Europos kultūros pradžia
Žodžiu Antika vadiname senovės graikų ir romėnų civilizaciją nuo geležies amžiaus pradžios XI a. pr. Kr. iki Vakarų Romos imperijos žlugimo 476 metais. Šios civilizacijos pirmtakė yra Mikėnų (achajų) civilizacija, o tąsa – mūsų krikščioniškoji civilizacija.
Žodis graikai nėra savivardis, taip juos pavadino romėnai. Patys graikai savo kraštą vadino Helade, o save – helėnais.
Senovės Graikijos istoriją sudaro keli laikotarpiai: homerinis, arba „tamsieji amžiai“ (XI–IX a. pr. Kr.), archajinis (VIII–VI a. pr. Kr.), klasikinis (V–IV a. pr. Kr.). Aleksandras Didysis, 334 m. pr. Kr. ėmęsis kurti pasaulinę imperiją, paskleidė graikų kultūrą visose užkariautose teritorijose, taigi skiriamas helenistinis laikotarpis (III a. pab. – I a. pr. Kr.). Nuo 146 m. pr. Kr. beveik visa Graikija – Romos valstybės provincija Achaja.
Senovės Graikijos kultūra – mūsų kultūros pamatas. Ten susiformavo visuomeninio gyvenimo pagrindai (įstatymai, skirtingi valdymo būdai), gimė filosofija ir literatūra, teatras, architektūra, skulptūra. Ten žmonėms kilo protinga mintis kruvinus karus bent protarpiais pakeisti taikiomis sporto varžybomis.
Kokios gi savybės padėjo senovės graikams sukurti kultūrą, iki šiol stulbinančią ir įvairove, ir universalumu?
Laisvė ir paklusnumas tvarkai
Pirmiausia graikai sudarė sąlygas skleistis žmogaus mąstymo ir vaizduotės galioms. Jie gyveno nedideliuose poliuose – miestuose-valstybėse, kurie formavosi VIII–VI a. ir suklestėjo V a. pr. Kr. Poliai tvarkėsi skirtingai. Kai kalbama apie senovės graikų politikos laimėjimus, paprastai turimi galvoje klasikinio laikotarpio Atėnai. Atėniečiai didžiavosi demokratine gyvenimo sankloda. Nedidelę valstybę valdė visi piliečiai (laisvieji vyrai, gimę Atėnuose), turintys vienodas pilietines teises. Kiekvienam buvo svarbu, kad įstatymai užtikrintų tas teises, asmens ir turto saugumą. Tokia politinio gyvenimo tvarka augino piliečių savivertę, skatino pasitikėjimą savimi, patriotizmą. Piliečiai kartu spręsdavo polio reikalus tautos susirinkime, teisdavo įstatymų pažeidėjus, balsuodavo dėl vieno ar kito sprendimo. Įstatymų privalu buvo laikytis besąlygiškai. „Geriau blogi įstatymai, kurių laikomasi, nei geri, kurių nesilaikoma“, – sakydavo graikai. Jie atsakingai eidavo patikėtas pareigas, rimtai žiūrėjo į priedermę rūpintis visos bendruomenės gerove.
Paklusnumas bendruomenės tvarkai, nerašytoms moralės normoms, priimtiems įstatymams nevaržė individo laisvės. Aišku, daugumos požiūris nebūtinai teisingiausias, bet kiekvienas galėjo pasiūlyti geresnį sprendimą. Todėl buvo labai svarbu mokėti kalbėti taip, kad įtikintum balsuotojus savo teisumu. Taigi demokratinė visuomenė ugdė laisvą, kartu polio bendruomenei įsipareigojusį pilietį.
Iš senųjų tautų graikai išsiskyrė ir mąstymo laisve. Jie neturėjo šventraščio, brėžiančio religinio pasaulėvaizdžio kontūrus, mėgo apie viską spręsti patys, reikšti savo nuomonę, ginčytis. Ginčą jie vertino kaip būdą ugdytis savarankišką mąstymą. Ne tik filosofams ar besimokančiai jaunuomenei patiko protinis, kūrybinis darbas. Senojoje Heladėje buvo mėgstamos įvairiausios varžybos: poetų, muzikantų, sportininkų, amatininkų (arba menininkų, nes amatui ir menui pavadinti tebuvo vienas žodis – τέχνη [téchni]). Per jas mąstantis, kūrybingas, stiprus, ištvermingas individas galėjo parodyti savo talentą. Pomėgis rungtis irgi skatino kultūros pažangą.
Lygybė prieš įstatymus padėjo saugotis didžiųjų ydų – pasipūtimo, savivalės. Graikai tikėjo, kad viskas pasaulyje turi tam tikras ribas. Žmogus, apimtas puikybės, gali jas peržengti ir užsitraukti dievų rūstybę. Todėl visose gyvenimo srityse buvo privalu paisyti saiko. Saiko jausmas – dar vienas esminis helėnų bruožas.
Pasaulėvoka
Ryški graikų pasaulėvokos ypatybė – aiškumo, proporcingumo siekis. Tvarkingą, darnų pasaulį – kosmosą, chaoso priešybę – jie suvokė kaip vienį. Pirmieji išminčiai, vadinamieji gamtos filosofai, stengėsi rasti kosmoso vienovės paaiškinimą, pagrindą. Talis tvirtino, kad viskas radosi iš vandens, Anaksimenas pasaulio pradmeniu laikė orą, Herakleitas – ugnį. Demokritas aiškino, kad visi daiktai yra nesuskaidomų dalelių – atomų – junginiai, judantys tuštumoje.
Garsusis Pitagoras mąstė kitaip: daiktai skiriasi vidine sandara, ją paaiškinti galima dydžiais ir dalių santykiais, o šiuos nusako skaičiai, vadinasi, skaičius – visų daiktų esmė. Taigi tvarkingo, darnaus pasaulio sampratą, daiktų ir reiškinių vienovę bei grožį pitagorininkai grindė matematikos dėsniais.
Dar toliau ta kryptimi žengė Platonas: nuolat kintantys regimojo pasaulio daiktai tik atspindi savo idealius vaizdinius, kurie yra vienintelė nekintama ir amžina tikrovė, būties pamatas.
Kaip regimasis pasaulis atspindi idealųjį, taip žmogaus kūriniai turi atspindėti regimąją tikrovę. Taigi kūrybos esmė – mėgdžiojimas, graikiškai mimezė (μίμησις [mimesis]).
Grožio samprata
Tvarkingas pasaulis ir grožis graikams buvo tolygūs dalykai, nusakomi vienu žodžiu – κόσμος [kósmos]. Darnos ir tvarkos neišpažįstančius, netvarkingai gyvenančius žmones graikai vadino barbarais. Netvarkos ir chaoso žmogaus protas negali aprėpti. Chaosas yra neprotingas, taigi negeras ir negražus. Pasak Aristotelio, grožis – tai tam tikras dydis ir tvarka. Šitaip pasaulio ir daiktų grožį suvokiantys graikai suformavo labai svarbų Europos kultūrai saikingos ir harmoningos asmenybės idealą. Jį nusakė kalokagatijos sąvoka: žmogus turi būti καλός και ἀγαθός [kalós kai agathós], t. y. gražus ir geras.
Graikai pabrėžė ne kūno ir sielos priešingumą, o vienovę. Jie manė, kad sielą ugdo ir kūno pratybos, todėl rūpinosi nuo mažens lavinti jaunuolio kūną. Visi Atėnų berniukai lankė ne tik mokyklas, kuriose pagrindiniai dalykai buvo gramatika, skaičiavimas, muzika ir gimnastika, bet nuo dvylikos metų ir palestras – sporto mokyklas. Šešiolikos–aštuoniolikos metų jaunuoliai toliau lavindavosi gimnasijuose: mankštindamiesi ugdė jėgą ir ištvermę, o vadovaujami filosofų mokėsi politikos, filosofijos, literatūros. Sykiu auklėtojai siekė, kad jaunuoliai paisytų saiko, būtų teisingi, narsūs, mylėtų tėvynę, gerbtų dievus.
Kadangi graikams gražu ir gera atrodė vien tai, kas sutvarkyta, taisyklinga, šis idealas būdingas ir jų menui. Matematiniais harmonijos dėsniais jie vadovavosi kurdami muziką, jai skyrė ypatingą dėmesį, laikė ją aukščiausiu dieviškos kilmės menu. Graikų architektūra, skulptūra, literatūra irgi pakluso tvarkos, simetrijos principams. Tai vadinamojo klasikinio, arba pavyzdinio, grožio principai, kurie padarė didelę įtaką vėlesnei Europos kultūrai.
Skulptūra – senovės graikų meistriškumo viršūnė
Meno istorikas Ernstas Hansas Jozefas Gombrichas (Ernst Hans Josef Gombrich, 1909–2001) teigia, kad žmogaus kūnas iš tiesų nėra toks taisyklingas ir gražus kaip graikų skulptūros. Kai kas mano, kad skulptoriai kūrė žiūrėdami į daugelį modelių: iš pradžių tiksliai pakartodavo pasirinkto žmogaus pavidalą, o paskui tobulindavo, atmesdami, kas netaisyklinga arba neatitinka grožio sampratos. Kitaip tariant, jie idealizavo gamtą, dirbdami kaip fotografai, nuotraukoje retušavimo programomis panaikinantys portretuojamojo trūkumus. Bet ir retušuota nuotrauka, ir idealizuota skulptūra turi esminį trūkumą – jai stinga raiškumo, gyvybės. Klasikinio laikotarpio skulptorius Praksitelis naujai pradėjo vaizduoti Olimpo dievus – laisvomis pozomis, kasdieniškose situacijose. Šio laiko skulptūros kvėpuoja ir juda, jos tarsi gyvi žmonės, bet kartu jie ir kitokio, tobulesnio, pasaulio būtybės. Šitaip graikų skulptoriai siekė idealo ir tikrovės darnos.
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Kas sudaro Europos kultūros pamatus?
- Kokie skiriami pagrindiniai graikų istorijos laikotarpiai?
- Kaip graikai suprato laisvę ir paklusnumą tvarkai?
- Paaiškinkite, kas yra kosmosas graikų pasaulėvokoje. Kas yra jo priešybė?
- Kuo pagrįsta graikų grožio samprata?
- Poromis aptarkite klasikinio grožio idealą.
- Pasvarstykite, kodėl iliustracijose pavaizduotos vyro ir moters figūros atitinka graikų grožio sampratą.
- Padiskutuokite, ar senovės Graikijoje susiformavę estetiniai principai svarbūs mūsų laikais.
- Dalia Dilytė knygoje „Heladės šviesa“ pasakoja apie senovės graikų mokyklą gimnasiją ir jaunuolių ugdymą. Perskaitykite ištrauką ir atsakykite į klausimus.
Dabar su kitais Atėnų jaunuoliais, nuo šešiolikos iki aštuoniolikos metų, jis lanko gimnasiją. Atsikėlęs brėkštant ir truputį užkandęs, juosiasi marškinius diržu, prie jo prisiriša ant plonos odinės juostelės kabantį siaurakaklį molinį ąsotėlį su aliejumi, užsimeta apsiaustą ir žingsniuoja į savo Akademiją.
Taip atėniečiai vadina Apolodoro gimnasiją, esantį labai sename alke, skirtame mitiniam Atėnų herojui Akademui. Karžygys Akademas turbūt ir nesitikėjo, kad jo vardui lemta gyvuoti per amžius. Apolodoro lankomas gimnasijas vėliau virs mokykla, kurioje savo teorijas dėstys garsiausias graikų filosofas Platonas, paskui jo mokiniai ir mokinių mokiniai, o prabėgus keliolikai šimtmečių, akademijomis bus vadinamos mokslo ir mokymo įstaigos. <…> Žodis gimnasijas atsirado iš žodžio giumnos – nuogas. Mat gimnasijas – tai pirmiausia sporto mokykla, kurioje jaunuoliai mankštinasi ir treniruojasi nuogi. Žmonės pirštais užbadys, jei tavo kūnas bus neraumeningas ir aptukęs. Čia viskas kaip ant delno, lašinių po drabužių klostėmis nepaslėpsi. Tačiau ne vien išorinis grožis yra gimnasiją lankančio jaunuolio tikslas. Gimnasijas ugdo jėgą, moko gyvenime labai praverčiančios ištvermės. <…>
Praėję pro Atėnės šventyklėlę, baltuojančią tarp platanų, pro aukurus mūzoms ir Prometėjui, draugai įžengė į nusirengimo kambarį. Nusisegę aliejaus indelius, pasikabino juos ant sienoje įtaisytų pakabų, susilankstė nusivilktus drabužius. Rūbinėje galima ramiai juos palikti, nes Atėnuose tebegalioja išminčiaus Solono kadaise išleistas įstatymas, skelbiantis, kad žmogus, pavogęs iš gimnasijo apsiaustą arba aliejaus indelį, turi būti baudžiamas mirtimi. Apolodoras pasiima savo aliejaus butelį, apverčia, kelias akimirkas žiūri, kaip plona srovele varva ant delno gelsvas skystis, paskui pradeda kruopščiai trintis juo visą kūną. <…>
Įsitrynę aliejumi, jaunuoliai išsiskirsto, ir visame gimnasijuje ima pleventi judėjimo, energijos, entuziazmo, varžybų dvasia. Vieni lenktyniauja pavėsyje nutiestuose bėgimo takuose, kiti būriuojasi prie šuolių duobės, treti mokosi mėtyti ietį, ketvirti svaido diską, penkti kilnoja svorius ir tampo didžiulius akmenis. Kumštininkai mankštinasi, daužydami figų prikimštą maišelį. <…>
Po sporto pratybų vaikinai] eina praustis į pirties kambarį. Ten stovi šalto vandens baseinas ir didelis molinis puodas su pelenais. Prisisportavę vaikinai barstosi pelenais, ima kempines ir trinasi, kol atsiranda putų. Jas nugramdo tam tyčia skirtu kauliniu ar metaliniu gremžtuku. Paskui ąsočiais semia iš baseino vandenį ir, apipildami vieni kitus, švariai nusimazgoja.
Nusiprausę [vaikinai] grįžta į nusirengimo kambarį, apsivelka ir žingsniuoja į bibliotekos patalpą.
Atsakykite į klausimus, remdamiesi perskaitytu D. Dilytės tekstu apie mokymąsi gimnasijuje.
- Kokia yra žodžio akademija kilmė? Ką šiandien jis reiškia?
- Paaiškinkite žodžio gimnasijas kilmę. Ko buvo mokoma gimnasijuje?
- Kaip vertinate tai, kad graikai daug dėmesio skyrė jaunuolių fiziniam lavinimui?
- Kokių tikslų siekiama šiandieninėje mokykloje?
- Senovės graikai glaustai suformulavo, koks turi būti tobulas žmogus. Kaip manote, ar šiuolaikinė Europos kultūra turi asmenybės idealą? Jei taip, koks jis?
Tiriame
- Išsiaiškinkite žodžio demokratija reikšmę. Kodėl senovės Atėnų piliečiai didžiavosi demokratiniu valdymu? Kokia visuomenė vadinama demokratiška mūsų laikais?
- Išsiaiškinkite dar kelių iš senovės graikų kalbos kilusių žodžių reikšmes: biblioteka, gramatika, pedagogas, poezija, lyrika, epas, stilius, logika, filosofija, fizika, metafizika, etika, estetika, idėja. Kaip kito jų reikšmės? Pasvarstykite, ar naudinga žinoti, iš kokių pamatinių žodžių yra radęsi mūsų vartojami terminai. Parenkite pranešimą ir tyrimo rezultatus pristatykite bendraklasiams.
Diskutuojame
Išmintingiausiu įstatymų leidėju Graikijoje laikytas Solonas, kurį atėniečiai išsirinko archontu įstatymams sukurti. Graikai pritarė jo įsitikinimui, kad pasaulyje svarbiausia įstatymas, o įstatyme – saikas. Pats Solonas didžiavosi, kad jo įstatymai nesuteikia pranašumo nei kilmingiesiems, nei bekilmiams, nei turtingiesiems, nei vargšams. Štai keli jo sukurti įstatymai: „Kas mato skriaudą, gali kreiptis į teismą“, „Kas negali nurodyti, iš kokių lėšų gyvena, tas netenka pilietinių teisių“, „Jeigu tėvas neišmokė sūnaus jokio amato, tai sūnus neprivalo tokio tėvo išlaikyti senatvėje“. Pasvarstykite, ko mokė piliečius tokie įstatymai. Ar panašių įstatymų laikomasi ir mūsų visuomenėje? Jei nesilaikoma, pamąstykite, kodėl jie nesvarbūs ar netinka šiais laikais.
Tiriame
Remdamiesi meno pavyzdžiais, palyginkite grožio sampratą senovės Graikijos ir šiuolaikinėje Vakarų kultūroje. Parenkite šia tema 3–5 minučių iliustruotą pranešimą ir pristatykite visai klasei.
- Išsiaiškinkite, ar mūsų laikais egzistuoja grožio standartai. Jei reikia, sudarykite anketą ir apklauskite bendraamžius.
- Jei mūsų visuomenėje tokių standartų esama, kas ir kaip juos įtvirtina?
- Pagrįskite savo požiūrį: ar tokie standartai reikalingi?
- Kas ir kaip siekia paneigti susiformavusius grožio standartus?
- Paslaugą teikia UAB "Biznio mašinų kompanija" ir "Star Cloud OÜ"