Lietuvos kelias į krikštą

Žmogaus gyvenime kai kurie sprendimai yra itin sunkūs. Kai kada nuo jų priklauso tolesnė gyvenimo kryptis. Todėl tokiems sprendimams priimti reikia daug laiko, ir jie yra žmogaus gyvenimo dalis. Tačiau kai kada vieno žmogaus sprendimai daro lemtingą įtaką didesniems nei žmogaus gyvenimas reiškiniams. Šie sprendimai keičia net valstybės ir visuomenės raidos kryptį. Žvelgiant į Lietuvos istoriją, toks sprendimas – priimti katalikišką krikštą.

1009 m. į Lietuvą su christianizacijos misija atvykęs šv. Brunonas buvo nužudytas (11.1 pav.). Baltai nenorėjo atsisakyti įprasto gyvenimo būdo ir toliau garbino savas dievybes: gamtos jėgas, reiškinius ir objektus. XII–XIII a. sandūroje su kryžiaus žygių idėja į šiuos kraštus atsikraustė Vokiečių ir Kalavijuočių ordinai. Per XIII a., nepaisydami vietinių pasipriešinimo, kuris truko dešimtmečius, jie užkariavo ir pakrikštijo daugelį baltų (prūsus, kuršius, žiemgalius, latgalius) ir kitų genčių (lyvius, estus). Kai Vokiečių ir Kalavijuočių ordinai įsitvirtino Baltijos jūros rytų regione, Mindaugas XIII a. viduryje sutelkė lietuvių gentis į bendrą pagonių Lietuvos valstybę, iš visų pusių apsuptą krikščionių kraštų.

Jau žinote, kad kunigaikštis Mindaugas išplėtė savo žemes ir apie 1240 m. tapo Lietuvos valdovu (11.2 pav.). Tačiau svarbu įsidėmėti, kad jis buvo pagonių lietuvių genčių valdovas, o Lietuvos kaimynės buvo krikščioniškos valstybės. Taip pat ir Vokiečių ordinas, su krikščioniškų valstybių pagalba kovojantis prieš pagonis ir siekiantis užimti jų žemes, kad juos pakrikštytų. Be to, krikščioniškoji Europa su popiežiumi ir imperatoriumi nepripažino pagonių valdovų ir jų valdomų valstybių. Mindaugas buvo pagonis, o jo valdoma valstybė – pagoniška. Taigi politinė Mindaugo ir jo valstybės padėtis buvo itin sudėtinga. Tik ką sukurta Lietuvos valstybė buvo dar silpna ir jam savo valdžią dar reikėjo įtvirtinti, kovoti su kitais, norinčiais ją valdyti. Mindaugo valdžiai ir jo valstybei grėsė pavojus ir iš išorės. Sudėtingomis aplinkybėmis Mindaugas turėjo priimti sprendimą, ar toliau kovoti su galingesniu ir stiprėjančiu Vokiečių ordinu, ar krikštytis. Jis pasirinko antrą variantą.

Mindaugui pavyko papirkti ir į savo pusę patraukti Livonijos ordino (iki 1237 m. vadinto Kalavijuočių ordinu) magistrą Andrių fon Štirlandą. Šis sutiko tarpininkauti ir padėti Mindaugui gauti iš popiežiaus Inocento IV leidimą būti pakrikštytam. Tarpininkavimas buvo sėkmingas. Romos popiežius Inocentas IV (11.3 pav.) davė sutikimą pakrikštyti Lietuvos valdovą Mindaugą. To meto aplinkybėmis tai buvo didelis politinis laimėjimas, nes Romos popiežius pripažino Mindaugą kaip valdovą, nors jis ir buvo pagonis. Žinoma, šį pripažinimą lėmė Mindaugo išreikštas noras priimti krikštą ir pasirinktas tinkamas tarpininkas šiam tikslui pasiekti. Mindaugas krikštu siekė įgyti Europos valstybių valdovų krikščionių pripažinimą ir išvengti Vokiečių ordino grėsmės. Atrodo, jam pavyko tai pasiekti bent jau kuriam laikui. 1251 m. Mindaugas su žmona Morta, sūnumis Rukliu ir Rupeikiu bei ištikimiausiais didikais buvo pakrikštyti. Pakrikštijus valdovą ir jo artimuosius Lietuva buvo pripažinta katalikiška Europos valstybe. Šis krikštas sudarė sąlygas Mindaugui tapti Lietuvos karaliumi, taigi vienu iš Europos monarchų. Leidimą karūnuoti Mindaugą kaip Lietuvos karalių suteikė popiežius Inocentas IV. 1253 m. liepos 6-ąją Mindaugas buvo karūnuotas ir Lietuva tapo karalyste. Tačiau valdovo krikštas buvo tik ilgo naujo kelio pradžia. Kad Mindaugo Lietuvos lietuvių gentys būtų krikščioniškos, reikėjo dar daug ką nuveikti (A šaltinis).

1253 m. buvo įsteigta Lietuvos vyskupija ir paskirtas vyskupas. Juo tapo Livonijos ordino kunigas Kristijonas. Jis turėjo rūpintis bažnyčių statyba ir parapijų steigimu, kad tarp lietuvių būtų skleidžiamas Katalikų bažnyčios mokymas ir jie būtų krikštijami. O pakrikštytas Mindaugas, ilgai nedelsęs, ėmėsi veiksmų, kurių kadaise griebėsi pakrikštyti Vakarų Europos valstybių valdovai. Kaip valdovas krikščionis, jis savo valstybėje pradėjo globoti Bažnyčią ir ja rūpintis. Mindaugas dovanojo Kristijonui žemių Žemaitijoje (Betýgalą, Laũkuvą, Raséinius), kad Lietuvos vyskupija būtų aprūpinta ir turėtų pajamų. Tačiau pagonių krašte katalikui buvo nelengva. Lietuvos vyskupas Kristijonas, pradėjęs savo kaip vyskupo veiklą, susidūrė su nuožmiu pagonių lietuvių pasipriešinimu. Negalėdamas atlikti pavesto darbo, 1259 m. jis išvyko iš Lietuvos. Tokia įvykių eiga neturėtų labai stebinti. Absoliuti dauguma lietuvių vis dar buvo pagonys, garbinantys savo dievybes, gamtos jėgas ir reiškinius ir nenorintys priimti svetimų papročių bei tikėjimo. Juk būtų reikėję atsisakyti to, kuo tikėjo, ir gyventi kitaip, nei gyveno. Panašiai buvo ir kitose, anksčiau krikštą priėmusiose, valstybėse ir visuomenėse. Krikštas ir nauji papročiai kelią skynėsi itin sunkiai ir lėtai. Mindaugo priimtam sprendimui dėl krikšto ir šalies bei visuomenės raidos itin priešinosi žemaičių kunigaikščiai.

Mindaugas bandė laviruoti – išlikti krikščioniu, nes tai garantavo jam tarptautinį pripažinimą ir karūną, ir sutarti su dėl krikšto nepatenkintais galingais asmenimis valstybėje. Vis dėlto jis susigundė žemaičių kvietimu dalyvauti kovoje prieš Vokiečių ordiną. Tačiau tai nereiškė, kad jis atsisakė krikščionybės. Greičiausiai Mindaugas tikėjosi, kad jam pavyks išlaviruoti. Gal ir būtų pavykę, jei jo ir sūnų nebūtų nužudę sąmokslininkai. Vienas iš sąmokslininkų buvo krikšto priešininkas kunigaikštis Treniota. Mindaugo bandymas paversti Lietuvos valstybę katalikiškos Europos monarchija žlugo. Nužudžius Mindaugą, Lietuvą valdė valdovai pagonys, krikščionybė Lietuvoje neturėjo nei laiko, nei galimybės įsitvirtinti. Lietuva liko pagoniška. Todėl 1251 metai, kai Mindaugas ir jo artimieji priėmė krikštą, nors ir yra išskirtinės svarbos Lietuvos istorijos data, vis dėlto nelaikomi Lietuvos krikšto metais.

1263 m. nužudžius Mindaugą ir jo sūnus Ruklį ir Rupeikį, Lietuva grįžo į pagonybę. Kai XIII a. pabaigoje Vokiečių ordinas galutinai nugalėjo prūsus, prasidėjo Vokiečių ordino ir Lietuvos karas. Vokiečių ordinas skelbė, kad tai karas su pagonimis. Katalikiškų Europos šalių didikai ir riteriai vyko į kryžiaus žygius prieš paskutinę pagonišką Europos valstybę. Lietuvai ir jos valdovams darėsi vis sunkiau gintis nuo Vokiečių ordino ir gausių jo rėmėjų. Todėl 1316 m. Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu tapęs Gediminas su didėjančiais sunkumais Lietuvos va karų pasienyje ėmė dorotis ir diplomatinėmis priemonėmis.

1322 m. Gediminas davė nurodymą parašyti ir išsiųsti popiežiui Jonui XXII (11.4 pav.) laišką. Šiame laiške Gediminas skundėsi, kad Vokiečių ordinas niokoja jo valdomas Lietuvos žemes, ir kaltino Vokiečių ordiną, kad šis, priešingai nei skelbiasi, nesiekia Lietuvos pakrikštyti. Taip pat svarstė, kad galėtų priimti krikštą (B šaltinis). Tačiau, kai po poros metų atvyko popiežiaus pasiuntiniai, Gediminas išsižadėjo žodžių apie norą krikštytis paaiškindamas, kad ir raštininkai, ir pats popiežius jį klaidingai suprato. Jis pridūrė, kad nėra nusiteikęs prieš krikščionis ir kad jo valstybėje žmonės turi teisę be jokių trukdžių išpažinti bet kokį tikėjimą. Net jei tai buvo tiesa, o Gediminas tikrai nebuvo priešiškas krikščionims ir kito tikėjimo žmonėms, lieka neaišku, kodėl įvyko šis nesusipratimas tarp Gedimino ir popiežiaus Jono XXII. Istorikai iki šiol ginčijasi ir nesutaria, ar Gediminas pakeitė savo nuomonę, ar buvo klaidingai suprastas. Gali būti, kad kunigaikščio sprendimui įtakos turėjo tiek pagonių papročių ir tikėjimo nenorintys atsisakyti didikai, ypač žemaičiai, tiek LDK rytų žemėse gyvenantys stačiatikiai. Prisiminkime Romos popiežiaus ir Konstantinopolio patriarcho nesutarimus ir pagalvokime apie Rytų ir Vakarų kultūrų skirtumus. LDK rytuose gyvenantys stačiatikiai buvo krikščionys, tačiau jie nesutarė su katalikais. Katalikai į juos žiūrėjo įtariai, su nepasitikėjimu, kaip į klaidatikius, todėl Gediminas galbūt nenorėjo pyktis su savo valdomos valstybės rytų žemėse gyvenančiais stačiatikiais. XIV a. LDK teritorijai plečiantis į rytus, stačiatikiškų žemių reikšmė valstybėje didėjo ir didysis kunigaikštis turėjo atsižvelgti į gyventojų nuomonę. Tačiau apie LDK stačiatikius pakalbėsime kitoje temoje, o dabar grįžkime prie nelengvų Gediminaičių dinastijos sprendimų ir pasirinkimų.

Jau žinote, kad po Gedimino mirties, pašalinę iš sosto savo brolį Jaunutį, LDK pradėjo valdyti Algirdas ir Kęstutis. Jiems valdant, XIV a. antroje pusėje kovos su Vokiečių ordinu tapo dar smarkesnės. Tačiau net ir tada buvo galimybių Lietuvos valdovams priimti katalikišką krikštą. Priimti katalikišką krikštą jiems ne kartą siūlė katalikiškosios Europos valstybių monarchai. 1351 m. Anžu dinastijos Vengrijos karalius Liudvikas I Didysis pasisiūlė Kęstučiui tarpininkauti ir padėti priimti krikštą. Kiek vėliau, 1358 m., panašų pasiūlymą Algirdui pateikė Šventosios Romos imperijos imperatorius Karolis IV. Tačiau tiek Kęstutis, tiek Algirdas pareiškė, kad krikštą priims, jei Vokiečių ordinas bus iškeltas kovoti su totoriais, toliau nuo jų valstybės sienų. Tai padaryti buvo sudėtinga ir vargu ar kas būtų to ėmęsis. Todėl ne tik šie minėti, bet ir kiti pasiūlymai priimti krikštą buvo atmesti. Žinoma, didieji kunigaikščiai turėjo galvoti, kaip savo valstybėje laviruoti tarp griežtų pagonybės šalininkų ir didelėje jos dalyje gyvenančių stačiatikių. Greičiausiai šios aplinkybės ir lėmė, kad Lietuvos didieji kunigaikščiai Algirdas ir Kęstutis liko pagonys. Beje, 1377 m. miręs Algirdas pagal pagonių paprotį buvo sudegintas ant laužo (11.5 pav.).

Viduramžiais valdovo krikštas reiškė ir jo valdomos valstybės bei visuomenės krikštą. Tad nauja karta, naujas valdovas galėjo priimti kitokį sprendimą nei jo tėvai ar protėviai. Būtent taip nutiko Lietuvoje XIV a. pabaigoje. Jogaila ir Vytautas padarė tai, ko nepadarė jų senelis Gediminas ir ką ne itin stengėsi padaryti jų tėvai Algirdas ir Kęstutis. Lietuvos krikštas tapo priimtinas, kai didžiajam Lietuvos kunigaikščiui Jogailai buvo pasiūlyta Lenkijos karaliaus karūna. Prieš ją užsidėdamas Jogaila su Lenkijos didikais turėjo sudaryti Krėvos sutartį. Žinoma, sudarant sutartį su Jogaila buvo galingiausi Lietuvos kunigaikščiai (tarp jų ir Vytautas). Krėvos sutartyje viena iš sąlygų Jogailai buvo priimti katalikišką krikštą ir pažadėti pakrikštyti Lietuvą. Taigi Krėvos sutartimi Jogaila įsipareigojo, kad pasirūpins Lietuvos valstybės ir visuomenės krikštu. Lenkijos karalystė buvo katalikiška, o valstybių sąjunga galėjo būti sudaryta tik tarp katalikiškų valstybių. Savo pažadą Jogaila ištesėjo, kai 1386 m. Krokuvos katedroje buvo pakrikštytas, gavo Vladislovo krikšto vardą ir susituokė su Lenkijos karalaite Jadvyga.

Pasak lenkų kronikininko Jano Dlugošo, 1387 m. pavasarį Jogaila su žmona Jadvyga, Lenkijos karalystės dvasininkais ir didikais atvyko į Vilnių. Tai turėjo būti ypatingas įvykis jį mačiusiems Vilniaus miesto ir jo apylinkių gyventojams. Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jogailos atvykimas su gausia palyda buvo svarbus simbolinis veiksmas (C šaltinis). Gyventojus, matančius valdovą, tapusį krikščioniu, ko gero, buvo galima lengviau įtikinti priimti krikštą. O valdovą lydintys dvasininkai galėjo juos pakrikštyti.

Per šią išskirtinę viešnagę Vilniuje Jogaila atliko kitą itin svarbų darbą. Jo pastangomis buvo pradėta statyti Vilniaus katedra (11.6 ir 11.7 pav.) ir įsteigta Vilniaus vyskupija. Vilniaus vyskupijos įsteigimas buvo patvirtintas privilegija – dokumentu, kuriuo nustatytos Vilniaus vyskupijos teisės ir išskirtinumas. Vilniaus vyskupija buvo aprūpinta materialiai, jai suteikta žemių ir valstiečių. Pirmuoju Vilniaus vyskupu buvo paskirtas iš Lenkijos kilęs Andrius. Dar nebuvo lietuvių, kurių išsilavinimas ir padėtis tiktų eiti tokias pareigas. Vyskupas Andrius pradėjo rūpintis pirmųjų parapinių bažnyčių Lietuvoje kūrimu. Tai buvo bažnyčios kaimo gyvenvietėse. Jos turėjo rūpintis dvasiniu ir kasdieniu apylinkių žmonių gyvenimu. Pirmosios parapinės bažnyčios buvo įsteigtos Krėvoje, Máišiagaloje, Mẽdininkuose, Nemenči̇nėje ir Ukmergėjè. Žinoma, šioms kuriamoms parapinėms bažnyčioms buvo reikalingi kunigai, atsakingi už daugybę dalykų ir diegiantys krikščioniškas vertybes krikščionybės nepažįstantiems žmonėms. Pirmiausia jie buvo atsakingi už savo parapijos apylinkių gyventojų krikštijimą. Taip pat turėjo skleisti Katalikų bažnyčios mokymą apie visagalį Dievą ir gyventojus mokyti krikščioniškų papročių. Taigi buvo pradėtos steigti pirmosios katalikų bažnyčios.

Lietuva buvo pripažinta krikščioniška valstybe, tačiau tai buvo tik pradžia (11.8 pav.). Krašto christianizacija (bažnyčių statyba, parapijų steigimas) ilgalaikis procesas. Apie tai, kaip šis procesas vyko ir kokios istorinės asmenybės jam turėjo įtakos, kalbėsime kitoje temoje.