Riteriai ir šventieji

[Per septynerius metus Ispanijoje nugalėjęs visus maurų miestus, Karolis Didysis nusprendžia grįžti į Prancūziją. Prancūzai nepuolė tik Saragosos, nes atvykę pasiuntiniai pranešė, neva jos valdovas Marsilis sutinka tapti Karolio vasalu. Grafas Rolandas, Karolio sūnėnas, prieštarauja karaliaus sprendimui, o Ganelonas pritaria ir kaip Karolio pasiuntinys vyksta į Saragosą. Ten jis nuteikia Marsilį prieš Rolandą ir pataria, kaip jį nužudyti. Keliaujant per Pirėnų kalnus, Rolandas skiriamas vadovauti kariuomenės ariergardui. Jis lieka ginti užnugario su nedideliu daliniu. Ir čia Rolando karius paveja maurai.]

LXXIX

<…>

Nuo mulų ant žirgų pagonys sėda,
​Gretas suglaudę tarsi skriete skrieja.
​Skaisti diena, padangėj saulė šviečia,
​Šarvai liepsnoja, kiek akis aprėpia.
​Skardena tūkstančiai ragų kaip vienas.
​Jų aidas veikiai prancūzus pasiekia.
​Prabyla Olivjė: „Bičiuli, spėju,
​Netrukus grumtis teks su saracėnais.“
​Atitaria Rolandas: „Ačiū Dievui!
​Už Karolį žūt mūšyje ne gėda.
​Vasalui nevalia vargų bodėtis,
​Nuo karščių ar žvarbos niekingai slėptis,
​Prireikus galvą turi jis padėti.
​Tad kirskim nekrikštus, kiek leidžia jėgos,
​Kad gražios giesmės apie mus skambėtų!
​Neteisūs jie, o teisūs mes prieš Dievą.
​Menkystės man nedrįs prikišti niekas.“
​Aoi!

LXXX

Į aukštą kalvą Olivjė įkopia,
​Pažvelgia dešinėn į žalią klonį
​Ir mato – traukia kariauna pagonių.
​Surinka jis Rolandui: „Mielas broli,
​Koks dundesys ispanų žemės šone,
​Kiek skydų tviska, kiek šalmų liepsnoja!
​Prancūzų laukia didelė karionė,
​Žinojo šitai niekšas Ganelonas,
​Kai skirt saugon pasiūlė mus valdovui.“
​„Tylėk, patėvio mano neburnoki, –
​Rolandas taria. – Apie jį nė žodžio!“

LXXXI

Į aukštą kalvą Olivjė užbėga,
​Po maurų kraštą žvalgosi įdėmiai,
​Kariauną didžią mato saracėnų
​Ir auksu žėrintį kaltinį plieną.
​Šalmai ir skydai tvyksčioja iš vieno,
​Perdėm ant iečių plaikstos vėliavėlės.
​Tiek daug kovos pulkų slėniu artėja,
​Jog suskaičiuoti grafas nepajėgia.
​Baisingas nerimas prislėgia sielą.
​Paleidžia ristą žirgą tartum vėją –
​Tuoj apsakys prancūzams, ką regėjo.

LXXXII

„Mačiau pagonis, – Olivjė prabyla, –
​Nematė niekas šitokios galybės.
​Jų šimtas tūkstančių, visi su skydais,
​Šalmai, šarvai, grandijos baltos žvilga,
​Ragotinės ir aštrios ietys styri.
​Teks stoti mums į kovą žūtbūtinę.
​Prancūzai, Dievą melskite stiprybės
​Prakeiktiems saracėnams atsispirti!“
​Prancūzai taria: „Bėgs tik išdavikai!
​Visi laikysimės lig paskutinio.“
​Aoi!

LXXXIII

Prabyla Olivjė: „Prieš maurų galią,
​Man regis, mūsų spėkos bus per mažos.
​Meldžiu, Rolandai, pūskit greitai ragą:
​Išgirs karalius, atžygiuos pagalbon.“
​„Turiu dar proto, – atkerta Rolandas: –
​Miela Prancūzija mane pasmerktų.
​Verčiau darban paleisiu Diurandalį –
​Kraujuos lig koto panardinsiu kardą.
​Pagonys eina čia ieškot nelaimės.
​Prisiekiu, bus kapai šis klonis maurams.“

LXXXIV

„Rolandai mielas, pūskit Olifantą!
​Išgirs karalius, atsives kariauną,
​Su riteriais suskubs ateit pagalbon.“
​„Ne Dieve duok! – atsako jam Rolandas. –
​Kad mano giminei kas priekaištautų?
​Kad gėdą Prancūzijai aš užtraukčiau?
​Darban paleisiu šveitrų Diurandalį –
​Ne veltui prie šalies juosiu šį kardą!
​Ligi pat koto bus jis vieno kraujo.
​Nelaimės eina čia ieškoti maurai.
​Prisiekiu, klonyje sulauks jie galo.
​Aoi!

LXXXV

„Rolandai mielas, pūskit Olifantą!
​Išgirs tarpekly jo aidus karalius,
​Prisiekiu jums, atgal pas mus grįš frankai.“
​„Ne Dieve duok! – atliepia jam Rolandas. –
​Lai joks žmogus šioj žemėj nepasako,
​Kad maurų išsigandęs dūmiau ragą!
​Lai mano giminei nemes nieks kaltės.
​Į mūšį didį stosime su maurais.
​Du tūkstančius pagonių aš nukausiu,
​Krauju nuplausiu plieną Diurandalio.
​Prancūzai šaunūs, nekrikštus kirs narsiai:
​Nė vienas jų mirties neišsisaugos.“

LXXXVI

„Kas drįs jus smerkti? – Olivjė prabyla. –
​Aš pats mačiau – pagonių begalybė,
​Kalnai ir kalvos jų knibždėte knibžda,
​Ir kloniuose, plynumose jų pilna.
​Arabai sutelkė kariauną didžią.
​Per maža riterių mūsiškių šičia!“
​Rolandas taria: „Įsiūtis man kyla.
​Neleis juk Dievas nei jo serafimai,
​Kad gėdą savo kraštui padaryčiau.
​Man nešlovė baisiau už pačią mirtį.
​Kas šauniai kerta, tą valdovas myli.“

<…>

CXV

Prancūzai mato: priešų begalybė,
​Visuos laukuos aplinkui maurų pilna.
​Rolandą mūšin Olivjė vadina,
​Perus pagalbon šaukiasi tolydžio.
​Turpenas duoda frankams patarimą:
​„Blogas mintis iškart šalin varykit!
​Dėl Dievo, tik nebėkit iš kautynių,
​Kad piktos dainos apie mus nesklistų.
​Verčiau su kardu mirtį pasitikim.
​Taip, lemta kristi mums lauke grumtynių:
​Rytoj nebus nė vieno mūsų gyvo.
​Bet pažadu jums, duodu žodį tvirtą:
​Jums rojaus vartai bus atidaryti,
​Į savo tarpą kankiniai priims jus.“
​<…>

CLXXV

Rolandas jaučia: mirt atėjo metas.
​Nukreipia veidą į pagonių šalį,
​Krūtinėn kumščiu mušasi sugniaužtu:
​„Kaltes man teikis, Viešpatie, atleisti.
​Menkas ir dideles, o jų nemaža
​Nuo tos dienos, kai atėjau pasaulin,
​Lig šių kautynių, kur man žūti lemta!“
​Dievopi kelia pirštinę Rolandas,
​O prie jo leidžias angelai iš aukšto.
​Aoi!

CLXXVI

Rolandas merdėja pušies pavėsy,
​Nukreipęs veidą pusėn saracėnų.
​Prisimena, kiek atminimas siekia,
​Kraštus, kadaise šauniai nugalėtus,
​Gentis savuosius, Prancūziją mielą,
​Valdovą, kurs dorybes jam įdiegė.
​Pravirksta, susitramdyt nepajėgia,
​Bet nepamiršta pasirūpint siela,
​Kaltes atleisti prašo Poną Dievą:
​„Esi didžiai teisingas, Dieve Tėve.
​Nuo liūtų tu išgelbėjai Danielių,
​Iš mirusiųjų Lozorių prikėlei.
​Prašau man, nusidėjėliui, padėti
​Ir pasmerkimo atitolint grėsmę!“
​Rolandas meldžias, pirštinę iškėlęs.
​Ją paima arkangelas Gabrielius.
​Galva nusvyra ant peties iš lėto,
​Numiršta riteris, rankas sudėjęs.
​Atsklendžia cherubinas, siųstas Dievo
​Ir šventas Mykolas, karių globėjas.
​Drauge su jais – arkangelas Gabrielius,
​Trise į rojų neša grafo vėlę.

<…>

CLXXX

Stebuklą Karoliui padaro Dievas:
​Ūmai vakarė saulė stoja vietoj.
​Prancūzai sparčiai vejas saracėnus.
​Val Tenebrė užklumpa, kauna priešus
​Ir varo juos prie Saragosos sienų.
​Kapoja nekrikštus, kiek leidžia spėkos,
​Kelius jiems atkerta, iš šonų riečia.
​Pagonys mato: Ebro upė prieky,
​Vanduo gilus, sraunus, siautingai bėga,
​Nei valties, nei laivelio neregėti.
​Pagalbos melžia Tervaganą dievą,
​Į srautą šoka, bet negelbsti niekas.
​Šalmai, grandijos nugramzdina vienus –
​Tie nugarma dugnan, iškart prigėrę;
​Kiti paplaukia keletą dar sieksnių;
​Laimingi tie, kurie nuskęsta spėriai.
​Visi nusigalavę upėj lieka.
​Prancūzai gedi Karolio sūnėno.
​Aoi!

AUKSAPLAUKĖS GRAŽUOLĖS IEŠKOJIMAI

[Tristanas dvikovoje nugali baisųjį Airijos valdovą Morholtą, bet namo pas dėdę karalių Marką grįžta sužeistas užnuodyto kalavijo. Manydamas, jog mirs, jaunasis didvyris prašosi paguldomas į valtį, kad atviroje jūroje atsiduotų lemčiai. Tristaną išgelbsti žvejai. Jie nuneša mirštantį jaunuolį savo valdovų dukrai gailestingajai Izoldai, nes tik ji moka pagaminti stebuklingų vaistų. Tristanas pagyja, bet čia paaiškėja, kad Izoldos motina yra Morholto sesuo. Supratęs, kad pakliuvo į bėdą, jis sprunka namo.

O karaliaus Marko dvare – ne tik dėdės meilė ir globa, bet ir intrigos. Baronai pavydi Tristanui ir ragina karalių vesti, kad susilauktų palikuonių. Šis sutinka, bet sako vesiąs tik tą, kurios auksinį plauką kregždės numetė prie jo kojų. Supratęs, kad kalbama apie Izoldą, Tristanas vėl leidžiasi į kelionę parvežti karaliui Markui žmonos.]

Ir šit vieną rytą, brėkštant, Tristanas išgirdo tokį baisingą riksmą, jog atrodė, kad staugia pats šėtonas. Niekados jis nebuvo girdėjęs jokio žvėries taip šiurpiai ir keistai riaumojant. Jis užkalbino moteriškę, einančią per uostą:

– Sakykit, ponia, kieno balsą aš ką tik girdėjau? Neslėpkit nieko nuo manęs.

– Žinoma, pone, pasakysiu jums visą teisybę. Tai staugia nuožmus žvėris, pats šlykščiausias pasaulyje. Kasdien jis išlenda iš savo urvo ir sustoja prie vienų kurių miesto vartų. Ir niekas pro juos neįeis, niekas neišeis, kol slibinas negaus jaunos mergaitės; o kai pačiumpa auką savo nagais, tai praryja ją taip greit, kad nė „Tėve mūsų“ nespėtum sukalbėti.

– Nesijuokit iš manęs, ponia, – tarė Tristanas, – o pasakykit, ar gali žmogus, pagimdytas moters, jį užmušti kovoje?

– Tikrai negaliu pasakyti, mielas pone, žinau tik tai, kad dvidešimt prityrusių riterių jau bandė savo laimę. Mat Airijos karalius per savo heroldą apskelbė, jog tam, kuris užmuš pabaisą, jis atiduos savo dukterį Izoldą Auksaplaukę. Bet pabaisa juos visus prarijo.

Tristanas atsisveikina su moteriške ir grįžta laivan. Jis slapčia apsiginkluoja, ir būtų gėrėjęsis kiekvienas, kuris būtų matęs iškylant iš pirklių laivo tokį puošnų kovos žirgą su tokiu šauniu riteriu. Bet uostas buvo tuščias, nes rytas vos brėško, ir niekas nematė narsuolio, jojančio link vartų, kuriuos jam nurodė moteriškė. Staiga keliu pralėkė penketas raitelių; kirsdami pentinais, jie dūmė, kiek įkabino arkliai, miesto link. Tristanas griebė vienam raiteliui už supintų rudų plaukų taip tvirtai, kad tas atvirto ant arklio strėnų ir sustojo vietoje.

– Dievas su jumis, garbusis senjore! – tarė Tristanas. – Kuriuo keliu ateina slibinas?

Ir kai bėglys nurodė kelią, Tristanas jį paleido.

Pabaisa artinosi. Jos buvo gyvatės galva, raudonos it žarijos akys, du ragu kaktoje, ilgos, apžėlusios ausys, liūto nagai, žalčio uodega, žvynuotas grifo liemuo.

Tristanas taip smarkiai kirto savo žirgui pentinais, kad tasai, nors ir pašiurpęs iš baimės, šoko priešais pabaisą. Tristano ietis atsitrenkė į žvynus ir sutrūko į šipulius. Narsuolis beregint išsitraukia kalaviją, užsimoja ir smogia slibinui į galvą, tačiau nenubruožia jam nė odos. Pabaisa betgi pajunta smūgį; ji puola nagais, suleidžia juos į skydą, ir jo diržai nulakioja. Atvira krūtine Tristanas vėl puola slibiną su kalaviju ir kerta jam į šoną taip stipriai, jog net oras suaidi. Viskas perniek: slibinas nė nesužeistas; jis paleidžia pro šnerves dvi nuodingos liepsnos trykšles, Tristano šarvai pajuosta kaip anglis, o žirgas krinta ir nugaišta. Tačiau Tristanas, beregint pašokęs, suvaro savo kietą kalaviją pabaisai į nasrus: kalavijas susminga visas ir perskrodžia pusiau jai širdį. Slibinas paskutinį kartą baisingai suriaumoja ir padvesia.

Tristanas nupjauna jam liežuvį ir užsikiša už kojos šarvo. Paskui, apgvaibęs nuo aitrių dūmų, nueina atsigerti prie kūdros, kurią mato blizgant netoliese. Bet nuodai, kurie sunkiasi iš slibino liežuvio, įkaista nuo jo kūno, ir didvyris griūva kaip negyvas į aukštą žolę, augančią kūdros pakraščiais.

O žinokite, kad bėglys supintais rudais plaukais buvo Agingeranas Rudasis, Airijos karaliaus senešalas, ir kad jis geidė Izoldos Auksaplaukės rankos. Jis buvo bailys, bet meilė yra tokia galinga, kad jis kas rytą apsiginklavęs tykodavo pabaisos, pasirengęs ją pulti; tačiau vos išgirdęs iš tolo jos staugimą narsuolis leisdavosi bėgti. Tą dieną, lydimas keturių savo bendrų, jis išdrįso grįžti atgal. Rado nukautą slibiną, negyvą žirgą, sudraskytą skydą ir pagalvojo, kad nugalėtojas bus kur nors bemirštąs. Tada jis nukirto pabaisos galvą, nunešė ją karaliui ir pareikalavo brangiojo atpildo.

Karalius nelabai tikėjo jo narsumu, bet, nenorėdamas laužyti savo žodžio, liepė po trijų dienų sukviesti dvaran vasalus: baronų susirinkime senešalas Agingeranas pateiksiąs savo pergalės įrodymą.

Izolda Auksaplaukė, sužinojusi, kad bus išleista už to bailio, iš pradžių ilgai juokėsi, o paskui pravirko. O kitą dieną, nujausdama apgavystę, ji kartu su ištikimu savo tarnu šviesiaplaukiu Perinisu ir jauna tarnaite, ir bičiule Brangjena išjojo slapčiomis pabaisos urvo linkui. Bejodama Izolda pastebėjo ant kelio nematytas arklio pėdas: nebuvo abejonės, kad žirgas, kuriuo čia prajota, ne šiame krašte kaustytas. Paskui atrado pabaisą be galvos ir negyvą žirgą; jis buvo pabalnotas ne pagal airių paprotį. Aišku, kad slibiną nukovė svetimšalis; tik ar gyvas dar jis?

Izolda, Perinisas ir Brangjena ilgai jo ieškojo; galiausiai Brangjena pamatė žolėse palei kūdrą blizgant narsuolio šalmą. Jis dar alsavo. Perinisas užsikėlė jį ant arklio ir slapta nugabeno į moterų kambarius. Čia Izolda viską apsakė motinai, ir ši paėmė svetimšalį savo globon. Karalienei nuvelkant riterio šarvus, iškrito nuodingasis pabaisos liežuvis. Vaistais, padarytais iš kažkokios žolelės, karalienė atgaivino sužeistąjį ir jam tarė:

– Svetimšali, žinau, kad ne kas kitas, o tu nukovei slibiną. Bet mūsų senešalas, klastūnas ir bailys, nukirto jam galvą ir reikalauja už tai mano dukters Izoldos Auksaplaukės rankos. Ar galėsi po dviejų dienų dvikovoj įrodyti, kad jis apgavikas?

– Karaliene, – atsakė Tristanas, – laiko labai maža. Bet aš tikiu, kad per dvi dienas jūs mane išgydysite. Aš laimėjau Izoldą grumtynėse su slibinu, gal ją laimėsiu ir kovoje su senešalu.

Tada paklojo jam karalienė puikų guolį ir sutaisė stiprių vaistų. Kitą dieną Izolda Auksaplaukė jį išmaudė ir švelniai ištepė jam kūną motinos pagamintu balzamu. Ji pasižiūrėjo ligoniui į veidą, pamatė, kad jis gražus, ir pagalvojo: „Iš tiesų, jeigu mano karžygys yra toks narsus kaip gražus, tai vargas tam, kuris stos prieš jį!“ O Tristanas, šilto vandens ir kvapsnių atgaivintas, žvelgė į ją ir pagalvojęs, kad auksaplaukė karalienė pagaliau iškovota, nusišypsojo. Izolda tą pastebėjo ir tarė sau: „Kodėl tas svetimšalis šypsosi? Gal padariau ką ne taip, kaip pridera? Gal pamiršau kurią nors iš tų paslaugų, kurias jauna mergina privalo suteikti svečiui? Taip, jis bus nusijuokęs turbūt dėl to, kad nesusipratau nušveisti jo ginklų, pajuodusių nuo slibino nuodų.“

Ir nuėjo ten, kur buvo sudėti Tristano ginklai. „Šalmas gero plieno, – pagalvojo Izolda, – prireikus atlaikys visokį smūgį. Ir šarvai tvirti, lengvi – tik tokius ir dėvėti narsuoliui.“ Ji paėmė už rankenos kalaviją: „Štai kur puikus kalavijas, vertas drąsaus barono.“

Ji ištraukia iš dailios makšties kruviną geležtę ir nori ją nušluostyti. Bet pamato, kad ašmenys plačiai ištrūkę. Apžiūri ištrūkusią vietą: ar tik nebus čia tie ašmenys, kur ištrupėjo į Morholto galvą? Dvejoja, žiūri dar kartą – gal be reikalo įtaria? Nubėga į menę, kur laikė plieno nuolaužą, anuokart ištrauktą iš Morholto galvos. Prideda nuolaužą prie ištrūkimo: kaip čia buvusi.

Tada puolė Izolda prie Tristano ir, mojuodama sunkiu kalaviju virš ligonio galvos, suriko:

– Tu – Tristanas iš Lonua, tu nužudei Morholtą, mano brangųjį dėdę. Tad mirk ir pats!

Tristanas pamėgino sulaikyti jos ranką; tuščios pastangos; jo kūnas buvo tartum surakintas, nors protas liko guvus kaip visada. Tad jis prabilo iškalbingai:

– Tebūnie taip, aš mirsiu; bet, idant paskiau per daug nesigailėtumei, paklausyk manęs. Taip, karalaite, tu ne vien galią, bet ir teisę turi mane nužudyti. Tu iš tikrųjų turi teisę į mano gyvastį, nes dukart esi ją išgelbėjusi ir grąžinusi man. Pirmusyk – gan seniai: aš buvau tas sužeistasis, kurį tu išgelbėjai, išvarydama iš jo kūno Morholto ieties nuodus. Nerausk, mergele, kad išgydei tas žaizdas: ar ne garbingoj kovoj aš jas buvau gavęs? Ar aš Morholtą iš pasalų nužudžiau? Argi ne jis iššaukė mane kautis? Argi neprivalėjau aš gintis? O antrusyk tu mane išgelbėjai, kai suradai prie kūdros. Ak, tai dėl tavęs, mergele, aš su slibinu grūmiausi… Bet nekalbėkim apie tai: aš tik norėjau tau įrodyti, kad tu, jau dukart ištraukusi mane iš mirties nagų, turi teisę į mano gyvastį. Tad nužudyk mane, jei tikiesi, kad būsi už tai pagirta ir išaukštinta. Be abejonės, kai gulėsi narsiojo senešalo glėby, malonu tau bus prisiminti sužeistą svečią, kuris aukodamas gyvastį grūmėsi dėl tavęs ir laimėjo tave ir kurį tu beginklį maudydama nužudei.

Izolda sušuko:

– Keistą girdžiu kalbą. Kodėl Morholto žudikas panūdo dėl manęs grumtis? Ak, man aišku: kaip Morholtas kadaise ketino išsigabenti savo laivu jaunas Kornvalio mergaites, taip ir tu, trokšdamas atsikeršyti, štai giriesi, kad išsiveši vergauti tą, kuri buvo Morholtui visų mergaičių brangiausia…

– Ne, karalaite, – tarė Tristanas. – Kartą atskrido į Tentagelį dvi kregždės ir atnešė vieną tavo auksinį plauką. Aš pamaniau, kad tai draugystės ir sandoros ženklas. Šit kodėl atkeliavau iš už jūrų tavęs ieškoti. Šit kodėl nepabūgau pabaisos nei jos nuodų. Pažvelk štai į plauką, įsiūtą tarp auksinių mano apdaro gijų: aukso gijų blizgesio neliko nė žymės, o plauko auksas nenubluko.

Izolda padėjo sunkų kalaviją ir paėmė į rankas Tristano rūbą. Pamatė jame aukso plauką ir ilgai tylėjo. Paskum, susitaikydama su savo svečiu, pabučiavo jį į lūpas ir apvilko puošniais drabužiais.

Tą dieną, kai turėjo susirinkti baronai, Tristanas slapčia nusiuntė Perinisą, Izoldos tarną, į savo laivą pranešti draugams, kad atvyktų karaliaus dvaran, apsitaisę kaip dera galingo karaliaus pasiuntiniams: mat jis tikėjosi šią pat dieną užbaigti pradėtąjį žygį. Jau keturios dienos, kai Gorvenalis ir šimtas riterių nerimavo nesulaukdami Tristano, tad ši žinia juos pradžiugino.

Vienas paskui kitą įžengė jie menėn, kur jau buvo prisirinkę be skaičiaus Airijos baronų, susėdo gretimais į vieną eilę, ir puikūs jų rūbai, pasiūti iš aksomo, šilko bei purpuro, tvaskėjo brangiais akmenimis. Airiai kalbėjosi tarp savęs: „Kas tie didingi senjorai? Kas juos pažįsta? Aure kokios prašmatnios jų mantijos, apvedžiotos sabalų kailiais ir išsiuvinėtos auksu! Pažvelkit į kalavijų rankenas, į kailių sagtis – aure kaip žėri ten rubinai, berilai, smaragdai ir daugel kitokių brangakmenių, kurių nė vardų mes nežinome! Ar kas matė kada nors tokį spindesį? Iš kur tie senjorai? Kieno jie?“ Bet šimtas riterių tylėjo, nesistodami nė prieš vieną, kuris tik ėjo į menę.

Airijos karaliui atsisėdus po baldakimu, senešalas Agingeranas Rudasis pasisiūlė galįs įrodyti su liudytojais ir patvirtinti dvikova, kad jis nukovęs slibiną ir už tai turįs gauti Izoldą. Tada Izolda nusilenkė tėvui ir tarė:

– Karaliau, yra čia žmogus, pasirengęs apkaltinti jūsų senešalą melagyste ir klasta. Jeigu tas vyras įrodys, kad jis išgelbėjo jūsų žemę nuo Dievo rykštės ir kad jūsų duktė neturi būti atiduota bailiui, – ar pasižadate jam atleisti senas kaltes, nors ir kokios didelės jos būtų, pamiršti visa pikta ir būti jam maloningas?

Susimąstė karalius ir ilgai neatsakė. Baronai vienu balsu ėmė šaukti:

– Atleiskit, valdove, atleiskit jam!

Karalius tarė:

– Atleidžiu!

Bet Izolda atsiklaupė jam prie kojų:

– Tėve, pabučiuok mane, ir tebūnie tai malonės ir sandoros ženklas! Tebūnie tai laidas, kad lygiai taip pat pabučiuosi ir tą vyrą!

Kai karalius pabučiavo Izoldą, ji nuėjo pas Tristaną ir už rankos atsivedė jį į susirinkimą. Išvydę Tristaną, šimtas riterių pakilo kaip vienas, pasveikino jį sukryžiuodami ant krūtinės rankas, išsirikiavo abipus jo, ir tada pamatė airiai, kad tai jų senjoras. Bet daug kas jį tada pažino, ir pasigirdo garsūs šauksmai:

– Tai Tristanas iš Lonua, tai jis nužudė Morholtą!

Sušvytravo nuogi kalavijai, ir tūžmingi balsai kartojo:

– Mirtis jam!

Bet Izolda sušuko:

– Karaliau, pabučiuok šitą vyrą į lūpas, kaip man esi pažadėjęs! Karalius pabučiavo Tristaną į lūpas, ir triukšmas nutilo.

Tada parodė Tristanas slibino liežuvį ir pasiūlė senešalui kautis, bet šis neišdrįso priimti iššūkio ir prisipažino nusikaltęs. Paskum Tristanas taip prakalbėjo:

– Senjorai, aš nukoviau Morholtą, bet aš perplaukiau jūrą norėdamas kaip pridera jums už tai atsiteisti. Aukodamas savo gyvastį, aš išgelbėjau jus nuo pabaisos. Taip išpirkau savo kaltę ir šit laimėjau gražiąją Izoldą Auksaplaukę. O kad laimėjau, tai ir išsivešiu ją savo laivu. Tačiau idant nuo šiolei tarp Kornvalio ir Airijos nebūtų daugiau piktumų, o tiktai meilė, žinokit, kad ją paims už moterį karalius Markas, mano brangusis senjoras. Štai šimtas kilmingų riterių, kurie pasirengę prisiekti šventųjų relikvijomis, kad karalius Markas siūlo jums sandorą ir meilę, kad jo noras yra godoti Izoldą kaip savo mylimą žmoną ir kad visi kornvaliečiai jai tarnaus kaip savo poniai ir karalienei.

Su dideliu džiaugsmu buvo atnešti šventųjų palaikai, ir šimtas riterių prisiekė, kad Tristanas kalbėjo tiesą.

Karalius paėmė Izoldą už rankos ir paklausė Tristano, ar jis garbingai ją nuveš savo senjorui. Prieš šimtą riterių ir prieš Airijos baronus Tristanas prisiekė.

Izolda Auksaplaukė virpėjo iš gėdos ir apmaudo. Tristanas, kurs ją laimėjo, šit paniekino ją; gražioji pasaka apie aukso plauką – pramanyta, ir jis atiduos ją kitam… Bet karalius padavė Izoldos dešinę ranką Tristanui, ir Tristanas paėmė ją savo dešine, priimdamas Izoldą Kornvalio karaliaus vardu.

Taip Tristanas, mylėdamas karalių Marką, gudrybe ir jėga jam iškovojo auksaplaukę karalienę.

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

1. Kaip elgiasi Tristanas, kai miestą ištinka nelaimė – atsibasto slibinas žmogėdra?
2. Aptarkite dvikovos su slibinu epizodą, palyginkite su stebuklinių pasakų siužetais. Kokios universalios dorovės nuostatos juo perteikiamos?
3. Kaip Izolda reaguoja į tėvo ketinimą ją ištekinti už bailio dvariškio?
4. Kodėl Izolda nekeršija Tristanui, nužudžiusiam jos dėdę?
5. Remdamiesi tekstu įrodykite, kad Tristanas – garbingas riteris.
6. Kaip Viduramžiais suprantamas riterio garbės žodis? Kaip garbės žodį vertinate jūs?
7. „Rolando giesmėje“ regime rūstų riterį, kurio pagrindinis darbas – kariauti. Viename gražiausių Viduramžių pasakojimų apie Tristaną ir Izoldą ryškėja kitoks idealas. Palyginkite riterius – Rolandą ir Tristaną. Kuris iš jų jums labiau patiko? Kodėl?
8. Karaliaus Artūro kalavijas vadinamas Ekskalibūru, Rolando kalavijas – Diurandaliu, ragas – Olifantu, žirgas – Vejantifu. Žmogui svarbūs daiktai, gyvūnai turi vardus. Ką tai sako apie jo pasaulėjautą?

Tiriame

1. Pirmuoju lietuvių riteriu istorikai laiko kunigaikštį Kęstutį. Perskaitykite jo apibūdinimą kryžiuočių raštuose (XV a. Vyresniojoje didžiųjų magistrų kronikoje) ir įrodykite, kad kunigaikščio Kęstučio elgesys yra riteriškas.

Kęstutis buvo karingas ir teisingas vyras. Jis iš anksto pranešdavo priešui apie savo rengiamą žygį ir iš tikro jį įvykdydavo. Jei kurį nors ordino brolį pripažindavo drąsiu ir narsiu, tai jam parodydavo daug meilės ir pagarbos.

1. Įšventinimas į riterius iš pradžių buvo pasaulietinė ceremonija, o vėliau virto rimtu ritualu. Knygose ar internete raskite jo aprašymų ir aptarkite detales. Pagrįskite teiginį, kad įšventinimas į riterių luomą buvo šventos apeigos, kupinos simbolinės prasmės.
2. Paieškokite internete meno kūrinių, vaizduojančių riterių gyvenimą. Išsirinkite vieną ir pakomentuokite vaizduojamą situaciją, kūrinio kompoziciją, veikėjų laikyseną, gestus, aprangą.

Kuriame

Pasirinkite vieną iš trijų temų ir, remdamiesi vadovėlio tekstais, kitais skaitytais Viduramžių literatūros kūriniais ar jų ekranizacijomis, parenkite trijų minučių kalbą (ją galite papildyti vaizdine medžiaga).

• Kas yra heroizmas?
• Kaip aš įsivaizduoju Viduramžių žmogų?
• Po šarvais – jautri širdis

Turėjo jis [Mindaugas] sūnų Vaišvilką ir dukterį. Dukterį išleido už Danieliaus sūnaus Švarno į Cholmą. O Vaišvilkas, [dar] būdamas pagonimi, ėmė kunigaikščiauti Naugarduke ir iš pradžių daug kraujo praliejo. Kartais per dieną nugalabydavo po tris ir po keturis, o jeigu kurią dieną likdavo ko norint nenužudęs, tai būdavo paniuręs, o jeigu pasitaikydavo nugalabyti, tai linksmas.

Bet paskui jo širdį suspaudė Dievo baimė, ir jis apsisprendęs panūdo priimti šventąjį krikštą. Pasikrikštijo Naugarduke ir tapo krikščionimi.

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

1. Kokiais veikėjų vertinimo kriterijais remiasi Viduramžių literatūra? Kaip tie vertinimai išreiškiami?
2. Koks kontrasto vaidmuo pasakojant atsivertimo istorijas?
3. Palyginkite Sauliaus ir Vaišvilko atsivertimo istorijas. Kuo jos panašios ir kuo skiriasi?

Apibendriname

1. Kaip manote, ar antikiniai herojai galėtų atsiversti taip kaip biblinis Saulius ar kunigaikštis Vaišvilkas? Koks vaidmuo čia tektų likimui ir koks žmogaus apsisprendimui?
2. Pasvarstykite, kuris Viduramžių veikėjas – riteris ar šventasis – artimesnis antikiniams herojams. Savo atsakymą pagrįskite.
3. Lietuvos istorijoje kryžiuočių riteriai vertinami neigiamai. Kaip manote, ar kovų su lietuviais aprašymuose jų elgesys kiek nors atitinka riterystės idealus? Svarstydami šį klausimą pasitarkite su istorijos mokytoju.