Kūryba ir jos vertinimas

Į literatūrą A. Škėma atėjo iš teatro. Draminis palikimas nėra didelis – devynios įvairios apimties ir brandumo pjesės. A. Škėma laikomas vienu pirmųjų modernios formos kūrėjų lietuvių teatre. Jis įvedė veiksmą komentuojantį pasakotoją, teigė, kad spektaklis turi būti šiek tiek „pakilęs virš gyvenimo“ ir siekti visuotinės žmogiškosios prasmės.

Iš savo scenos veikalų A. Škėma labiausiai vertino „Pabudimą“ (1950). Šios dramos veiksmas vyksta pirmuoju bolševikmečiu Vilniaus NKVD rūsiuose: mirtinoje dvikovoje susitinka buvę jaunystės draugai – Lietuvos laisvės kovotojas ir NKVD tardytojas. „Pabudimas“ artimas prancūzų egzistencialistų literatūrai, vaizduojančiai veikėjus ribinėse gyvenimo ir mirties situacijose, kai išryškėja tikroji kiekvieno žmogaus esmė.

Tragišką XX a. vidurio žmogaus patirtį ir žūtbūtinį, dažnai nesėkmingą bandymą išsilaikyti liudija visa A. Škėmos kūryba.

Jau pirmojoje knygoje „Nuodėguliai ir kibirkštys“ siekiama parodyti žmogaus būties dramatizmą nesuprantamame ir baisiame pasaulyje. Šioje knygoje, vaizduojančioje karo ir pokario laikus, išsakomos svarbiausios rašytojo nuostatos: žmogus pasmerktas gyventi tamsos ir absurdo pasaulyje; žmonijos istorija sietina su beprotybe.

Modernistinės literatūros tendencijos ir tragiškas požiūris į žmogų sustiprėjo antroje A. Škėmos prozos knygoje „Šventoji Inga“ (1952). Ją sudarė novelių apysaka „Saulėtos dienos“, paremta vaikystės Ukrainoje įspūdžiais, ir kiti kūriniai. Knyga sukėlė sąmyšį tarp išeivių lietuvių skaitytojų, ne vieną išgąsdino palyginti atviras seksualumo vaizdavimas, kokio lietuvių literatūroje dar nebuvo buvę.

Dar tebeleidžiant „Šventąją Ingą“, A. Škėma baigė rašyti kitą knygą – novelių rinkinį „Čelesta“. Ši antraštė tiesiogiai susijusi su A. Škėmos pamėgtu vengrų kompozitoriaus Bėlos Bartoko (Béla Bartók, 1881–1945) kūriniu „Muzika styginiams, mušamiesiems ir čelestai“ ir rašytojo bandymais suartinti muziką ir literatūrą.

Svarbiausias A. Škėmos veikalas, ryškiausiai atskleidžiantis beprotišką „persodinto augalo“ būklę, – romanas „Balta drobulė“, parašytas 1952–1954 metais. Ilgą laiką kūrinį bijota spausdinti, jis buvo išleistas tik 1958 metais. Pasirodžius romanui, daugelis skaitytojų reagavo itin piktai, kai kurie prenumeratoriai net atsisakė būti romaną platinančio „Nidos“ knygų klubo nariais. Laikas parodė, kaip klydo tie, kurie neįvertino „Baltos drobulės“ ir matė romane tik norą stulbinti, vulgarumą, piktžodžiavimą prieš Dievą ir paranojiko kliedesius. Praėjus daugiau nei pusei amžiaus nuo parašymo, „Balta drobulė“ Lietuvoje yra vienas labiausiai skaitomų lietuvių literatūros kūrinių. Meilės scenos, vadintos pornografinėmis, dabartiniam skaitytojui atrodo palyginti nekaltos. Nors romane vaizduojami gana tolimi įvykiai – šeštojo dešimtmečio Niujorkas, nepriklausomybės laikų Lietuva, pirmoji sovietų okupacija, lietuvių sukilimas prieš sovietus karo pradžioje, vokiečių okupacija, pabėgėlių stovyklos pokario Vokietijoje, tačiau pagrindinio veikėjo išgyvenimai jaudina ir šių dienų žmones, patiriančius panašių dalykų: tėvų nesantaiką, nelaimingą meilę, savęs neradimo kančią, konfliktą su bukinančia aplinka, absurdo pojūtį. Romanas nepateikia gyvenimo prasmės formulės, verčia skaitytoją patį spręsti tuos klausimus, kurie kankina pagrindinį veikėją.

Kūrybos kelią A. Škėma pradėjo tikėdamas „Žmogaus iš didžiosios raidės verte ir jo gebėjimu išsilaikyti šlykščiausiose situacijose“. Vėliau, kritikų ir skaitytojų nesuprastas, A. Škėma tokios vilties nebeturi. Vienas paskutinių kūrinių – apysaka „Izaokas“ – skirtas apmąstyti lietuvių kaltę už žydų žudymą Antrojo pasaulinio karo metais. Kūrinys parašytas šiurkščia kalba, nevengiama keiksmažodžių – tai apysakos parašymo metais (1960–1961) išeivijos lietuviams buvo nepriimtina. Be to, daugelis manė, kad šia tema neverta kalbėti. Pirmą kartą kūrinys paskelbtas Čikagoje leistame A. Škėmos raštų tritomyje, praėjus beveik ketvirčiui amžiaus po autoriaus mirties.

A. Škėmos kūrybos išskirtinumas buvo atpažintas dar Vokietijos laikotarpiu. Rašytojo literatūrinis mokytojas H. Radauskas 1947 m. taip apibūdino jo debiutinę knygą „Nuodėguliai ir kibirkštys“:

A. Škėmos kūryba sukeldavo karštų diskusijų, dažnai ji būdavo atmetama, tačiau rašytojas visuomet liko ištikimas principui, kad būtina atsinaujinti ir atsiverti pasaulio kultūrinėms įtakoms: „Mums reikia eiti su pažanga. Mes supūsime, jei užsidarysime savo lietuviškam gete.“

Vienas ryškiausių A. Škėmos kūrybos bruožų, beje, ne itin paplitęs lietuvių literatūroje, yra ironija. Jau DP stovyklose rašytose satyrinėse novelėse išryškėjo pradedančio rašytojo kritinis santykis su kitais ir savimi pačiu, priešinimasis aplinkos spaudimui. Vaizduodamas iš pirmo žvilgsnio nereikšmingas gyvenimo situacijas, A. Škėma apmąsto rimtas žmogaus vietos istorijoje, kūrybos prasmės, meilės ir pasitikėjimo temas. Jo kūryboje ironija ir humoras yra ne tik kritinio požiūrio išraiška, bet ir egzistencinės terapijos forma, būdas atsilaikyti prieš lemties nesuprantamumą.

Kitas svarbus A. Škėmos bruožas – modernus pasakojimas, kuriame pinasi praeitis ir dabartis, išorinė ir vidinė tikrovė. A. Škėma naudojo įvairius pasakojimo būdus, tačiau sąmonės srauto technika, žvilgsnio plotmių kaita labiausiai tiko didmiestyje gyvenančio, nuolat skubančio, nervingo, pervargusio, kenčiančio žmogaus vidiniam pasauliui išreikšti.

Kai kurie A. Škėmos „Baltos drobulės“ puslapiai palieka improvizacinio siausmo įspūdį, bet iš tikrųjų rašytojas buvo labai reiklus stiliui, lipdė sakinį prie sakinio, dėliojo tekstą kaip žodžių mozaiką. Būdamas teatro žmogus, jis puikiai žinojo, kad frazė turi skambėti nepriekaištingai.

Pasakojimo srautas, dažnai atrodantis kaip laisva tėkmė, turi savo vidinę logiką, pavyzdžiui, jis gali būti sukonstruotas pagal einančiojo žingsnių ritmą ar muzikos kūrinį; nuolat atsiranda nuorodų į kitus kultūrinius kontekstus (krikščionišką, mitologinį, antikinį), tarp personažų ir atskirų detalių mezgasi asociatyvūs ryšiai – tokiu būdu tai, ką iš pradžių suvokėme kaip pasaulio chaosą, pasirodo esanti meninė visuma.

A. Škėma ėmė vaizduoti seksualinį žmogaus gyvenimą, gilinosi į tai, ko pats žmogus savyje nesupranta ir neatpažįsta, laužė nustatytas normas, ką vaizduoti galima, o kas laikoma nepadorumu.