Reformacija – idėjos, pakeitusios Europos religijų žemėlapį

XV–XVI a. Europos istorijoje gausu pokyčių ir naujovių, susijusių su spausdinimo staklių išradimu, didžiaisiais geografiniais atradimais, Renesanso idėjų ir kultūros sklaida. XVI a. pradžioje Europa patyrė didelių pokyčių ir religijos, tikėjimo srityje. Jau žinote, kad Viduramžiais Katalikų bažnyčia turėjo didelį autoritetą visuomenėje, buvo nepaprastai galinga ir įtakinga. Dažnas aukštas dvasininkas (vyskupas ar kardinolas) gyveno itin prabangiai, tad jo gyvenimo būdas neatitiko skelbiamų tikėjimo tiesų ir idealų. Katalikų bažnyčią išlaikė aukojantys ir mokesčius mokantys tikintieji, kurių didžiąją dalį sudarė valstiečiai ir miestiečiai. Kad surinktų papildomų pajamų Šv. Petro bazilikos Ròmoje (2.1 pav.) statyboms, XVI a. pradžioje Katalikų bažnyčia itin išplėtė indulgencijų (lot. indulgentia – atlaidumas, malonė, pasigailėjimas) prekybą. Indulgencija – raštas, kurį buvo galima nusipirkti už tam tikrą pinigų sumą (2.2 ir 2.3 pav.). Kaip skelbė Katalikų bažnyčia, šis raštas jo savininkui suteikė laikiną ar ilgalaikį bausmių už padarytas nuodėmes atleidimą. Dėl piktnaudžiavimo indulgencijų prekyba XVI a. pradžioje Katalikų bažnyčioje kilo nepasitenkinimas.

Iki XVI a. Katalikų bažnyčia ne kartą buvo kritikuojama dėl dvasininkų netinkamai einamų pareigų, skelbiamų tiesų ir jų gyvenimo būdo neatitikimo, nederamo elgesio. Tačiau su tokia smarkia kritika ir pasipriešinimu, koks kilo XVI a., Ròmos popiežiaus vadovaujama Katalikų bažnyčia dar nebuvo susidūrusi. Atvira kritika pirmiausia kilo pačioje Katalikų bažnyčioje, tarp katalikų dvasininkų. Vienas jų buvo vienuolis augustinas, teologas, Vitenbergo universiteto profesorius, senųjų kalbų ir Šventojo Rašto žinovas Martynas Liuteris (Martin Luther, 1483–1546, 2.4 pav.). Neapsikentęs dėl nesiliaujančios indulgencijų prekybos, jis parašė laišką savo vadovui Mainco ir Magdeburgo arkivyskupui Albrechtui Brandenburgiečiui. Laiške jis pateikė 95 tezes dėl indulgencijų prekybos ydingumo ir daromos žalos. Nesulaukęs atsako, M. Liuteris galiausiai išdrįso viešai pasipriešinti Katalikų bažnyčios pozicijai ir išreikšti atvirą protestą. Remiantis vienu pasakojimu, 1517 m. M. Liuteris prikalė ant Vitenbergo katedros durų raštą su 95 tezėmis. Jose jis kritikavo Katalikų bažnyčios indulgencijų prekybą ir netikusį dvasininkų elgesį (A šaltinis). Nepasigailėjo ir Romos popiežiaus, nes jis, M. Liuterio supratimu, piktnaudžiavo didžiuliu autoritetu ir beveik neribota valdžia. Šis įvykis laikomas Reformãcijos (lot. reformatio – atkūrimas, atnaujinimas) Europoje pradžia. XVI–XVII a. Europą apėmęs Reformacijos judėjimas siekė Bažnyčią atnaujinti, reformuoti, tiksliau – grąžinti prie ištakų: paprastumo, Dievo žodžio žmonėms skelbimo. Svarbiausi šio judėjimo veikėjai, dvasininkai, išsikėlė tikslą reformuoti Bažnyčios gyvenimą ir sugrįžti prie krikščionių tikėjimo pačios pradžios, kai Bažnyčia dar nebuvo taip griežtai hierarchizuota, apaugusi žmonių sukurtais dalykais (tokiais kaip indulgencijos), pasižyminčiais, reformatorių supratimu, abejotina verte. Ką konkrečiai XVI a. siūlė reformatoriai ir M. Liuteris?

M. Liuteris, o vėliau ir kiti Reformacijos judėjimo vadovai teigė, kad Katalikų bažnyčia paskendusi prabangoje, pernelyg hierarchizuota, nutolusi nuo to, ką skelbė Jėzus Kristus ir kas užrašyta Šventajame Rašte. M. Liuteris pabrėžė, kad tik Dievo tikėjimas ir malonė gali išgelbėti žmogų ir pelnyti jam amžinąjį gyvenimą. Vadinasi, platinamos indulgencijos neturi nė menkiausios vertės ir tėra Bažnyčios pasipelnymo šaltinis. Dar M. Liuteris teigė, kad vienintelis tikėjimo šaltinis ir autoritetas yra Šventasis Raštas – Dievo žodis (B šaltinis). Tikintysis turi skaityti Šventąjį Raštą arba jo klausytis per šv. Mišias ir juo remtis savo gyvenime. Tuo metu Šventasis Raštas Europoje buvo paplitęs lotynų kalba, kurią mokėjo tik nedidelė išsilavinusi visuomenės dalis, todėl M. Liuteris skelbė, kad kiekvienas tikintysis Dievo žodį turi skaityti ar girdėti gimtąja kalba. Jis pirmasis išvertė visą Šventąjį Raštą iš hebrajų, aramėjų ir senosios graikų kalbų į vokiečių kalbą (2.5 pav.). Teiginys, kad Šventasis Raštas yra vienintelis tikėjimo šaltinis ir tikintieji turi jį skaityti ar girdėti gimtąja kalba, tapo vienu svarbiausių Reformacijos mokymų ir atliko milžinišką vaidmenį Europos tautų kalbų kaip rašto kalbų raidoje.

M. Liuterio mokymas jau XVI a. trečiajame ir ketvirtajame dešimtmetyje patraukė daugybę Šventosios Romos imperijos kilmingųjų ir kunigaikščių. Jiems buvo priimtinos M. Liuterio skelbiamos idėjos, nes jos griovė besąlygišką popiežiaus autoritetą, nepripažino neginčijamos hierarchijos, pabrėžė žmogaus apsisprendimo laisvę. Todėl didžioji dalis Šventosios Romos imperijos šiaurės žemių kunigaikščių, nepaisydami imperatoriaus kataliko, atsiskyrė nuo Katalikų bažnyčios. Jų žemėse įsitvirtino liuteronýbė – viena svarbiausių per Reformaciją susiformavusių krikščioniškųjų konfèsijų (lot. confessio – išpažinimas), kitaip sakant, krikščionių religinių bendruomenių. Netrukus Reformacijos idėjos iš Šventõsios Ròmos impèrijos išplito kitose Europos šalyse. Jose taip pat būta dvasininkų, kurie nesutiko su Katalikų bažnyčios veikla (indulgencijomis), griežta hierarchija, neginčijamu Romos popiežiaus autoritetu ir dvasininkų prabanga. Būta ir valdovų katalikų, kurie pasipriešino Katalikų bažnyčiai ir jos vadovui Romos popiežiui. Taigi, kokiose Europos šalyse išplito Reformacijos idėjos? Kokios krikščioniškosios konfesijos, be minėtos liuteronybės, ilgainiui susiformavo Šventõjoje Ròmos impèrijoje šalia katalikybės?

Taigi, ne visada Katalikų bažnyčios dvasininkų veikla buvo pagrįsta jų skelbiamo tikėjimo tiesomis ir idealais. Tuo nepatenkinti dvasininkai kritikavo Bažnyčią ir siūlė ją pertvarkyti. Reformacijos judėjimo įkarštyje ir kituose Europos kraštuose atsirado dvasininkų, siekiančių atnaujinti Bažnyčią. Tačiau dažniausiai sprendimą, ar sukti Reformacijos kryptimi, priimdavo valdovas, valdančioji dinastija ar galingas kilmingasis. Juk tais laikais, kaip ir Viduramžiais, valstybes valdė monarchai, padedami kilmingųjų. Jų priimami sprendimai dažnai lemdavo visos visuomenės gyvenimą, taigi, ir tikėjimą. Štai vienas iš įdomesnių atvejų.

XVI a. trečiajame ir ketvirtajame dešimtmetyje Anglijos karalius Henrikas VIII (2.6 pav.) neturėjo sūnaus – vyriškosios lyties paveldėtojo ir Ánglijos karalỹstės valdančiosios Tiudorų dinastijos tęsėjo. Europos valstybių valdančiosios dinastijos dažnai su tuo susidurdavo. 1533 m. monarchas kreipėsi į Romos popiežių prašydamas leisti išsiskirti, kad galėtų susituokti su kita išrinktąja. Romos popiežius Klemensas VII tokio leidimo nedavė. Nepatenkintas Henrikas VIII pareiškė, kad atsiskiria nuo Katalikų bažnyčios. Netrukus Anglijos parlamentas paskelbė, kad įkuriama savarankiška Anglikonų bažnyčia. Ánglijoje pradėjo formuotis atskira konfesija – anglikonýbė. Šią konfesiją įtvirtinus teisiškai, Anglijos karalystės Anglikonų bažnyčios vadovu tapo Anglijos karalius. Tačiau vėlesni įvykiai parodė, kad Anglikonų bažnyčios galva gali būti ne tik karalius. Praėjus keliolikai metų po Henriko VIII mirties ir atslūgus vidaus neramumams, kilusiems dėl religinių nesutarimų, Anglijos karaliene tapo Elžbieta I (1533–1603, 2.7 pav.). Ji buvo gana pakanti katalikams, tačiau būtent jos valdymo metais, XVI a. antroje pusėje, anglikonybė galutinai įsitvirtino kaip valstybinė Anglijos karalystės religija, o karalienė ar karalius kaip Anglikonų bažnyčios galva.

Visiškai kitokia padėtis buvo Prancūzijos karalỹstėje. Reformacijos idėjos ir Katalikų bažnyčios kritika pradėjo plisti ir prancūzakalbiuose Europos kraštuose. Itin didelio atgarsio jos sulaukė Ženevoje. Čia šias idėjas pradėjo skelbti iš Prancūzijos kilęs dvasininkas Jonas Kalvinas (Ioannes Calvinus, 1509–1564, 2.8 pav.). Jo mokymas išplito ir Prancūzijoje, ypač šalies pietuose. J. Kalvinas, kaip ir M. Liuteris, teigė, kad vienintelis tikėjimo šaltinis yra Šventasis Raštas ir kad tik Dievas gali atleisti nuodėmes, tik iš jo malonės žmogus gali sulaukti išganymo po mirties (C šaltinis). Tačiau dėl savo mokymo J. Kalvinas buvo priverstas bėgti ir slapstytis, kol 1541 m. apsigyveno Ženevoje. Būtent šiame mieste ir aplinkinėse žemėse (kantonuose) įsitvirtino jo mokymas, dar viena krikščioniškoji konfesija – kalvinizmas. O Prancūzijoje kalvinizmas susidūrė su augančiu valdančiosios Valua dinastijos priešiškumu. Katalikų ir vietos kalvinistų, vadinamų hugenotais, kovos truko iki XVI a. pabaigos. Katalikai laimėjo, Prancūzijà liko katalikiška, didelė dalis persekiojamų ir diskriminuojamų kalvinistų turėjo palikti šalį ir ieškoti prieglobsčio kitose Europos šalyse (Šveicãrijoje, Nýderlanduose, Šventosios Romos imperijos žemėse).

Reformacijos padarinys – XVI a. Europoje šalia katalikybės susiformavo trys konfesijos: liuteronybė, anglikonybė ir kalvinizmas. Kartu šios trys konfesijos vadinamos protestantizmu, o jų išpažinėjai – protestantais. Konfesijos, nors ir skirtingos, pabrėžė Šventojo Rašto kaip vienintelio tikėjimo šaltinio autoritetą. Šventasis Raštas turėjo būti skaitomas ar klausomas kiekvieno tikinčiojo gimtąja kalba. Visos trys protestantų konfesijos skelbė, kad tik dėl vienintelio Dievo malonės žmogus gali būti išganytas po mirties. Jos atmetė griežtą Katalikų bažnyčios reikalavimą, kad dvasininkai laikytųsi celibato. Anglikonybės, kalvinizmo ir liuteronybės konfesijoms priklausantys dvasininkai galėjo kurti šeimą, vesti ir susilaukti vaikų. Be to, protestantų bažnyčios (2.9 pav.) tapo daug kuklesnės, jose atsisakyta katalikų bažnyčioms būdingų šventųjų atvaizdų. Per protestantų bendruomenės susirinkimus svarbiausiu dalyku buvo laikomas Šventojo Rašto skaitymas.

Vakarų Europoje išplitusios Reformacijos idėjos pasiekė ir Lietuvõs Didžiąją Kunigaikštỹstę (LDK). Į Lietuvą jos atkeliavo su Vakarų Europos universitetuose studijavusiais lietuviais. Vienas jų buvo iš Kulvõs kilęs Abraomas Kulvietis. Jis studijavo įvairiuose Europos universitetuose, Vitenbergo universitete klausėsi M. Liuterio paskaitų. Apie 1540 m. A. Kulvietis grįžo į Lietuvą ir Vilniuje įsteigė aukštesniąją mokyklą. Joje buvo ne tik mokoma, bet ir kritikuojama Katalikų bažnyčia, skleidžiamos Reformacijos idėjos (D šaltinis). Tačiau LDK Katalikų bažnyčios hierarchai buvo įtakingi ir aktyviai kovojo su Reformacija, o ir Lietuvõs didysis kunigaikštis Žygimantas Senasis buvo uolus katalikas ir nesusižavėjo A. Kulviečio skleidžiamomis reformatoriškomis idėjomis.

LDK Reformacijos idėjos sklido tarp miestiečių ir ypač tarp kilmingųjų, tačiau ne masiškai. Tiksliau sakant, plito tik kai kuriose vietose, susijusiose su didikų ar bajorų giminėmis. Šių kilmingųjų žemės ir dvarai tapo Reformacijos idėjų plitimo židiniais. Viena iš tokių didikų giminių buvo Radvilos. Garsiausias iš Reformacijos Lietuvoje šalininkų buvo LDK kancleris ir Vilniaus vaivada Mikalojus Radvila Juodasis (1515–1565, 2.10 pav.). Jis pasiekė politines aukštumas, tapo vienu galingiausių to meto Lietuvos didikų, susižavėjo Reformacijos idėjomis ir susirašinėjo su kalvinizmo pradininku J. Kalvinu. Nuo XVI a. vidurio M. Radvila Juodasis siekė, kad LDK taptų protestantiška. Jo pastangomis LDK buvo sušauktas pirmasis evangelikų reformatų (kalvinistų) susirinkimas. Jo rūpesčiu ir lėšomis buvo išleistas Šventasis Raštas lenkų kalba, vadinamoji Brastos Biblija, kartais dar vadinama Radvilų Biblija (2.11 pav.). Brastos Biblijos pasirodymas liudija, kaip greitai sklido M. Liuterio ir kitų Reformacijos vadovų skelbiamos idėjos apie Šventojo Rašto svarbą tikinčiojo gyvenime. Nors dėl aktyvios Katalikų bažnyčios kovos su Reformacijos idėjomis M. Radvilai Juodajam nepavyko plačiau paskleisti reformatorių mokymo, kalvinizmas įsitvirtino daugelyje Radvilų giminės žemių: Biržuose, Kėdáiniuose, Dubingiuosè, jų apylinkėse ir kitose Radvilų giminei priklausančiose valdose.

Reformacijos idėjos, sklindančios iš šalių kaimynių, tokių kaip Prūsijos kunigaikštỹstė (Mažóji Lietuvà, dab. Kaliningrado sritis, Rùsija), padarė didelę įtaką Lietuvos kultūrai. Jau žinote, kad valdovo sprendimas dažnai lemdavo ir pavaldinių tikėjimą. 1525 m. Prūsijos kunigaikštystės kunigaikštis Albrechtas Brandenburgietis iš katalikybės perėjo į liuteronybę. Netrukus visa jo valdoma valstybė tapo liuteroniška. Siekdamas skleisti Reformacijos idėjas ne tik savo valdomame krašte (2.12 pav.), bet ir gretimose šalyse, jis rėmė ar kvietė į Prūsiją kitų šalių, taigi, ir LDK protestantus. Lietuviai protestantai buvo itin svarbūs, nes nemažoje Prūsijos kunigaikštystės dalyje buvo kalbama lietuviškai. Tarp pakviestųjų buvo ir A. Kulvietis, jis dalyvavo įkuriant liuteronišką Karaliaučiaus universitetą. Bene žinomiausias tuo metu į Prūsiją atvykęs lietuvis buvo iš Žemaitijos kilęs ir į liuteronybę perėjęs Martynas Mažvydas (apie 1510–1563). Baigęs mokslus Karaliaučiaus universitete M. Mažvydas tapo liuteronų pastoriumi ir buvo paskirtas dirbti į lietuvišką Ragainės (dab. Kaliningrado sritis) parapiją. Kadangi liuteronams, kaip ir apskritai visiems protestantams, buvo itin svarbu Dievo žodį, Šventąjį Raštą, skelbti gimtąja kalba, M. Mažvydo pastangomis buvo parengta pirmoji lietuviška knyga – 1547 m. dienos šviesą išvydo M. Mažvydo „Katekizmas“ (2.13 pav.). Tai religinio pobūdžio kūrinys, kuriame išdėstytos pagrindinės krikščionybės tiesos, maldos ir giesmės. Taip Reformacijos idėjos darė lemtingą įtaką raštijos Europos tautų kalbomis kūrimuisi. O M. Mažvydo „Katekizmas“, pirmoji knyga lietuvių kalba, nors ir išleista ne Lietuvoje, užima ypatingą vietą Lietuvos raštijos ir kultūros istorijoje. Po kelių dešimtmečių pasirodys ir LDK išleistų knygų lietuvių kalba.

Taigi, dėl Reformacijos Europoje įvyko didelių pokyčių, jų padarinių galime pamatyti ir šiandien. Nuo Katalikų bažnyčios atsiskyrė nemaža dalis Europos valdovų ir kilmingųjų. Jų valdomose valstybėse ir žemėse įsitvirtino protestantų konfesijos: liuteronybė, kalvinizmas ar anglikonybė. Pavaldiniai sekė paskui savo valdovus ir kilminguosius. XVI a. Reformacijos idėjos plačiai paplito Šventosios Romos imperijos šiaurėje, Prūsijoje, Britãnijos salyne, Nyderlanduose, Šveicarijoje, Skandinavijoje. Šiandien keliaudami galime pastebėti kultūrinių skirtumų tarp šių šalių ir katalikiškų kraštų. Tačiau Reformacijos idėjos Europoje patyrė nemenką Katalikų bažnyčios ir valdovų katalikų pasipriešinimą. Katalikų bažnyčia, siekdama neprarasti autoriteto ir susigrąžinti į protestantizmą perėjusius tikinčiuosius, ėmėsi vidaus reformų. Europoje tarp katalikų ir protestantų augo įtampa ir priešiškumas. Netrukus išsiaiškinsime, kokių veiksmų ėmėsi Katalikų bažnyčia, kad įveiktų kilusius pavojus.