Senojo Testamento vaizdiniai ir herojai literatūroje
Vienas Biblijos tyrėjų Senąjį Testamentą yra pavadinęs Izraelio nacionaline biblioteka, kurioje surinkti pagrindiniai šios tautos raštai. Joje yra pasakojimų apie pasaulio ir Izraelio tautos atsiradimą bei pagrindinius jos istorijos įvykius, poezijos rinkinių, maldų, svarstymų apie didžiąsias būties problemas – tautos ir tėvynės santykį, tremtį, žmogiškąsias vertybes ir aistras. Senasis Testamentas buvo parašytas ne iš karto, kaip kad rašomos knygos mūsų laikais. Iš pradžių turėjo rastis įvairių sakmių, teisynų, sąrašų, giesmių; visa tai buvo perduodama žodžiu iš kartos į kartą ir galiausiai po šimtmečių surašyta į knygas.
Senojo Testamento branduolys – penkios pirmosios knygos, hebrajiškai vadinamos Tora (Įstatymu), o graikiškai Pentateuchu (Penkiaknyge). Tradiciškai jų autorystė priskiriama pranašui Mozei, iškiliam Izraelio tautos mokytojui ir vadovui, gyvenusiam apie II tūkstm. pr. Kr. vidurį. Ši Biblijos dalis baigta rašyti ir redaguoti Babilonijos tremtyje. Tikėjimas padėjo izraelitams išlikti neišsižadant savo kultūrinės tradicijos. „Prie Babilono upių / mes sėdėjome verkdami, / Siono kalną atsiminę“, – giedama 137 psalmėje. Kaip tik tremtyje Izraelio tauta aiškiai suvokė turinti bendrą atmintį – praeitį ir bendrą savastį – tikėjimą. Tai svarbu turėti galvoje skaitant ir aptariant Pradžios knygos ištraukas.
Vadovėlyje pateiktus Biblijos tekstus vertė Antanas Rubšys (Senasis Testamentas) ir Česlovas Kavaliauskas (Naujasis Testamentas).
Kiek trunka Dievo Kūrėjo para?
PRADŽIOS KNYGA
PIRMASIS PASAKOJIMAS APIE KŪRIMĄ
Pr 1, 1–31; 2, 1–4
Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę. O žemė buvo padrika ir dyka, tamsa gaubė bedugnę, ir dvasia iš Dievo dvelkė viršum vandenų.
Tuomet Dievas tarė: „Tebūna šviesa!“ Ir šviesa pasirodė. Dievas matė, kad šviesa buvo gera, ir Dievas atskyrė šviesą nuo tamsos. Dievas pavadino šviesą diena, o tamsą naktimi. Atėjo vakaras ir išaušo rytas, pirmoji diena.
Dievas tarė: „Tebūna skliautas tarp vandenų ir teatskiria vandenis nuo vandenų!“ Dievas padarė skliautą ir atskyrė vandenis, buvusius po skliautu, nuo vandenų, buvusių viršum skliauto. Taip ir įvyko. Dievas pavadino skliautą dangumi. Atėjo vakaras ir išaušo rytas, antroji diena.
Dievas tarė: „Tebūna sutelkti vandenys po dangumi į vieną vietą ir tepasirodo sausuma!“ Taip ir įvyko. Dievas pavadino sausumą žeme, o vandenų telkinį Jūromis. Ir Dievas matė, kad tai gẽra. Dievas tarė: „Teželdina žemė augmeniją: augalus, duodančius sėklą, ir visų rūšių vaismedžius, vedančius žemėje vaisius su sėklomis!“ Taip ir įvyko. Žemė išželdino augaliją: augalus, duodančius visų rūšių sėklą, ir visų rūšių medžius, vedančius vaisius su sėklomis. Ir Dievas matė, kad tai gera. Atėjo vakaras ir išaušo rytas, trečioji diena.
Dievas tarė: „Tebūna šviesuliai dangaus skliaute dienai nuo nakties atskirti! Teženklina jie šventes, dienas ir metus, tebūna jie šviesuliai dangaus skliaute žemei apšviesti!“ Taip ir įvyko. Dievas padarė du didžiulius šviesulius – didesnįjį šviesulį dienai valdyti ir mažesnįjį šviesulį nakčiai valdyti – ir žvaigždes. Dievas sudėjo juos į dangaus skliautą šviesti žemei, valdyti dieną bei naktį ir atskirti šviesą nuo tamsos.
Ir Dievas matė, kad tai gera. Atėjo vakaras ir išaušo rytas, ketvirtoji diena.
Dievas tarė: „Teknibžda vandenyse gyvūnų daugybė, teskraido paukščiai viršum žemės po dangaus skliautu!“ Taip ir įvyko. Dievas sukūrė didžiąsias jūros pabaisas bei visus judančius visų rūšių gyvūnus, kurie knibžda vandenyse, ir visus visų rūšių sparnuočius. Ir Dievas matė, kad tai gera. Dievas palaimino juos tardamas: „Būkite vaisingi ir dauginkitės! Pripildykite jūrų vandenis, o paukščiai tesidaugina žemėje!“ Atėjo vakaras ir išaušo rytas, penktoji diena.
Dievas tarė: „Tepagimdo žemė visų rūšių gyvūnus: galvijus, roplius ir visų rūšių laukinius gyvulius!“ Taip ir įvyko. Dievas padarė visų rūšių laukinius žemės gyvulius, visų rūšių galvijus ir visų rūšių žemės roplius. Ir Dievas matė, kad tai gera.
Tuomet Dievas tarė: „Padarykime žmogų pagal mūsų paveikslą ir panašumą; tevaldo jis ir jūros žuvis, ir padangių sparnuočius, ir galvijus, ir visus laukinius žemės gyvulius, ir visus žemėje šliaužiojančius roplius!“
Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą,
pagal savo paveikslą sukūrė jį;
vyrą ir moterį; sukūrė juos.
Dievas palaimino juos tardamas: „Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir valdykite ją! Viešpataukite ir jūros žuvims, ir padangių paukščiams, ir visiems žemėje judantiems gyvūnams.“
Dievas tarė: „Štai daviau jums visus, visoje žemėje sėklą teikiančius augalus ir visus medžius, kurie veda vaisius su sėklomis; jie bus jums maistas. O visiems laukų gyvuliams, visiems padangių paukščiams ir visiems žeme rėpliojantiems gyvūnams, turintiems gyvybės alsavimą, {daviau} maistui visus žaliuosius augalus.“ Taip ir įvyko. Dievas apžvelgė visa, ką buvo padaręs, ir iš tikrųjų matė, kad buvo labai gera. Atėjo vakaras ir išaušo rytas, šeštoji diena.
Taip buvo atbaigti dangus ir žemė bei visa jų galybė. Kadangi septintą dieną Dievas buvo užbaigęs darbus, kuriais buvo užsiėmęs, jis ilsėjosi septintą dieną nuo visų darbų, kuriuos buvo atlikęs. Dievas palaimino septintąją dieną ir padarė ją šventą, nes tą dieną jis ilsėjosi po visų kūrimo darbų.
Toks yra pasakojimas apie dangų ir žemę, kai jie buvo sukurti.
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Paisydami chronologijos, išvardykite kūrybinius Dievo darbus.
- Pasvarstykite, kas gali sutrikdyti skaitytoją, pradėjusį gilintis į Bibliją. Gal ir jums taip atsitiko? Papasakokite.
- Pasakojimas apie kūrimą nėra mokslinis darbas apie pasaulio ir žmonijos pradžią. Čia svarbiausia ne pagrįsti kokią nors hipotezę, o liudyti tikėjimą. Įrodykite, kad Pradžios knygoje pabrėžiama laisva visagalio Kūrėjo valia.
- Raskite pakartojimų ir paaiškinkite jų prasmę.
- Tekstu pagrįskite, kad Kūrėjas yra dosnus.
- Ką rodo geidžiamoji nuosaka (tebūna, teknibžda, teželdina)?
- Senovės Vidurio Rytų tautos, kurių apsuptyje radosi izraelitų bibliniai pasakojimai, Saulę ir Mėnulį, žvaigždes ir planetas garbino kaip dievus. Ar dangaus šviesuliai taip pat vertinami ir Pradžios knygoje? Kokia jų paskirtis pasakojime apie kūrimą?
- Atkreipkite dėmesį, kaip pasakojama apie žmogaus radimąsi.
- Pasvarstykite, kodėl žmogui Dievas neskiria visos dienos, o sukuria jį iškart po žemės gyvūnų.
- Aptarkite fragmento apie žmogaus sukūrimą raišką. Pasvarstykite, kodėl sakiniai kitokie nei pasakojant apie kitus kūrimo darbus.
- Ar pritartumėte Biblijos tyrėjų teiginiui, kad šis tekstas pagrindžia prigimtinę vyro ir moters lygybę?
- Kokią misiją Dievas skiria žmogui? Kuriuo žodžiu ji nusakoma? Tai privilegija ar pareiga?
- Kodėl paskutinę savaitės dieną Dievas ilsisi? Kam skirtas šis poilsis?
- Patyrinėkite pasakojimo apie kūrimą meninę raišką ir dviem trimis argumentais įrodykite, kad pasakojama poetiškai.
Tiriame
Per kiek laiko sukurtas pasaulis, žmonėms rūpėjo seniai. Antai šventasis Augustinas (354–430) skatino pamąstyti, kiek vis dėlto truko septynios Biblijoje aprašomos kūrimo dienos. Įdomu, kad ir dabar į šį klausimą žiūrima rimtai, diskusijose dalyvauja ir mokslininkai. Pavyzdžiui, fizikas, gamtos mokslų daktaras Arvydas Tamulis teigia, kad evoliucijos teorija neprieštarauja Pradžios knygos pasakojimui. Pasak jo, gyvybė visatoje buvo užprogramuota nuo pat pradžios. Mokslininkas siūlo tiesiog apskaičiuoti, kiek truko kūrimo diena ir kokia tikimybė, kad pasaulis radosi atsitiktinai.
- Kurie domitės fizika ir šį tą žinote apie kvantinę mechaniką, atlikite tyrimą: LRT mediatekoje susiraskite ir pasiklausykite interviu su A. Tamuliu arba pažiūrėkite Rolando Maskoliūno laidą „Dievas ir kvantinė mechanika“, apibendrinkite išgirstas mintis ir vaizdžiai pateikite klasei. Galite sukurti uždavinį ir surengti klasės draugams matematikos pamoką.
- Prisiminkite, ką mokslas sako apie Žemės kilmę ir amžių, papildomos informacijos paieškokite internete ir parenkite pateiktį klasei. Padiskutuokite, ar teologinis ir mokslinis požiūris prieštarauja vienas kitam.
- Biblijos vertėjai sako, kad apie dieviškąjį laiką kalbama ir kitose Šventojo Rašto vietose: pavyzdžiui, 2 Pt 3, 8 parašyta, kad „viena diena pas Viešpatį yra kaip tūkstantis metų, ir tūkstantis metų – kaip viena diena.“ Pr 1 vartojamas hebrajiškas žodis yom reiškia ne tik dieną ar parą, bet ir tam tikrą abstrakciją, panašiai kaip mes sakome mūsų dienomis negalvodami, kad para trunka dvidešimt keturias valandas. Ar šis aiškinimas padeda geriau suprasti Pr 1 pasakojimą apie kūrimą? Kodėl?
Diskutuojame
Biblijoje sakoma: Dievas sukūrė ir palaimino žmogų, kad jis globotų, pratęstų gyvybę ir ja rūpintųsi. Kaip tik todėl žmogus sukurtas panašus į Dievą, jis turi tapti Kūrėjo bendradarbiu ir puoselėti pasaulį paisydamas kūrinijos ritmo ir logikos. Šio pašaukimo prasmė nusakyta Pr 2, 15: „VIEŠPATS Dievas paėmė žmogų ir apgyvendino jį Edeno sode, kad jį dirbtų ir juo rūpintųsi.“
- Pasvarstykite, kaip žmogus vykdo jam skirtą misiją globoti žemę.
- Surenkite diskusiją arba, pasikvietę į pagalbą biologijos mokytoją, konferenciją apie mūsų laikų ekologijos problemas.
Bernardas Brazdžionis
Poeto Bernardo Brazdžionio (1907–2002) kūrinių yra skaitę visi: vaikai, jų tėvai ir seneliai. Šįkart atsiversime naują šio poeto kūrybos puslapį – eilėraščius, kurių vienas svarbiausių įkvėpimo šaltinių yra Biblija (Psalmynas, Pranašai, Evangelijos), liturginės giesmės, pamokslai. Ir tie eilėraščiai dažnai primena modernią psalmę, kurioje skaudžiai juntamas ir apmąstomas konfliktas su pasauliu ir savimi. Lyrinis subjektas mąsto apie ypatingą žmogaus vietą visatoje, būties prieštaringumą.
ARGI NE TU
O Viešpatie, argi ne Tu tuos kedrus sodinai,
ne iš Tavų gelmių mūs upės srovę semia?
Argi ne Tavo galvą puošia, Viešpatie, kalnai,
argi ne Tu sagstai vainikais mūsų žemę?
Argi ne Tu sausus palaistai vynuogynus,
argi ne Tu giedot lakštingalą išmokei?
Argi ne Tavo Išmintį regiu žvaigždynuos,
ar vasaros džiaugsme girdžiu ne Tavo juoką?
Argi ne Tu laukų lelijoj rytą gyveni,
argi ne Tu jos žiedą tamsią naktį saugai?
Argi ne Tu kaip burtininkas sėdamas eini, –
ir mūsų mažos dienos amžių metuos auga!
O Viešpatie, argi ne Tu jaunystę dovanojai
ir potvynius, kad eitų upės iš krantų?
Danguj atėmęs rojų, žemėje sukūrei rojų
argi ne Tu?
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Pasirenkite raiškiai perskaityti eilėraštį vis kita intonacija: kaip teigimą, klausimą, abejonę. Argumentuodami aptarkite, kuri labiausiai atitinka lyrinio subjekto būseną.
- Pažaiskite su eilėraščio tekstu. Argi ne pakeiskite į tai, pavyzdžiui: „O Viešpatie, tai Tu tuos kedrus sodinai, / tai iš Tavų gelmių mūs upės srovę semia.“ Ritmas nesuyra, o kas pasikeičia? Kuris variantas geresnis? Pagrįskite savo nuomonę.
- Patyrinėkite peizažo detales. Tai Lietuvos ar kurio kito krašto gamta?
- Kuriose eilutėse nuo gamtos pereinama prie žmogaus? Tekstu pagrįskite mintį, kad žmogus yra Dievo kūrinijos dalis.
- Interpretuokite paskutinį eilėraščio posmą.
- Kaip suprantate ne visai logišką derinį „Tu jaunystę dovanojai / ir potvynius“? Ar čia kalbama apie gamtą? Kuri meninė priemonė čia pavartota? Kaip ją suprantate?
- Paskutinį sakinį galima laikyti vienos Senojo Testamento istorijos parafraze. Koks tai pasakojimas ir kaip čia interpretuojamas?
- Žodžius „žemėje sukūrei rojų“ paaiškinkite siedami su viso posmo kontekstu.
- Remdamiesi tekstu, apibūdinkite lyrinio subjekto santykį su Dievu.
- Analizuodami eilėraščio raišką, neišsiversime be literatūrologijos sąvokų retorinis kreipinys, retorinis klausimas, anafora, žiedinė kompozicija. Prisiminkite (arba išsiaiškinkite) šių žodžių reikšmę ir juos vartodami aptarkite eilėraščio turinio ir raiškos dermę.
Julius Sasnauskas
Kunigas, vienuolis pranciškonas, katalikų radijo „Mažoji studija“ vadovas Julius Sasnauskas (g. 1959) Lietuvos skaitytojams pažįstamas ir kaip rašytojas, eseistas. „Dar kartą – Žmogaus Sūnus“ (1999), „Bernardinų dienoraščiai“ (2002), „Malonės akrobatika“ (2006), „Pagaunama ir nepagaunama“ (2013) – tai tik dalis jo knygų, kuriose apmąstomas ne tik Šventasis Raštas, bet ir šių laikų žmogaus kasdienybė. 2016 m. išleista knyga „Kaip buvo pradžioje…“ kviečia pasinerti į Senojo Testamento tekstus. „Biblijos pasaulis intriguoja ir jaunus žmones, o Senasis Testamentas juk rodosi dramatiškesnis, paslaptingesnis. Be to, ten dažnai veikia jauni žmonės, net paaugliai. Religinių išgyvenimų diapazonas be galo platus – nuo entuziazmo iki abejonių, juodžiausios nevilties ir priekaištų dangui. Tai įkvepia pasitikėjimo tiems tekstams“, – sako J. Sasnauskas.
Senasis Testamentas – daugiau nei religinis šaltinis. Tai ir žydų poezija, pasakojimo menas, svetimos kultūros klodai, istorijos pamokos. J. Sasnausko biblinės meditacijos pradedamos įvairių Įstatymo, Pranašų, Raštų1 knygų citatomis. Taip jų tekstas tampa paskata apmąstyti ne tik Senojo Testamento išmintį, bet ir mūsų laikų gyvenimą.
1 Įstatymas (Tora), Pranašai (Nebiim), Raštai (Ketubim) – seniausia Biblijos tekstų klasifikacija.
DIEVIŠKASIS ŽAIDIMAS (ištrauka)
Šlovink VIEŠPATĮ, mano siela!
VIEŠPATIE, mano Dieve, tu be galo didis!
VIEŠPATIE, kokie įvairūs tavo kūriniai!
Kaip išmintingai juos visus sukūrei!
Tavo kūrinių pilna žemė.
Tau veidą paslėpus, jie nerimsta,
o alsavimą iš jų atėmus, jie miršta –
sugrįžta atgal į dulkes.
Tau atsiuntus savo dvasią, jie atgyja, –
ir tu atnaujini žemės veidą.
Tebūna amžina VIEŠPATIES garbė,
tesidžiaugia Dievas savo kūriniais!
Tepatinka jam mano malda,
nes aš džiūgauju VIEŠPATYJE.
Ps 104, 1ab. 24. 29–30. 31, 34
Kuris iš mūsų nebuvo parklupdytas, pervertas kūrinijos grožio savo panemunėse, šileliuose ar prie ežero Keturių kantonų? Jei paskui imamasi plunksnos, eiliuojama, tai todėl, kad palaima liejasi per kraštus. Gamtos didybė ir grožybė dažniau nei bet kokia šventovė pakrutina mūsų religines stygas. Netgi tie, kurie nelinkę melstis, sakosi nevalingai garbiną Kūrėją žvelgdami į saulėlydį kopose ar apsikabinę ąžuolo kamieną. Argumentai už Dievą be bažnyčios ir laikosi pirmiausia tokiomis patirtimis. Kad ir kaip plėtotųsi technologijos, o gamtoje nyktų paslapčių bei stebuklų plotai, Kūrėjo sostas išlieka stebėtinai tvirtas.
Tad ir psalmės autoriaus jausmai rodosi tikri, atpažįstami, savi. Juo labiau kad Dievas ir jo kūryba čia neturi jokių ideologinių ar moralinių poteksčių. Nesunku pastebėti, kad psalmė atkartoja kai kuriuos motyvus iš pasaulio sukūrimo istorijos Pradžios knygoje. Tačiau skirtumas irgi ryškus: Pradžios knyga Dievo kūrybą aiškina Sandoros įsipareigojimų kontekste, o psalmininkas regi vienintelę kūrinijos gyvavimo priežastį – paties Kūrėjo džiaugsmą. <…>
Kitaip nei įprasta įsivaizduoti, pats Dievas šioje psalmėje pagautas žaidimo aistros, pasidavęs kūrybos laisvei ir malonumui. Apsvaigęs nuo įkvėpimo tarytum menininkas. Sukurtasis pasaulis yra jo didžio talento pergalė, pasitenkinimo šaltinis, vilties ramstis. Rodydamas begalinį palankumą visiems savo kūriniams jis tiesiog kaifuoja2. Pradžios knygoje Dievą su kūrinija suriša Sandora. Šis santykis visuomet bus grįstas taisyklėmis ir apribojimais. Kunigiškai kietą, iškilmingą religinę kalbą, kuri būdinga Sandoros aprašymams, psalmės autorius drąsiai keičia poetinio patoso pliūpsniais. Kūrinijos gyvavimą, pasak jo, lemia ne vien Įstatymo vykdymas. Žaidžiantis ir kuriantis Dievas yra dosnus todėl, kad jam tai patinka. Ne pareiga, ne gailestis stumia jį rūpintis pasaulio gerove, o kūrybos dvasia, lydima pasigėrėjimo ir džiaugsmo.
2 Lietuvių žargono bazėje žodis kaifuoti aiškinamas taip: svaigti iš laimės, malonumo, pamesti protą nuo ko nors, būti apimtam kvaitulio.
Toks Dievo ir jo kūrybos suvokimas patį psalmininką kursto džiaugsmingai traukti padėkos ir šlovinimo giesmę Viešpačiui. Čia priekaištauti dėl realybės jausmo stokos ir pernelyg idiliško pasaulėvaizdžio – tas pat kaip reikšti norą grįžti prie anos kietos skaičiavimo bei svėrimo kalbos. Psalmėje brėžiami beribiai Dievo meilės ir palankumo horizontai veda priešinga kryptimi. Negana to, Dievo meilės visuotinumas ir kūrinijos įvairovė paneigia bet kokias elitarizmo nuostatas, ribų paieškas, vertumo ar nevertumo kategorijas. Per psalmės posmus driekiasi mintis, kad patikti Dievui galima tik vienaip – saugant ir puoselėjant tai, kas išėjo iš Kūrėjo rankų ir širdies. Raginantis savo sielą šlovinti Viešpatį psalmininkas anaiptol nėra paikas entuziastas, pagautas banalių religinių sentimentų gūsio. Jo įkvėptos eilės yra galingas šauksmas prieš bet kokį Dievo kūrybos griovimą, darkymą, paniekinimą.
<…>
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Kokia Senojo Testamento ištrauka pradedama esė? Susiekite šią citatą su Pradžios knygos pasakojimu apie pasaulio kūrimą – raskite panašumų ir skirtumų.
- Suformuluokite psalmės pagrindinę mintį.
- J. Sasnausko tekstas pradedamas retoriniu klausimu, nutaikytu į skaitytojo kultūrinę patirtį.
- Su mokytojo pagalba išsiaiškinkite, apie kuriuos rašytojus užsimenama pirmame sakinyje.
- Savais žodžiais paaiškinkite, ką reiškia remtis kultūrine patirtimi.
- Kokį svarbiausią skirtumą įžvelgia esė autorius, lygindamas pasakojimą apie pasaulio kūrimą su psalme?
- Apie kokį religingumą kalbama esė? Iš kokių patirčių kyla šis jausmas?
- Kodėl J. Sasnauskas Dievą vadina menininku?
- Pagrįskite autoriaus teiginį, kad psalmės kalba poetiška, pakylėta.
- Graikiškas žodis πάθος [páthos] daugiareikšmis, nuo aistros iki kančios. Kokią mintį išreiškia psalmininko patosas?
- Koks, pasak J. Sasnausko, Kūrėjo santykis su savo kūrinija?
- Dėl ko ir kodėl reiškiamas susirūpinimas esė pabaigoje?
- Vienu sakiniu suformuluokite esė pagrindinę mintį. Kuo ji skiriasi nuo psalmės pagrindinės minties?
- Pasvarstykite, ar esė padėjo jums geriau suprasti psalmę.
Rašome
Parašykite probleminį rašinį (arba pastraipą) „Ar Žemė – iš tiesų žmonijos namai?“. Formuluodami vieną iš problemų pasinaudokite J. Sasnausko esė arba (ir) popiežiaus emerito Jozefo Racingerio (Joseph Ratzinger, 1927–2022) mintimi: „Dabar visa gamta atiduodama žmogaus valiai, tačiau staiga iškyla didžiausia grėsmė jam pačiam.“
Ką apie žmogaus prigimtį mums sako Kaino ir Abelio istorija?
Biblijoje ne tik pabrėžiama žmogaus nelygstama vertė, bet ir plėtojama dramatiška nuodėmės istorija. Ji prasideda Adomo ir Ievos išvarymu iš Edeno sodo: norėdami prilygti Dievui, žmonės nepakluso savo Kūrėjui ir atsidūrė bėdoje. Pasakojime apie rojaus praradimą atsiskleidžia žemdirbio buitis: sunkūs darbai ir nuolatiniai rūpesčiai, grumtynės su gamta. Ir mirties baimė.
Kaino ir Abelio istorija turi dar senesnes šaknis. Tikriausiai šis pasakojimas kadaise paaiškindavo žemdirbių ir klajoklių piemenų priešiškumo priežastį. O Biblijos pasakotojui svarbu atskleisti žmonijos padėties tragizmą, nes maištas prieš Dievą veda į karą su kitu žmogumi. Taip pažeidžiami du Sandoros įsakymai: mylėk Dievą ir artimą. Pasakojimas apie Kainą ir Abelį sutelkia dėmesį į žmonijos istorijos pradžią. Hebrajiškas žodis adam reiškia ne tik žmogų, bet ir žmoniją, todėl šie herojai ne vien Adomo ir Ievos vaikai, kaip pavaizduota Pradžios knygoje, bet ir kraujo broliai, artimiausi giminaičiai apskritai, bet kuriais laikais.
Perskaitykite ir aptarkite vieną žinomiausių Biblijos pasakojimų iš Pradžios knygos.
PRADŽIOS KNYGA. KAINAS IR ABELIS
Pr 4, 1–16
Žmogus pažino savo žmoną Evą, ji pradėjo ir pagimdė Kainą. „VIEŠPATIES padedama, gavau berniuką“, – ji pasakė. Po to ji pagimdė jo brolį Abelį. Abelis tapo aviganiu, o Kainas žemdirbiu. Laikui bėgant, Kainas aukojo VIEŠPAČIUI žemės derliaus atnašą, o Abelis savo ruožtu aukojo rinktines savo kaimenės pirmienas. VIEŠPATS maloniai pažvelgė į Abelį ir jo atnašą, bet į Kainą ir jo atnašą nepažvelgė. Todėl Kainas buvo labai piktas ir prislėgtas. VIEŠPATS užkalbino Kainą: „Dėl ko tau taip pikta? Kodėl esi taip prislėgtas? Jei gera darai, argi nebūsi pripažintas? Bet jei gero nedarai, prie durų iš pasalų tykoja nuodėmė. Ji geidžia tavęs, bet tu gali ją įveikti.“
Kainas tarė savo broliui Abeliui: „Išeikime į lauką…“ Pasiekus lauką, Kainas pakilo prieš savo brolį ir jį užmušė. Tuomet VIEŠPATS paklausė Kainą: „Kurgi tavo brolis Abelis?“ – „Nežinau! Argi aš esu savo brolio sargas?!“ – jis atsakė. O VIEŠPATS jam tarė: „Ką tu padarei? Tavo brolio kraujas šaukiasi manęs iš žemės! Todėl būk prakeiktas toli nuo žemės, kuri atvėrė savo burną priimti tavo brolio kraują iš tavo rankos. Kai dirbsi žemę, ji nebeduos tau daugiau savo derliaus. Tu būsi bėglys ir klajūnas žemėje.“ Kainas atsakė VIEŠPAČIUI: „Per daug didelė man bausmė, jos pakelti negaliu! Šiandien išvarei mane nuo žemės, turiu slėptis nuo tavo veido ir tapti bėgliu bei klajūnu žemėje, – kas tik mane sutiks, galės mane užmušti.“ Tuomet VIEŠPATS jam tarė: „Taip nebus! Jei kas užmuštų Kainą, už Kainą bus atkeršyta septynis kartus.“ Ir VIEŠPATS paženklino Kainą žyme, kad kas nors, jį užtikęs, neužmuštų. Tada Kainas paliko VIEŠPATIES artumą ir apsigyveno Nodo krašte, į rytus nuo Edeno.
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Atpasakokite Kaino ir Abelio istoriją.
- Remdamiesi pasakojimo pradžia, paaiškinkite, kaip nuo seniausių laikų buvo suvokiamas vaiko gimimas.
- Pasvarstykite, kodėl trumpame pasakojime taip dažnai kartojasi žodis brolis. Ką šiuo pakartojimu norima pabrėžti? Ar tekste kalbama apie vieno kurio veikėjo išskirtinumą, viršenybę?
Diskutuojame
Dėl ko supyko Kainas? Atrodo, dėl to, kad Dievas neįvertino jo atnašos, nors į Abelio atnašą pažvelgė maloningai. Norėdami geriau suprasti šią pasakojimo vietą, perskaitykite kunigo Algirdo Akelaičio aiškinimą:
Žodis pažvelgė (hebr. ša’ah) nusako dėmesio atkreipimą į ką nors, perkeltine reikšme – kliovimąsi kuo nors, rūpinimąsi ar globojimą. Kitose Biblijos vietose Dievo atsisakymas žvelgti į aukas (t. y. jas priimti) išreiškiamas visai kitu veiksmažodžiu (nebe ša’ah, o nabat). Šiame pasakojime nekalbama apie aukos priėmimą arba atmetimą. Todėl negalime dėti lygybės ženklo tarp pažvelgti ir priimti.
Taigi galima kelti hipotezę: Kainas, matydamas Abelio patiriamą bendrystę su Dievu, irgi jos trokšta; jis nori pasisavinti tai, kas yra Abelio, užimti brolio vietą Dievo akivaizdoje. Padiskutuokite, kokios Kaino rūstybės priežastys – išorinės (jį atstumia Dievas) ar vidinės (jis pats jaučiasi atstumtas).
- Kodėl, jūsų manymu, Dievas užkalbina Kainą, nors į jo atnašą tarsi nė nepažvelgė?
- Dėl ko perspėjamas Kainas?
- Paaiškinkite mintį: „Bet jei gera nedarai, prie durų iš pasalų tykoja nuodėmė. Ji geidžia tavęs, bet tu gali ją įveikti.“
- Kokia meninė priemonė čia pavartota? Kas ja pasakoma?
- Ką reiškia vaizdingas veiksmažodis tykoja? Pakeiskite jį stilistiškai neutraliu veiksmažodžiu, parinkite sinonimų ir nusakykite reikšmės skirtumus.
- Aiškindamas šį Biblijos pasakojimą, kunigas A. Akelaitis sako, kad nuodėmė čia vaizduojama pasyvi, bet turinti „apetito“ ir nepasotinamo troškimo. Iš pažiūros ji nepavojinga, o iš tiesų tai spąstai kiekvienam, kuris nesisaugo. Parašykite du argumentus šiai minčiai pagrįsti arba paneigti. Pateikite bent vieną pavyzdį.
- Ar Kainas girdi Dievo žodžius? Kas jį pastūmėja užmušti brolį?
- Biblijoje nuolat pabrėžiama, kad Dievo sukurta žmonija turi būti bendruomenė. Kurie Kaino žodžiai prieštarauja šiam Dievo užmojui?
- Paaiškinkite posakį Kaino žymė. Kokiame kontekste jį išgirstame ar pavartojame šiais laikais?
- Biblijoje rašoma, kad brolžudys Kainas pastatė pirmąjį miestą. Vienas iš jo palikuonių pirmas išmoko groti lyra ir trimitu, kitas – kalti žalvarinius ir geležinius įrankius. Archeologija liudija, kad II tūkstm. pr. Kr. metalų apdirbimas turėjo lemiamą reikšmę, nors kultūros sklaida neatsiejama nuo smurto ir gobšumo. Ar galima teigti, kad Senasis Testamentas įspėja dėl grėsmių, susijusių su kultūros pažanga?
Tiriame
Bet kurios aistros užvaldytas žmogus paprastai viduje išgyvena tam tikrus jausmo raidos etapus. Tai tinka ir pykčiui. Įvairių sričių mokslininkai sutaria, kad pykčio kilmę ir raidą galima nužymėti tokia schema:
Pasitikėjimas pasauliu, žmonėmis |
Laukimas, kad vaizdinys taps tikrove |
Nusivylimas |
Pyktis |
Agresija |
- Ar Senojo Testamento pasakojime apie Kainą ir Abelį galima įžvelgti šią universalią, t. y. tinkamą visais atvejais, pykčio schemą?
- Remdamiesi asmenine ir kultūrine patirtimi, pasvarstykite, kaip puikybė, įžeistos ambicijos ir pyktis sukelia konfliktus. Ar aptarta schema tinka ir šeimai, ir pasaulio istorijai?
Rašome
Tiesiogiai verčiant hebrajišką tekstą, Kainas turi pyktį. Taip pati Biblijos kalba parodo tam tikrą Kaino laisvę pykčio atžvilgiu: juk ką nors turi tol, kol laikai prie savęs. Tas, kuris turi, yra laisvas ir neturėti. Remdamiesi šia kunigo A. Akelaičio įžvalga ir savo patirtimi, parašykite rašinį (ar jo pastraipą) apie pyktį. Pavadinimą sugalvokite patys.
Džordžas Baironas
Džordžas Noelis Gordonas Baironas (George Noel Gordon Byron, 1788–1824) – anglų poetas, vienas žymiausių XIX a. pradžios kūrėjų, priklausančių romantizmo srovei. Dž. Bairono poezijos ir dramų herojai – stiprių aistrų asmenybės, paklūstančios tik savo valiai ir vaizduotei. Nusivylę pasaulio tvarka, jie maištauja, nepripažįsta jokių autoritetų, neturi vienminčių, todėl lieka pasmerkti vienatvei ir skausmui.
Perskaitykite ir aptarkite, kaip Dž. Baironas interpretuoja biblinį pasakojimą apie Kainą ir Abelį.
KAINAS (ištrauka)
[Vietovė netoli rojaus. Rytas. Adomas, Ieva ir jų vaikai Kainas, Abelis ir Cilė atnašauja aukas. Visi meldžiasi, tik Kainas sakosi neturįs už ką dėkoti Dievui. Jis kaltina tėvą, kad šis su motina kadaise nusikalto, todėl dabar išvyti iš rojaus ir yra mirtingi. Kainas niršta, kad turi kentėti už kitų nuodėmes – daug dirbti. Staiga pasirodo „valdovas dvasių“ Liuciferis ir ima gundyti įsikarščiavusį Kainą. Jis sako pats esąs tikrasis dievas, norintis duoti žmonėms „laimę, nemirtingumą, išmonę ir galią“. Liuciferis kursto Kaino puikybę liaupsindamas jo protą, „kurs moka likti ištikimas sau“, įžiebia jo širdyje nepasitikėjimą tėvu ir broliu. Kainas patiria Liuciferio sužadintus regėjimus – mirties karalystės siaubą ir visatos platybių grožį.]
ABELIS
Kur buvai tu?
KAINAS
Aš nežinau.
ABELIS
O ką regėjai?
KAINAS
Mirtį,
Nemirtingumą ir visagalybę,
Bekraštį tolį, slėpinius erdvių,
Nūdienių ir senų pasaulių aibes…
Nepaprastų žvaigždžių, mėnulių, saulių
Netylantis, griausmingas sūkurys
Taip pritrenkė, apkurtino mane,
Kad aš kol kas jaučiuos visai bejėgis
Su žmogumi kalbėtis. Pasišalink.
ABELIS
Tau akys žiba įstabia ugnim,
Tau dega veidas įstabia šviesa,
Ir taip mįslingai skamba tavo balsas…
Ką reiškia visa tat?
KAINAS
Tai reiškia… Eik,
Palik mane.
ABELIS
Pradžioj mes pasimelsim
Ir Viešpačiui sudėsime aukas.
KAINAS
Daryk tai vienas, Abeli: tave
Jehova, regis, myli.
ABELIS
Aš tikiuosi,
Kad jis vienodai myli mus abu.
KAINAS
Tave labiau. Bet aš tau nepavydžiu.
Tu paklusnus ir geras Dievo tarnas:
Tad melskis jam, tik be manęs, prašau.
ABELIS
Brolau, nebūčiau vertas aš vadintis
Garbingo mūsų tėvo sūnumi,
Jeigu tavęs negerbčiau kaip jaunesnis
Ir jeigu nepasiūlyčiau aš tau
Prie aukuro užimti pirmą vietą.
KAINAS
Nesiveržiu pirmauti.
ABELIS
Juo liūdniau.
Bet šiandie mano prašymą išpildyk:
Kažkoks nepažabotas kvaitulys
Slapčia yra užvaldęs tavo sielą;
Malda suteiktų tau ramybę.
KAINAS
Ne,
Manęs negali niekas nuraminti…
Aš stichijas aprimusias mačiau, –
Bet nejutau ramybės savo sieloj.
Eik, Abeli, manęs neprievartauk,
Ar leisk man pasišalinti pačiam,
Kad netrukdyčiau švento tavo darbo.
ABELIS
Mes turim savo priedermę atlikti,
Kartu. Neprieštarauk.
KAINAS
Aš nusileidžiu.
Kas reikia man daryti?
ABELIS
Pasirink
Sau vieną iš altorių.
KAINAS
Kas man jie?
Velėna ir akmuo… Nurodyk pats.
ABELIS
Ne, pasirink.
KAINAS
Gerai, tiek to.
ABELIS
Va šitas?
Jisai aukštesnis, tau jis ir pritinka
Kaip vyresniam. Paruošk dabar aukas.
KAINAS
O kurgi tavo?
ABELIS
Pažiūrėk, čionai
Riebiausieji pirmagimiai bandos –
Piemens auka širdinga.
KAINAS
Negalėčiau
Aš kaimenėmis savo pasigirt;
Esu aš žemdirbys – ir atnašausiu
Tiktai vaisius, kuriuos man duoda žemė
Už prakaitą ir triūsą.
(Renka vaisius)
Štai, pažvelk,
Kokie jie sodrūs, kaip gražiai nunokę.
Kainas ir Abelis puošia aukurus ir įkuria juose ugnį
ABELIS
Tu, kaip vyresnis, pirmas privalai
Pašlovinti Kūrėją, mielas broli.
KAINAS
Ne, tu pradėk, – aš čia naujokas. Melskis;
Aš stengsiuos tau pritart kaip išmanau.
ABELIS (klaupdamas)
O didis Dieve, mūsų Sutvėrėjau,
Kuris davei alsavimą gyvybės,
Palaiminai visus mus ir apgynei,
Neleidai žūt už nuodėmes tėvų,
Kuris net savo apmaudą teisingą
Suminkštinai užuojauta romia
Ir toks buvai mums geras ir dosnus,
Kad tavo nepelnytas atlaidumas
Atrodo mums kaip rojaus dovana!
Praamži! Gėrio ir šviesos nešėjau,
Dorybių neišsenkamas šaltini,
Mus saugojąs nuo blogio visokiausio,
Vedąs painiais gyvenimo keliais
Į nepažįstamą, bet kilnų tikslą,
Šventosios tavo valios nužymėtą!
Priimk iš savo tarno nuolankaus,
Iš pirmojo piemens šiame pasauly,
Pirmų bandų pirmagimius pirmuosius,
Priimk šią auką menką ir niekingą
(Niekingą kaip ir viskas prieš tave!),
Kurią kaip ženklą padėkos gilios
Akivaizdoj dangaus tau atnašauju
Ir savo veidą nulenkiu prie žemės,
Pagimdžiusios mane, – šlovė, šlovė tau
Per amžių amžius!
KAINAS (kalba nesiklaupdamas)
Tu, kuris plačiai
Esi galybe savo pagarsėjęs,
Jehova – žemėj, Dievas – danguje,
Kurio visų vardų ir veikalų
Mirtingam neįmanoma žinoti,
Įrodyk mums, kad geras tu esi,
Ir patausok piktadarybes savo!
Jei galime tave palenkt maldom,
Priimki jas iš mūsų; jeigu aukos
Yra mielesnės rūsčiai tavo dvasiai, –
Jų irgi neatstumki! Dvi būtybės
Tau savo dovanas kuklias sudėjo.
Jei mėgsti kraują, – dešinėn pažvelk,
Į šį piemens altorių, iš kurio
Kraujuoti dūmai į padangę kyla
Nuo deginamų pirmgimių bandos.
Gal magina tave sultingi vaisiai,
Kurie, be skausmo ir kančių užgimę,
Lyg puošmena gyva tavų darbų
Džiugiai prieš saulę tviska ant velėnos?
Jei šis nekaltas aukuras labiau
Patinka tau, pažvelk į jį maloniai;
Nes tas, kas jį šitaip išdabino,
Yra toksai, kokiam ir dera būt
Vienam iš tavo sutvėrimų; nieko
Nenori jis laimėti iš tavęs
Keliaklupsčiaudamas. Jei jis nedoras, –
Nutrenk jį: tu esi juk visagalis,
Ne jam tad galynėtis su tavim!
O jeigu geras jis, – pasigailėk
Ar nugalabyk: viskas tavo valioj;
Tu netgi blogį vadini gėriu,
Ir aš dažnai nesugebu iš karto
Susivaikyt, kame tiesa… Bet man
Netinka būt teisėju visagalio, –
Aš vykdyti turiu jo liepimus
Taip, kaip esu juos vykdęs ligi šiolei.
Abelio altoriuje ugnis įsiplieskia akinančiu liepsnos
stulpu ir verpiasi į dangų; tuo pat metu pakilęs viesulas
apverčia Kaino aukurą ir išmėto vaisius žemėje
ABELIS (klaupdamas)
O, broli, melskis! Dievas tau grūmoja.
KAINAS
Ką tu sakai?
ABELIS
Jisai tavus vaisius
Išbarstė žemėj.
KAINAS
Žemė juos pagimdė,
Tegu tad juos pasiima atgal
Ir dar gausesnį derlių išaugina
Iš jųjų sėklų. Tu labiau kur kas
Jehovai įtikai: žiūrėk, kaip godžiai
Kraujuotą liepsną sugeria dangus!
ABELIS
Ne apie mano atnašą galvok,
O kolei nevėlu, skubėk sudėti
Naujas aukas.
KAINAS
Man aukurų nereikia!
Jų nepakęsiu…
ABELIS (atsistodamas)
Kainai, ką darai?
KAINAS
Aš noriu sunaikinti tą nešvankų,
Surūkusį apvaizdos talkininką,
Skelbėją tavo įkyrių maldų,
Sugriauti noriu tavo aš altorių,
Ėryčių nekaltų krauju užlietą.
ABELIS (priešindamasis Kainui)
Ne, to nedrįsk – ir šventvagiškų žodžių
Bent neparemk bedieviškais darbais!
Nejudink mano aukuro, nes jį
Palaimino Jehova nemirtingas,
Šią dovaną priėmęs iš manęs.
KAINAS
Palaimino?! Vadinas, jo palaima –
Tai dūmai nuo įsvilusios mėsos,
Garuojantis altoriuj šviežias kraujas,
Gailus bliovimas vargšų gyvulių,
Netekusių brangių jauniklių savo,
Kurių tiek daug numiršta nelemtai
Nuo dievobaimingojo tavo peilio?
Šalin iš kelio! Lai neriogso čia
Tasai gėdingas kruvinas paminklas!
ABELIS
Neliesk altoriaus, Kainai! Atsitrauk!
Tu smurtu nepaglemši jo; bet jeigu
Jisai tau naujai aukai reikalingas,
Tai imkis.
KAINAS
Naujai aukai?! Eik šalin,
Kad vietoj tos aukos netektų man…
ABELIS
Ką pasakei tu?
KAINAS
Leisk ir netrukdyk!
Iš kelio! Tavo Dievas mėgsta kraują, –
Žiūrėk, kad jo negautų jis per daug!
ABELIS
O aš vardan jo švento vardo stoju
Tarp Viešpaties altoriaus ir tavęs.
KAINAS
Aš tą velėną vėl nublokšiu žemėn,
Iš kur jinai atėjo. Pasišalink,
Jei tau yra brangi sava gyvybė…
ABELIS (priešindamasis)
Ne! Dievas man už gyvastį brangesnis!
KAINAS (griebdamas nuo aukuro nuodėgulį ir smogdamas juo Abeliui į smilkinį)
Tai neškis ją pas Dievą, jeigu jis
Gyvybės tavo taip ištroškęs.
ABELIS (krisdamas žemėn)
Kainai!
Ką padarei tu?
KAINAS
Broli!
ABELIS
Didis Dieve!
Priimki savo tarną ir atleisk
Žudikui, nežinojusiam, ką daro.
Paduok man ranką… Ranką duok man, broli,
Ir vargšei Cilei pasakyk…
KAINAS (atsikvošėdamas)
Duot ranką?..
O, ji visa raudona nuo kažko…
(Kiek patylėjęs, iš lėto dairosi aplink)
Kur stoviu aš? Ar vienas čia esu?
Kur Abelis? Kur Kainas? Jis – tai aš?
Negali būti… Broli, atsibusk!
Ko paslikas guli tu ant žolės?
Ne laikas dar miegot… Ko toks išbalęs?
Kas tau yra? Juk tu buvai šį rytą
Žvalus ir linksmas! Abeli! Klausyk,
Gana juokauti! Mano smūgis buvo
Stiprokas, bet nemirtinas… Ak, kam
Tu spyreis prieš mane?.. Tu tik juokauji,
Tu nori tik pagąsdint… Aš trenkiau,
Taip, aš trenkiau – ir viskas… Atsipeikėk.
Atsikvošėk! Bent krustelėk!.. Gerai…
Kvėpuoji tu? Kvėpuok! O, Dieve, Dieve!
ABELIS (vos girdimu balsu)
Kas mini Dievą?
KAINAS
Tavo užmušėjas.
ABELIS
Tegu Aukščiausias jam atleidžia! Kainai,
Tu vargšės mano Cilės nepamiršk, –
Dabar jai vienas brolis bepaliko.
Abelis miršta
KAINAS
O man?.. Kas liko man? Kur mano brolis?..
Jo akys atsimerkė! Gyvas jis!
Mirtis yra į miegą panaši,
O miegas žmogui sudeda blakstienas…
Štai ir jo lūpos praviros – turbūt
Jisai alsuoja? Ne, jis nealsuoja!..
Širdis, širdis! Reik pažiūrėt: ji plaka?
Ne, negirdėti… Gal tai blogas sapnas?
Galbūt aš atsidūriau kitame,
Baisesniame pasauly?.. Viskas mirga
Ir sukas akyse… Kas čia? Rasa?
(Perbraukia ranka per kaktą, paskum žiūri į delną)
O ne, tai kraujas… Mano kraujas… Brolio…
Tai kraujas mudviejų, kurį praliejau.
Tad kam gi man gyvybė, jeigu aš
Ją atėmiau patsai iš savo kūno?
Bet aš nepatikėsiu, kad jis miręs!
Argi tylėjimas yra mirtis?
Ne, jis pabus dar, – aš prie jo budėsiu.
Gyvybė mūsų ne tokia trapi,
Kad taip ūmai sudužtų. Neseniai
Su manimi jisai kalbėjos. Ką gi
Dabar man atsakyti?.. Broli!.. Ne!
Taip šaukiamas, jisai neatsilieps:
Ar gali brolis kelt prieš brolį ranką?
Prabilk, prabilk! Bent vieną gerą žodį
Iš tavo lūpų man išgirsti leisk,
Kad aš nebebijočiau savo balso!
Vertė Aleksys Churginas
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Biblijoje apie brolių kivirčą pasakytas tik vienas sakinys: „Kainas apsibarė su savo broliu Abeliu.“ Dž. Baironui rūpi konflikto priežastis. Glaustai papasakokite, kaip broliai susiginčija ir vienas iš jų leidžiasi pagaunamas pykčio.
- Grupėmis išanalizuokite dramos fragmentą ir išvadas aptarkite klasėje. Iš anksto pasirenkite prieš aptarimą perskaityti tekstą vaidmenimis.
I grupė. Brolių pokalbis iki maldos
- Kaip jaučiasi Kainas, ką tik patyręs Liuciferio sužadintus regėjimus? Iš ko tai matyti?
- Remdamiesi tekstu, aptarkite brolių charakterio skirtybes; įrodykite, kad Abelis nuolankus ir taikus, o Kainas išpuikęs ir nepatiklus.
- Apibendrinkite: kokie yra brolių tarpusavio santykiai ir kas tai lemia?
II grupė. Malda
- Kaip brolius charakterizuoja malda? Užpildykite lentelę: remdamiesi tekstu, nurodykite du, jūsų manymu, svarbiausius veikėjų bruožus ir savo įžvalgas pagrįskite citatomis.
Abelio bruožai | Citatos |
1. … | Remarka – klaupdamasis |
2. … | … |
Kaino bruožai | Citatos |
1. Apimtas puikybės | … |
2. … | … |
- Kokį Dievą įsivaizduoja Abelis ir kokį Kainas?
- Apibendrinkite: koks Kaino ir koks Abelio santykis su Dievu?
III grupė. Aukojimas
- Apie ką – Dievą ar savo brolį – mąsto Kainas aukojimo pradžioje? Kaip tai apibūdina veikėją?
- Kainas įtūžio akimirkomis kalba ne tik apie Dievą, nes matyti ir jo vidinė būsena. Įrodykite ir pagrįskite citatomis, kad Kaino pyktis ne ūmus, spontaniškas, o suvoktas, nuolat jį persekiojantis.
- Apibendrinkite: kokios yra Abelio ir kokios Kaino vertybės?
IV grupė. Atsikvošėjimas
- Atsikvošėjęs Kainas supranta, kas įvyko. Paaiškinkite, kokiomis meninės raiškos priemonėmis perteikiama veikėjo vidinė sumaištis ir išgąstis.
- Pirmame monologe susijaudinęs Kainas ištaria: „Ak, kam / Tu spyreis prieš mane?..“ Kaip jį charakterizuoja šie žodžiai?
- Apibendrinkite: ką išgyvena Kainas, nužudęs brolį? Paaiškinkite siedami teksto turinį ir raišką.
- Pasvarstykite, kaip būtų pasibaigęs konfliktas, jei Abelis nebūtų priešinęsis broliui. Kodėl jis pasipriešino – iš užsispyrimo ar dėl ko kito?
Rašome
- Parašykite esė „Ar gali brolis kelt prieš brolį ranką? (Džordžas Baironas)“, remdamiesi Senojo Testamento pasakojimu apie Kainą ir Abelį arba Dž. Bairono dramos ištrauka ir šių dienų politiniu kontekstu.
- Sociologai sako, kad pavydas yra gana išplitęs blogis. Jį išgyvena nestabilios savivertės žmonės. Pavyduliavimas randasi iš nuolatinio lyginimosi su kitais. Norom nenorom stengiamės prilygti pranašesniems. Jei dažniau pažvelgtume į tuos, kuriems pasisekė mažiau, būtų lengviau suvaldyti pavydo aptemdytas mintis (juk iš tiesų dauguma Lietuvos gyventojų priklauso labiau pasiturinčiai žmonijos daliai). Bet pavydo užgautos ambicijos verčia užriesti nosį. Jei tokie jausmai veša be jokių kliūčių, jų auka pasikeičia net fiziškai: veidas išblykšta, lūpos išsitempia kaip brūkšnys, žvilgsnis darosi ledinis. Parašykite humoristinę „Atmintinę pavyduoliui“: suformuluokite taisykles, kurių reikia laikytis pavyduoliui, kad sukurtų save tokį, kokį įsivaizduoja ateityje.
„KAINAS IR ABELIS“ – VIENOS ŠEIMOS GYVENIMO ŠEŠIOS DIENOS
Alytaus miesto teatre režisierė Loreta Liausaitė (1961–2015) yra pastačiusi audiovizualinį spektaklį „Kainas ir Abelis. Kasdienė mirtis“. Premjera įvyko 2009 metais. Perskaitykite Saulės Pinkevičienės interviu su L. Liausaite ištrauką.
Spektaklis sukurtas interpretuojant biblinį pasakojimą apie Kainą ir Abelį. Kaip kilo spektaklio idėja?
Kainas ir Abelis suvokiami kaip idėja, simbolinė figūra. Perskaitę šešiolika Biblijos eilučių, galime valandų valandas kalbėtis apie Pavydą, Nuodėmę, Bausmę, Tikėjimą, Kaino ženklą, Tremtį… Pasirinkdama pasakojimą apie Kainą ir Abelį, aš pirmiausia kalbu apie netikėjimą. Jei Kainui būtų buvęs nesvarbus įvertinimas, ar jis būtų tapęs brolžudžiu? Man gaila pykstančio. Pyktis griauna. Mane labai domina šeimos gyvenimas, tas artimiausias žmonių bendrystės ratas, kuriame esame įkalinti.
Šio spektaklio centre yra šeimos gyvenimas, kasdienybė. Kaip žvelgi į šią temą? Ar keitėsi spektaklio idėja nuo sumanymo iki premjeros?
Mane domino socialinio teatro praktikos. Dar prieš dešimt metų susipažinau su švedų režisierės Susanės Osten (Suzanne Osten, g. 1944) probleminio teatro vaikams kūrimo metodika, žavėjausi jos idėjomis. Dabar, kurdama „Kainą ir Abelį“, tikėjausi vadovautis terapinės dramos principais. Filmuoti vaikų kambarius, rinkti išgyvenimus, repetuoti drauge su vaikais, o vėliau viską perkelti į sceną. Bet viduje kažkas labai priešinosi, tai buvo lyg vaiko išdavystė – pasinaudoti jo drama ir bandyti atkartoti kitiems, prisidengus meno formomis ją iškelti į viešąją erdvę. Spektaklio siužetas paprastas: motina, du sūnūs ir tėvas, kurio laukiama grįžtant. Sūnūs tikisi išsivaduoti iš tėvų, šeimos ir kurti savąjį gyvenimą, kitokį. Mano Kainas – žmogus, kuris išgyvena nemeilę, jis kaip trupinius renka įrodymus: štai ir vėl manęs nemylėjo, ir tada nemylėjo… Ir kada į jo dovanas – aukas net nepažvelgiama, jis sprogsta, tampa bibliniu Kainu, brolžudžiu.
Kodėl pasirinkta eksperimentinė forma?
Idėją bandžiau išreikšti minimaliomis priemonėmis, komponuodama mizanscenas, spalvas ir jomis kurdama emocijas (įtampą, džiugesį, nerimą, jaukumą, dramatizmą). Aktoriai dirba tuščioje erdvėje, be įprastos scenografijos. Jų kūnai, vaizdo projekcija, gestai-ženklai tampa raiškos priemone, kuria dramatizmą. Reikia didelio virtuoziškumo istorijai papasakoti tuščioje erdvėje. Tai eksperimentas mums, kuriantiems.
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Kokiomis temomis, pasak spektaklio kūrėjos, skatina kalbėtis biblinė Kaino ir Abelio istorija?
- Paaiškinkite, kaip kiekviena iš numanomų temų susijusi su bibliniu pasakojimu.
- Kokias problemas kelia spektaklis?
- Kaip ir kodėl keitėsi spektaklio sumanymas?
- Pasidomėję internete (paieškos žodžiai socialinis teatras), paaiškinkite, kaip suprantate sąvokas probleminis teatras vaikams, socialinis teatras, terapinė drama.
- Raskite internete panašių eksperimentinių spektaklių įrašų (teatras „Atviras ratas“, vaizdo įrašai) ir pasidalykite įspūdžiais.
- Remdamiesi patirtimi, palyginkite, kuo socialinis teatras skiriasi nuo jums pažįstamų, įprastų pastatymų.
Rašome
Perskaitykite ir mokytojo padedami aptarkite dviejų žinomų Europos mąstytojų – italų vienuolio, rašytojo Enco Bjankio (Enzo Bianchi, g. 1943) ir rabino Džonatano Sakso (Jonathan Sacks, 1948–2020) – mintis. Iliustruokite jas savais pavyzdžiais.
Nuolat pasiduoti pykčiui – tai ženklas, kad gyvenamas nepakankamai žmogiškas gyvenimas, kuriam reikiamo ritmo nesuteikia poilsis, vienuma ir tyla. Galbūt dėl to šiuolaikinės visuomenės dusulingame ritme pyktis tapo viena iš dominuojančių žmogaus ydų. Pyktis ant kitų žmonių gali užsiliepsnoti tada, kai jie – ypač tie, kuriuos mylime, – nepateisina mūsų lūkesčių, nukrypsta nuo mūsų pačių susikurto jų vaizdinio, netraktuoja mūsų taip, kaip norėtume, ir kai atskleidžiame tuos jų trūkumus, kurių negalime pakęsti savyje.
Kainas neneigia asmeninės atsakomybės. Jis nesako „tai buvau ne aš“ ar „tai nėra mano kaltė“. Jis neigia moralinę atsakomybę. Iš esmės jis klausia, kodėl turėtų rūpintis kieno nors kito gerove. Kodėl neturėtume daryti ko tik norime, jei turime galią tai daryti? <…> Jei gyvenimas yra darviniška kova už išlikimą, kodėl turėtume apriboti save dėl kitų, jei esame galingesni už juos? Jei gamtoje nėra jokios moralės, tada esu atsakingas tik pačiam sau. Tai yra per visus amžius aidintis Kaino balsas.
- Aptarkite rašinių pavadinimus. Kuriems rašiniams tinka E. Bjankio, kuriems – Dž. Sakso citata ar jos dalis?
- Ar yra dalykų, pateisinančių smurtą?
- Kaip suprantu pyktį – kaip galią ar bejėgystę?
- Ar esu atsakingas tik sau pačiam?
- Suformuluokite ir pasiūlykite savų rašinio temų, aptarkite jas klasėje.
- Pasirinkite temą ir parašykite rašinį. Remkitės patirtimi, savarankiškai skaitytais ir per pamokas aptartais literatūros kūriniais, matytais filmais ar spektakliais.
Ar statysime Babelio bokštą iš naujo?
Senojo Testamento pasakojime apie Babelio bokštą toliau plėtojama žmonijos nuopuolio istorija. Šis pasakojimas nukelia skaitytojus į Babiloniją, kur klajoklių gentys iš kalnuotų rytinių žemių užtiko lygumą ir joje įsikūrusios tapo sėslios. Naujas gyvenimo būdas ir sėslių žemdirbių kultūra išgarsino Babiloniją. Žmonės ėmėsi statyti miestą ir labai aukštą bokštą, kad dar labiau pagarsėtų ir parodytų savo vienybę kaimyninėms tautoms. Tas bokštas primena zikuratą – kelių tarpsnių dirbtinį kalną su laiptais, kuriais apeigų dalyviai kopia į viršūnę susitikti su dievybe. Gerokai vėliau zikuratą yra aprašęs pirmasis graikų istorikas, žymus keliautojas Herodotas (484–425 m. pr. Kr.). Tad kodėl pasakojimas apie garsiojo bokšto statybą nenugrimzdo į užmarštį?
PRADŽIOS KNYGA. BABELIO BOKŠTAS
Pr 11, 1–9
Visa žemė turėjo vieną kalbą ir tuos pačius žodžius. Kai žmonės kėlėsi iš rytų, jie rado slėnį Šinaro krašte ir ten įsikūrė. Vieni kitiems sakė: „Eime, pasidirbkime plytų ir jas išdekime.“ – Vietoj akmens jie naudojo plytas, o vietoj kalkių – bitumą. „Eime, – jie sakė, – pasistatykime miestą ir bokštą su dangų siekiančia viršūne ir pasidarykime sau vardą, kad nebūtume išblaškyti po visą žemės veidą.“
O VIEŠPATS nužengė pamatyti miesto ir bokšto, kurį mirtingieji buvo pastatę. Ir VIEŠPATS tarė: „Štai! Jie yra viena tauta ir visi kalba ta pačia kalba. Tai yra tik jų užsimanymų pradžia! Ką tik jie užsimos daryti, nieko nebus jiems negalimo! Eime, nuženkime ir sumaišykime jų kalbą, kad nebesuprastų, ką sako vienas kitam.“ Taip tat VIEŠPATS išsklaidė juos iš ten visur po žemės veidą, ir jie metė statę miestą. Tada jis buvo pavadintas Babeliu3, nes ten VIEŠPATS sumaišė visos žemės kalbą ir iš ten VIEŠPATS išsklaidė juos po visą žemės veidą.
3 Hebrajiškas žodis babel čia gretinamas su balal – „sumaišyti“.
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Biblijos aiškintojai sako, kad Babelio bokšto istorija yra raiškiausias žmonijos įžūlumo liudijimas. Puikybės apakinti žmonės sukilo prieš Dievą manydami, kad gali apsieiti patys vieni, savo jėgomis. Remdamiesi tekstu, pagrįskite šį aiškinimą.
- Pasakojimu apie Babelio bokštą dažnai pasiremiama aiškinant kalbų ir tautų kilmę. O ar gali jis ką nors pasakyti mums, šių laikų žmonėms, apie mus pačius? Kodėl, kalbėdami ta pačia kalba, mes dažnai nesusikalbame? Kodėl nesuprantame ar nenorime suprasti vieni kitų?
- Rabinas Dž. Saksas Babelio bokšto istoriją yra pavadinęs pirmuoju perspėjimu dėl totalitarinės sistemos pavojų. Europa stipri tik tada, kai gerbia įvairovę, vietos bendruomenių tapatybę ir iniciatyvą, ištikimai laikosi valstybių lygiateisiškumo principo.
- Paaiškinkite, kas yra totalitarinė sistema. Kokius pavojus turi omenyje Dž. Saksas?
- Pasvarstykite, ar įmanoma, kad Europa supanašėtų su Babelio bokšto statytojais – imtų kalbėti viena kalba. Kokia tada būtų europiečių tapatybė?
- Kokie Lietuvoje įgyvendinami projektai, akcijos, renginiai atskleidžia mūsų šalies savitumą tarp kitų Europos valstybių, stiprina vietos bendruomenes, palaiko jų iniciatyvą? Raskite pavyzdžių internete, parenkite skaidrių ir pristatykite klasei.
- Manoma, kad biblinis pasakojimas apie Babelio bokštą įkvėpė olandų dailininką Piterį Breigelį vyresnįjį (Pieter Bruegel, apie 1525–1569) apmąstyti savo epochos ydas. Jo paveikslą galima aiškinti kaip alegoriją imperatoriškosios Habsburgų dinastijos, kuriai tada jau penkis šimtmečius priklausė didelė dalis Europos žemių, vėliau ir užjūrio kolonijų. Daugybė bokšto arkų primena Romos Koliziejų, o Romą, užvaldžiusią kone visus Viduržemio jūros baseino kraštus, pirmieji krikščionys vadino Didžiąja Babele. Patyrinėkite kur kas vėliau gyvenusio dailininko Dominiko Apijos (Dominique Appia, 1926–2017) paveikslą ir pasvarstykite, kokios galėtų būti jo interpretacijos.
- Biblinių pasakojimų motyvus, įvaizdžius atpažįstame įvairių laikų kūriniuose. Dažnai jie atėję ne tiesiogiai iš Šventojo Rašto, o iš kitų menininkų kūrinių. Antai P. Breigelio „Babelio bokštas“ mūsų laikais įkvepia ir pramogų verslą, pavyzdžiui, kompiuterinio žaidimo „Civilizacija III“ ar fantastinio filmo „Žiedų valdovas“ kūrėjus (ar tai tiesa, patikrinkite patys).
- Raskite internete daugiau pavyzdžių, kaip įvairių sričių kūrėjai naudojasi žinomais Biblijos pasakojimais savo meninėms idėjoms atskleisti.
- Pavyzdžius aptarkite pagal planą:
• glaustai paaiškinkite, kuriuo bibliniu pasakojimu remiasi autorius;
• nurodykite, iš ko tas pasakojimas atpažįstamas;
• padiskutuokite, kam reikalingi Biblijos motyvai, kokias prasmes jie kuria.
Žmogaus stiprybės išbandymas
Senajame Testamente pasakojama, kaip po Babelio bokšto griūties žemėje pasklinda viena kitai priešiškos tautos. Žmonija vis labiau tolsta nuo Dievo, nuo to pirmykščio gerumo, kurį patyrė pirmieji Dievo sukurti žmonės. Brolis neapkenčia brolio, tauta – tautos. Žmonijos dvasinis skurdas darosi nepakeliamas, kaip ir akivaizdus bejėgiškumas, nes neįmanoma išsigelbėti patiems. Nuopuolio tragedijos fone dėmesys sutelkiamas į vieną šeimą – Abraomą ir Sarą. Jie jau senyvo amžiaus, bet neturi vaikų. Dievas apsireiškia Abraomui trijų angelų pavidalu ir pažada, kad pora susilauks sūnaus. Sara juokiasi, slapčia klausydamasi savo vyro pokalbio su dieviškaisiais svečiais, nes žino, kad jau per sena gimdyti. Tačiau Dievui nėra negalimų dalykų – netrukus jiems iš tiesų gimsta sūnus Izaokas. Taip Dievas Kūrėjas įsiterpia į puolusios ir kenčiančios žmonijos istoriją ir pažada Abraomui, kad šis turės savą žemę, jo palikuonys taps didele tauta ir bus pavyzdys kitoms tautoms. Taigi pasakojimu apie Abraomą prasideda naujos Dievo Sandoros su žmonija istorija, nes Abraomo tikėjimo esmė – visiškas pasitikėjimas Dievo pažadu.
PRADŽIOS KNYGA. ABRAOMO AUKA IR BANDYMAS
Pr 22, 1–14
Po šių įvykių Dievas išbandė Abraomą. Jis tarė jam: „Abraomai!“ Jis atsiliepė: „Aš čia!“ – „Paimk savo sūnų, – jis tęsė, – savo vienatinį sūnų Izaoką, kurį myli, nueik į Morijos kraštą ir paaukok jį kaip deginamąją auką ten viename kalne, kurį tau nurodysiu.“
Pakilęs anksti rytą, pasibalnojo savo asilą, pasiėmė su savimi du tarnus ir savo sūnų Izaoką. Prisiskaldęs malkų deginamajai aukai, jis leidosi kelionėn į vietą, apie kurią jam buvo kalbėjęs Dievas. Trečią dieną Abraomas pakėlė akis ir iš tolo pamatė tą vietą. „Pabūkite čia su asilu, – jis paliepė tarnams, – berniukas ir aš kopsime ten. Pagarbinsime ir tada sugrįšime pas jus.“
Abraomas paėmė malkų deginamajai aukai ir uždėjo jas ant pečių savo sūnui Izaokui, o ugnį ir peilį nešėsi pats. Jiedu keliavo toliau. Izaokas kreipėsi į savo tėvą Abraomą: „Tėve!“ – „Aš čia, mano sūnau“, – atsiliepė. Jis tarė: „Ugnies ir malkų yra, bet kurgi avis deginamajai aukai?“ Abraomas atsakė: „Dievas pats parūpins avį deginamajai aukai, mano sūnau.“ Ir jiedu drauge ėjo toliau.
Jiedu atėjo į vietą, apie kurią buvo kalbėjęs jam Dievas. Abraomas pastatė ten aukurą ir sukrovė malkas. Jis surišo savo sūnų Izaoką ir paguldė jį ant aukure sukrautų malkų. Tuomet Abraomas ištiesė savo ranką ir pakėlė peilį, kad nužudytų savo sūnų. Bet VIEŠPATIES angelas sušuko jam iš dangaus tardamas: „Abraomai! Abraomai!“ – „Aš čia!“ – jis atsiliepė. „Nekelk rankos prieš berniuką, – tęsė, – nieko jam nedaryk! Dabar žinau, kad tu bijai Dievo, nes neatsisakei atiduoti man savo vienatinio sūnaus.“ Kai Abraomas pakėlė akis, jis pamatė aviną, ragais įstrigusį krūme. Abraomas tada priėjo, paėmė aviną ir paaukojo jį kaip deginamąją auką vietoj savo sūnaus. O tą vietą Abraomas pavadino „VIEŠPATS parūpins“ vardu, kaip ir nūdien yra sakoma: „VIEŠPATIES kalne bus parūpinta.“
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Iš Senojo Testamento pasakojimų žinome, kad Abraomo gyvenimas – nuolatiniai išbandymai. Pirmiausia jis turėjo keliauti, kilnotis iš vienos vietos į kitą. Pašauktas Dievo, paliko tėvo namus, giminaičius ir savo kraštą, perėjo visas Pažadėtosios žemės vietoves, kurias vėliau apgyvens jo palikuonys. Pasvarstykite, kodėl toks gyvenimas yra išbandymas. Ką turi įveikti žmogus, kad atsilieptų į tokį pašaukimą?
- Kuo pasakojimas apie Abraomo auką skiriasi nuo kitų minėtų išbandymų?
- Kiek trunka Abraomo kelionė į Morijos kraštą? Ar galima sakyti, kad tai nerimo ir augančios įtampos laikas? Argumentuokite.
- Abraomas nepažįsta vietų, į kurias yra vedamas, nežino, kuo baigsis jo kelionė. Ar nežinia – irgi išbandymas? Kodėl?
- Kaip elgiasi Izaokas? Kaip manote, ar jis nujaučia, kad bus paaukotas?
- Ką atsako tėvas, kai sūnus pasigenda atnašos gyvulio? Ką tai sako apie Abraomą?
- Kodėl netikėtai atsiradęs angelas kalba Abraomui apie Dievo baimę? Benediktinų vienuolis Kazimieras Milaševičius sako, kad „pagarbi Dievo baimė apsaugo Abraomą“. Pasvarstykite, kuo pagarbi baimė skiriasi nuo tiesiog baimės.
- Pasitikėjimas Dievu – viena svarbiausių Senojo Testamento nuostatų. Gal Abraomo tikėjimas tiesiog fanatiškas ir tiek? Kad būtų lengviau atsakyti į šį klausimą, perskaitykite publicisto, interneto portalo Bernardinai.lt bendradarbio, programos „Renkuosi mokyti“ dalyvio Donato Puslio straipsnio „Liaudies opiumas, fanatizmas ir Abraomo pamoka“ ištraukas.
Izraelio rašytojas Amosas Ozas (Amos Oz, 1939–2018) ne kartą savo interviu yra pabrėžęs, kad pagrindinė kova šiandieniame pasaulyje vyksta ne tarp krikščionybės ir islamo, žydų ir musulmonų, Europos ir Vidurio Rytų, tikinčiųjų ir ateistų, o tarp fanatikų ir visų likusiųjų. Anot jo, kaip tik fanatizmas yra didžiausias XXI amžiaus, prasidėjusio Rugsėjo 11-osios išpuoliais, pavojus.
<…>
Beje, fanatizmas neapsiriboja kažkokia konkrečia žmonių grupe. Labai paprasta fanatikais įvardinti tikinčiuosius, tačiau ateistas gali būti lygiai toks pats fanatikas, o gal net ir baisesnis. Be to, fanatizmas lygiai taip pat gresia tiek krikščionims, tiek musulmonams ar judėjams. Gresia jis ir veganams, moterų teisių gynėjams. Niekas nėra nuo to apsaugoti arba, kaip sako A. Ozas: „Mačiau vegetarų, kurie suvalgys tave gyvą, jei tik drįsi valgyti mėsą. Regėjau kovotojų su rūkymu, kurie yra pasirengę tave sudeginti, jei tik prisidegsi cigaretę. Mačiau pacifistų, kurie mielai nušautų mane į galvą, nes išpažįstu kitokią strategiją, kaip siekti taikos su palestiniečiais. Fanatizmas nėra tik anapus manęs egzistuojantis dalykas, fanatizmas yra pavojus, gresiantis kiekvienam iš mūsų. Fanatizmas gali slėptis netgi po tolerancijos kauke.“
Fanatizmas itin pavojingas tuo, kad primeta supaprastintus stereotipus, o kartu reikalauja kolektyvinės atsakomybės. Paprasčiausias pavyzdys čia yra pabėgėliai. Į Europą atvykstančių žmonių masė itin marga, tačiau dažnai girdime apibendrinimus, kad visi pabėgėliai yra tokie ir tokie. <…> Taip nusikalstamas kai kurių migrantų elgesys tampa pretekstu aiškinti, kad apskritai būtina uždaryti sienas visiems, nes visi jie yra pavojus mūsų saugumui.
<…>
Priešintis fanatizmui reiškia priešintis stereotipams, pro kuriuos nebeįžiūrėtume konkretaus žmogaus. Priešintis fanatizmui reiškia priešintis kolektyvinei atsakomybei, vertinančiai asmenį pagal tai, kokiai grupei jis ar ji priklauso.
Kova su fanatizmu šiandien reikalauja aktyvaus veikimo, o visų pirma asmeninės atsakomybės už save ir už kitus pajautimo. Šioje vietoje norėčiau prisiminti Abraomo istoriją, tiksliau, jo derybas su pačiu Viešpačiu. Istorija visiems puikiai žinoma: Viešpats pasako Abraomui, ką ketina daryti su nuodėmėje skendinčiais Sodomos ir Gomoros miestais. <…>
Abraomas pasibaisi galimybe, kad kartu su nusidėjėliais dėl jų nuodėmių gali pražūti ir teisieji. Jis aiškiai priešinasi kolektyvinei atsakomybei – bausti galima tik tuos, kurie prasikalto, kiekvienas turi būti įvertintas asmeniškai, o ne pasmerktas kaip Sodomos ar Gomoros gyventojas.
<…>
Abraomo istorija yra puikus priešnuodis prieš fanatizmą. Tai nuostata, kad bausmės turi susilaukti tik kaltieji. Tai yra tvirta pozicija prieš kolektyvinę atsakomybę, kai šios dienos fanatikai veikiausiai imtų šaukti: „Visi jie ten vienodi, velniop juos.“ Tai yra pozicija, kuri nesibaido atsakomybės, o kaip tik užsikrauna ją sau ant pečių.
- Kas, straipsnio autoriaus manymu, yra tikrasis fanatikas?
- Kodėl ateistas gali būti toks pat, o gal net baisesnis fanatikas už tikintįjį?
- Kodėl „priešintis fanatizmui reiškia priešintis stereotipams“?
- Kokiai minčiai pagrįsti publicistas pasitelkia pasakojimą apie Abraomo ginčą su Viešpačiu dėl Sodomos ir Gomoros?
- Kokie Abraomo bruožai atsiskleidžia šiame pasakojime?
- Paaiškinkite, kodėl Abraomo istorija yra puikus fanatizmo priešnuodis.
- Grįžkite prie Abraomo aukos ir išbandymo. Pasvarstykite, kuo pasitikėjimas skiriasi nuo fanatizmo. Ar Abraomas, pasiryžęs paaukoti Viešpačiui savo sūnų, yra fanatikas? Pagrįskite savo nuomonę.
- Pasakojimas apie Abraomo išbandymą skatina pamąstyti apie žmogiškąjį prieraišumą.
- Pasidalykite patirtimi: ar jūsų gyvenime buvo situacijų, kai reikėjo atsisakyti to, ką labiausiai branginate ar mylite?
- Parinkite panašių pavyzdžių iš Lietuvos istorijos ir padiskutuokite, kas žmogui svarbiau – laisvė ar gyvybė?
Kazys Bradūnas
Į Kazio Bradūno kūrybą bibliniai vaizdiniai tarsi atėję iš vaikystės, iš senelių ir tėvų patirties. Šventojo Rašto metaforos yra poeto apmąstymų centras, pradžios taškas, žmogaus gyvenimo vertės matas.
ATIDARAU DURIS
Dievas liepė man būti
Užeigoje prie Vilniaus vieškelio:
Prie stalo paraikyti duoną,
Palaistyti atokaitoj gėles
Ir vakarais keleiviams papasakot
Nebūtas, bet tikras istorijas.
Dievas man liepė būti
Ir nebijot
Perkūnijų trenksmo vidudienį,
O naktį visatos tylos
Ir nepamesti
Įduoto gyvasties –
Tos dangiškos monetos,
Mokamos už amžinybę
Ir už trumpą nakvynę
Kelionėje.
Ir tau dabar atidarau duris
Užeigoje prie Vilniaus vieškelio.
KOL VAKARO SAULĖ DAR ŠVYTI
Dievas liepė man būti –
Ir aš kabinuosi
Kaip smėly maža skruzdėlė.
Aplinkui kiti vabalėliai,
Pliki ir plaukuoti,
Ir žemininko slieko sodyba –
Skylė.
Dievas liepė man būti –
Pavargti ir susimąstyti,
Pažvelgti į žemę, į dangų
Ir į save,
Kol vakaro saulė dar švyti,
Kaip langas,
Juodam debesų laive.
MARATONO KELYJE
Dievas liepė man būti
Nuo smiltelės ligi žvaigždžių,
Visatos gimimą ir griūtį
Užkeldamas ant pečių.
Ir nešu viską, viską
Eilėraščio branduolyje,
Ir sviedžiu žodį kaip diską
Maratono kelyje,
Ir perduodu žinią:
Dievas liepė mums būti!
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Kas sieja visus tris K. Bradūno eilėraščius?
- Ką, jūsų manymu, reiškia žodžiai „liepė man būti“? Interpretuokite įvardžio skaičiaus pasikeitimą paskutinio eilėraščio pabaigoje.
- Koks buvimas eilėraščių subjektui yra prasmingas? Šiuo atžvilgiu aptarkite kiekvieną eilėraštį atskirai.
- Kokį įsivaizduojate kiekvieno eilėraščio kalbantįjį – kokio jis amžiaus, ką veikia gyvenime, kas jam svarbu?
- Ar eilėraščių subjektas pasitiki Dievu? Kaip tai išreiškiama?
Diskutuojame
- Pasvarstykite, kas yra gyvenimo prasmė. Ji tiesiog suteikiama ar susikuriama?
- Kaip šiuos K. Bradūno eilėraščius susietumėte su Senojo Testamento pasakojimu apie Abraomo auką?
Išgiedota Biblija
Yra Biblijoje viena knyga, kurios istorija bei reikšmė ypatinga, – tai Psalmių knyga. Jos žodžiais nesuskaičiuojamomis pasaulio kalbomis jau beveik tris tūkstančius metų meldžiasi įvairių kraštų bei tautų žmonės, pirmiausia judėjai ir krikščionys. Ir ta malda sunkiausiomis akimirkomis gali tapti vienybės ryšiu, nugalinčiu net įsisenėjusius konfliktus, skaudžiausius nesutarimus.
Taip apie Psalmyną pasakoja lenkų profesorė, Šventojo Rašto tyrinėtoja Ana Sviderkuvna (Anna Świderkówna, 1925–2008). Ji sako, kad psalmės – tai ir poezija, ir giesmė, ir malda. Net tie iš mūsų, kurie neišpažįsta jokios religijos, psalmėse atranda visų pirma didžią poeziją, o joje – dalį savęs, sau artimą nerimą, vienatvę, dažnai ir nepelnytos skriaudos pojūtį, piktumą, kad kažkas su mumis elgiasi neteisingai, išgąstį prisilietus prie mirties slėpinio. Iš psalmių mokomės nesigėdyti savo silpnumo ir dėkoti kiekvienai akimirkai už visas suteiktas dovanas.
Žodis psalmė kilęs iš graikiško ψαλμός [psalmós] – taip vadinta giesmė, atliekama pritariant styginiam instrumentui. Psalmynas – poetiškiausia Biblijos knyga. Kaip matyti iš kai kurių psalmių, ji buvo kuriama ilgai – nuo Mozės laikų (apie XVI–XIII a. pr. Kr.) iki izraelitų sugrįžimo iš Babilonijos ar net ilgiau. Psalmyno rašymas galėjo trukti apie tūkstantį metų. Tačiau jame minimi įvykiai aprėpia daug ilgesnį laikotarpį: pradedama nuo pasaulio kūrimo ir pasakojama apie Dievo santykius su savo tarnais iki to laiko, kai buvo sukurta paskutinė psalmė. Daugelis psalmių pradedamos antrašte, dažniausiai su autoriaus vardu. Septyniasdešimt trijose antraštėse įrašytas Dovydo, „geriausio giesmininko Izraelyje“, vardas. Dovydo autorystė nėra išgalvota, jis iš tiesų davė pradžią muzikai ir giesmei pamaldose. Iš čia ir pavadinimas – Dovydo psalmės.
Biblijoje psalmės vadinamos šlovinimo giesmėmis, bet jų turinys įvairus: galima rasti ne tik Dievo šlovės, padėkos, bet ir skundo, atgailos, meldimo, gedulo, pranašysčių, keršto, šeimos ir kitų temų. Dažniausios literatūrinės formos dvi – padėkos bei šlovinimo giesmė ir malda, pereinanti į raudą.
Kelis tūkstantmečius išgyvenusios giesmės naujai suskamba įvairių tautų kultūroje. Pavyzdžiui, Amerikos juodaodžių sakralinių kūrinių – spiričiuelių – tradicija religinėse bendruomenėse puoselėjama daugiau kaip du šimtmečius. Bet Biblijos parafrazių girdėti ir šiuolaikinėje populiariojoje muzikoje.
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
Tiriame
Pasiklausykite kūrinių, atliekamų garsaus džiazo muzikanto Luiso Armstrongo (Louis Armstrong, 1901–1971) ir popmuzikos grupės „Boney M“. Susiskirstę į grupes, aptarkite išklausytų kūrinių ryšį su Biblija.
- Nustatykite, kurie Biblijos siužetai pavaizduoti „Boney M“ atliekamos dainos iliustracijose. Raskite ir pakomentuokite tų laikų, apie kuriuos dainuojama, ženklus.
- Išsiverskite dainų tekstus. Susiraskite Ps 137 ir palyginkite su „Boney M“ daina. Kuriuos motyvus pabrėžia atlikėjai?
- Pasitelkę Išėjimo knygos ištrauką (Iš 5) pasiaiškinkite žodžių let my people go biblinį kontekstą. Pasvarstykite, kodėl ši frazė tampa kūrinio pagrindiniu motyvu.
- Pasižiūrėkite ir aptarkite animacinę L. Armstrongo dainos interpretaciją. Kokius biblinius vaizdinius atpažįstate? Kaip juos interpretuoja filmo kūrėjai?
Apibendriname
Kodėl Biblija įkvepia menininkus?
PSALMYNAS. DOVYDO PSALMĖ
Ps 8
VIEŠPATIE, mūsų Dieve,
koks nuostabus tavo vardas visoje žemėje!
Savo didingumu apdengei dangaus aukštybes.
Mažylių ir kūdikių lūpomis susikūrei šlovę
savo varžovams sutramdyti,
kad nutildytum priešą ir maištautoją.
Kai pasižiūriu į tavo dangų, –
tavo pirštų darbą, –
į mėnulį ir žvaigždes,
kuriuos tu pritvirtinai, –
kas yra žmogus, kad jį atsimeni,
kas yra mirtingasis, kad juo rūpiniesi?
Tu padarei jį tik truputį žemesnį už save,
ir apvainikavai jį garbe ir didybe.
Tu padarei jį savo rankų darbų šeimininku,
padėjai visa prie jo kojų.
Avis ir jaučius – visus aliai vieno –
ir laukinius gyvulius,
padangių paukščius bei jūros žuvis
ir visa, kas tik keliauja jūrų takais.
VIEŠPATIE, mano Dieve,
koks nuostabus tavo vardas visoje žemėje!
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Kurį Pradžios knygos pasakojimą primena 8 psalmė? Kodėl taip manote?
- Kaip psalmėje kuriamas pokalbio su Dievu įspūdis?
- Pacituokite ir paaiškinkite tas vietas, kuriose kalbama apie žmogaus santykį su pasauliu.
- Kas išreiškiama retoriniu klausimu? Ar galima į jį atsakyti? Kodėl?
- Paaiškinkite mintį: žmogus – savo rankų darbų šeimininkas.
- Kokį požiūrį į žmogų teigia psalmininkas, sakydamas, kad Dievas visa padėjo prie žmogaus kojų?
- Aptarkite psalmės kompoziciją. Kaip ji padeda išreikšti pagrindinę mintį?
- Kodėl šią psalmę galima vadinti Dievo šlovinimo giesme?
Rašome
Vadovaudamiesi klausimais kaip planu, parašykite 8 psalmės interpretaciją. Baikite rašinį išvada: Senojo Testamento poetas su nuostaba apdainuoja Kūrėjo didybę ir sukurtojo žmogaus orumą.
PSALMYNAS. KORAHO SŪNŲ4 POEMA
4 Koraho sūnūs – vyrai iš Levio giminės, Dovydo paskirti vadovauti giesmės tarnybai. Levio palikuonys vieninteliai neturėjo žemės paveldo, bet tik jie galėjo būti dvasininkai ir patarnauti per apeigas. Pagal šią tradiciją ir krikščionių dvasininkai kartais pavadinami levitais.
Ps 42
Kaip elnė ilgisi tekančio vandens,
taip aš ilgiuosi tavęs, Dieve.
Visa gyvastimi trokštu Dievo – gyvojo Dievo, –
kada nueisiu pamatyti Dievo veido?
Ašaros yra mano duona dieną ir naktį;
per visą dieną žmonės manęs klausia:
„Kurgi tavo Dievas?“
Išlieju savo širdį, prisimindamas tai,
kaip eidavau su būriu į Dievo Namus,
vesdamas juos iškilmės eitynių spūstyje,
aidint džiugiems šlovės šūksmams!
Kodėl tokia liūdna, mano širdie?
Kodėl taip nerimsti krūtinėje?
Turėk viltį Dieve!
Juk aš dar šlovinsiu jį –
savo Gelbėtoją, savo Dievą.
Mano Dieve, liūdna mano širdis,
todėl pas tave mintimis keliauju
iš Jordano krašto bei Hermono, nuo Mizaro kalno.
Bedugnė šaukia bedugnei tavo krioklių griausmu, –
visa tavo bangų mūša ir vilnys mane skandina.
Dieną VIEŠPATS tesuteikia savo malonę
naktį giedoti jam giesmę –
maldą savo gyvenimo Dievui.
Sakau Dievui, savo Uolai:
„Kodėl užmiršai mane?
Kodėl, priešų engiamas, turiu liūdnas klajoti?“
Net kaulai man skauda,
kai priešai tyčiojasi, kasdien klausdami:
„Kurgi tavo Dievas?“
Kodėl tu tokia liūdna, mano širdie?
Kam gi taip nerimsti krūtinėje?
Turėk viltį Dieve!
Juk aš dar šlovinsiu jį –
savo Gelbėtoją, savo Dievą.
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Remdamiesi tekstu, glaustai apibūdinkite psalmininko padėtį: kur jis yra, ką veikia, kaip jaučiasi.
- Ko psalmei suteikia vietovardžių paminėjimas?
- Kurias menines priemones pasitelkia psalmininkas Dievo ilgesiui išsakyti? Pasirinkite kelias ir paaiškinkite jų prasmę.
- Psalmėje minimas krioklių griausmas, audringų vandenų aidas. Audros sujudintų vandenų įvaizdis Šventajame Rašte dažnai ženklina didelę kančią.
- Dėl ko kenčia kalbantysis?
- Kuriomis meninėmis priemonėmis atskleidžiama kančia?
- Psalmyne dažna Uolos metafora. Raskite ją psalmėje ir paaiškinkite jos prasmę.
- Paneikite, kad šioje psalmėje išsakomas vien skausmas ir neviltis.
Apibendriname
- Pagrįskite teiginį, kad skaitėme dviejų literatūrinių formų kūrinius: padėkos bei šlovinimo giesmę ir maldą, pereinančią į raudą.
- Pasvarstykite, kodėl daug Biblijos tyrinėtojų Psalmyną vadina miniatiūriniu Šventuoju Raštu.
Du lyrinio kalbėjimo būdai: Dovydo psalmė ir Katulo eilėraštis
Krikščioniškos psalmės padarė didelę įtaką vėlesnių laikų religinei ir pasaulietinei Europos poezijai. Jos gali būti aptariamos ir kaip ankstyvosios lyrikos pavyzdžiai, kuriuose aiškiai matome psalmininką – lyrinį subjektą, taip pat jo kreipimosi adresatą. Kadangi esate susipažinę su Antikos literatūra, įdomu palyginti dviejų kultūrų poezijos tekstus: psalmę ir antikinį eilėraštį.
PSALMYNAS. DOVYDO GIESMĖ
Ps 16
Apsaugok mane, Dieve,
nes pas tave ieškau užuovėjos.
Sakau VIEŠPAČIUI: „Tu mano VIEŠPATS.
Tik tu visa mano laimė.“
Kokie šaunūs yra ištikimi VIEŠPATIES žmonės!
Būti su jais man didžiausias malonumas.
Kas skuba pas kitus dievus,
tik labiau save skaudina;
Kraujo liejamųjų atnašų jiems neliesiu
nei jų vardų savo lūpomis netarsiu.
VIEŠPATIE, tu esi man skirtoji dalis ir mano taurė,
mano likimas tavo rankoje!
Man matavimo virvė krito smagioje vietoje, –
iš tikrųjų nuostabus yra mano paveldas!
Kadangi VIEŠPATS mane moko, jį šlovinsiu, –
net naktį man širdis tai primena.
Nuolatos menu VIEŠPATIES Artumą, –
jam esant prie dešinės, niekad nedrebėsiu.
Užtat linksma mano širdis,
džiūgauja visa mano gyvastis
ir ramiai ilsisi mano kūnas.
Juk nepaliksi manęs Šeolui,
neleisi savo teisiajam matyti Duobės.
Tu parodysi man taką, kuris veda į gyvenimą.
Tavo Artume džiaugsmo pilnatvė,
tavo dešinėje amžina linksmybė.
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Norint suprasti šią psalmę, reikia žinoti Šventojo Rašto kontekstą.
- Prisiminkite (arba pažiūrėkite vadovėlio įžanginį skyrių apie Bibliją), ką reiškia žodis sandora.
- Remdamiesi šiuo kontekstu, paaiškinkite, kodėl šioje Dovydo psalmėje lyrinis subjektas savo likimą atiduoda į Viešpaties rankas.
- Raskite ir pakomentuokite žodžius, kurie rodo subjekto pasitikėjimą, t. y. abipusį – žmogaus ir Dievo – įsipareigojimą.
- Remdamiesi psalme, įrodykite, kad Dovydo padėtis dviprasmiška: jis kartu yra ir išrinktasis, ir paklūstantis kaip sūnus tėvui.
- Apie kokius žmones, jūsų manymu, kalbama penktoje ir šeštoje eilutėse? Kodėl „būti su jais man didžiausias malonumas“?
- Kokie kiti žmonės minimi kaip priešprieša šauniesiems ir ištikimiesiems? Kaip juos vertina subjektas?
- Psalmininko laikais žmogus turėjo dvi galimybes: garbinti kelis dievus arba išpažinti tikrąjį Dievą (hebrajiškai Jahvę). Pasirinkus tikrąjį Dievą, atsiribojama nuo kitų dievų (o jų, kaip ir Antikos Olimpe, buvo daug). Šių Biblijos eilučių komentaruose užsimenama, kad tais laikais buvo bandoma suderinti Jahvės ir kitų dievų garbinimą. Ką renkasi psalmininkas ir kaip tai išreiškia?
- Išpažinęs ištikimybę vieninteliam Viešpačiui, psalmės subjektas sako: „Man matavimo virvė krito smagioje vietoje; / iš tikrųjų nuostabus yra mano paveldas!“ Pasamprotaukite, apie kokius dalykus čia kalbama – dvasinius ar materialinius? Savo atsakymą pagrįskite artimiausiu citatos kontekstu – visu kūriniu.
- Kokią abejonę girdite psalmės pabaigoje: „Juk nepaliksi manęs Šeolui, / neleisi savo teisiajam matyti Duobės.“? Atkreipkite dėmesį – sakinys skamba kaip klausimas, bet klaustuko nėra. Šias eilutes perskaitykite skirtingomis intonacijomis ir aptarkite reikšmę.
Rašome
Remdamiesi atsakytais klausimais, parašykite psalmės analizę – įrodykite, kad psalmėje išreikšta asmeninė lyrinio subjekto patirtis.
IX. ATSISVEIKINIMAS
Kitas lyrikos pavyzdys priklauso antikinės literatūros tradicijai, lotyniškajai jos atšakai. Šio eilėraščio autorius – romėnų poetas Katulas (Gaius Valerius Catullus, apie 84–54 m. pr. Kr.), kurio meilės lyrika turėjo įtakos vėlesnių laikų Europos poezijai.
IX. ATSISVEIKINIMAS
8
| Katulai nelaimingas, jau paliauk dūkęs: matai, kad žuvo viskas, tai sakyk – žuvo! Šypsojos tau anuomet spindulys saulės… Ėjai be rūpesčio, kur tau jinai mojo, |
5 | mylėjai ją, kaip nieko nemylės niekas. Linksmų išdaigų būdavo tada aibės, nes pokštus mėgai tu, mergaitė juos mėgo. Šypsojosi tikrai tau spindulys saulės… Dabar nenori ji, tad ko lakstai paskui? |
10 | Numok ranka ir nosies nenukark liūdnas, bet širdį grūdink kęsti, būk, žiūrėk, tvirtas. Sudie, mergaite! Štai Katulas jau tvirtas: tavęs nekenčia jis ir neprašys meilės… O tu liūdėsi greit, kai nebegeis niekas, |
15 | nedorėle… Kaži rytojus koks tavo? Kieno tu būsi? Kas nuo tavo svaigs grožio? Kam meilę skirsi savo? Kam save skirsi? Bučiuosi tu kažką, kažkam kentės lūpos… Bet tu, Katulai, grūdink širdį, būk – tvirtas… Vertė Henrikas Zabulis |
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Kokia eilėraščio tema? Kodėl ją galima laikyti viena iš amžinųjų lyrikos temų?
- Pasidalykite įžvalgomis, kas šiame eilėraštyje jums pasirodė keista, neįprasta.
- Pradžioje atrodo, kad į Katulą kreipiasi jo bičiulis, kuris gerai žino draugo meilės istoriją, o eilėraščio pabaigoje jis kalba beveik Katulo žodžiais – žavisi mergina. Raskite ir aptarkite šiuos Katulo ir lyrinio subjekto pozicijos nutolimus ir suartėjimus.
- Kaip būtų galima perskaityti šį eilėraštį: kaip dviejų žmonių pokalbio fragmentą, kai vienas kalba, o kitas tyli, ar kaip žmogaus pasikalbėjimą su savimi, savo dvasinės būsenos išsakymą pokalbio forma?
- Apie kokius jausmus kalbama eilėraštyje? Kurio „veikėjo“ jausmai keičiasi? Kodėl?
- Nuo ko priklauso merginos vertinimas?
- Jei sakytume, kad Katulas patiria proto ir jausmų kovą, kas tuomet laimi? Argumentuokite.
- Pasvarstykite, kodėl šis Katulo eilėraštis pasaulinės poezijos istorijoje yra tapęs sumišusių, dviprasmių jausmų raiškos pavyzdžiu.
Apibendriname
- Apie kieno ir kokius santykius kalba psalmės ir Katulo eilėraščio subjektas?
- Kodėl Katulo atskleisti jausmai visai kitokie negu Dovydo psalmėje?
- Viename kūrinyje kalbama apie žmonių tarpusavio santykius, kitame kreipiamasi į aukštesnėje plotmėje esantį Viešpatį, tai vertikalus ryšys, siejantis žmogų su tuo, kas jį praauga, šiuo atveju – dieviškumu. Ką apie eilėraštį ir ką apie psalmę sako šis apibendrinimas?
GIESMIŲ GIESMĖ
Giesmių giesmė – Senojo Testamento knyga, kurią sudaro šešios giesmės, sukurtos skirtingu laiku (IX–III a. pr. Kr.), užrašytos tik III a. pr. Kr. Per visą knygą plėtojamas Mylimojo, kuris vaizduojamas tai kaip karalius, tai kaip piemuo, ir Mylimosios meilės pokalbis, lydimas choro intarpų. Ši knyga dažniausiai suprantama ir aiškinama kaip Dievo ir Dievo tautos meilės alegorija, kartu išreiškianti įkvėptą žmogiškosios meilės idealą.
GIESMIŲ GIESMĖ
Gg 2, 1–17
Aš esu Šarono gėlė, slėnių lelija.
Kaip lelija tarp erškėčių –
mano mylimoji tarp merginų!
Kaip obelis tarp miško medžių –
mano mylimasis tarp vaikinų.
Kaip smagu sėdėti jo paūksmėje,
ir jo vaisiai man saldūs.
Mane jis įvedė į pokylio menę,
ir jo ženklas viršum manęs buvo meilė.
Stiprink mane razinų tešlainiu,
atgaivink mane obuoliais,
nes aš sergu meile.
Jo kairė ranka buvo man po galva,
o dešiniąja jis mane apkabino!
Prisaikdinu jus, Jeruzalės dukterys,
gazelėmis ar laukų stirnomis:
nebudinkite, nežadinkite meilės,
kol ji pati neprabus!
Klausykis! Mano mylimasis!
Štai jis ateina,
šokinėdamas per kalnus,
liuoksėdamas per kalvas.
Mano mylimasis panašus į gazelę
ar jauną briedį.
Štai jis stovi už mūsų sienos,
žvelgia vidun pro langus,
bando įžiūrėti pro pinučius.
Mylimasis mane kalbina! Jis man taria:
„Kelkis, mano meile, mano gražioji,
eikš!
Juk žiema jau pasibaigė,
lietūs praėjo ir nuščiuvo.
Žemė nuberta žiedais,
tuojau metas vynmedžius genėti,
ir purplelis jau burkuoja mūsų šalyje.
Figmedis augina žalias figas,
ir vynmedžių žiedai tvinsta maloniais kvapais.
Kelkis, mano meile, mano gražioji,
eikš!
O mano balande uolų plyšyje,
uolos prieglobstyje,
leisk man pamatyti tavo veidą
ir išgirsti tavo balsą,
nes tavo balsas toks mielas
ir tavo veidas gražus.“
Sugaudykit mums lapes –
tas laputes,
kenkiančias vynuogynams.
Juk mūsų vynuogynai žydi!
Mylimasis man, aš jam;
jis gano savo kaimenę tarp lelijų.
Kol atvės diena ir ištįs šešėliai,
klajok, mano mylimasis,
kaip gazelė ar jaunas briedis
ant Betero kalnų.
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Kas vaizduojama Giesmių giesmės ištraukoje? Kiek balsų girdite? Kaip juos pavadintumėte?
- Įrodykite, kad giesmė komponuojama kaip dialogas: kuriuo asmeniu kalbama, kokios veiksmažodžių formos vyrauja?
- Apibūdinkite mylimųjų santykius. Kuo jie ypatingi?
- Pagriskite teiginį, kad Giesmių giesmė yra vienas gražiausių meilės lyrikos kūrinių.
Bernardas Brazdžionis. KELEIVIO MALDA
Priglausk mane, audroj priglaudęs paukštį,
dangaus ir žemės Prieglobsti, priglausk,
prie ko vidur tamsios nakties aš prisiglausiu,
kai vėtros aukštą uosį lauš.
Gaivink mane, kaitroj gaivinęs žiedą,
dangaus ir žemės Atgaiva, gaivink,
o kur sušils sušalę mano pėdos
šaltoj šalnoj, jei ne Tavy…
Ir vesk mane, kaip laivą per marias vedi Tu,
dangaus ir žemės Švytury, ir vesk,
prie ko aš kopsiu kalnus ir uolas granito,
prie ko, o jei ne prie Tavęs…
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Išsiaiškinkite, kas būdinga maldai, ir įrodykite, kad eilėraštis iš tiesų ją primena.
- Žodžio Dievas eilėraštyje nėra, nors kreipiamasi į jį. Išrašykite kreipinius ir atskleiskite lyrinio subjekto santykį su Dievu.
- Iš ko matyti, kad kalbantysis pasitiki Viešpačiu?
- Kuriai iš skaitytų psalmių artimesnis B. Brazdžionio eilėraštis? Argumentuokite remdamiesi tekstais.
- Pasidomėkite poeto biografija ir pasvarstykite, kokie jo išgyvenimai ir istoriniai įvykiai galėjo lemti šio eilėraščio atsiradimą.
Apibendriname
- Paaiškinkite, kas yra Senasis Testamentas.
- Kurie Senojo Testamento pasakojimai jums labiausiai įsiminė? Kodėl?
- Prisiminkite aptartus grožinės literatūros kūrinius, kuriuose interpretuojami Senojo Testamento tekstai, perteikiamos jo idėjos ir vertybės.
- Užpildykite lentelę: reikiamoje vietoje įrašykite kūrinio autorių ir pavadinimą, nurodykite žanrą.
- Naudodamiesi lentele, papasakokite, iš ko literatūroje atpažįstami Šventojo Rašto ženklai.
Būdingi bruožai | Kūrinys | Kūrinio žanras |
Kuriamas pokalbio su Dievu įspūdis | Bernardo Brazdžionio „Argi ne tu“ | Eilėraštis |
Cituojamas Senasis Testamentas, citata apmąstoma, interpretuojama | | |
Papildomas biblinis siužetas, išplėtojami veikėjų paveikslai | | |
Į Dievą kreipiamasi kaip į aukščiausiąjį lėmėją | | |
Biblijos pasakojimu remiamasi apmąstant šių dienų pasaulio problemas | | |
… | | |
- Service provided by UAB "Biznio mašinų kompanija" and "Star Cloud OÜ"