Įvadas

Kiekvienos Europos tautos kultūra turi tris pagrindines atramas: tautosaką, Antikos – senovės graikų ir romėnų – palikimą ir krikščionybę. Apie lietuvių tautosaką kalbėta ankstesniais metais. Šiemet skirsime dėmesio antikinei literatūrai ir krikščionių Šventajam Raštui.

Europos raštijos ištakos yra dviejų tipų didelės apimties epiniai pasakojimai, atstovaujantys antikinei ir krikščioniškajai tradicijai: Homero poemos „Iliada“ ir „Odisėja“, kuriose apdainuojamas Trojos karas ir herojaus Odisėjo grįžimas į gimtinę, ir Šventojo Rašto, arba Biblijos, Senasis ir Naujasis Testamentas, aprėpiantis įvykius nuo pasaulio sukūrimo iki Kristaus aukos ir pirmųjų Krikščionių bažnyčios žingsnių.

Antikinė kultūra garsi rašto paminklais, architektūra, skulptūra, talentingų meistrų dirbiniais. Mūsų civilizacija yra perėmusi senovės mąstytojų suformuotus filosofijos ir estetikos pagrindus. Tas paveldas tebėra juntamas daugelyje šiuolaikinės visuomenės gyvenimo sričių (demokratijos samprata, teisės sistema, teatras, filosofija, įvairios mokslo šakos, sportas ir t. t.).

313 m. krikščionybė tapo viena iš pripažįstamų religijų Romos imperijoje, liovėsi jos persekiojimas. Ilgainiui krikščioniškas požiūris į žmogų ir jį supantį pasaulį įsivyravo Europoje, paveikė literatūrą, meną, mokslą. Daugelyje sričių krikščionybė pasinaudojo ir antikinės kultūros palikimu. Pavyzdžiui, Katalikų bažnyčia daug šimtmečių per apeigas ir teologijos veikaluose iš tradicijos kalbėjo lotyniškai. Tai buvo ir tarptautinė kalba, vartojama valstybių raštinėse, teismuose, universitetuose. Rašytojas Umbertas Ekas (Umberto Eco, 1932–2016) straipsnyje „Europos šaknys“ teigia, kad tekstas, kuriuo pagrįsta Europos kultūra, yra Biblija. Kaip tik Biblija buvo pirmoji spaudos presu išspausdinta knyga. Bet nedera pamiršti ir graikiškų bei romėniškų Europos kultūros šaknų.