Viduramžių švietimas

Švietimo sistema yra labai svarbi kiekvienos šiuolaikinės valstybės ir visuomenės dalis. Kuo geriau išplėtotas švietimas, tuo šalis turtingesnė, o jos piliečiai labiau išsilavinę. Šiandien veikia pradinės mokyklos, progimnazijos, gimnazijos, universitetai ir daugelis kitų švietimo įstaigų. Tokia švietimo sistema gana nauja, nors švietimo įstaigos Europoje pradėjo kurtis dar Viduramžiais. Švietimas tais laikais nebuvo visuotinis. Mokytis galėjo tik nedidelė visuomenės dalis ir paprastai tik kilmingieji. Taigi, kas buvo būdinga Viduramžių švietimui?

Jau žinote, kokie svarbūs buvo vienuolynai skleidžiant krikščionybę Europoje. Tačiau ne mažesnį vaidmenį vienuolynai atliko ir švietime. 529 m. Itãlijoje, Montekasine, šv. Benediktas Nursietis įkūrė benediktinų vienuolyną (19.1 pav.). Tai buvo pirmasis benediktinų vienuolynas Vakarų Europoje. Jis padarė didelę įtaką visai Viduramžių Europos kultūrai. VI–VII a. vienuoliai benediktinai skleidė tikėjimą ir atokiose vietovėse steigė pirmuosius vienuolynus. Šiuose vienuolynuose jie gyveno, dirbo vienuolynų soduose ir laukuose, meldėsi ir garbino Dievą. Ilgainiui paskendę tarp miškų ar įsikūrę slėniuose vienuolynai tapo rašto, kultūros ir švietimo židiniais. Juk iki Europos krikšto čia gyvenusios gentys buvo neraštingos. Jos nepažinojo rašto, knygų, negebėjo kaupti ir perduoti duomenų, žinių ir minčių rašto ženklais.

Be fizinių darbų, vienuolių benediktinų kasdienybėje svarbią vietą užėmė darbas skriptoriume (lot. scriptor – raštininkas, perrašinėtojas). Skriptoriumas buvo vienuolyno patalpa, kurioje vienuoliai perrašydavo senus rankraščius. Perrašyti rankraštį buvo ilgas ir kruopštumo reikalaujantis darbas. Dažno perrašyto ar naujai sukurto rankraščio tekstą iliustruodavo įspūdingi vienuolių piešiniai, vadinamosios miniatiūros. Jų rasite ir šiame vadovėlyje. Vienuolių raštininkų dėka rankraštiniai tekstai plito tarp vienuolynų ir dvasininkų. Vienuolių sukurtos įspūdingos rankraštinės knygos pasiekdavo turtingiausius ir galingiausius kilminguosius, net valdovo dvarą ir jo aplinką. Kai kada patys valdovai pavesdavo vienuolynui sukurti išskirtinės meninės vertės rankraštinę knygą (pvz., Naujojo Testamento knygų rinkinį). Šis vienuolių darbas padėjo išsaugoti kūrinius, kurie be kruopštaus ir laiko reikalaujančio darbo būtų negrįžtamai dingę. Dažniausiai buvo perrašomi religiniai tekstai. Žinoma, svarbiausia buvo skleisti Šventąjį Raštą, taip pat krikščionybei svarbių autorių ir filosofų kūrybą. Rečiau buvo perrašomi pasaulietiniai kūriniai. Skriptoriumais garsėjo tokie Vakarų Europos vienuolynai kaip Reichenau, Sankt Galenas ar Fulda (19.2 pav.). Nemažai šiuose vienuolynuose perrašytų ar sukurtų tekstų išliko iki mūsų dienų (19.3 pav.).

VII–XII a. Europoje sparčiai kuriamuose vienuolynuose veikė mokyklos. Vienuolės ir vienuoliai buvo mokytojai. Moterų vienuolynuose mokėsi mergaitės, vyrų – berniukai. Tėvai atiduodavo šešerių septynerių metų vaikus į vienuolynų mokyklas (19.4 pav.). Čia buvo griežta tvarka, o jos nesilaikantiems vaikams taikytos fizinės bausmės (A šaltinis). Benediktinų vienuoliai ir vienuolės vaikus prižiūrėjo, jais rūpinosi ir juos auklėjo. Mokymo vienuolyno mokykloje tikslas buvo vaikus ne tik išlavinti, bet ir išmokyti doro elgesio, pamaldaus krikščioniško gyvenimo principų. Benediktinų vienuolynų mokyklose įsigalėjo konkretus mokymo turinys. Lotynų kalba tapo švietimo ir mokslo kalba. Pradžioje vaikai mokėsi lotyniškai skaityti (abėcėlės, skiemenų), rašyti, giedoti, skaičiuoti. Tai buvo esminės žinios, pritaikomos tiek gyvenime, tiek ir tikėjimo reikaluose. Kai mokiniai paaugdavo ir išmokdavo šių paprastų dalykų, buvo mokomi vadinamųjų septynių laisvųjų menų: gramatikos (kalbos sandaros ir taisyklių), retorikos (iškalbos meno), dialektikos (logiško samprotavimo), aritmetikos (skaičių teorijos ir skaičiavimo), muzikos (muzikos teorijos ir bažnytinės muzikos), geometrijos (geometrinių figūrų tyrinėjimo) ir astronomijos (visatos sandaros, dangaus kūnų judėjimo) (19.5 pav.). Šis iš septynių dalykų sudarytas mokymo turinys nusistovėjo jau VI amžiuje ir buvo Viduramžių švietimo pamatas.

Viduramžiais ne tik vienuolynų mokyklose buvo mokoma ir mokomasi. Nuo VII a. Vakarų Europos miestuose pradėjo kurtis katedrų mokyklos. O jau VIII a. pabaigoje Karolis Didysis nurodė, kad prie kiekvienos katedros būtų įsteigta mokykla (B šaltinis). Jau žinote, kad katedros buvo svarbiausios miestuose stovinčios vyskupijų bažnyčios. Už mokyklas jose buvo atsakingi katedrų vadovai vyskupai. Jie buvo įpareigoti ne tik rūpintis vyskupijomis ir krikščionybės sklaida, bet ir kurti katedrų mokyklas bei rūpintis jomis ir jų mokiniais. Katedrų mokyklose, kitaip nei vienuolynų, mokytis galėjo tik berniukai, jaunuoliai, paprastai jie buvo ruošiami tapti dvasininkais. Dažniausiai priimami buvo kilmingų ir turtingų šeimų vaikai. Katedrų mokyklose buvo mokoma tų pačių dalykų kaip vienuolynų mokyklose. Iš pradžių buvo mokoma skaityti, rašyti, skaičiuoti ir giedoti. Tai buvo tarsi pradžios mokslas, pamatas, pasirengimas tolesniems mokslams. Aukštesnė mokymosi pakopa – septynių laisvųjų menų studijos. Beje, šie septyni laisvieji menai buvo padalyti į dvi grupes: triviumą ir kvadriviumą. Triviumą (lot. trivium – trijų kelių sankryža) sudarė gramatika, retorika ir dialektika, o kvadriviumą (lot. quadrivium – keturių kelių sankryža) aritmetika, muzika, geometrija ir astronomija. Trumpai sakant, ši Viduramžių aukštesnė mokymosi pakopa galėtų atitikti šių dienų vidurinį, gimnazijos, lygį. Žinoma, mokomieji dalykai skiriasi, juk Viduramžių visuomenei buvo svarbesni kiti dalykai.

XI–XII a. katedrų mokyklos suklestėjo. Jų klestėjimas sutapo su sparčiu Vakarų Europos miestų augimu. Viduramžiais garsiausios buvo Šartro, Parỹžiaus, Reimso, Utrechto, Kelno, Bambergo ir Magdeburgo katedrų mokyklos (19.6 pav.). Katedros mokyklos garsas priklausė nuo jai vadovaujančio asmens savybių. Katedros mokyklų vadovai buvo vyskupai. Jie buvo ne tik dvasiniai, bet ir intelektiniai mokyklų vadovai. Dažnas katedros vadovas užsiėmė kūryba: rašė mokslinius ir religinius traktatus, susirašinėjo su kitais dvasininkais ar valdovais. Garsūs vyskupai pritraukdavo iš įvairių kraštų gabiausius mokinius. Katedrų mokyklų mokytojai buvo itin išsilavinę dvasininkai. Jiems buvo keliami aukšti reikalavimai, jie turėjo gauti specialų vyskupo leidimą mokytojauti. Kai kurie mokiniai pranokdavo savo mokytojus ir tapdavo aukštaisiais dvasininkais ar išskirtiniais mąstytojais ir mokslininkais. Su vienu iš jų dar turėsime progą susipažinti.

Vis dėlto reikia pakartoti, kad vienuolynų ir katedrų mokyklų mokiniai daugiausia buvo rengiami dvasininko gyvenimui. Žinoma, būta išimčių, bet jos itin retos. Todėl dvasininkai buvo labiausiai išsilavinusi visuomenės grupė. Jie mokėjo lotynų kalbą, tuo metu ji buvo mokslo, švietimo, valstybės valdymo, taigi ir didžiosios dalies valdovo raštinėje rengiamų dokumentų kalba. Būtent dar ir todėl Vakarų Europos, kiek vėliau ir Vidurio Rytų Europos valdovų dvaruose, jų artimoje kasdienėje aplinkoje buvo dvasininkų. Jie buvo valdovo patarėjai ir atliko raštininkų darbą. Dvasininkai rašė įvairius dokumentus, teisės sąvadus, privilegijas, dovanojimo aktus, laiškus. Ilgainiui raštininko darbas, reikalavęs išsilavinimo ir išmanymo, tapo itin svarbus. Rašytiniai dokumentai tapo priemone valstybei valdyti. Be rašto ir išsimokslinimo valstybės valdymas tapo neįsivaizduojamas.

Viduramžiais raštas tapo svarbia priemone valstybei valdyti ir asmenims bendrauti per atstumą. Taigi prireikė daugiau raštingų žmonių tiek augančiai Bažnyčiai, tiek ir valstybės valdymui. Vienuolynų ir katedrų mokyklos nepajėgė šio poreikio patenkinti. Todėl XI–XII a. sandūroje Vakarų Europoje katedrų mokyklos pradėjo virsti į tokias švietimo institucijas, kokias šiandien vadiname universitetais. Pirmieji universitetai atsirado Bolonijoje ir Parỹžiuje. Kiek vėliau, XII–XIII a., buvo įsteigti Oksfordo ir Kembridžo universitetai. O XIII–XV a. universitetai kūrėsi jau visoje Europoje, nuo Lisabonos vakaruose iki Krokuvos rytuose, nuo Upsalos šiaurėje iki Katanijos pietuose. Romos popiežiai ir Vakarų Europos valdovai, imperatoriai ir karaliai, dovanojo universitetams privilegijų, suteikiančių ir užtikrinančių universitetų laisvę ir savarankiškumą, teisę dėstyti ir mokytis. Privilegiją suteikiantis dvasinis ar pasaulietinis valdovas įsipareigodavo universitetą globoti ir ginti, saugoti jo laisvę, atleisdavo nuo mokesčių. Kuo ypatingas buvo Viduramžių universitetas? Kuo jis pasižymėjo? Kuo jis skyrėsi nuo vienuolyno ir katedros mokyklų?

Iš pradžių Viduramžių universitetas buvo suaugusiųjų – studentų ir dėstytojų, profesorių – bendruomenė (19.7 pav.). Jis neturėjo savo patalpų, nuolatinės darbo vietos, todėl paskaitos vykdavo bažnyčiose ar privačiuose namuose. Būtent todėl universitetas buvo asmenų bendruomenė, kurioje vieni mokėsi, o kiti dalijosi savo žiniomis ir patirtimi. Ilgainiui pradėta statyti universiteto patalpas ir erdves, kaip šių dienų universitetų, tačiau, svarbiausia, universitetas išliko bendruomenė (19.8 pav.). Universiteto profesoriai buvo dvasininkai. Be studentų, nusprendusių pasirinkti dvasininko kelią, daugėjo asmenų, pasirinkusių pasaulietinį gyvenimą, siekusių praktinių ar teorinių žinių ir išsimokslinimo. Studijas universitete pradėdavo maždaug keturiolikos penkiolikos metų amžiaus studentai. Kitaip nei vienuolynų ir katedrų mokyklose, Europos šalių universitetuose daugėjo studentų iš užsienio. Universitetai tapo tarptautinėmis studijų vietomis, kur buvo mokomasi ir bendraujama lotynų kalba. Beje, 1364 m. įkurtame Krokuvos universitete XIV–XV a. sandūroje pasirodė ir pirmieji studentai iš Lietuvos (19.9 pav.). Jau XV a. keli šimtai lietuvių studijavo italų ir vokiečių universitetuose. Trumpai tariant, studijos universitete leido plėsti savo žinias, įgytas vaikystėje vienuolyno ar katedros mokykloje, o gal ir privačiai, ir tapti išsimokslinusiais žmonėmis. Tad universitetas buvo aukštesnių studijų, tiksliau, aukštojo mokslo, šių dienų supratimu, institucija. Ko buvo mokomasi universitete? Kokių laipsnių buvo galima siekti?

Viduramžių universitetą paprastai sudarė keturi fakultetai: medicinos, teisės, teologijos ir laisvųjų menų. Mokslas universitete dažniausiai prasidėdavo nuo jau minėtų septynių laisvųjų menų studijų, tik daug platesnių. Šios laisvųjų menų studijos trukdavo maždaug šešerius metus. Tai buvo tarsi pasirengimas išsamesnėms studijoms viename iš kitų trijų fakultetų. Jas baigęs ir sėkmingai išlaikęs egzaminus studentas gaudavo menų bakalauro laipsnį ir įgydavo teisę pasirinkti studijas medicinos, teisės ar teologijos fakultete. Pasirinkęs fakultetą studentas dar turėjo studijuoti šešerius metus, kad galėtų gauti magistro arba daktaro laipsnį. Praktiška ir didelę svarbą visuomenėje įgaunanti disciplina buvo medicina. O teisė tuo metu, kai pradėjo kurtis universitetai, darėsi nepakeičiama valstybės valdyme, Bažnyčios gyvenime, visuomenės narių ginčuose ir kitose gyvenimo srityse. Teològijos (sen. gr. theos + logоs – mokslas apie Dievą, Dievo apmąstymas) studijos buvo vertingiausios, o jos mokslinis laipsnis buvo pasiekiamas sunkiausiai. Sakytume, mažiausiai praktiška disciplina, tačiau tais laikais ji buvo išskirtinė. Jau žinote, kad Viduramžiais svarbiausias dalykas buvo Bažnyčios mokymas apie visagalį Dievą, jo sūnaus Kristaus nukryžiavimą ir tikėjimas pomirtiniu amžinuoju gyvenimu. Būtent teologija siekė apmąstyti Dievą, suvokti Dievo prigimtį, paaiškinti katalikų tikėjimo esmę, pateikti Dievo buvimo įrodymų ir atskleisti, kas yra blogis ir gėris, kaip žmogus turi gyventi, kad pelnytų amžinąjį gyvenimą.

Viduramžių universitete vienas iš pagrindinių mokymosi metodų buvo vieši studentų ir profesorių pokalbiai, svarstymai ir ginčai. Taip buvo siekiama išmokyti studentus samprotauti, ginti ir pagrįsti savo nuomonę, ieškoti prieštaravimų. Svarstymai buvo rengiami teologinėmis ir filosofinėmis temomis. Jie buvo itin svarbi Viduramžių universiteto ir apskritai to laiko mokslo dalis. Kas buvo būdinga Viduramžių mokslui ir kultūrai, aptarsime kitose temose.