Katalikiško krikšto sklaida ir stačiatikiai

Priėmus sprendimą, reikia imtis veiksmų. Tik tada priimtas sprendimas gali būti įgyvendintas. Tik tada priimtas sprendimas gali virsti tikrove. Nuo priimto sprendimo priklauso būsimų darbų ir užduočių apimtis. Krikšto priėmimas reiškė, kad valstybėje ir visuomenėje reikės sukurti daug dalykų, kurių iki tol nebuvo. Tik tada valstybė ir visuomenė taps krikščioniška.

Nemanykite, kad po Lietuvos krikšto 1387 m. lietuviai iš karto tapo tikinčiais krikščionimis. Pirmiausia Jogaila pasirūpino, kad būtų įsteigta Vilniaus vyskupija. Vilniuje, vyskupijos centre, buvo pradėta statyti katedra, ji gavo Šv. Stanislovo ir šv. Vladislovo vardą. Tuo metu buvo įkurtos ir parapijos Krėvoje, Máišiagaloje, Mẽdininkuose, Nemenči̇̀nėje ir Ukmergėjè. Parapija – mažiausias Bažnyčios teritorinis darinys. Iš jų sudaroma vyskupija. Parapijos centras buvo parapinė bažnyčia, į ją rinkosi artimiausių kaimų ir apylinkių tikintieji. Turėdami galvoje XIV a. pab. LDK teritoriją galime teigti, kad šių kelių tuo metu įkurtų parapijų buvo per mažai. Juk dauguma žmonių tais laikais gyveno kaimuose, pavienėse sodybose. Parapinės bažnyčios buvo vieninteliai gyvenviečių centrai, kurie galėjo platinti krikščionybę tarp vietos gyventojų, nesuprantančių Bažnyčios mokymo ir vertybių. Išmokyti laikytis Dešimties Dievo įsakymų, švęsti krikščionių šventes, puoselėti krikščionių tradicijas ir krikščionišką gyvenimo būdą galėjo tik kunigai. Jie buvo atsakingi ir už statomas bažnyčias.

Vytautas Didysis, 1392 m. tapęs Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, pradėjo rūpintis naujų bažnyčių steigimu. Jo valdymo metais (1392–1430) Lietuvoje buvo pastatytos ne mažiau kaip 27 katalikų bažnyčios. Daugiausia jų buvo įkurta pačiame valstybės branduolyje (dabartinės Lietuvos teritorijoje): Daũguose, Dubingiuosè, Kernavėjè, Šal̃čininkuose, Švenčionysè, Trãkuose ir kt. Didžioji dauguma pirmųjų Lietuvos katalikų bažnyčių buvo medinės ir iki šių dienų neišliko. XIV–XV a. sandūroje pastatyti mūrinę buvo brangu ir sudėtinga. Vis dėlto buvo statomos ir mūrinės (degtų plytų) bažnyčios. Dažniausiai jos buvo statomos svarbesnėse ir didesnėse gyvenvietėse, miestuose ar šalia valdovo būstinių (Kaune, Vilniuje, Trakuose) (12.1 pav.). Lietuvos didysis kunigaikštis siekė, kad šios įkurtos bažnyčios būtų aprūpintos, todėl joms suteikdavo benefi̇cijų (lot. beneficium – geradarystė) – nekilnojamojo turto, kurį valdant ir prižiūrint buvo galima gauti ūkio gaminių ar pajamų (12.2 pav., A šaltinis). Taip dovanojant žemių ar gamtos objektų buvo kuriama bažnytinė žemėvalda. Bažnytinė žemėvalda (dvarai, kaimai, gyvenvietės) buvo privilegijuota – atleidžiama nuo mokesčių. O žemdirbiai, valstiečiai, žemę dirbanti visuomenės dalis, turėjo mokėti bažnytinę dešimti̇nę – valstiečio ūkio mokestį. Tai buvo dešimtoji dalis per metus ūkyje užauginto derliaus ir padirbtų žemės ūkio gaminių.

Kad krikščionybė plistų ir kitose valstybės žemėse, vien Vilniaus vyskupijos nepakako. Viduramžiais valstybėje, užimančioje didelę teritoriją, paprastai būdavo bent kelios vyskupijos. Todėl 1417 m. Vytautas Didysis su Jogaila pasirūpino įsteigti Žemaičių vyskupiją. Ji buvo atsakinga už Žemaiti̇̀jos christianizaciją, tikėjimo ir krikščioniško gyvenimo būdo bei vertybių plėtrą. Žemaičių vyskupijos centras buvo Mẽdininkai (vėliau pradėti vadinti Var̃niais) (12.3 pav.). Tais pačiais metais juose pradėta statyti katedra, paskirtas ir vyskupijos vadovas. Pirmuoju Žemaičių vyskupu tapo Motiejus Trakiškis. Kaip ir pridera Viduramžių valdovui, Vytautas Didysis rūpinosi pirmųjų Žemaičių vyskupijos bažnyčių ir parapijų steigimu. Buvo įsteigtos ir aprūpintos Ariógalos, Betýgalos, Kal̃tinėnų, Krãžių, Raséinių, Vidùklės, Veliuonõs parapinės bažnyčios (12.4 pav.). Šios parapijos buvo pirmieji krikščionybės židiniai Žemaitijoje. Vėlesniais dešimtmečiais parapijų daugėjo, jos apėmė vis didesnę Žemaitijos teritoriją. XV a. pradžioje dabartinės Lietuvos teritorijoje gyvavo dvi Katalikų bažnyčios vyskupijos – Vilniaus ir Žemaičių. Jose statomos bažnyčios ilgainiui sudarė parapijų tinklą. O nuo valstybės centro nutolusiose LDK pietryčių žemėse tuo metu buvo įkurta dar viena katalikų vyskupija.

Jogailos ir Vytauto Didžiojo pradėtus darbus tęsė jų palikuonys ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio sosto įpėdiniai Kazimieras Jogailaitis ir jo sūnus Aleksandras Jogailaitis. Jiems valdant, iki XVI a. pradžios bažnyčių Lietuvoje gerokai padaugėjo. Ilgainiui prie valdovų, kaip bažnyčių statytojų ir rėmėjų, prisidėjo svarbi visuomenės grupė. Ši grupė greitai priėmė Bažnyčios mokymą ir tapo uoliais katalikais. Savo uolumą jie išreiškė atitinkama veikla ir darbais.

Ši visuomenės grupė buvo LDK kilmingieji – didikai ir bajorai katalikai. Reikia pasakyti, kad jie pirmieji priėmė krikštą. Taigi pirmieji susipažino su Bažnyčios mokymu ir tapo veikliais tikinčiaisiais. Lietuvos didžiųjų kunigaikščių dėmesys Bažnyčios reikalams, bažnyčių plėtra ir jų aprūpinimas didikams ir bajorams katalikams buvo sektinas pavyzdys. Kaip paaiškinti tokį jų rūpestį Katalikų bažnyčia? Pirmiausia tuo, kad jie tapo uoliais tikinčiaisiais. Bažnyčios mokymas apie visagalį Dievą, Dangaus ir Žemės Kūrėją, apie tai, kad reikia laikytis Dešimties Dievo įsakymų ir kad kiekvieno žmogaus po mirties laukia Paskutinis teismas, jiems tapo neatsiejamas nuo gyvenimo. Jų rūpestis Bažnyčia turėjo reikštis pastangomis būti dosniais ir dorais katalikais. Savo ruožtu dvasininkai turėjo melstis už savo gyvus ir mirusius geradarius. Todėl didikai ir bajorai savo valdomose žemėse, visų pirma iš tėvų paveldėtose tėvonijose, pradėjo statyti ir remti katalikų bažnyčias. Taigi bažnyčios jau buvo statomos ir atokesnėse gyvenvietėse ir aprūpinamos žeme bei kitu turtu (B šaltinis). Naujų parapinių bažnyčių steigimas didikų ir bajorų pastangomis sudarė galimybę dar greičiau plisti Katalikų bažnyčios mokymui tarp kaimų ir pavienių sodybų gyventojų. Parapinė bažnyčia tapo svarbiu vietos bendruomenės gyvenimo centru.

Per visą XV a. valdovai ir didikai statė ir rėmė naujas katalikų bažnyčias plėsdami parapijų tinklą. Be abejo, rūpinosi ir seniau pastatytomis bažnyčiomis ir jų išlaikymu. Bažnyčios buvo steigiamos ir nuo LDK centro nutolusiuose regionuose. Jau žinote, kad šios teritorijos dar XIII–XIV a. buvo prijungtos prie stiprėjančios Lietuvos valstybės. Didžiąją šių žemių gyventojų dalį sudarė rusėnai, kalbantys skirtingomis slavų prokalbės kalbomis, dialektais, tarmėmis. Dar X–XII a. šių žemių gyventojai priėmė stačiatikišką krikštą ir tapo krikščionimis. Kai XIII–XIV a. Lietuvos valstybė vykdė ekspansiją ir plėtė savo teritoriją į rytus, pagonys lietuviai susidūrė su vietos gyventojais stačiatikiais. Kaip jiems sekėsi sutarti su stačiatikiais rusėnais ir kaip viskas pasikeitė lietuviams priėmus katalikišką krikštą?

XIV a. į rytus nutolusias rusų žemes užėmę Lietuvos didieji kunigaikščiai iš esmės nieko nekeisdavo. Užimtose žemėse buvo įkurdinamas ištikimas lietuvis kunigaikštis, paprastai Gediminaičių dinastijos narys. Šioje žemėje jis atstovavo didžiajam kunigaikščiui. Siekiant užmegzti glaudesnį ryšį tarp naujojo žemės kunigaikščio ir vietos gyventojų, buvo žengiami keli svarbūs žingsniai. Naujasis kunigaikštis priimdavo stačiatikišką krikštą ir vesdavo vietinę stačiatikę kunigaikštytę. Tokiu būdu tarp naujojo kunigaikščio ir bendruomenės buvo sustiprinamas ryšys ir užtikrinama, kad nebus keičiamas vietinių tikėjimas, tradicijos ir papročiai. XIV a. Lietuvos didžiųjų kunigaikščių Gedimino ir jo sūnų Algirdo bei Kęstučio požiūris į savo pavaldinius stačiatikius buvo grindžiamas naudos siekiu. Nors jie patys buvo pagonys, jų valdomose valstybės rytų žemėse gyvenantiems stačiatikiams buvo pakantūs. Todėl pagoniška pripažintoje XIV a. LDK valstybėje veikė stačiatikių vienuolynai ir maldos namai – cerkvės (12.5.pav.). Cerkvių buvo pastatyta net pačiame valstybės centre (12.6 pav.). Trumpai tariant, XIV a. valstybės centras su lietuvių žemėmis buvo pagoniškas, o valstybės rytų teritorijos – stačiatikiškos. Pagonys ir stačiatikiai ramiai gyveno vieni šalia kitų (kaip antai XIV a. Vilniaus mieste). Tačiau per daugiau nei šimtmetį nusistovėjusi padėtis pradėjo keistis, kai 1387 m. Lietuva buvo pripažinta katalikiška Europos valstybe.

Nuo XIV a. pabaigos Lietuvos didieji kunigaikščiai, kaip Europos monarchai katalikai, įsipareigojo remti, rūpintis ir plėsti valstybėje Katalikų bažnyčią. Jie įsipareigojimą vykdė. Prie jų prisidėjo didikai ir bajorai katalikai. Jie tapo privilegijuota visuomenės dalimi. O stačiatikiška LDK visuomenės dalis, ypač kilmingi stačiatikiai, buvo apleisti ir neturėjo tokių privilegijų. Netrukus po to, kai LDK priėmė katalikišką krikštą, jau XV amžiuje, stačiatikių maldos namų (cerkvių) statybai ar remontui Lietuvos valstybės centre, katalikiškose žemėse, buvo būtina didžiojo kunigaikščio privilegija (C šaltinis). Nors ir stačiatikiai, ir katalikai buvo krikščionys, juos skyrė per šimtmečius susiklosčiusios skirtingos tradicijos ir įsitikinimai. O šiuos skirtumus dar labiau didino ginčas tarp Romos popiežiaus ir Konstantinopolio patriarcho bei 1054 m. įvykusi Didžioji schizma.

Net ir kylant nesutarimų, katalikai ir stačiatikiai LDK gyveno vieni šalia kitų. XV a. kilmingų stačiatikių įtaka valstybėje didėjo. Lietuvos valdovai puikiai suprato, kad stačiatikiai užima svarbią vietą valstybės ir visuomenės gyvenime, todėl jau XV a. suteikė jiems svarbių privilegijų. XVI a. privilegijų dar padaugėjo. Didieji kunigaikščiai ir toliau nesistengė ar menkai stengėsi statyti ir aprūpinti stačiatikių cerkves, tačiau jomis ir tikėjimu rūpinosi patys kilmingi stačiatikiai (12.7 pav.). Katalikų ir stačiatikių gyvenimas vienoje valstybėje puikiai atsiskleidė Vilniaus mieste. XIV a. ir vėliau Vilniuje vienos šalia kitų stovėjo stačiatikių ir katalikų šventovės (12.8 pav.).

Kodėl šiandien mums svarbu apie tai kalbėti, tą žinoti ir suprasti? Nes katalikiškas krikštas pakeitė ne tik žmogaus tikėjimą ir dvasinį gyvenimą. Krikščioniška kultūra iš pagrindų pakeitė visuomenę, jos struktūrą ir gyvenimo būdą. Vakarų Europoje tai įvyko keliais šimtmečiais anksčiau nei Lietuvoje, nes ten keliais šimtmečiais anksčiau įsitvirtino katalikybė. Netrukus išsiaiškinsime, kokia buvo Viduramžių visuomenė, kuo pasižymėjo ir kaip mąstė visuomenės grupės ir jų nariai. Mėginsime atsakyti į klausimus, kaip Viduramžių žmogus suvokė pasaulį, kokią įtaką žmonių pasaulėžiūrai darė katalikybė.