Kaip save suvokia ir kaip jaučiasi jaunas žmogus?

Senovės graikų filosofui Sokratui priskiriama frazė „Pažink pats save“, iškalta Delfų šventyklos portale, ko gero, tebeaktuali ir šiuolaikiniam žmogui. Kam konkrečiai ji galėtų būti skirta? Juk dažnai atrodo, kad save gerai pažįstame, tačiau štai kasdienybėje atsitinka kažkas nenumatyto, svarbaus, ir suvokiame, kad pasielgėme, pagalvojome sau visai netikėtai. Taigi žmogus gali dažnai nustebti, nes daug apie save dar nežino: kaip elgsis vienoje ar kitoje situacijoje, kaip mąstys, ką naujo supras. O gal pažinti save reiškia ne tik suvokti savo elgesio priežastis ir numatyti pasekmes, bet ir gebėti žodžiais įvardyti savo jausmus, pojūčius, išreikšti mintis? Kaip, iš ko to mokomasi?

Augame kasdien – ir maži, ir dideli. Dažnai patys net nepastebime to augimo, tiesiog skaičiuojame gimtadienius, ir tiek. Bet ateina laikas, kai pirmąkart susimąstome apie esminius dalykus: kodėl aš esu? kodėl esu toks, koks esu? koks norėčiau būti? kokiame pasaulyje gyvenu? kokie žmonės mane supa? ką jie man reiškia? Galiausiai – kokia apskritai gyvenimo šiame pasaulyje prasmė?

Kartais apie save, savo gyvenimą ir galbūt visą pasaulį šį tą esmingo suprantame patekę į keblią padėtį su artimiausiais žmonėmis – tėvais. O kartais apie save šį tą suprantame susidūrę su draugais ar net svetimais žmonėmis. Kiekvienas esame ypatingas, o savąjį ypatingumą ypač aiškiai pamatome stovėdami prieš kitą – tik bendraudami su kitais žmonėmis, suprantame, kokie esame patys. Tai gali nutikti pamačius, kad žmogus, kurį laikei artimu ar net sielos draugu, siekia visai kitų dalykų, jo gyvenime nėra vietos tam, kas svarbu tau. Tada nusivili juo ir… neišvengiamai susimąstai, kaip gyventi toliau. Tuomet reikia rinktis.

Ir rinktis teks vis dažniau. Galbūt kiti žmonės į tave šnairuos kaip į keistuolį, gal kartais jausiesi nepatogiai, o gal užplūs ir nusivylimo savimi akimirkos. Tuomet tikrai atsiras, kas vis dėlto tau padės – kas nors iš artimųjų, iš draugų, o gal mokytojas. Pasirodo, jie buvo netoliese, stebėjo tave, tikėjo tavimi. Jie džiaugsis ir tavo sėkme.

O dar nutinka, kad savęs ir kito žmogaus pažinimo keliu veda meilė. Meilės ryšys užsimezga susitikus žvilgsniams, pasikeitus keliais žodžiais, švelniai palietus ranka. Meilės kelyje visko gali nutikti, bet ji ugdo pasiaukojimą, atsakomybę, taurumą, moko suprasti ne tik kitą žmogų, bet ir patį save.

Apie visa tai šiame skyriuje kalba įvairūs skirtingų literatūros rūšių tekstai, kuriuose vienaip ar kitaip veikia jauni žmonės. Vienuose kūriniuose vaizduojamos konfliktinės situacijos: jose jaunuolis turi apsispręsti, kaip jis nori elgtis, koks nori būti ir kaip toliau gyventi. Kituose tekstuose svarstoma, kokia apskritai žmogaus gyvenimo prasmė. Dar kituose šie klausimai sprendžiami tiesiog stebint pasaulį, įsižiūrint į kitus žmones ir save, susidūrus su neišvengiamais gyvenimo dėsniais.

Šiandien išgirdę žodį stilius pirmiausia, ko gero, pagalvojame apie žmogaus išorinį įvaizdį: aprangą, šukuoseną, turimus daiktus. Bet stilius apima gerokai daugiau – tai ir svarbi bet kokio bendravimo su kitais ir net su savimi dalis. Stilius apskritai išreiškia žmogaus santykį su aplinka, apima ir elgesį, ir vertybes, ir pomėgius. Suvokiant plačiąja prasme, stilius parodo, kuo kiekvienas yra ypatingas, autentiškas. Labai svarbi stiliaus išraiška yra asmens kalba – žodynas, sakinių struktūra, kalbėjimo būdas.

Per lietuvių kalbos pamokas aptariami penki funkciniai stiliai. Skaitydami literatūros kūrinius, susiduriame su meniniu stiliumi. Jam būdingas daugiareikšmiškumas, perkeltinės reikšmės, siekis pateikti skaitytojui užuominų, kurias jis pats galėtų suvokti, susieti. Toks tekstas įdomus tuo, kad ne iš karto pasakyta prasmė, jis interpretuojamas remiantis kiekvieno skaitytojo patirtimi (literatūrine, kultūrine, taip pat ir gyvenimiškąja). Skaitydami literatūros kūrinį, paprastai jau turime lūkesčių, kad negausime galutinių atsakymų, o susidursime su įvairiais klausimais, kurių kyla veikėjams ar eilėraščio žmogui.

Meninis stilius gali būti įvairus. Jis priklauso nuo autoriaus pasirinkto vaizdavimo būdo, kūrinio žanro, temos. Be to, laikui bėgant, meninis stilius keičiasi. Pavyzdžiui, senosios literatūros kalba buvo atitrūkusi nuo buitinio kalbėjimo, o šiandien stilistinis spektras išsiplėtė, šiuolaikinei literatūrai kaip tik būdingas buitiškumas (pvz., Dianos Ganc „Lotos“ veikėjai telefonu susirašinėja žinutėmis, kurias skaitome tarsi tikras), nenorminė leksika (tekstuose pasigirsta žargonas, kurio elementų rasite ir šio skyriaus ištraukose). Tai daro kūrinį individualų. Šiuolaikinė literatūra siekia kuo plačiau aprėpti vaizduojamą pasaulį ir tai aprašydama pasitelkia kuo įvairesnę kalbinę medžiagą.

Taigi, norint skaityti ir suprasti tekstą giliau bei plačiau, svarbu įvertinti konkretaus rašytojo, konkretaus kūrinio stilių. Meninis stilius išreiškia kūrybinį autoriaus savitumą, jis priklauso nuo pasirinkto žanro, temos, kalbėjimo būdo, ginamų vertybių ir pan. Visa tai susipina į autoriaus individualų stilių. Skaitydami šio skyriaus literatūros kūrinius ar jų ištraukas, taip pat ir keletą laiškų, esate kviečiami pajusti, apčiuopti kiekvieno autoriaus individualaus stiliaus bruožus, t. y. pamatyti, kaip ir kodėl parenkami, dėliojami, jungiami žodžiai į frazes, kaip komponuojamas pasakojimas.

Daugiausia šiame skyriuje skaitysite ironiškų tekstų, tad svarbu prisiminti, kad ironija tai perkeltinės žodžio ar pasakymo reikšmės, kai tai, kas sakoma, įgyja priešingą reikšmę.