Antanas Škėma yra pirmasis ir išeivijoje iki šiol vienintelis mūsų dramaturgas ir prozininkas, neieškantis mene įrodymo, kad žmogui prigimta ir natūralu gyvent harmonijoj su Būtim. Jį galima būtų vadinti ir tremtiniu ar išeiviu iš vilties iliuzijų pasaulio.
Rimvydas Šilbajoris
Biografija
Antanas Škėma gimė 1911 m. lapkričio 29 d. Lenkijoje, Lodzėje, kuri, kaip ir Lietuva, tuo metu buvo valdoma Rusijos imperijos. Apie šeimą išlikę nedaug informacijos: žinoma, kad abu tėvai – Vera Saglinaitė ir Antanas Škėma – buvo mokytojai, 1907–1910 m. dėstytojavo Kaune „Saulės“ kursuose, kur buvo rengiami mokytojai lietuviškoms pradžios mokykloms, 1910 m. susituokė ir išvyko į Lodzę.
Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, šeima, bėgdama nuo fronto, pasitraukė į Rusiją, vėliau – į Ukrainą. Išeivių laikraštyje „Draugas“ paskelbtame interviu rašytojas taip prisiminė savo vaikystę:
Kiek dramatiškesnė mano vaikystė Rusijoje, į kurią pabėgome Pirmajam pasauliniam karui prasidėjus. Karo metu mane gąsdino baisiais filmais ir vaikų žaidimais Voronežo mieste. Prisimenu Stenką Raziną, kuris įmetė į vandenį gražią karalaitę, ir šviesiaplaukį berniuką, kuris reikalavo, kad išgerčiau stiklinaitę smėlio.
Revoliucijos metu gyvenome Ukrainoje. Vieną vakarą į mūsų butą įsiveržė girti raudonieji, vos nenušovė tėvo ir buvo nusiteikę išprievartauti motiną. Šią nemalonią mūsų šeimai situaciją pakreipė į gerąją pusę vienas latvis. Mano žaidimai tarpo revoliucijos paunksmėje. Mes, vaikai, sukdavome gatvėje ant žibintų pakartus baltųjų karininkus ir subtiliai keikėmės. Mes valgėme žmychą (saulėgrąžų sėmenų liekanos, iš kurių išspaudžiamas aliejus), supuvusius obuolius ir kitką. Mes vogėme bulves, ir vienas ūkininkas mirtinai užpliekė lazda vieną mano sėbrą.
Į Lietuvą šeima grįžo tik 1921 m., apsigyveno Radviliškyje, kur Antanukas mokėsi keturklasėje mokykloje, o tėvas dirbo direktoriumi (garsėjo kaip visiems keliantis baimę, labai patriotiškas ir neapkenčiantis lenkų). Po ketverių metų Škėmų šeimos narių keliai išsiskyrė: mama, neatsigavusi po sukrečiančių išgyvenimų Rusijoje ir Ukrainoje, buvo išvežta į Kalvarijos psichiatrijos ligoninę, tėvas perkeltas dirbti į Kaišiadoris, o būsimas rašytojas pradėjo mokytis „Aušros“ gimnazijoje Kaune. Šeimos tragedija vėliau bus meniškai įprasminta romane „Balta drobulė“, kurio skyriai, vaizduojantys tėvą ir motiną, literatūros kritikų laikomi vienais stipriausių knygos fragmentų.
1929 m. A. Škėma debiutavo kaip rašytojas novele „Baimė“, tačiau įstojo studijuoti ne literatūros, o medicinos, vėliau – teisės. Studijų nebaigė.
1935 m. įstojo į Vlado Fedoto-Sipavičiaus vadovaujamą dramos studiją, dirbo Kauno ir Vilniaus dramos teatruose aktoriumi, vėliau režisieriumi.
1941-ųjų birželį, Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karo pradžioje, Kaune dalyvavo kovose su besitraukiančia Raudonąja armija. Karo metais (1941–1944) A. Škėma su žmona ir dukrele Kristina gyveno Vilniuje, vaidino ir režisavo Vilniaus dramos teatre. 1944 m., traukiantis vokiečiams ir artėjant sovietams, su šeima išvyko į Vakarus.
Gyvendamas amerikiečių kontroliuojamoje Vokietijos pabėgėlių stovykloje, A. Škėma bendradarbiavo įvairiuose meniniuose sambūriuose, gastroliavo po lietuvių perkeltųjų asmenų stovyklas (DP – angl. displaced persons). Jis pradėjo vis labiau reikštis kaip literatas: periodikoje skelbė humoristinius vaizdelius iš pabėgėlių gyvenimo ir straipsnius kultūros temomis, sukūrė keletą dramų ir pluoštą novelių. 1947 m. Tiubingene išleista jo pirmoji novelių knyga – „Nuodėguliai ir kibirkštys“. Vokietijos laikotarpis, nepaisant sunkių gyvenimo sąlygų, buvo naudingas lavinimosi požiūriu: A. Škėma susipažino su lietuviais rašytojais (didelę reikšmę jam turėjo H. Radauskas), atsivėrė galimybės pažinti Vakarų meną ir literatūrą.
1949 m. A. Škėma su šeima emigravo į JAV, apsigyveno Niujorke (kurį laiką ir Čikagoje), dirbo fabriko darbininku, dėžių pakuotoju, vėliau – prašmatnaus viešbučio lifto operatoriumi (kaip pats ironiškai sakė, pravertė aktoriaus profesija). Literatūrinei kūrybai A. Škėma išnaudodavo kiekvieną atliekamą minutėlę net ir darbe, negana to, laisvu laiku jis dar dalyvaudavo išeivijos teatro veikloje kaip režisierius ir aktorius. Tuo metu A. Škėma subrendo kaip ypatingas rašytojas (prozininkas ir dramaturgas), siekęs išreikšti dabarties žmogaus jauseną adekvačia menine kalba. A. Škėmos kūryba buvo sunkiai priimama išeivijoje, knygų publikavimo tekdavo laukti ne vienus metus.
A. Škėma aktyviai bendradarbiavo išeivijos spaudoje, jam buvo artima liberalių pažiūrų kultūrininkų stovykla (pvz., „Santara–Šviesa“, kurios suvažiavimai vyko Tabor Farmoje, būsimo prezidento santariečio Valdo Adamkaus tėvui priklausiusioje sodyboje).
Rašytojas žuvo 1961 m. autoavarijoje važiuodamas iš „Santaros–Šviesos“ suvažiavimo. Išvakarėse buvo minimas jo penkiasdešimtmetis ir kūrybinės veiklos dvidešimtpenkmetis, pagal Kosto Ostrausko pjesę „Pypkė“ buvo rodomas spektaklis, kurį A. Škėma režisavo ir jame atliko pagrindinį vaidmenį. Automobiliu važiavo penki keleiviai, trys iš jų žuvo. Tarp išgyvenusiųjų – rašytojo dukra Kristina. Ji niekada neužmiršo tėvo žūties vaizdo ir savo vėlesnėje, jau anglų kalba rašytoje, kūryboje, daugiausia poezijoje, nuolat grįždavo prie šios temos – paliko pluoštą prisiminimų, išvertė A. Škėmos dramų į anglų kalbą.
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Pakomentuokite literatūrologo R. Šilbajorio teiginį: „Pabėgėlio ir išeivio statusą Antanas Škėma nusipelnė garbingai, praleidęs apie 27 iš savo 51 metų amžiaus svetimose šalyse.“
- Prisiminkite ankstesnėse klasėse skaitytas lietuvių rašytojų biografijas. Kokios profesijos būta nemažai rašytojų? Kuo skirtingos A. Škėmos gyvenimo aplinkybės?
- Kaip manote, ar rašytojo biografijos išmanymas padeda suprasti kūrybą? Pagrįskite pavyzdžiais. Kokios gyvenimo aplinkybės, jūsų nuomone, rašytojui gali būti lemtingos?
Asmenybė
A. Škėma buvo sudėtingas, intensyvaus vidinio gyvenimo žmogus, kurio negalime įsprausti į rėmus, apibūdinti vienareikšmėmis sąvokomis, tokiomis kaip „optimistas“ ar „pesimistas“. To paties dalyko vertinimas jo tekstuose įvairuoja priklausomai nuo gyvenamojo laikotarpio.
Čikagos laikraštyje „Draugas“ skelbtame interviu A. Škėma prisimena save vengdamas dramatizmo ir sentimentalumo, kalba tarsi pozityviai, bet nesunku suprasti, kad tai ironiškas kalbėjimas, – tikrieji jausmai slepiami.
Pirmieji kūdikystės prisiminimai nėra per daug dramatiški. <...> Labai bijojau žmogaus kaukolės, kurią tėvas slėpė spintoje (jis buvo gamtininkas) ir retkarčiais rodydavo kaip diržo pakaitalą. Kiek vėliau kas rytą jis užvoždavo ant manęs šalto vandens kibirą ir valgydino rūgščiu pienu. Todėl nebijojau slogų, turiu gerą virškinimą, ir mano dešinė koja nereaguoja į gydytojo taukšėjimus plaktuku.
Kituose tekstuose A. Škėma apie vaikystę kalba be jam būdingos ironijos, gyvenimo pradžia iškyla kaip skaudžių patirčių laikas.
Iš tikrųjų, vaiko išgyvenimai persmeigia jį tokiu tragiškuoju gyvenimo pajutimu, kuris vargu ar prilygsta suaugusiojo pajutimui. Suaugusis dažnai turi apsigynimo šarvus <...>. Vaikas tų šarvų neturi. Jis beginklis išgyvena laikinąjį Kafkos Proceso „už ką?“ arba jam danguje sukasi išprotėjančios Van Gogho žvaigždės. Vienas psichologinis momentas. Ateina tikrai giedrios valandos, ir vaikas išgyventą siaubą pamiršta. Reliatyviai pamiršta.
Dar kitaip A. Škėmą prisimena jo vaikystės bičiuliai. Būsimą rašytoją padeda įsivaizduoti jo bendraklasio Radviliškio progimnazijoje Kazio Daugėlos prisiminimai. Kazio atmintyje Škėmiukas iškyla kaip gana laimingas berniukas, o tai, kas vyko Škėmų namuose, bendraklasiai mažai ką žinojo.
Su Antanu greitai susidraugavau. Žinojau, kad jis skaitydavo storas, turbūt rusų kalba parašytas nuotykių knygas ir mėgdavo atpasakoti jų turinį smalsiam skaitytojui, koks aš buvau. Diktantai, kuriuos rašiau per lietuvių kalbos pamokas, raudonavo nuo ištaisytų klaidų, bet mažoje miestelio bibliotekoje neliko nė vienos neperskaitytos lietuviškos knygos apie keliautojus, medžiotojus, plėšikus ir indėnus. Užteko Antanui tik priminti, kad skaičiau Paskutinį Mohikaną (J. F. Cooperio) ar Tarzaną (E. R. Burroughso), ir jis knygos turinį su man žinomais herojais tęsdavo neužbaigiamai.
Pertraukų metu Antanas kartais nubėgdavo į namus. Žinojau, kad jo motina (ji mus gal per langą sekdavo, bet mes jos išėjusios niekuomet nematėme, Antanas sakydavo, kad ji sirguliuoja) turėjo jam iškepusi skanią bulkutę su varške. Pagriebęs tą bulkutę jis tuojau grįždavo prie nutrauktos pasakojimo temos. <…>
Po daugelio metų buvę bendraklasiai susitiks jau Vokietijoje gerokai pasikeitę ir nė vienas nenorės prisiminti „tų laimingų vaikystės dienų“.
Apie būsimo rašytojo metus Kauno gimnazijoje ar universitete galima spręsti iš kelių epizodų „Baltoje drobulėje“ ar prisiminimų fragmentų, įterptų į straipsnius ar viešas kalbas. Pavyzdžiui, 1956 m., priimdamas „Darbininko“ premiją už dramą „Žvakidė“, rašytojas papasakojo tokį epizodą iš ankstyvos jaunystės:
Kadaise, būdamas keturiolikos metų vaikėzas, iš Radviliškio vidurinės mokyklos atvykau į Kauną ir įstojau į „Aušros“ berniukų gimnazijos penktąją klasę. Jau ir tada domėjausi literatūra ir buvau parašęs keletą eilėraščių apie tokius reikšmingus dalykus, kaip sudužusią meilę, pakaruoklius ir kitokius niekus. Netrukus „Aušros“ lietuvių literatūros mokytojas paskyrė mums namų rašomąjį darbą pagal Biliūno apysakaitę tema „Ar gerai padarė Laurynas Dūda pasikoręs?“. Jūs turbūt prisimenate tą apysakaitę, kai darbininkas, nuvykęs į Rygos miestą ir negaudamas darbo, pasikaria parke. Buvo duotas ir [rašinio] planas. Mokytojo plane buvo aiškiai pravesta pozityvi linija: Laurynas Dūda blogai padarė pasikoręs.
Jau ir tada, norėdamas būti originaliu bei modernišku, – pasipriešinau. Parašiau savąjį planą ir rašto darbe pravedžiau vos ne kraštutinai egzistencialistinę idėją, kad Laurynas Dūda pasikardamas pasielgė puikiai. Mokytojas pagyrė mano darbą, išsitarė, kad jis vertas ketvertuko, bet už plano nepaisymą pastatė kuolą.
Tokių kuolų teko paragauti jau ir subrendusio amžiaus sulaukus.
Keturiolikmečio jaunuolio gyvenimo epizodas vaizduojamas romane „Balta drobulė“. Gimnazistas Garšva ištisas dienas leidžia skaitykloje, ieškodamas atsakymų į svarbiausius egzistencinius klausimus. Knygose neranda paguodos, o filosofo Artūro Šopenhauerio (Arthur Schopenhauer, 1788–1860) pesimistinių minčių paveiktas netgi mėgina žudytis. Atsipeikėjęs jis parbėga namo ir ramiai užmiega vienoje rankoje laikydamas dešrą, o kitoje – komišką knygą. Šis pasakojimas pateikiamas kaip suaugusio žmogaus prisiminimas ir vertinamas ironiškai. Keturiasdešimtmetis pasakotojas supranta, kad jo „jaunuoliškas mirties troškimas, kai gyvenimas dar neišbandytas“, kilo iš per sudėtingų knygų prisiskaitymo, noro padaryti įspūdį aplinkiniams, pernelyg sureikšmintų paaugliškų rūpesčių.
Nežinoma, ar toks epizodas buvo paties autoriaus gyvenime, tačiau neabejotina, kad pasakodamas apie Garšvą A. Škėma išreiškė savo požiūrį. Viena vertus, jis šaiposi iš paauglystės nebrandumo, kita vertus, parodo, kokie pažeidžiami gali būti paaugliai, kokia svarbi aplinka ir suaugusių žmonių reakcija.
Autobiografijoje rašytojas studijų metus universitete prisiminė kaip mokymąsi ne pagal savo prigimtį:
[Į]stojau į medicinos fakultetą, nes nutariau būti praktiškas. Deja, iš medicinos teišsinešiau meilę lavonams, kas ir šiandien atsiliepia mano kūryboje. Tada pasukau teisės kryptimi. Negaudamas tarnybos (buvau nepatikimas), duoną bei teisę į pramogas užsidirbdavau abejotinai teisėtais būdais: lošiau kortomis, biliardu ir žygiuodavau iškilmingose laidotuvėse šalia karsto, apsivilkęs gedulingais rūbais su žibintu rankose.
Blaškymasis renkantis profesiją baigėsi, kai A. Škėma įstojo į teatro studiją, pradėjo reikštis kaip literatas. Tačiau visą gyvenimą jis jautėsi „pakibęs atsiskyrėlio pozicijoje“, į kurią patekdavo „likimo, o gal ir savo charakterio dėka“.
Net bičiuliams kai kurios jo pažiūros ir elgesys buvo nepriimtini. Štai žemdirbiškos pasaulėjautos rašytojas M. Katiliškis yra pasakojęs, kad bendravimo pradžioje A. Škėma mėgdavo vaidinti viršesnį, pajuokdavo provincialumą, prastas manieras, neapsiskaitymą, dėl ko ne kartą kildavo konfliktų.
A. Škėma pabrėždavo, kad jis yra miesto produktas, ironiškai pridurdamas: „kaimą pažįstu kaip turistas.“ Vis dėlto rašytojas vertino tradicinę liaudies kultūrą: archajiškas neharmonizuotas liaudies dainas, tautodailę, domėjosi mitologija, nemažai skaitė šia tema. Tačiau jam buvo visiškai nepriimtinas padailintas folkloras, kunigaikščių kultas, žaliojo sodžiaus garbinimas – tai buvo populiaru ir išeivijoje, ir tarpukario Lietuvoje.
Rašytojas buvo intravertas ir po darbo dažnai skubėdavo namo, neprisidėdavo prie kompanijų, traukiančių į barą. Pats A. Škėma teigė, kad jis įsigudrino kurti mintyse net dirbdamas, o namie belikdavo tik užrašyti. Dėl tokio elgesio neturėjo galimybių padaryti karjeros: jo viršininkams atrodė, kad jis esąs „padorus, bet neprogresuojantis darbininkas. Toks – simpatingas laukinis“.
A. Škėma išsiskyrė dėmesiu išvaizdai, elegancijos jausmu. Jis nenorėjo pasenti nei kūrybiškai, nei išoriškai. A. Škėmą galėtume vadinti bene pirmuoju lietuvių rašytoju, gerai supratusiu nuotraukos poveikį auditorijai. Ypač sėkminga buvo fotografo Vytauto Maželio apie 1955 m. Niujorke daryta nuotrauka, tapusi, šiuolaikiškai sakant, A. Škėmos prekės ženklu. Fotografuotis su cigarete buvo madinga šeštajame dešimtmetyje (tai atitiko ir to meto populiarų reklaminį įvaizdį). Atkreiptinas dėmesys ir į žiedą ant mažojo dešinės rankos piršto – ši detalė minima pirmoje „Baltos drobulės“ pastraipoje: „Ant dešinio mažojo piršto – auksinis žiedas, motinos dovana, senelės prisiminimas. Žiede išgraviruota: 1864 metai, sukilimo metai.“
Jautrų, bet kartu nepadailintą A. Škėmos žodinį portretą paliko teatralas Jurgis Blekaitis nekrologe:
Mes atmenam jo šiltą šypseną, gyvą suinteresuotą kalbą, bet atmenam jo slegiantį ūpą, nervingumą, pereinantį isterikon, jo pasitikėjimą ir jo įtaringumą, jo greičiausiai išmoktinį, teatriškai suvaidintą cinizmą ir jo negebėtąjį nuslėpti tikrą, nenuduotąjį romantišką, beveik jaunuolišką idealizmą. Atmenam kartais neva arogantišką pašaipą, savim pasitikėjimą, bet drauge – kaip virpėjo sausi pirštai ir balsas, skaitant kam savo kūrybą. <…>
Bet jis nebuvo cinikas – t. y. indiferentiškas, nieko nepaisantis, šaltai gyvenimu besimėgaujantis žmogus. Priešingai, buvo karštas ir ūmus, visada pasiruošęs kovoti už tai, ką laikė tiesa <…> – donkichotas, bet ne cinikas.
Su A. Škėma daugiausia bendravo jo mylima dukra Kristina. Laiškuose savo dukroms ji charakterizavo tėvą kaip žmogų, kuris visuomet žinojo, kas yra vertingas dalykas, o kas šlamštas. Kristinos memuaruose apie šeimos gyvenimą Vokietijoje ir Amerikoje atsiskleidžia to meto kontekstas, būdingas visai lietuvių išeivių kartai.
Mano tėvas, rašytojas, aktorius ir teatro režisierius, per plauką išvengė deportacijos į Sibirą; naktį išsprukome su tiek daiktų, kiek galėjome panešti. Buvau ketverių ir kelionę prisimenu menkai, išskyrus tai, kad atvykome į Vieną po bombardavimo, o į Berlyną – per bombardavimą, kad keliavome prigrūstais krovininiais traukiniais stačiomis. Daugelį mėnesių gyvenome su vokiečių šei ma (jų sūnus buvo karo belaisvių stovykloje), paskui – keliose dipukų stovyklose amerikiečių zonoje. <…> Šie patyrimai suformavo du pastovius mano poreikius – kiekvieną kampą paversti savu ir atverti duris kiekvienam, kuriam reikia nakvynės.
<…> Mano tėvo karta buvo per sena pradėti iš naujo, todėl liko juodadarbiais. Intelektualai, dirbę sandėliuose ir fabrikuose, niekino inžinierius. <…>
Mes turėjom labai nedaug daiktų, bet vis dėlto įsigijom naują gramofoną. Tėvai nusipirko keletą įrašų: tėvas labiausiai mėgo Bachą, Bartoką ir Stravinskį, įskaitant Petrušką, o motina – Čaikovskį ir Rimskį-Korsakovą. Ir, žinoma, turėjome knygų. Didžiausia mūsų prabanga buvo trys dideli „Skira“ leidyklos modernaus meno, visų pirma, impresionizmo, reprodukcijų albumai.
Rašytoją ir dukrą siejo stiprus dvasinis ryšys, jie galėdavo kalbėtis valandomis, kai A. Škėma būdavo gerai nusiteikęs, tačiau Kristina prisimindavo ir sunkius depresijos laikotarpius, kai visa šeima dėl to kentėjo. Dukros liudijimą patvirtintų ir paties A. Škėmos žodžiai, kuriais jis apibūdino save: „Kūrybinis nihilizmas yra mano religija. <…> Ir mano pasaulėvaizdis tėra nuvargusio žmogaus vizija. Bet man ji tikra.“
Trauminės patirtys
Norint suprasti tokios asmenybės susiformavimą, verta prisiminti traumos sąvoką. Psichologai skiria asmeninę ir kolektyvinę traumą, kurios dažnai būna susijusios. Asmeninė A. Škėmos trauma – tai karo paženklinta vaikystė, despotiškas tėvas, mamos liga, šeimos iširimas, gimnazijos metų vienatvė. Prie šios traumos vėliau prisidėjo kolektyvinė trauma – okupacijos patirtys ir ypač priverstinė emigracija. Psichologė Danutė Gailienė apie priverstinę emigraciją rašo taip:
Kol kas mažai žinome apie Lietuvos žmonių, ne savo noru tapusių emigrantais, trauminę patirtį. Tikriausiai tyliai laikome juos laimingais – jie vis dėlto pateko į laisvą pasaulį <…>. Traukdamiesi iš Lietuvos nuo artėjančios Raudonosios armijos, žmonės patyrė persekiojimus, pavojus, baimę ir nežinią dėl savo artimųjų ateities. Dauguma vylėsi, kad pasitraukia laikinai, ir nekantriai laukė, kada bus galima grįžti į Lietuvą. Ne vienam tai virto skausmingu Tėvynės ilgesiu visam gyvenimui. Priverstinė emigracija buvo ir egzistencinė trauma – žmonės staiga neteko ir savo namų, ir savo įprastos aplinkos, ir galimybės kalbėti savo kalba, emigracijoje neretai būdavo priešiškai sutinkami. Ne visi tai ištvėrė – buvo ir dvasiškai palūžusių, ir nusižudžiusių.
Kūryboje A. Škėma ne kartą paliudijo lietuvių istorinę traumą, pasakodamas apie susidūrimus su sovietų saugumiečiais pirmosios okupacijos metais, kovas su besitraukiančia Raudonąja armija prieš ateinant vokiečiams 1941-ųjų birželį, karo metų siaubą, DP stovyklų vargą ir negalėjimą integruotis į Amerikos didmiesčio gyvenimą. Savo kartos dramą jis išreiškė formule „esu persodintas akacijos krūmas“.
Kolektyvinė trauma A. Škėmos biografijoje susipynė su asmenine: jis kentėjo ne tik dėl prarastos tėvynės, bet ir dėl to, kad negalėjo kūrybiškai realizuotis. Išeivija nepriėmė jo modernios kūrybos, laikė jį nepatriotišku ir nemoraliu rašytoju.
A. Škėma tarp lietuvių rašytojų yra ypatingas dar ir tuo, kad jis buvo tiesiogiai įsitraukęs į kovą su sovietais 1941 m. birželį. J. Blekaičio žodžiais, „Škėma buvo kraštutinai nevisuomeniškas, individualistas ir kūryboje, ir gyvenime. Bet jis stvėrė šautuvą ir ėjo partizanu vyti komunistus iš Lietuvos karo pradžioje“. Šito laikotarpio prisiminimai bus svarbūs A. Škėmai visą gyvenimą. Jie atgims ir romano „Balta drobulė“ ruselio nužudymo epizode, ir novelėje „Anapus Nemuno“, paremtoje tikru atsitikimu, kai A. Škėma kovotojas matė savo bendražygio operos dainininko mirtį gelbėjant moterį su dukrele, bėgančias nuo sovietų kareivių. Po daugelio metų susitikime su jaunimu Bostone 1960 m. A. Škėma kalbėjo:
Retkarčiais, ne per dažniausiai prisimenu savo draugą. Man jis yra „nežinomas kareivis“. Ne tas abstraktus kareivis, ant kurio tuščio kapo dedami puošnūs vainikai, bet nežymus operos solistas, neįstengęs išvežti aukštosios „sol“ ir žuvęs dėl moters, kuri, kaip vėliau paaiškėjo, gulėjo negyva anoje Nemuno pusėje.
A. Škėma prieš pasitraukdamas iš Lietuvos išgyveno skausmingą pasirinkimo momentą, kai buvo kviečiamas eiti į mišką kovoti su sovietais. Jis rašė kartais prisimenąs „kapitono riestanosį veidą. Jis įsidėjo į kišenes kelis sumuštinius, užtaisytą pistoletą, dvi ropes, ramiai atsibučiavo su šeima ir nužingsniavo pavojingais keliais, tarytum į manevrus“. Toks partizano elgesys A. Škėmai tapo tikro didvyriškumo pavyzdžiu ir privertė jį suprasti, kad jo paties heroizmas yra ribotas.
Straipsniuose A. Škėma nuolat kovojo su įvairiomis melo apraiškomis, miesčioniškumu, lietuvių bendruomenės uždarumu, Vakarų meno naujovių baime. Daliai išeivijos lietuvių A. Škėma atrodė nepatriotiškas, nemoralus, besityčiojąs iš vertybių. Liberalios krypties intelektualai laikėsi priešingos nuomonės. Štai prezidentas V. Adamkus, nemažai bendravęs su rašytoju, taip jį apibūdina: „A. Škėma buvo didelis Lietuvos patriotas, gebėjęs modernistiniu, avangardiniu, gal kartais kiek šokiruojančiu būdu atskleisti savo požiūrį į emigranto dalią, į tautiškumą, žmogiškumą, į svarbiausius ir aktualiausius egzistencinius klausimus.“
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Kokių jausmų jums sukėlė prisiminimai apie A. Škėmą? Ar norėtumėte draugauti su tokiu žmogumi? Kuo jis jums imponuoja, o gal erzina?
- Savais žodžiais apibūdinkite A. Škėmos asmenybę.
- Raskite internete atsiliepimų apie A. Škėmos išvaizdą, charakterį, įsižiūrėkite į jo nuotraukas. Apibūdinkite rašytojo įvaizdį. Kuo A. Škėma artimas šiandieniniams jaunuoliams?
- Ką galėtumėte pavadinti „modernaus žmogaus dvasios reiškėju“? Kokia asmenybė, jūsų supratimu, geriausiai išreiškia dabarties dvasią?
Diskutuojame
Kuo panašus ir kuo kitoks A. Škėmos kartos ir jūsų gyvenamasis laikas? Padiskutuokite tema „Tikras ir netikras heroizmas“. Prisiminkite Antrojo pasaulinio karo ir pokario Lietuvoje reikšmingiausius įvykius, per kuriuos galėjo pasireikšti heroizmas. Aptarkite įvairius pasirinkimus: prisitaikymą, priešinimąsi, pasitraukimą, kolaboravimą ir panašiai.
- Service provided by UAB "Biznio mašinų kompanija" and "Star Cloud OÜ"