Europos religijų nesantaika ir sugyvenimas

Katalikų bažnyčia ir Romos popiežius negalėjo sutikti su Reformacijos judėjimo sėkme ir plėtra. XVI a. pirmoje pusėje per Reformaciją susiformavusios liuteronybės, anglikonybės ir kalvinizmo konfesijos griovė Katalikų bažnyčios vienybę. Todėl Katalikų bažnyčia ir valdovai katalikai pradėjo suvokti, kad su Reformacijos idėjomis ir protestantais būtina kovoti. Katalikų bažnyčia, reaguodama į kilusį pavojų, pirmiausia ėmėsi vidaus reformų. Šios reformos turėjo padėti Bažnyčiai atsinaujinti ir išsaugoti vienybę. Veiksmai ir priemonės, kurių kovoje su Reformacija XVI–XVII a. ėmėsi Katalikų bažnyčia, vadinamos katalikiškąja refòrma – Katalikų bažnyčios organizaciniu ir dvasiniu atsinaujinimu. Tik atsinaujinusi Katalikų bažnyčia, padedama pasaulietinių valdovų katalikų, galėjo pradėti kontrreformaciją – kovą su Reformacija ir protestantizmu. O kontrreformacija – katalikybės ir katalikų (dvasininkų ir pasauliečių) kova įvairiomis priemonėmis (propaganda, ginklu ir kita) su Reformacijos idėjomis ir protestantizmo šalininkais – galėjo prasidėti tik įvykdžius Katalikų bažnyčią stiprinančią katalikiškąją reformą.

Katalikiškosios reformos pradžia sietina su Tridento susirinkimu (3.1 pav.). Tai buvo Romos popiežiaus Pauliaus III 1545 m. sušauktas visuotinis Katalikų bažnyčios susirinkimas, su pertraukomis vykęs iki 1563 metų. Susirinkę vyskupai ir kardinolai priėmė keletą Katalikų bažnyčiai svarbių sprendimų. Šie sprendimai buvo tiesioginis atsakas Reformacijai, iš pamatų griaunančiai Katalikų bažnyčios vienybę ir keičiančiai Europos religijų žemėlapį. Iš daugybės susirinkime priimtų sprendimų galime išskirti keletą. Buvo nutarta, kad vyskupai privalo reziduoti savo valdomose vyskupijose, rūpintis parapijomis, tikinčiųjų sielovada ir prižiūrėti kunigus. Mat kai kurie vyskupai buvo apleidę savo vyskupijas ir jose vyravo netvarka, kunigai netinkamai ėjo pareigas, nesilaikė celibato, jų gyvenimas neatitiko katalikų dvasininkams keliamų reikalavimų. Buvo nuspręsta ir patvirtinta, kad lotynų kalba yra visuotinė ir šventa Katalikų bažnyčios kalba. Todėl šv. Mišios turi būti švenčiamos ir Šventasis Raštas skaitomas lotynų kalba (3.2 pav.). O juk tam prieštaravo protestantai. Pasak jų, šv. Mišios turi būti laikomos ir Šventasis Raštas skaitomas tikintiesiems suprantama kalba. Būtent dėl Reformacijos iškeltõs Šventojo Rašto kaip vienintelio krikščioniškojo tikėjimo šaltinio reikšmės jis buvo pradėtas versti į įvairias kalbas. Šiuo požiūriu Katalikų bažnyčia parodė konservatyvumą. Lotynų kalba Katalikų bažnyčioje, priešingai nei protestantų konfesijose, liko dominuojanti ir dominavo dar kelis šimtmečius. Be to, buvo sustiprinta inkvizicija – Katalikų bažnyčios institucija, kovojanti su eretikais – nuo Bažnyčios mokymo nukrypusiais asmenimis. Ši institucija turėjo užtikrinti Katalikų bažnyčios kovą su klaidatikiais ir Bažnyčios kritikais.

XVI–XVII a. katalikiškoji reforma ir jos vykdymas neatsiejamas nuo 1540 m. įkurtos katalikų vienuolių Jėzaus draugijos – jėzuitų ordino. Jėzuitams teko ypatingas vaidmuo XVI–XVII a. vienybę siekiančios išsaugoti Katalikų bažnyčios kovoje su Reformacija (3.3 pav.). Šį vienuolių ordiną įkūrė kilmingas baskas Ignacas Lojola (Ignatius de Loyola, 1491–1556, 3.4 pav.). Jis gyveno kaip eilinis pasaulietis, bet mūšio lauke sunkiai sužeistas pradėjo matyti vizijas ir ėmė tvirtai tikėti Dievą. Todėl nusprendė įkurti vienuolių ordiną, kuris skleistų krikščioniškąjį tikėjimą ir kovotų už Katalikų bažnyčios vienybę. Nuo pat ordino gyvavimo pradžios jėzuitai aktyviai kovojo su Reformacija. Jie daug nuveikė švietimo, bendravimo su visuomene, žmonių evangelizacijos srityse, įvairiose Europos šalyse įsteigė švietimo įstaigų: mokyklų, kolegijų ir universitetų. Taigi, jėzuitai daug ir kryptingai dirbo sujaunimu. Jie taip pat aktyviai dalyvavo katalikiškų valstybių vidaus gyvenime, buvo įtakingi valdovų dvaruose ir ėjo svarbias pareigas. Galiausiai jėzuitai rengė christianizacijos misijas į Naująjį Pasaulį ir Azijos šalis. Taip jų politinė reikšmė katalikiškose Europos šalyse tapo dar didesnė. XVI–XVII a. jėzuitai buvo bene stipriausia Katalikų bažnyčios jėga kovoje su Reformacija. Reformacijos plėtra buvo sustabdyta.

Katalikų bažnyčios kovos su Reformacija priemones parėmė jai ištikimi pasaulietiniai valdovai katalikai. Jie siekė susigrąžinti nuo Katalikų bažnyčios atskilusius tikinčiuosius, savo pavaldinius. O protestantai siekė apginti teisę ir laisvę pasirinkti tikėjimą ir jo išpažinimo būdus. Šie katalikų ir protestantų nesutarimai bei ginčai dėl idėjų XVI a. virto atvira nesantaika ir religiniais karais (3.5 pav.).

Reformacijos idėjų sklaidai Europoje itin didelę reikšmę turėjo valdovo, kunigaikščio ir didiko apsisprendimas pereiti į protestantizmą ar likti katalikybėje. Galingo asmens konfesinis apsisprendimas turėjo lemiamą įtaką jo valdomose žemėse gyvenančių pavaldinių konfesijai. Tačiau ne visada ir ne visi pavaldiniai buvo tos pačios nuomonės kaip jų ponas ar valdovas. Būtent todėl XVI a. Europoje kilo religinių karų ir jie truko daugiau nei šimtmetį, baigėsi tik XVII a. viduryje. Dažnai šiuose karuose tarpusavyje kovojo ta pačia kalba kalbantys ir net iš ten pat kilę žmonės. Tačiau juos skyrė tikėjimo – katalikybės ar protestantizmo – pasirinkimas. Tais laikais tikėjimas buvo bene svarbiausia žmogaus ir bendruomenės tapatybės dalis. Trumpai aptarkime porą, ko gero, didžiausių religinių nesantaikų, kurios XVI a. virto religiniu karu.

Kai M. Liuteris Šventõjoje Ròmos impèrijoje pradėjo atvirai kritikuoti Katalikų bažnyčią, dalis žemių ir miestų kilmingųjų nusprendė ją palikti ir pasirinkti liuteronybę. O Šventõsios Ròmos impèrijos imperatorius Karolis V (3.6 pav.) buvo uolus katalikas ir siekė, kad jo valdoma teritoriškai ir politiškai nevieninga valstybė būtų vieninga bent jau religiškai, liktų katalikiška. Todėl XVI a. ketvirtajame dešimtmetyje tarp imperatoriaus šalininkų katalikų ir susivienijusių į sąjungą Šventosios Romos imperijos protestantų kilo karų (3.7 pav.). Su pertraukomis jie vyko iki amžiaus vidurio ir baigėsi 1555 m. sudarius Augsburgo religinę taiką. Remiantis ja, kiekvienas Šventosios Romos imperijos kunigaikštis ar kitas išskirtinės kilmės ir padėties asmuo turėjo teisę pasirinkti konfesiją – pereiti į protestantizmą ir tapti liuteronu arba likti katalikas. Tad jo valdose įsitvirtino ta konfesija, dėl kurios pats apsisprendė. Kunigaikščio, valdovo ar didiko valdose gyvenantys žmonės savaime perėmė savo pono ar valdovo konfesiją. Šventojoje Romos imperijoje katalikybė ir liuteronybė buvo pripažintos lygiavertėmis konfesijomis. Taip Augsburgo religinė taika įtvirtino garsų posakį „Kieno valdžia, to ir religija“ (lot. Cuius regio, eius religio). Ši taika truko apie septyniasdešimt metų. XVII a. pradžioje tarp krikščioniškųjų konfesijų vėl įsiplieskė religinė nesantaika.

Prancūzijos karalỹstės katalikų ir kalvinistų (Prancūzijoje vadintų hugenotais) nesantaika ir kovos buvo nuožmesnės ir ilgesnės. Prancūzijos karalius valstybėje turėjo daugiau galių nei Šventosios Romos imperijos imperatorius. Jo vienintelio sprendimas lėmė, kokia bus pavaldinių, net kunigaikščių ir kitų kilmingųjų, konfesija. Tačiau dalis kilmingųjų, perėjusių į kalvinizmą, nenorėjo taikstytis su tokiu teisių ir laisvių suvaržymu. Todėl XVI a. viduryje Prancūzijos karalỹstėje kilusi nesantaika draskė visuomenę iki pat amžiaus pabaigos. Prancūzijos valdančioji Valua dinastija ir vėliau į jos vietą stojusi Burbonų dinastija buvo katalikai. Todėl religiniuose karuose katalikai turėjo pranašumą ir juo pasinaudoję ilgainiui susidorojo su galingiausiais ir daugiausia įtakos valstybėje turėjusiais Prancūzijos karalystės kalvinistais. Iš šių karų liūdniausiai pagarsėjo 1572 m. Baltramiejaus naktis (3.8 pav.), kai buvo nužudyta daugybė kalvinistų. Daugelis išgyvenusių Prancūzijos kalvinistų vėliau buvo priversti palikti savo namus ir ieškoti prieglobsčio kitose šalyse: Nýderlanduose, Šveicãrijoje ar protestantiškose Šventosios Romos imperijos žemėse. Galiausiai šiuos religinius karus užbaigė Nanto ediktas. 1598 m. Prancūzijos karalius Henrikas IV Nanto mieste išleido raštą, kuriuo Prancūzijos karalystėje buvo atkurta taika ir bent formaliai įtvirtinta religinė pakanta (A šaltinis).

Lietuvõs Didžiõjoje Kunigaikštỹstėje (LDK) plintant Reformacijos idėjoms padėtis buvo kiek kitokia nei Vakarų Europoje. Valstybėje vieni šalia kitų jau šimtmečius gyveno skirtingo tikėjimo žmonės. XIII–XIV a. pagonys sugyveno su krikščionimis – katalikais ir stačiatikiais, o XIV–XV a. katalikai sugyveno su stačiatikiais, musulmonais ir judėjais. Todėl galima sakyti, kad LDK visuomenė ilgainiui įgijo tam tikrą skirtingo tikėjimo žmonių sugyvenimo patirtį. Kai XVI a. trečiajame dešimtmetyje LDK pradėjus plisti Reformacijos idėjoms pasirodė pirmieji protestantai, LDK visuomenė tapo dar margesnė. Žinoma, naivu manyti, kad nebuvo susidūrimų tarp skirtingų religijų ir konfesijų išpažinėjų. Vis dėlto nesantaika nepasiekė tokio masto, koks tuo metu ir vėlesniais laikais buvo būdingas Vakarų Europai.

Kai Lietuvoje sparčiai plito Reformacija, Lietuvõs didžiuoju kunigaikščiu buvo Žygimantas Augustas (1520–1572, 3.9 pav.). Jis buvo katalikas, tačiau domėjosi Reformacijos idėjomis ir į jas žvelgė gana pakančiai. Negana to, jo aplinkai priklausantis vienas galingiausių to meto LDK didikų M. Radvila Juodasis buvo didžiausias kalvinizmo skleidėjas ir rėmėjas. Šį skirtingų konfesijų sugyvenimą aukščiausiu visuomenės lygmeniu rodo dar vienas atvejis – M. Radvilos Juodojo pusseserė ir Žygimanto Augusto žmona Barbora Radvilaitė (apie 1520–1551, 3.10 pav.) buvo katalikė. Taigi, bene galingiausioje XVI a. vidurio ir antros pusės LDK didikų giminėje būta konfesinių skirtumų. Vėlesni LDK valdovai ir valdančioji Jogailaičių dinastija liko katalikai. Jų apsisprendimas lėmė valstybinę ir didžiosios visuomenės dalies religiją. Vis dėlto visuomenė nebuvo vienalytė, o Reformacijos idėjos plito (3.11 pav.). Tad nenuostabu, kad XVI a. antroje pusėje tarp LDK katalikų ir protestantų kildavo nesutarimų. Kai kurios LDK katalikų bažnyčios buvo paverstos protestantų maldos namais, todėl tarp katalikų ir protestantų būta ne tik idėjinių ginčų, bet ir atviro priešiškumo, smurto protrūkių. Lietuvos ir Lenkijos kilmingieji, matydami tarp konfesijų kylančią įtampą ir siekdami, kad Europos šalių religiniai karai nepersimestų į jų valstybę, ėmėsi veiksmų. 1573 m. Váršuvoje Seimas priėmė dokumentą, bendroje Lenkijos ir Lietuvos valstybėje įtvirtinantį tikėjimo laisvę (B šaltinis).

Nors LDK ir buvo tam tikra religinė pakanta, kova su Reformacija vyko. Tai išraiškingai rodo su Europos įvykiais susijęs istorinis momentas. 1569 m. į LDK buvo pakviesti jėzuitai. Jie turėjo padėti kovoti su Reformacijos idėjomis ir išsaugoti Katalikų bažnyčios įtaką šalyje. Šiandien jėzuitų indėlį būtų sunku pervertinti. Jų įkurtos švietimo įstaigos paliko ryškų pėdsaką krašto istorijoje, o aktyvi veikla sustabdė Reformacijos idėjų sklaidą visuomenėje. Žinoma, XVI a. pabaigoje ir LDK valdovai ėmėsi veiksmų – savo nutarimais siekė riboti protestantų maldos namų statybas valstybės centriniuose regionuose. Lenkijos ir Lietuvos valdovo Stepono Batoro išleistuose spaustuvių nuostatuose nurodoma tikrinti numatytus spausdinti leidinius. Taip buvo stengiamasi įvesti protestantiškų leidinių cenzūrą. Nors XVI–XVII a. katalikybė išliko kaip pagrindinė LDK valstybinė religija, turinti visas įmanomas privilegijas, didesnių susidūrimų tarp skirtingų konfesijų išpažinėjų pavyko išvengti.

XVI a. pabaigoje LDK įvyko dar vienas svarbus su religija susijęs įvykis, kurio padarinius matome ir šiandien. Šis įvykis rodo, kaip buvo siekiama išspręsti tarp skirtingų religinių bendruomenių kilusius nesutarimus, taip pat Katalikų bažnyčios siekį įtvirtinti savo vyraujantį vaidmenį valstybėje ir visuomenėje. Jau žinote, kad nuo pat Lietuvos katalikiškojo krikšto būta įtampos tarp katalikų ir stačiatikių. Nors didžiąją LDK valstybės dalį sudarė rusėniškos žemės, jose gyveno stačiatikiai rusėnai, šios dvi – katalikų ir stačiatikių – bendruomenės nebuvo lygiavertės. Kadangi LDK buvo pripažinta kaip katalikiška valstybė, katalikybė ir katalikai užėmė privilegijuotą padėtį. Didelė dalis rusėnų kilmingųjų buvo stačiatikiai ir neturėjo tokių politinių teisių kaip katalikai. Todėl nuo XV a. LDK valdovai siekė sudaryti uniją – sąjungą tarp Katalikų ir Stačiatikių bažnyčių. Taigi, unijos tikslas buvo suvienyti Katalikų ir Stačiatikių bažnyčias bendroje Lenkijos ir Lietuvos valstybėje. Tai pavyko padaryti XVI a. pabaigoje. 1596 m. buvo sudaryta Brastos bažnytinė unija, ją patvirtino Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Zigmantas Vaza. Po šios unijos susiformavo nauja krikščioniškoji konfesija – uni̇tai (3.12 ir 3.13 pav.). Unitai išsaugojo stačiatikiams būdingas apeigas, tačiau pripažino Romos popiežiaus viršenybę ir katalikiškąjį mokymą.

Reikia pasakyti, kad po didelių XVI a. LDK religinių poslinkių visuomenė tapo dar margesnė. Iki tol LDK gyvavo dvi krikščionių konfesijos: katalikybė ir stačiatikybė. Tačiau per šimtmetį padėtis pakito: dalis Reformacijos idėjų įkvėptų LDK katalikų perėjo į protestantizmą, tiksliau, kalvinizmą arba liuteronybę, o po 1596 m. Brastos bažnytinės unijos dalis stačiatikių pripažino Romos popiežiaus autoritetą ir tapo unitais. Taip atsirado dar viena krikščioniškoji konfesija – unitai. Nuo tada LDK gyveno net kelių krikščioniškųjų konfesijų išpažinėjai: katalikai, stačiatikiai, protestantai (kalvinistai ir liuteronai) ir unitai. Šalia gyvavo ir kitos religijos: judaizmas, islamas ir karaizmas.