Albero Kamiu gyvenimas ir kūryba

Prancūzų filosofas, rašytojas, teatro režisierius, žurnalistas ir visuomenės veikėjas Alberas Kamiu (1913–1960) buvo moralinis gyvenamojo meto autoritetas, jo poveikį juto ne viena karta. Pasak Ž. P. Sartro, „šiame amžiuje, priešindamasis istorijai, Kamiu įkūnijo gyvą ilgos moralistų gretos palikimą – galbūt vienus originaliausių kūrinių prancūzų literatūroje. Jo atkaklus, vienpusiškas ir tyras, griežtas ir jausmingas humanizmas stojo į nelygią kovą su neišvengiamais ir bjauriais šio laiko įvykiais. Tačiau kaip tik atkakliai su jais nesitaikstydamas jis vėl patvirtino mūsų epochai, kad moralus poelgis egzistuoja.“ Gana panašiai apie A. Kamiu reikšmę jo skaitytojams Lietuvoje yra kalbėjęs filosofas Arvydas Šliogeris: „Mums Kamiu buvo tik kontūras, apibrėžiantis laisvos minties, tauraus charakterio, maištingos sielos ir nepaperkamos sąžinės siluetą. Jis buvo mūsų pasaulietinis šventasis ir kitokio, širdies dosnumu ir sielos pilnatve trykštančio, gyvenimo pranašas.“

A. Kamiu gimė ir augo Alžyre, kuris tuo metu (iki 1962 m.) buvo Prancūzijos kolonija. Jo tėvas žuvo per Pirmąjį pasaulinį karą ir motina turėjo sunkiai dirbti, kad viena išlaikytų du sūnus, seną motiną ir ligonį dėdę. Albero vaikystė prabėgo Alžyre, pasak rašytojo, „pusiaukelėj tarp skurdo ir saulės“. Iš pradžių jį mokė valdinga senelė, o pradinėje mokykloje gabų vaiką globojęs mokytojas paskatino toliau mokytis licėjuje ir laimėti stipendiją. Septyniolikmetis Alberas buvo atsidūręs ties mirties slenksčiu, nes susirgo džiova. Jaunuolis kurį laiką nebegalėjo plaukioti ir žaisti taip mėgstamo futbolo, tačiau baigė licėjų ir ėmė studijuoti filosofiją Alžyro universitete. Džiova buvo apgydyta, bet pasireiškė ir vėliau.

Studijų metai buvo permainingi: A. Kamiu ėmė rašyti pirmąsias esė, įstojo į komunistų partiją (po kelerių metų išstojo, nes nepritarė jos klasių kovos programai), subūrė teatro aktorių trupę. Baigęs studijas universitete, A. Kamiu tapo Alžуro radijo aktoriumi ir laikraščio „Alger républicain“ („Alžyro respublika“) reporteriu. Jis buvo ir vienas šio laikraščio įkūrėjų. Žurnalistas A. Kamiu kritikavo pernelyg griežtą prancūzų valdžios elgesį su Alžyro gyventojais, nors prancūzų kolonijinio valdymo niekada iš esmės nepasmerkė. 1937 m. pasirodė pirmoji rašytojo esė knyga „Išvirkščioji ir geroji pusės“, pradėtas rašyti pirmas romano „Svetimas“ variantas, pavadintas „Laiminga mirtis“. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui rašytojas jautė pareigą stoti į kariuomenę, bet dėl sveikatos nuo karinės tarnybos buvo atleistas.

1940 m. jo laukė didelės permainos: už kolonistų politikos kritiką valdžia uždarė laikraštį, A. Kamiu neteko darbo ir išvyko į Prancūziją, į Paryžių, kur tapo laikraščio „Paris-Soir“ („Vakarinis Paryžius“) redaktoriumi, baigė rašyti romaną „Svetimas“. Nacių okupacijos metais įsitraukė į Pasipriešinimo judėjimą. 1942 m. pasirodė romanas „Svetimas“ ir filosofinė esė „Sizifo mitas“, kurie A. Kamiu atnešė pripažinimą. Karo metais jis dar parašė „Laiškus bičiuliui vokiečiui“, dramas „Kaligula“ ir „Nesusipratimas“, pradėjo rašyti antrą romaną „Maras“.

Pokariu A. Kamiu daug dėmesio skyrė teatrui: siekdamas sujungti pačias įvairiausias raiškos formas, pastatė savo dramas „Apgultis“ ir „Teisieji“. 1951 m. A. Kamiu išleista esė „Maištaujantis žmogus“ sukėlė aštrią polemiką su Ž. P. Sartru ir kitais buvusiais bičiuliais egzistencialistais, kurie pritarė revoliucijos idėjai ir buvo linkę būsima šviesia ateitimi pateisinti totalitarinį Sovietų Sąjungos režimą. A. Kamiu palaikė Rytų Europos disidentus, įžvalgiai pasisakė prieš stalinizmą, lygino jį su nacių ir kitais prievartos režimais, tvirtino, kad jokia ideologija, jokie gražios ateities pažadai negali pateisinti žmogžudysčių. Vis dėlto rašytojas savo politiniais įsitikinimais buvo veikiau kairysis antistalinistas, ne dešinysis.

Rašytojo, kaip aktyvaus publicisto, balsas visuomenei tapo vis girdimesnis: 1945 m. jis perspėjo apie atominės bombos keliamą grėsmę žmonijai, 1953 m. palaikė Rytų Berlyno sukilimą socialistinėje Vokietijoje, 1956 m. pasmerkė Sovietų Sąjungos veiksmus malšinant sukilimą socialistinėje Vengrijoje, reikalavo paliaubų Prancūzijos ir Alžyro kare, pasisakė prieš mirties bausmę. 1956 m. pasirodė naujas jo romanas „Krytis“, to meto skaitytojų suvoktas kaip rašytojo nuovargio ir pesimizmo išraiška. 1957 m. rašytojo kūryba Stokholme įvertinta Nobelio premija.

Paskutiniais gyvenimo metais A. Kamiu daug dirbo teatre: statė spektaklius pagal mėgstamų autorių Viljamo Folknerio (William Faulkner), Fiodoro Dostojevskio kūrinius, rengėsi burti naują aktorių trupę. 1960 m. sausio 4 d. kūrybą nutraukė autoriaus žūtis per autokatastrofą. A. Kamiu nacionaliniai klausimai rūpėjo mažiau nei socialinė nelygybė, teismų teisingumo problemos, bendrieji žmogaus būties klausimai. Augęs skurdžioje prancūzų kolonistų šeimoje Alžyre, kuriame stiprėjo nepriklausomybės šalininkų judėjimas, jis nepalaikė prievartos, manė, kad prancūzų kolonistai ir vietos žmonės dar gali taikiai sugyventi. „Esu nei čia, nei ten“, – turėdamas galvoje savo ryšį su abiem Viduržemio jūros krantais dienoraštyje rašė A. Kamiu. Gavęs Nobelio premiją įsigijo namą pietų Prancūzijoje, Lurmareno miestelyje. Vykdant jo norą palaidotas to paties miestelio kapinėse. Minint penkiasdešimtąsias A. Kamiu mirties metines, palaikus norėta perkelti į Panteoną Paryžiuje, kur laidojami itin nusipelnę Prancūzijai žmonės, tačiau rašytojo sūnus nesutiko.

1962–1964 m. išleistos jo „Užrašų knygelės“, 1971 m. – jau minėtas romanas „Laiminga mirtis“, 1994 m. – nebaigtas romanas „Pirmasis žmogus“. Į lietuvių kalbą išversti visi A. Kamiu romanai, kelios dramos, nemažas pluoštas esė, užrašų knygelės.

Meno ir rašytojo vaidmens suvokimą atskleidžia A. Kamiu kalba, pasakyta Švedijoje 1957 m. gruodžio 10 d. įteikiant Nobelio premiją.

A. Kamiu palikimas stebėtinai įvairus: straipsniai, esė, romanai, novelės, dramos kūriniai… Vis dėlto pagal tematiką jį galima skirti į kelias grupes. Pats rašytojas savo kūrybą dalijo į du didžiuosius ciklus: apie absurdą (neigimo ciklas) ir apie maištą (teigimo ciklas). Pirmąją grupę sudaro esė „Sizifo mitas“, romanas „Svetimas“ ir dramos „Kaligula“ bei „Nesusipratimas“, antrąją − romanas „Maras“, dramos „Apgultis“ ir „Teisieji“, esė „Maištaujantis žmogus“. Tai atitinka bendrą autoriaus minties raidą – nuo absurdo suvokimo iki maišto prieš jį.

Papildomai galima išskirti dar bent dvi jo tekstų grupes. Viena – aistringos jaunystės kūriniai, kuriuose poetiškai ir jausmingai kalbama apie Alžyro gamtos grožį, jo šviesą ir džiaugsmą bei ten patirtas skurdo kančias (esė „Išvirkščioji ir geroji pusės“, „Jungtuvės“). Vėlyvojoje kūryboje plėtojama daugiausia vienatvės tema: esė knyga „Vasara“, kurioje Viduržemio regiono motyvai pateikiami niūriau nei ankstyvojoje eseistikoje, novelių rinktinė „Tremtis ir karalystė“, ypač romanas „Krytis“, parašytas kaip gyvenimu nusivylusio keturiasdešimtmečio advokato monologas numanomam klausytojui.

A. Kamiu yra įtaigus rašytojas ne tik dėl savo absurdo žmogaus sampratos, bet ir dėl itin ištobulinto stiliaus, jo grynumo, aiškumo ir paprastumo, santūrios ir saikingos kalbos grožio. Dėl tokio stiliaus jis laikomas klasiku, lyginamas su didžiaisiais praeities rašytojais.

Pokariu jo idėjos plačiai paplito. Tiesa, laikraščiai jas iškraipydavo ir supaprastindavo. Vis dėlto A. Kamiu tapo moraliniu savojo meto autoritetu. Jo kūryba skaitytojus kvietė nesitaikstyti su absurdiška kasdienybe net ir tada, kai jos neįmanoma pakeisti, neiti prieš savo sąžinę, branginti minties laisvę.

Toliau aptariama A. Kamiu esė ir du jo romanai, svarbiausi didžiųjų jo kūrybos temų – absurdo ir maišto – pavyzdžiai: „Svetimas“ ir „Maras“. Pasak autoriaus, juos rašydamas jis vis aiškiau suvokė žmonių solidarumo ir jų bendros veiklos svarbą. Lyginant šiuos romanus matyti, kaip keitėsi A. Kamiu stilius, kaip jo santūri kalba pasiekė tokį tikslumą, kad stilius tapo beveik nebepastebimas. Abu romanai lietuvių kalba išleisti 1968 metais.