos besiveržiančių musulmonų, ir prašoma padėti kovoti su musulmonais turkais seldžiukais, apginti tuose kraštuose gyvenančius krikščionis. Tačiau pasikartojantis kultūriškai ir religiškai artimų Vakarų Europai kraštų Rytuose pagalbos šauksmas liko neišgirstas. O įvykiai plėtojosi ir delsimas turėjo pasekmių. 1071 m. turkai seldžiukai užėmė Šventąją Žemę ir Jerùzalės miestą (10.1 pav.). Krikščionims šis miestas šventas, nes čia buvo nukryžiuotas ir palaidotas Jėzus Kristus, o aplinkinės teritorijos, kuriose formavosi krikščionybė, vadintos Šventąja Žeme. Būtent joje, šioje krikščionims šventoje žemėje, gimė, gyveno, veikė ir savo mokymą skelbė Kristus. Juk iš čia ir kilo krikščionybė. Žinia, kad ją užėmė musulmonai, buvo didelis smūgis Europos krikščionims, nes kitą tikėjimą išpažįstantys žmonės, tų laikų supratimu, buvo krikščionybės ir krikščionių priešai. Popiežius ir krikščionys ėmė veikti, kai nuo šios žinios praėjo daugiau kaip dvidešimt metų.

1095 m. lapkričio mėnesį Klermono mieste (dab. Prancūzija) įvykusiame sinode popiežius Urbonas II (apie 1035–1099) kreipėsi į susirinkusius vyskupus ir kilminguosius (10.2 pav.) ir išreiškė susirūpinimą dėl kylančio pavojaus Rytų krikščionims. Jis karštai pakvietė kilminguosius ruoštis kovai su krikščionybės priešais. Šį popiežiaus kvietimą susirinkusieji sutiko itin audringai ir entuziastingai. Kilmingieji popiežiaus Urbono II kvietimą suvokė kaip kiekvieno tikinčiojo pareigą, o karą, į kurį turi ruoštis krikščionys, kaip šventą ir teisingą. Popiežius Urbonas II ne tik kreipėsi į dvasininkus ir kilminguosius Klermone, bet ir ėmėsi kitų priemonių Europos tikintiesiems į karą įtraukti. Jis rašė įvairių kraštų valdovams laiškus, juose ragino keliauti į Jerùzalę ir atkovoti iš musulmonų turkų seldžiukų krikščionims šventą miestą (A šaltinis). Tais laikais kiekvienas, besilaikantis kitokių papročių, garbinantis daug dievų ar Dievą vadinantis kitu vardu, buvo suvokiamas kaip krikščionių tikėjimo ir Romos katalikų bažnyčios priešas. Todėl, Europos krikščionių supratimu, reikalas buvo itin svarbus, Rytų krikščionims grėsė pavojus, o Jeruzalė jau daugiau kaip du dešimtmečius buvo musulmonų turkų seldžiukų nelaisvėje.

Žinią apie rengiamą kryžiaus žygį į Šventąją Žemę platino ir dvasininkai bažnyčiose. Vakarų Europos prancūzakalbių, vokiečiakalbių ir italakalbių kraštų tikintieji į popiežiaus Urbono II kvietimą atsiliepė su dideliu užsidegimu. Tokį žmonių įkarštį istorikai aiškina tuo, kad daugelis žmonių pirmąjį kryžiaus žygį į Šventąją Žemę suvokė kaip piligriminę kelionę, galimybę aplankyti ir pamatyti krikščioniui svarbias šventas vietas, šventąjį Jeruzalės miestą. Piligrimystė buvo ypač svarbi tikinčiojo gyvenime, ji turėjo padėti įgyti Dievo palankumą ir palaimą. Dalyvaujantiems kryžiaus žygyje tikintiesiems buvo žadama atleisti visas nuodėmes. Ypač kilmingieji ir riteriai pirmąjį kryžiaus žygį suvokė kaip teisingą ir šventą karą su musulmonais (jų supratimu – klaidatikiais) dėl kilnaus tikslo – išvaduoti Šventąją Žemę. Todėl jie savo pareiga laikė dalyvavimą kryžiaus žygyje. Tuo metu katalikiškoje Europoje įsitvirtino supratimas, kad karaliai, kunigaikščiai, grafai ir didikai yra Bažnyčios ir krikščionių tikėjimo gynėjai, krikščioniškieji riteriai (lot. miles christianus) (10.3 pav.). Tiesa, nemaža dalis kilmingųjų ir riterių siekė gana praktiškų tikslų – žemės valdų. Kai kurie jaunesnieji Europos kilmingųjų sūnūs tikėjosi įgyti turto. Atrodo, paskatų dalyvauti kryžiaus žygyje buvo tikrai daug.

1096 m. prasidėjo pirmasis kryžiaus žygis. Į jį patraukė asmenys iš įvairių Vakarų Europos vietovių: Flandrijos, Normandijos, Akvitanijos, Lotaringijos, Reino upės apylinkių. Į pirmąjį kryžiaus žygį išsiruošė tiek paprasti žmonės, tiek ir kilmingi didikai bei riteriai. Paprasti žmonės į Jeruzalę keliavo kaip piligrimai, trokšdami aplankyti krikščionims šventas vietas, kur gyveno, savo mokymą skelbė ir ant kryžiaus mirė Kristus. O kilmingų raitelių būriai Šventosios Žemės link keliavo Rytų kraštų krikščionių ginti ir Jeruzalės, švenčiausios vietos žemėje, išlaisvinti (10.4 pav.).

1099 m. Jeruzalė ir Šventoji Žemė buvo atkovotos iš turkų seldžiukų. Čia buvo įkurta Jeruzalės karalystė. Vėliau, XII a., Viduržemio jūros rytų pakrantėje buvo įkurtos dar kelios kryžininkų valstybės. Iš Europos į šį regioną atkeliavę kryžiaus karų dalyviai įkūrė keturias valstybes: Jerùzalės karalystę, Antiòchijos kunigaikštystę, Tri̇̀polio ir Edèsos grafystes (10.5 pav.). Jas valdė iš Europos atkeliavę kilmingieji. Taigi kryžiaus karų dalyviai čia įgijo valdų. Žinoma, Viduržemio jūros rytų regione dėl to pirmiausia kentėjo vietiniai – žydai ir musulmonai. Čia įsikūrusių Europos krikščionių elgesys dažnai buvo toli gražu ne padorus ir ne krikščioniškas. Vis dėlto iš Vakarų Europos atkeliavusių kryžininkų gyvenimas čia buvo sunkus. Jie nuolat turėjo kovoti su puolančiais turkais seldžiukais. Kovos buvo ilgos ir permainingos. Todėl vėliau, XII a. viduryje, buvo pradėta rengtis naujiems kryžiaus žygiams. Jais buvo siekiama apginti ten įsikūrusius krikščionis, vėl atkovoti Šventąją Žemę ir atkurti kryžininkų valstybes.

Nuo XI a. pabaigos iki XIII a. pabaigos kryžiaus žygius (10.6 pav.) skelbė, juose dalyvauti kvietė ir juos rengė pirmiausia Romos popiežiai. Jie manė vieninteliai turį tam teisę. Kiekvienas iš XI–XIII a. surengtų kryžiaus žygių buvo savitas. Galima būtų išskirti trečiąjį. Jis vyko XII a. pabaigoje ir buvo ypatingas tuo, kad jame dalyvavo ir Šventosios Romos imperijos imperatorius Frydrichas Barbarosa (10.7 pav.), ir Anglijos karalius Ričardas Liūtaširdis, ir Prancūzijos karalius Pilypas II Augustas. Europos monarchai taip rodė savo riteriškumą, ryžtą ginti krikščionybę ir atsidavimą tikėjimui. Tačiau kryžiaus karai buvo brangūs ir itin sunkūs. Įkurtas ir vis atkuriamas kryžininkų valstybes supo musulmonai, o vakaruose – Viduržemio jūra. Todėl, kad ir kaip kryžiaus karų dalyviai stengėsi, beveik po dviejų šimtų metų, 1291 m., Viduržemio jūros rytų pakrantėje įkurtas kryžininkų valstybes galutinai užėmė musulmonai turkai seldžiukai.

Karingo Vokiečių ordino paslaugų netrukus prireikė Baltijos jūros rytų regione. Lenkų žemes vienijantis Mazovijos kunigaikštystės kunigaikštis Konradas I Mazovietis 1225 m. pakvietė Vokiečių ordiną atvykti į Baltijos jūros rytų pakraštį ir padėti kovoti su pagonių prūsų gentimis. Šiam vienuolių riterių ordinui atsirado puiki galimybė tęsti savo veiklą – kovoti su kitatikiais, gamtos reiškinius ir stichijas dievinančiais prūsais. Mazovijos kunigaikštystės kunigaikščio kvietimas Vokiečių ordinui ir jo veiklai suteikė naują kryptį. Jai pritarė ir du galingiausi katalikiškosios Europos žmonės: popiežius ir imperatorius.

Vokiečių ordino riteriai atvyko į lenkų ir prūsų žemių paribį ir įsikūrė jiems dovanotoje Kulmo žemėje (10.8 pav.). Čia Vokiečių ordinas prisijungė prie keliais dešimtmečiais anksčiau, XII–XIII a. sandūroje, į šį regioną (dab. Lãtvijos teritoriją) su christianizacijos misijomis atsikėlusio Kalavijuočių ordino. Tai buvo karinis iš vokiečiakalbių žemių kilusių riterių ir miestiečių ordinas. Į minėtąjį regioną šis ordinas atsikėlė taip pat neatsitiktinai. Dar XII a. pabaigoje popiežius Celestinas III kvietė Europos kilminguosius ir riterius į kryžiaus žygį prieš Baltijos jūros rytų regione gyvenusias pagonių baltų ir kitas gentis. Romos popiežiaus kvietimas į kryžiaus žygius prieš pagonis (B šaltinis) reiškė, kad kryžiaus žygių idėja įgavo kitą pavidalą ir tikslą – kovoti su pagonimis siekiant juos pakrikštyti. Prasidėjo karingų Vokiečių ir Kalavijuočių ordinų bei jų rėmėjų Vakarų Europos krikščionių kryžiaus karai prieš prūsų ir kitas pagonių gentis (10.9 pav.).

Vokiečių ordinas, kaip ir Kalavijuočių ordinas, atsikėlęs į Kulmo žemę pradėjo statyti pilis. Tai buvo tam tikra įsitvirtinimo svetimose žemėse strategija – užimtoje teritorijoje kuo greičiau pasistatyti gynybinę pilį. Pradžioje buvo statomos medinės pilys, jas pastatyti buvo lengviau ir greičiau. Juk apylinkėse plytėjo neaprėpiami miškai. Kiek vėliau medinių pilių vietoje išdygdavo mūrinės, paprastai iš degtų raudonų plytų, galingos ir baltų kariams sunkiai įveikiamos tvirtovės. Prūsų ir kitos baltų gentys kelis dešimtmečius sėkmingai priešinosi Vokiečių ir Kalavijuočių ordinams. Tai puikiai liudija 1236 m. įvykęs Saulės mūšis (dab. Lãtvijos teritorijoje), jame baltų gentys sutriuškino Kalavijuočių ordiną. Po šio mūšio Kalavijuočių ordinas buvo priverstas susijungti su Vokiečių ordinu ir prarado savarankiškumą. Jis tapo Vokiečių ordino dalimi, vadinamuoju Livonijos ordinu, o jo valdoma teritorija – Livonija. XIII a. baltų gentys, nors ir pralaimėjusios nemažai mūšių, sukildavo ir jų sukilimai trukdavo ne vienus metus. Tikėjimas, kurį skelbė jų žemes užgrobę krikščionys, baltų gentims buvo svetimas. Jos nenorėjo atsisakyti savo dievų ir gyvenimo būdo. Tačiau karo technikos ir ginkluotės požiūriu Vokiečių ordinas buvo galingesnis, o jo pajėgas papildydavo Europos riteriai. Todėl XIII a. pabaigoje ne tik prūsų, bet ir kitos gentys buvo nugalėtos ir ilgainiui priėmė krikštą, pagonys tapo krikščionimis. Netrukus Vokiečių ordinas ėmė siekti kito, daug sudėtingesnio, tikslo – nugalėti besikuriančią pagonių valstybę Lietuvą.

XIII a. pabaigoje Vokiečių ordinas pradėjo puldinėti Lietuvos valstybę. Kiekvienais metais buvo rengiami karo žygiai į lietuvių žemes. Stipriausi smūgiai tekdavo Žemaiti̇̀jai. Lietuvos didieji kunigaikščiai palei Nẽmuną pastatė ir stengėsi išlaikyti medinių gynybinių pilių sistemą. XIV a. pirmoje pusėje jiems iš dalies sekėsi ir Lietuvos valstybė atsilaikė. Tačiau XIV a. viduryje, didžiuoju magistru tapus Vinrichui fon Kniprodei, Vokiečių ordinas pasiekė galios viršūnę ir antroje amžiaus pusėje Ordino rengiami žygiai tapo patys smarkiausi ir gausiausi per visą kryžiaus karų Baltijos jūros rytų regione istoriją. Vokiečių ordinas pasiekdavo net Vi̇̀lniaus apylinkes. Lietuvos didieji kunigaikščiai ne tik tarėsi su Vokiečių ordinu dėl paliaubų, bet ir vykdė atsakomuosius grobiamuosius žygius į Vokiečių ordino žemes. Tačiau paliaubos ar reti priešo žemių puldinėjimai buvo tik trumpos ilgo karo akimirkos. Nors XIV a. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė ir plėtėsi rytų kryptimi, jai vis sunkiau sekėsi atlaikyti Vokiečių ordino puolimus (10.10 pav.).

Net ir Vakarų Europos pripažintas 1387 m. Lietuvos krikštas nesustabdė Vokiečių ordino, jis ir toliau puolė Lietuvą. Daugiau nei šimtmetį trukęs Vokiečių ordino ir Lietuvos karas baigėsi tik 1410 metais, kai Žálgirio mūšyje (dab. Lenkijos teritorijoje) jungtinė Lietuvos ir Lenkijos kariuomenė, vadovaujama Vytauto ir Jogailos, sutriuškino Vokiečių ordiną. Taigi tik mūšio lauke nugalėtas Vokiečių ordinas pripažino, kad Lietuva yra katalikiška šalis. Tai buvo kryžiaus karų Baltijos jūros rytų regione pabaiga. Tam tikra prasme tai buvo ir kryžiaus žygių idėjos pabaiga. Atsiradusi XI a. pabaigoje kryžiaus žygių idėja atkovoti iš musulmonų Šventąją Žemę ir Jeruzalės miestą ir išsivysčiusi į idėją kovoti su Baltijos jūros rytų regiono pagonimis galiausiai prarado prasmę.

Be abejonės, kryžiaus karuose žuvo labai daug žmonių, tiek tų, kurie juos vykdė, tiek ir tų, kurių kraštuose jie vyko. Rengiant kryžiaus žygius pasigirsdavo Europos krikščionių balsų, kritikuojančių tai, ką svetur daro krikščionys. Pasak kai kurių tų laikų dvasininkų ir teologų, ginkluotas kryžiaus žygis nedera su tikruoju Jėzaus mokymu. Šiai kritikai pagrįsti jie naudojo Šventojo Rašto ištrauką: „Kišk kalaviją atgal, kur buvo, nes visi, kurie griebiasi kalavijo, nuo kalavijo ir žus“ (Mt 26, 52). Pasak kryžiaus karų kritikų, kovoti ir krikščionybę skelbti reikia žodžiu, o ne ginklu.

Kad ir kokios kritikos verti kryžiaus karai, atkreiptinas dėmesys į tam tikrus dalykus, kuriuos jie paskatino pasireikšti. Šie daugiau nei du šimtus metų trukę susidūrimai padarė poveikį Europos kultūrai. Krikščionys, nukeliavę į Šventąją Žemę, susidūrė su visiškai kitokiomis kultūromis. Europiečiai iš jų perėmė ir sėkmingai pritaikė kai kuriuos dalykus. Vienas iš tokių dalykų – arabiškieji skaitmenys. Jie ilgainiui pakeitė nepatogią ir sudėtingą Europoje naudotą skaičiavimo sistemą, pagrįstą romėniškaisiais skaitmenimis. Per dešimtmečius trukusį kultūrų bendravimą europiečiai susipažino su pamiršto senovės graikų filosofo Aristotelio raštais ir ėmė juos versti į lotynų kalbą. Šie raštai taps itin reikšmingi Europos mokslo raidai. Galiausiai vykstant kryžiaus karams tarp krikščioniškosios ir musulmoniškosios civilizacijų užsimezgė gyva prekyba, ji tęsėsi ir karams pasibaigus. Dėl šios prekybos Apeninų pusiasalyje kūrėsi italų uostamiesčiai (pvz., Genuja). Į Europą per juos buvo gabenami prieskoniai, audiniai ir kitos egzotiškos prekės. Apie šį Viduržemio jūros rytų pakrantėje tuo metu užsimezgusį skirtingų kultūrų ryšį dar pakalbėsime. O šiandien čia kryžiaus karus mena kryžininkų pastatytos pilys (10.11 pav.). Meno istorikai teigia, kad šiose pilyse galima matyti, kaip susipynė skirtingos europietiškos, bizantiškos ir arabiškos kultūros.

XIII a. pradžioje į Baltijos jūros rytų regioną atsikraustę Kalavijuočių ir Vokiečių ordinai užkariavo prūsų ir kitų genčių žemes (10.12 pav.). Šiose užkariautose žemėse jie įkūrė savo valstybes. Net ir nurimus kryžiaus karams (regione jie baigėsi XIV–XV a. sandūroje), šios valstybės išliko. Į šiaurę nuo Lietuvos iki XVI a. vidurio gyvavo Livonijos valstybė. O Vokiečių ordino užimtose žemėse atsiradusi valstybė nuo XVI a. pradžios bus vadinama Prū́sija. Ji gyvuos kelis šimtmečius ir atliks milžinišką vaidmenį regiono ir Europos istorijoje.