Šioje temoje MES
- Aptarsime reformacijos ir kontrreformacijos įtaką lietuvių kalbos vystymuisi.
- Susipažinsime su lietuviškojo rašto atsiradimo ir sklaidos istorija.
- Įvertinsime Simono Daukanto, Mikalojaus Daukšos ir Martyno Mažvydo reikšmę lietuviškajai raštijai.
Išskirtiniai Martyno Mažvydo ir Mikalojaus Daukšos darbai
XIV–XVIII a. LDK daugiausia vartotos trys rašto kalbos: lotynų, rusėnų ir lenkų, bet jau XVI a. radosi ir pamažu ėmė plisti lietuviškoji raštija. Jos atsiradimą labiausiai siejame su Martyno Mažvydo vardu. Bet apie viską nuo pradžių. XVI a. LDK pasiekė reformacijos bangos. Reformacija vadiname krikščionių siekį atsinaujinti, reformuoti Katalikų bažnyčią. Ginčai dėl atsinaujinimo apėmė didelę dalį Euròpos ir galiausiai lėmė tai, kad ėmė kurtis krikščionių protestantų (evangelikų liuteronų, evangelikų reformatų ir kitų) bendruomenės. Apie tai jau mokėtės. Vienas iš protestantų tikslų buvo priartinti tikėjimą prie žmonių, pavyzdžiui, religiniame gyvenime mažiau kalbėti lotyniškai (nes šios kalbos nesuprato didžioji dalis tikinčiųjų) ir vartoti kuo daugiau gimtųjų kalbų. Ši idėja persidavė ir spausdinant religines knygas: Biblijos dalis, įvairias giesmes, maldas, pamokslus. Todėl protestantiškoje aplinkoje pirmiausia ir radosi galimybė rašyti, spausdinti knygas ne tik lotyniškai, bet ir kitų tautų kalbomis.
Vis dėlto reformacija pasižymėjo ne tik taikiais religiniais ginčais, bet ir konfliktais, susipriešinimu. Dėl nesutarimų pirmieji protestantai paliko katalikišką LDK teritoriją ir išsikraustė į kaimyninę Prūsiją – protestantišką valstybę. Tarp į Prūsiją iš LDK išvykusiųjų buvo ir M. Mažvydas. Prūsijoje jis baigė mokslus ir tapo evangelikų liuteronų kunigu. Matydamas prastą savo parapijiečių religinį išprusimą, M. Mažvydas siekė juos šviesti, todėl ėmėsi įvairių darbų. Tarp jų buvo ir religinių tiesų, tekstų ir giesmių knygos, „Katekizmo“ parengimas lietuvių kalba (15.1, 15.2 pav.). Taigi 1547 m. Prūsijoje pasirodė pirmoji lietuviškai parašyta knyga. Ji buvo skirta ne tik vietos, bet ir visos LDK lietuviams (A šaltinis). Galėjo būti išleista 200–300 „Katekizmo“ egzempliorių, bet iki šiandien išliko tik du. Vienas jų saugomas Vilniaus universiteto bibliotekoje.
A šaltinis. Ištrauka iš Martyno Mažvydo „Katekizmo“
Neužtrukiat, broliai, seserys, manęs skaityti,
Jei pagal valios Dievo norit gyventi.
Jei kas šventą giesmę nor giedoti,
Mane po akimis savo tur turėti.
Dieną ir naktį prieg savęs mani laikykiat
Ir niekada manęs nuog jūsų neatmeskiat.
Jei kursai mane nuog savęs atmes,
Tasai nė vieno pažytko manip negaus.
Aš sakau, jog tasai visada tur kleidėti
Ir apie sveikatą savo netur nieko žinoti.
Kursai nenorėtų to mokslo žinoti ir mokėti,
Tasai amžinosu tamsybėsu tur būti.
Todrin jūs, žmonės, manęsp prisiartinkiat
Ir pagal to švento mokslo gyvenkiat.
Tamsybes senąsias nuog jūsų šalin atvarysit,
Sūnus, dukteris nuog jų išgelbėsit,
Jei tą mažą krikščionių mokslą mokėsit
Ir pagal jo jūs patys save rėdysit.
Kaukus, žemėpatis ir laukasargus pameskiat,
Visas velnuvas, deives apleiskiat.
Tos deivės negal jums nieko gero duoti,
Bet tur visus amžinai prapuldinti.
Sveikatą, visus daiktus nuog to Dievo turit,
Kurio prisakymus čia manip regit.
Tasai Dievas dangų, žemę žodžiu vienu sutvėrė,
Šituo būdu žmones ir visus daiktus padarė.
Martynas Mažvydas, Katekizmas, parengė Bonifacas Stundžia ir Ritutė Šepetytė, Vilnius: Baltos lankos, 1997.
Klausimai ir užduotys
- Kuris šios ištraukos žodis jums pasirodė keisčiausias, neaiškiausias?
- Kokius tris patarimus „Katekizmo“ autorius pateikia šioje ištraukoje? Kaip jis aiškina šių patarimų naudą?
- Kurios religijos išpažinėjams skirtas šis leidinys? Argumentuokite pasiremdami šaltinio citata.
Savotiškas atsakas M. Mažvydui pasirodė 1595 metais – LDK katalikų kunigas Mikalojus Daukša iš lenkų kalbos į lietuvių išvertė ir parengė knygą „Katechizmas, arba Mokslas, kiekvienam krikščioniui privalus“ (15.3 pav.). Tai buvo pirmoji žinoma lietuviška knyga, pasirodžiusi LDK teritorijoje. Sakome žinoma knyga, nes yra duomenų, kad galbūt ir anksčiau galėjo būti išspausdinta tokių knygų, tačiau jos neišliko. M. Daukšos knygoje taip pat aiškinamos krikščioniškos tiesos, tik katalikiškos.
Lietuvoje šiuo metu ypač vertinama kita M. Daukšos knyga – 1599 metais pasirodęs katalikiškų pamokslų rinkinys „Postilė“ (B šaltinis). Jo pratarmėje autorius aiškina gimtosios lietuvių kalbos svarbą ne tik religiniame, valstybės, bet ir kasdieniame gyvenime, kalba apie būtinybę ją puoselėti (15.4 pav.).
B šaltinis. Mikalojaus Daukšos prakalba „Postilėje“
Kurgi, sakau, pasaulyje yra tauta, tokia prasta ir niekinga, kad neturėtų šių trijų savų ir tarsi įgimtų dalykų: tėvų žemės, papročių ir kalbos? Visais amžiais žmonės kalbėjo savo gimtąja kalba ir visados rūpinosi ją išlaikyti, turtinti, tobulinti ir gražinti. Nėra tokios menkos tautos, nėra tokio niekingo žemės užkampio, kur nebūtų vartojama sava kalba. Tąja kalba paprastai visi rašo įstatymus, jąja leidžia savosios ir svetimų tautų istorijas, senas ir naujas, jąja aptaria visus valstybės reikalus, ją gražiai ir padoriai vartoja visokiais atvejais Bažnyčioje, tarnyboje, namie. Pati prigimtis visus to moko ir kiekvienas beveik iš motinos krūties įgauna potraukį į savąją kalbą – ją mielai vartoti, išlaikyti ir propaguoti. Tai akivaizdžiai matome ne tiktai žmonių, bet ir neišmintingų padarų gyvenime. Kas per keistenybės būtų tarp gyvulių, jeigu varnas užsimanytų suokti kaip lakštingala, o lakštingala – krankti kaip varnas, ožys – staugti kaip liūtas, o liūtas – bliauti kaip ožys? Dėl tokio savo būdo pakeitimo pranyktų savitumas, beveik pranyktų ir tokių įvairių gyvulių esmė ir prigimtis. Jeigu toks gyvulių paikumas sukeltų tarp jų tokį sąmyšį, tai galime suprasti, koks sumišimas ir netvarka kyla, kai žmogus, dėl kitos tautos kalbos savo gimtąją visiškai paniekinęs, taip pamėgsta svetimąją (pamiršdamas savąją, kuria Dievas ir gamta liepia kalbėti), lyg pats būtų ne to krašto ir kalbos.
Mikalojus Daukša, Prakalba į malonųjį skaitytoją, iš lenkų k. vertė Juozas Balčikonis, sudarė Arnoldas Piročkinas, Vilnius: Mintis, 1990.
Klausimai ir užduotys
- Įvardykite tris dalykus, kurių svarbą iškelia šaltinio autorius. Kuris iš jų šaltinyje aptariamas daugiausia?
- Nurodykite du argumentus, kuriais kalbos svarbą apibūdina autorius.
- Kaip manote, ko siekė šaltinio autorius rašydamas šį tekstą?
Matome, kad tiek M. Mažvydas, tiek M. Daukša suprato, jog svarbu ne tik mokyti ir šviesti žmones, bet ir tai daryti gimtąja kalba. Be to, šie autoriai parodė, kad lietuvių kalba, kaip ir kitos tuo metu vartotos LDK rašto kalbos, puikiai tinka įvairioms žinioms užrašyti ir skleisti.
Klausimai ir užduotys
- Pasakykite esminį M. Mažvydo nuopelną Lietuvõs istorijai.
- Kuo Lietuvos istorijai svarbus M. Daukšos pamokslų rinkinys „Postilė“?
- Paaiškinkite, kaip reformacija prisidėjo prie lietuvių kalbos rašto plitimo.
Kuo lietuvių kalbos abėcėlėje yra išskirtinės raidės ė ir ū?
Tiek M. Mažvydas, tiek M. Daukša pirmuosius lietuviškus tekstus parašė siekdami lietuviškai kalbančius žmones labiau priartinti prie krikščionių tikėjimo, Dievo, juos kitaip prusinti. Tačiau, jei paskaitytume abiejų autorių parengtus lietuviškus tekstų originalus, pamatytume, kad nėra lengva juos suprasti. Tuometis raidžių šriftas neįprastas mūsų akiai (naudoti gotikiniai rašmenys, 15.5 pav.), tekstuose yra raidžių, kurių neturime dabartinėje abėcėlėje, o kai kurių žodžių reikšmės nebežinome. Pavyzdžiui, jūsump (link jūsų), manip (prie manęs), biau (ar). Ne, M. Mažvydas ir M. Daukša nerašė su klaidomis ir neišsigalvojo nesuprantamų žodžių – tiesiog tuo metu lietuvių kalba, jos žodynas ir raštas buvo kitokie negu dabar.
Per daugiau nei 500 metų lietuvių kalba ir rašyba gerokai pasikeitė, todėl mums sunku perskaityti anksčiau publikuotus tekstus. Tikriausiai ir mūsų protėviams būtų buvę sudėtinga perskaityti, ką šiandien parašome. Pavyzdžiui, M. Mažvydas, rašydamas lietuviškai, vartojo 23 lotyniškas raides. „Katekizme“ nėra tokių raidžių kaip ą, ę, ė, č, į, ų, ū, š, ž. Šios raidės lietuviškoje abėcėlėje atsirado tik po kurio laiko.
Plėtojantis lietuviškai rašybai, ilgai galvota, kaip žymėti tokius mums įprastus garsus kaip š, č, ė ir ū. Pavyzdžiui, raidė š įvairiais laikotarpiais lietuviškuose raštuose rašyta kaip ſch, ś, ſz, sz, ß, sʒ ir t. t., kol galiausiai XIX a. viduryje atsirado ir ėmė plisti mums įprasta raidė š. Matydami tokias variacijas, galite lengvai suprasti, kodėl pirmo lietuvių kalba leisto laikraščio pavadinimas buvo rašomas ne „Aušra“, o „Auszra“ (15.6 pav.).
Dabartinė 32 raidžių lietuvių kalbos abėcėlė susiformavo apie 1900 metus. XXI a. svetimvardžiams užrašyti pasitelkiamos ir trys papildomos lotyniškos raidės: q, w ir x. Unikalios mūsų abėcėlėje yra dvi raidės: ė ir ū. Ė dėl to, kad atsirado XVII a. viduryje ir tokios raidės iš esmės neturi jokia kita kalba pasaulyje. O ū išskirtinė, nes mūsų raidyne – pati jauniausia. Ją sugalvojo ir į lietuvišką abėcėlę XIX a. pabaigoje įtraukė kalbininkas Jonas Jablonskis (15.7 pav.).
Klausimai ir užduotys
- Kiek raidžių šiais laikais sudaro lietuvių kalbos abėcėlę? Kaip manote, kodėl, laikui bėgant, keitėsi jų skaičius?
- Įvardykite dvi išskirtines lietuvių kalbos abėcėlės raides. Kada jos imtos vartoti?
- Paaiškinkite, kodėl mums sudėtinga perskaityti pirmuosius lietuvių kalba užrašytus tekstus.
Lietuvos istorija pasirodo ir lietuvių kalba
Jau išsiaiškinome, kad pirmosios Lietuvos istorijos parašytos rusėnų (Lietuvos metraščiai), lenkų (M. Strijkovkio parašyta istorija) ir lotynų (A. Kojalavičiaus-Vijūko parašyta istorija) kalbomis. O kada parašyta pirmoji Lietuvos istorija lietuvių kalba? Tai 1822 m. padarė žymus istorikas Simonas Daukantas (1793–1864). Jis – knygos „Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių“ autorius (15.8 pav., C šaltinis).
Savo veikale S. Daukantas aprašė Lietuvos valstybės senovę, pabrėžė gimtosios kalbos svarbą. Įdomu ir tai, kad, rašydamas šį kūrinį, istorikas įvardijo savo pirmtakus, mūsų minėtus M. Strijkovskį ir A. Kojalavičių-Vijūką, ir jais rėmėsi. Taip elgiasi visi istorikai šiandien: tiriant ir aprašant praeitį, visuomet reikia paminėti mokslininkus, kurie panašia tema jau domėjosi, yra apie tai parašę straipsnių ar knygų. Remdamiesi kitais autoriais, istorikai savo tekstuose deda nuorodas – pažymi vietas, kuriose pasinaudojo kito mokslininko mintimis, atradimais, iliustracijomis. Tokių nuorodų galite rasti ir šiame vadovėlyje.
C šaltinis. Ištrauka iš Simono Daukanto knygos „Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių“
Šiame mano rašte norėjau aš lietuviškai aprašyti bent paviršiais darbus lietuvių ir žemaičių ir stengiau bent didumą paveikslo jos senų dienų apsiėjimų ir užlaikymų parodyti; ne tiktai idant skaitytojas geriau išmanytų pačius darbus, bet idant galėtų dar pažinti palaikus tos tautos, ant žemės ar žemėj šiandien tebesančius, kuriuos daug kartų atsitinka rasti; idant nežinovas nedarytų taip, kaip vienas (gėdžiuos vardą minavoti), radęs giliai žemėj špyžiaus stabą, pavėdų į kokį tenai garsų viešpatį arba kariovedį, niekam nepasisakęs, į varpą jį sulydino, kursai, kad būtų kitiems vyrams parodęs, būt galėjęs dešimtis varpų nuliedinti, du kartu didesnių už tą mantą, kurią būtų nuo jų gavęs už tokį brangų palaiką. Reikia žinoti, jog niekelis šiaip veizint, skatikėlis iškastas, gelžgalėlis ar kūlis įvairus su balsėmis, tai yra literomis, dėl žmogaus vienok žinovo yra brangesniu daiktu nekaip keli šimtai muštų arba raudonųjų. Lygia dalia senų dienų dainos gali daug atminimų ir palaikų senovės rodyti, kurias dar šiandien, noris retai, bet daugioj vietoj tebdainuoja.
Klausimai ir užduotys
- Kokiu tikslu šaltinio autorius parašė šį tekstą?
- Nurodykite istorijos pažinimo problemą, apie kurią kalba šaltinio autorius.
- Įvardykite istorijos šaltinių rūšis, apie kurias rašo S. Daukantas. Ar šie šaltiniai naudojami ir šių laikų istorijos tyrimuose? Argumentuokite.
Klausimai ir užduotys
- Kelintame amžiuje parašyta pirmoji Lietuvos istorija? Kelintame amžiuje parengta pirmoji Lietuvos istorija lietuviškai? Suskaičiuokite, kiek metų skiria šių leidinių pasirodymą.
- Pirmõsios Lietuvos istorijos, parašytos lietuviškai, antraštė skelbia, kad knyga yra ne tik apie lietuvius, bet ir apie... Ką? Kaip manote, kodėl?
- Kokį šių laikų istorikų naudojamą principą pritaikė ir S. Daukantas?
APIBENDRINAMIEJI KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Apibūdinkite reformacijos ir kontrreformacijos įtaką lietuvių kalbos raidai. Kaip jums atrodo: reformacija ar kontrreformacija lietuvių kalbai padarė didesnę įtaką? Savo atsakymą argumentuokite.
- Paaiškinkite, kodėl lietuvių kalba raštijoje pradėta vartoti palyginti vėlai. Kokios kitos kalbos buvo vartojamos raštui LDK?
- Įvertinkite S. Daukanto, M. Daukšos ir M. Mažvydo indėlį kuriant lietuvišką raštiją.
TYRINĖKITE!
Pamėginkite garsiai perskaityti M. Mažvydo „Katekizmo“ ištrauką, pateiktą šiame vadovėlyje. Surenkite konkursą, kas aiškiau ir tikroviškiau perskaitys autentišką XVI a. tekstą.
IŠSAKYKITE SAVO NUOMONĘ
Kaip manote, ar šiais laikais, norėdami daugiau sužinoti apie Lietuvos istoriją, galėtume remtis A. Kojalavičiaus-Vijūko, M. Strijkovskio ir S. Daukanto darbais? Atsakymą argumentuokite.
- Service provided by UAB "Biznio mašinų kompanija" and "Star Cloud OÜ"