Viduramžių ūkis: kaip valstiečiai aprūpino gėrybėmis visuomenę?

Šiandien žemės ūkyje dirba labai nedidelė visuomenės dalis. Dabartiniame žemės ūkyje vyrauja vidutinės arba stambios, paprastai specializuotos ir įvairia technika aprūpintos žemės ūkio įmonės. Jos augina įvairias žemės ūkio kultūras, kaip antai javus, ir verčiasi gyvulininkyste. O jų gautą derlių perdirba kitos specializuotos įmonės. Taip buvo ne visada. Viduramžiais daugiausia žmonių – didžioji visuomenės grupė valstiečiai– dirbo žemės ūkyje. Valstiečių dirbami žemės plotai ir ūkiai buvo nedideli. Todėl dažniausiai savo užaugintą derlių jie patys apdorodavo – darydavo įvairius maisto gaminius (duoną, sūrį, alų). Tais laikais žemės ūkyje naudojami įrankiai buvo daug paprastesni. Tad žemės dirbimas ir gyvulių auginimas buvo sunkus kasdienis darbas. Kur dirbo valstiečiai? Kokius darbus jie dirbo ir kokius įrankius naudojo?

Jau žinote, kad kilmingųjų pareiga buvo ginklu ir patarimu padėti valdovui. Dvasininkų pareigos buvo susijusios su dvasiniais dalykais: malda, Mišių laikymu, Krikšto, Santuokos ir kitų sakramentų tikintiesiems teikimu. Šios abi grupės – kilmingieji ir dvasininkai – buvo privilegijuoti Viduramžių visuomenės luomai. Kilmingieji ir dvasininkai nedirbo žemės, tačiau jiems priklausė dideli žemės plotai, gauti iš valdovų. Kilmingiesiems buvo suteikiami valdyti feodai, o dvasininkams ir bažnyčioms dovanojamos beneficijos. Taip Viduramžiais per kelis šimtmečius susiformavo kilmingiesiems ir Bažnyčiai priklausančios didelės žemės valdos. Šias valdas sudarė dirbamoji žemė, pievos, miškai ir įvairūs vandens telkiniai. Visos šios žemės ūkio naudmenos užtikrino kilmingųjų ir Bažnyčios (dvasininkų) gerovę. Žemės valdos dydis rodė savininko galią ir turtingumą. Galingiausiems kilmingiesiems (kunigaikščiams) ir aukštiesiems dvasininkams (vyskupams) priklausė didžiausios žemės valdos.

Kilmingojo žemės valdos centras paprastai buvo jam priklausanti pilis ar dvaras (14.1 pav.). Tais laikais pilis buvo ne tik karinis ir gynybinis statinys sunkiai prieinamoje vietoje, juosiamoje vandens, ant kalvos ar uolos. Dažniausiai tai buvo didelis statinių kompleksas, kurį sudarė gyvenamosios patalpos, įvairios dirbtuvės, arklidės ir ūkiniai pastatai. Būtent į žemės valdos centrą iš apylinkių suplaukdavo valstiečių mokesčiai, tiek piniginiai, tiek ir natūriniai (užauginti ar padaryti gaminiai). Taigi pilis ar dvaras buvo ir aplinkinių gyvenviečių administracinis centras, čia buvo ir teismas. Kilmingasis arba jo paskirtas pareigūnas spręsdavo įvairius valstiečių ginčus, teisdavo ir skirdavo bausmes. Trumpai tariant, Viduramžiais parapinė bažnyčia ir pilis buvo svarbūs centrai, aplink kuriuos ir kurių apylinkėse sukosi valstiečių gyvenimas (A šaltinis).

Kilmingojo pilis ir žemės sudarė didelį valdų kompleksą, kurį reikėjo kasdien prižiūrėti ir aprūpinti pilies valdovą, jo šeimą ir pilies gyventojus gėrybėmis. Visus sunkius darbus dirbo neprivilegijuota, gausiausia Viduramžių visuomenės grupė – valstiečiai. Viduramžiais buvo manoma, kad fizinį darbą turi dirbti tik žemesnės kilmės žmonės. Vyravo įsitikinimas, kad kiekviena visuomenės grupė dirba savo luomui prideramus darbus ir eina tas pareigas, kurios atitinka įgimtą kilmę.

Nuo VIII a. Frankų valstybėje vis labiau ryškėjo skirtumai tarp kilmingųjų, kurie buvo šalia valdovo, padėjo jam valdyti valstybę ir dalyvavo karuose, ir valstiečių, kurie ištisus metus dirbo žemę ir augino gy vulius. Ilgainiui įsitvirtino supratimas, kad valstiečiai yra visuomenės grupė, kuri dirba žemę, tai yra verčiasi žemdirbyste ir gyvulininkyste, ir privalo aprūpinti visuomenę maistu bei kitomis gėrybėmis. Tai reiškė, kad jie turi mokėti mokesčius ir dirbti ne tik savo ūkiuose, bet ir ne jiems priklausančioje žemėje. Juk būtent kilmingieji ir dvasininkai valdė didžiausius žemės plotus. Šis supratimas, kad valstiečiai pagal prigimtį turi dirbti žemę ir mokėti mokesčius, formavosi kelis šimtmečius ir XI a. tapo neginčijama tiesa. Tačiau svarbiausia ne tai, jog žemdirbystė tapo valstiečių pareiga, o tai, kad jie privalėjo tarnauti ir paklusti privilegijuotoms visuomenės grupėms – kilmingiesiems ir dvasininkams.

Taigi Viduramžių valstietis dirbo žemės ūkio darbus. Pirmiausia jis dirbo savo žemę. Jo žemės plotas buvo nedidelis, paprastai paveldimas, perduodamas iš kartos į kartą. Tačiau didėjančioms kilmingųjų ir Bažnyčios žemės valdoms įdirbti nebeužteko nuskurdusių ar laisvę praradusių ir ponams priklausančioje žemėje gyvenančių žmonių darbo jėgos. Todėl VIII–X a. valstiečiai ateidavo į pagalbą kilmingiesiems ir dvasininkams. Tai buvo talka, savanoriškas valstiečių darbas ponų žemėse. Tokia talka buvo sezoninė, trumpai atliekant metų laikų darbus. Tačiau laikui bėgant šios savanoriškos ir sezoninės valstiečių talkos ponų žemėse tapo papročiu. Ilgainiui, per keletą kartų, šis paprotys virto neginčijama valstiečių gyvenimo dalimi – jie privalėjo tam tikrą dienų skaičių dykai dirbti pono žemę. Toks privalomas ir neatlyginamas darbas pono žemėje vadinamas lažù. Darbas buvo įvairus: sėti ir pjauti, gabenti malkas ir kitus krovinius, pjauti žolę ir doroti šieną, dalyvauti statybose (14.2 pav.). Lažo įsitvirtinimas rodė, kad valstiečiai jau buvo suvokiami kaip visuomenės grupė, savo darbu išlaikanti kitas, privilegijuotas, Viduramžių visuomenės grupes – kilminguosius ir dvasininkus. Be to, valdovas kaip senjoras savo vasalams dovanodavo žemės valdas su jose gyvenančiais valstiečiais. Šie valstiečiai tapdavo priklausomi nuo naujų ponų.

X–XV a. didžiojoje Europos dalyje valstietis buvo priklausomas nuo pono ne tik todėl, kad turėjo eiti lažą ar mokėti mokesčius (B šaltinis). Viduramžiais valstietis buvo pavaldus pono ar jo pareigūno teismui. Prisiminkime, kad pilis buvo administracinis centras su teismu. Pilyje gyvenantis pono pareigūnas prižiūrėjo ir ribojo valstiečių gyvenimą ir ūkinę veiklą (pvz., ribojo ūkinę veiklą pono miškuose). Buvo ribojamos ir kitos valstiečių laisvės: be pono sutikimo jie neturėjo teisės susituokti, palikti žemę ir išsikelti. Šis reiškinys, kai valstietis, jo ūkis ir teisės buvo visiškai priklausomos nuo pono, vadinamas baudžiava. X–XV a. baudžiava buvo paplitusi didelėje Europos dalyje. Kartais, kai mokesčių ir darbų našta tapdavo nepakeliama, o derlius būdavo itin prastas, įvairiuose XIII–XV a. Europos regionuose valstiečiai sukildavo prieš valdovą ar savo poną ir reikalaudavo nedidinti mokesčių. Tačiau valstiečiai buvo ne tik neorganizuoti, bet ir neišmanė karybos, buvo prastai ginkluoti, o kai kada tiesiog nemokėjo derėtis. Todėl Viduramžiais vykę valstiečių sukilimai dažniausiai baigdavosi sukilėlių pralaimėjimu (14.3 pav.)

Taigi, ne tik neatlygintinis fizinis darbas pono laukuose slėgė valstiečio pečius. Įvairūs piniginiai ir natūriniai mokesčiai buvo valstiečio kasdienio gyvenimo dalis. Jis mokėjo už tai, kad galėtų dirbti žemę. Šie natūriniai ir piniginiai mokesčiai už teisę naudotis žeme buvo vadinami činšu (lot. census – turto įvertinimas, turtas). Atkreipkite dėmesį, kad valstiečiai mokėjo dvejopus mokesčius: piniginius ir natūrinius. Tai susiję su pinigų kiekiu ir apyvarta visuomenėje. Pinigai Europoje Viduramžiais, ypač iki 1000 metų, valstiečio rankas ir kišenes pasiekdavo itin retai. Prekyba visuomenėje, ypač tarp valstiečių, dažnai buvo pagrįsta natūriniais mainais. Tai reiškė, kad kaimo gyvenime vienas daiktas buvo keičiamas į kitą daiktą, vienas gaminys į kitą gaminį. Laikui bėgant rinkoje – prekių judėjime tarp kaimo ir miesto gyventojų – pinigų daugėjo. Pinigai, tiksliau, monetos vis dažniau pasiekdavo valstietį. Vis dėlto Viduramžiais didelė dalis valstiečių už savo dirbamą žemę ponams činšą mokėjo ne pinigais, bet natūra – ūkyje užaugintais ir pagamintais produktais (javais, šienu, kiaušiniais, pienu, sūriu ir t. t.) (14.4 pav.). O turtingesni valstiečiai činšą mokėjo pinigais (C šaltinis). Tai buvo valstiečiai, kurie sugebėjo užauginti ir pagaminti produktų tiek, kad jų likdavo parduoti miesto turguje. Viduramžiais mokesčius mokėdavo nustatytomis dienomis. Šios dienos buvo susijusios su bažnytinėmis šventėmis. Žinoma, šios šventės tiesiogiai siejosi su žemės ūkio darbais, metų laiku ar svarbesnių darbų pabaiga. Kaip antai Šv. Martyno diena buvo švenčiama lapkričio 11-ąją. Ši data pasirinkta neatsitiktinai, juk didieji metų derliaus nuėmimo darbai baigdavosi rudenį. Žiemą prasidėdavo kiti darbai – pasiruošimas pavasariui.

Valstiečio kasdienybė ir gyvenimas priklausė nuo metų laikų kaitos. Kiekvienam iš keturių metų laikų buvo būdingi konkretūs darbai, kuriuos reikėjo atlikti laiku (14.5 pav.). Viduramžiais žemę dirbti ir gyvulius auginti buvo itin sunku, reikalavo daug jėgų ir laiko. Vienas pagrindinių valstiečio darbų buvo žemės įdirbimas ir parengimas sėjai. Tinkamai įdirbant ir paruošiant žemę sėjai labai svarbūs buvo darbo įrankiai, nuo jų priklausė darbo kokybė. O darbo įrankių gamyba buvo sudėtinga ir brangi. Įrankio kokybė pirmiausia priklausė nuo jam padaryti naudojamos medžiagos kokybės. Geras, kokybiškas įrankis buvo nepakeičiamas norint gerai įdirbti žemę. Kokybiškai įdirbti žemę buvo svarbu norint gauti gausų derlių. Tais laikais derlius dėl nepalankių oro sąlygų, nekokybiškų sėklų ar tam tikrų dalykų nesupratimo ir neišmanymo buvo labai prastas. XIII–XV a. Europoje derlius buvo laikomas labai geru, jei valstietis iš vieno pasėto grūdo gaudavo šešis. Šiais laikais galima tikėtis net dešimt kartų didesnio derliaus. Žinoma, tokį gausų derlių lemia išvestos sėklos, naudojamos trąšos ir pesticidai.

Žemės ūkio ir apskritai darbo įrankiai tobulėjo labai lėtai, procesas truko šimtmečius. Viduramžiais Europoje pradėjo plisti plūgai. Jie tapo pagrindiniais ir nepakeičiamais žemės ūkio įrankiais. Plūgai skyrėsi nuo iki tol naudotų žagrių tuo, kad jais buvo galima geriau apversti vagą ir išpurenti žemę. Tai buvo labai svarbu norint gauti gausesnį derlių. Plūgų paprastai negamino iš geležies. Tais laikais metaliniai įrankiai buvo labai brangūs. Todėl dažniausiai jie buvo mediniai, tik ta dalis, kuri plėšė dirvą ir vertė vagą, buvo apkaustyta geležimi, kad ilgiau laikytų ir geriau veiktų. Plūgą tempė jaučių kinkinys, valdomas jį sekančio valstiečio (14.6 pav.). Laikui bėgant kai kuriuose Europos regionuose jaučius pakeitė arkliai.

Viduramžiais didžiausią valstiečių auginamų kultūrų dalį sudarė grūdinės kultūros: rugiai, kviečiai, miežiai ir avižos. Taip pat buvo auginamos ankštinės kultūros (pupos, žirniai) ir daržovės. Mėsa buvo brangus ir todėl retas valstiečių maistas (14.7 pav.). Kilmingieji ir turtingieji ja galėjo mėgautis dažniau. Įprasčiausias gėrimas buvo alus, jo nebuvo sunku pasigaminti. Šiltesniuose Europos regionuose (Ispãnijoje, Itãlijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje) buvo veisiami vynuogynai. Todėl kasdienis šių kraštų gėrimas buvo vynas.

Valstiečiai savo ūkiuose, kaimuose ir gyvenvietėse kiek įmanydami stengėsi patys pasigaminti daugumą būtinų įrankių ir daiktų. Vis dėlto jų pasigaminti įrankiai negalėjo būti aukštos kokybės. Juk geriausius daiktus padaro amatą išmanantys žmonės – amatininkai. Jie kasdien ilgą laiką darydami tam tikrus daiktus ištobulindavo savo amatą. Taigi buvo įvairių sričių amatininkų, gaminančių aukštos kokybės daiktus, kurių kaimo ar apylinkės valstiečiai pasigaminti negalėjo. Valstiečiams amatininkų pagamintus daiktus atgabendavo ir parduodavo pirkliai. Taip kūrėsi ir gyvėjo ryšiai tarp kaimo ir miesto, judėjo žmonės ir pinigai. Beje, amatininkai ir pirkliai, daiktų gamintojai ir prekiautojai, gyveno miestuose, todėl toliau kalbėsime apie miestą ir miestiečius.