Rėjus Bredberis
Amerikiečių rašytojas Rėjus Bredberis (Ray Bradbury, 1920–2012) bene geriausiai žinomas kaip fantastinės literatūros kūrėjas (1950 m. išleido apysaką „Marso kronikos“, vėliau romaną „451° Farenheito“). Autorius fantastiką derino su detektyvo elementais. Jo kūriniai nėra grindžiami mokslo žiniomis, juose svarbu kelti gyvenimo prasmės klausimus. Taip pat R. Bredberis rašė pjeses, filmų scenarijus. Jo kūryboje emocijos, jausenos, atmosfera yra svarbiau nei veiksmas. Romane „Pienių vynas“ (1957 m.) jautriai atskleidžiama bręstančio jaunuolio psichologija, pasakojama apie vaikystę, brandą ir senatvę, gyvenimą ir mirtį.
Įamžinant rašytojo atminimą, vienas asteroidas pavadintas R. Bredberio vardu (9766 Bradbury), o Mėnulyje yra Pienių krateris, taip pavadintas romano „Pienių vynas“ garbei.
Poetiškame romane „Pienių vynas“ pasakojama apie vieną dvylikamečio berniuko Daglo vasarą. Skaitydami ištrauką, stebėkite, kaip Daglas staiga kitaip pajunta pasaulį, kaip tai vyksta, kaip pasaulis artėja ir berniukas kitaip pajunta, atranda save.
PIENIŲ VYNAS (ištraukos)
<…>
1
Tą rytą, eidamas per veją, Daglas Spoldingas veidu užkliudė voratinklį. Plonytis nematomas siūlelis palietė jo kaktą ir trūko be garso.
Ir iš to menko įvykio Daglas suprato, kad diena bus ne tokia kaip kitos. Ne tokia dar ir todėl, kad, kaip aiškino tėvas, mašina veždamas jį ir jo dešimtmetį brolį Tomą už miesto, yra dienų, sudėtų vien iš kvapų: visą pasaulį gali įkvėpti ir iškvėpti pro nosį. O kitomis dienomis, tęsė jis, gali išgirsti kiekvieną trenksmą, kiekvieną krebždesį visatoje. Yra ir skonio dienų, ir lytėjimo dienų. O yra ir tokių, kai jauti viską kartu. Štai šiandien, pavyzdžiui, kalbėjo jis, taip kvepia, tartum per naktį ten už kalvų būtų išaugęs didžiulis sodas ir užpildęs visą žemę iki pat horizonto maloniais kvapsniais. Oras kvepia lietumi, o danguje – nė debesėlio. Ims, žiūrėk, ir nusikvatos kas miške, bet dabar ten viešpatauja tyla…
Išpūtęs akis, Daglas žiūrėjo į skriejančius laukus. Ne, nekvepia nei sodu, nei lietumi, o iš kur tas kvapas ir imsis, jeigu nei obelų nėra, nei debesų. Ir kas gi ten gali kvatoti miške?..
Ir vis dėlto, – Daglas suvirpėjo, kad ir be jokios priežasties, – diena ypatinga.
2
Mašina sustojo pačiame tylaus miško viduryje.
– Na, berniukai, neišdykaukit!
Jie kumšėjo vienas kitą alkūnėmis.
– Gerai, tėti.
Jie išlipo iš mašinos, pasiėmė mėlynus skardinius kibirus ir, palikę tuščią ir purviną kelią, pasinėrė šviežiai nulytos žemės kvapuosna.
– Ieškokite bičių, – pasakė tėvas. – Jos visada zuja apie vynuoges, kaip berniūkščiai apie virtuvę. Dagai!
Daglas krūptelėjo ir pakėlė galvą.
– Vėl skrajoji padebesiais, – pasakė tėvas. – Atsipeikėk ir drožiam kartu.
– Taip, tėti.
3
Ir jie vorele patraukė per mišką: prieky tėvas, aukštas ir petingas, už jo Daglas, o mažutėlis Tomas tipeno paskutinis brolio šešėly. Užkopė į neaukštą kalvelę ir pažvelgė į tolį. Štai ten, pažiūrėkit, parodė pirštu tėvas, ten gyvena didžiuliai tykūs vasaros vėjai ir nematomi sklando žaliose gelmėse tarsi banginių pamėklės.
Daglas skubiai pažvelgė į tą pusę, bet nieko nepamatė ir pasijuto apviltas, – tėvas, kaip ir senelis, amžinai kalba mįslėmis. Bet… Bet vis dėlto… Daglas sulaikė kvapą ir sukluso.
Taip, kažkas turi atsitikti, galvojo jis, tikrai turi.
4
– Va, papartis, vadinamas Veneros garbanomis. – Tėtis neskubėdamas žengė pirmyn, skardinis kibiras skambčiojo jo rankoje. – O šitą jaučiate? – bato galu pažarstė žemę. – Milijonus metų kaupėsi tas storas puvenų sluoksnis. Tik įsivaizduokite, kiek rudenių praėjo, kol žemė pasidarė tokia minkšta.
– O lia lia! Žengiu kaip indėnas, – pasakė Tomas. – Visai negirdėti.
Daglas palietė žemę susikaupęs, klausydamasis, bet nieko nepajuto. Mus apsupo, galvojo jis. Kažkas atsitiks! Bet kas? Jis stabtelėjo. „Nagi, išeik, kad ir kas tu būtum, kad ir kur besislėptum!“ – mintyse šūktelėjo.
Tomas ir tėtis žingsniavo tolyn per minkštą žemę.
– Gražiausi nėriniai pasaulyje, – tyliai tarė tėvas.
Ir parodė ranka aukštyn į medžių viršūnes, įpintas į dangų, o gal dangų, įpintą medžių viršūnėse, – nė pats tikrai nežinojo, kaip ten yra. Pagaliau nesvarbu, nusišypsojo tėvas, vis tiek čia nėriniai, žali ir mėlyni: tik įsižiūrėkite gerai ir pamatysite – miškas audžia juos tarsi gaudžiančios staklės. Tėtis stovėjo, įsisprendęs rankas į šonus, pasakojo apie visokiausius dalykus, ir žodžiai jam liete liejosi iš lūpų. Dažnai jis ir pats šaipėsi iš savo pasakojimų, ir dėl to jie plaukė dar sklandžiau. Gera kartais pasiklausyti tylos, sakė jis, jeigu išvis tylos įmanoma klausytis, nes tada, tęsė jis, gali išgirsti, kaip skrajoja lauko gėlių žiedadulkės, oras taip ir dūzgia nuo bičių, taip taip, dūzgia! O štai – girdite? Ten, anapus medžių, tarsi krioklys liejasi paukščių giesmės.
Dabar, galvojo Daglas, jau ateina! Atlekia! O aš dar nematau… Atlekia! Tiesiai į mane!
5
– Laukinės vynuogės! – šūktelėjo tėvas. – Mums pasisekė. Žiūrėkite!
– Oi ne! – aiktelėjo be garso Daglas.
Bet Tomas ir tėtis jau pasilenkė ir sukišo rankas į šlamantį krūmą. Kerai išsisklaidė. Tas baisus, grėsmingas pasalūnas, kuris tykojo, ketindamas užpulti ir sukrėsti jo sielą, staiga išnyko.
Nustėręs ir kaip nesavas Daglas parkrito ant kelių. Jo pirštai giliai paniro žaliame šešėlyje ir vėl pasirodė, nudažyti tokia spalva, tarsi jis būtų sužeidęs mišką ir įkišęs ranką į atvirą žaizdą.
6
– Berniukai, priešpiečių!
Kibirai buvo apypilniai laukinių vynuogių ir žemuogių, aplinkui zvimbė bitės, – visai ne bitės, o tiesiog pasaulis tyliai murkuoja sau po nosim, pasakė tėvas; jie sėdėjo ant apsamanojusio rąsto, kramtydami sumuštinius, ir bandė klausytis miško, kaip jo klausėsi tėvas. Daglas jautė, kad tėtis jį stebi su lengva pašaipa. Atrodė, jis norėjo kažką pasakyti, tačiau apsigalvojo, atsikando dar kąsnį sumuštinio ir žiūrėjo susimąstęs.
– Sumuštinis miške – jau nebe sumuštinis. Skonis visai kitoks negu namie, tiesa? Daug gardesnis. Atsiduoda mėta ir sakais. O koks apetitas atsiranda!
Daglas nustojo kramtęs ir palietė liežuviu duoną ir kumpį. Ne, ne… paprasčiausias sumuštinis.
Tomas linktelėjo, toliau kramtydamas.
– Aš suprantu, tėti.
7
Juk vos neįvyko, galvojo Daglas. Nežinau, kas tai, bet jis labai didelis, tiesiog milžiniškas! Kažkas jį nubaidė. Kurgi jis dabar? Vėl glūdi už to krūmo? Ne, kažkur už nugaros! Ne, čia… beveik čia… Daglas slapčiom pasičiupinėjo pilvuką.
Dar sugrįš, reikia tik palūkėti. Neskaudės, aš žinau, juk ne dėl to ateis, kad mane įskaudintų. Bet kas tai galų gale? Kas? Kas?
– O tu žinai, kiek kartų mes šįmet žaidėme beisbolą? O pernai? O užpernai? – nei iš šio, nei iš to paklausė Tomas.
Daglas žvilgtelėjo į greitai judančias brolio lūpas.
– Aš viską užrašiau! Tūkstantį penkis šimtus šešiasdešimt aštuonis kartus! O kiek kartų aš valiau dantis per dešimtį metų? Šešis tūkstančius kartų! Ploviau rankas – penkiolika tūkstančių. Miegojau – keturis tūkstančius su viršum kartų, neskaitant snūstelėjimų. Suvalgiau šešis šimtus persikų, aštuonis šimtus obuolių. Kriaušių – du šimtus. Nelabai aš mėgstu kriaušes. Klausk, ko tik nori, viską turiu susirašęs. Jeigu suskaičiuotum, ką aš padariau per visą dešimtį metų, išeitų milijardai milijonų!
Štai, štai, mąstė Daglas. Vėl artėja. Kodėl? Todėl, kad Tomas plepa? Bet argi dėl Tomo? Jis vis tarška ir tarška pilna burna, tėtis sėdi ant rąsto, budrus it lūšis, o Tomui žodžiai tik plaukia ir plaukia iš lūpų, tarsi burbuliukai iš gazuoto vandens.
<…>
Tomas dar tauškėjo kokias penkias minutes, kol tėtis jį pertraukė:
– O kiek uogų šiandien surinkai, Tomai?
– Lygiai du šimtus penkiasdešimt šešias! – iš karto išpyškino Tomas.
8
Tėtis susijuokė, ir tuo baigėsi priešpiečiai; vėl visi patraukė į miško unksmę rinkti laukinių vynuogių ir smulkučių žemuogių. Visi trys lankstėsi iki pat žemės, rankos be perstojo zujo pirmyn ir atgal, kibirai vis sunkėjo, o Daglas, sulaikęs kvapą, galvojo: štai, štai, jis ir vėl arti. Alsuoja man kone į pakaušį! Nesidairyk! Dirbk, rink uogas, mesk į kibirą. Jei atsigręši – vėl nubaidysi. Na, jau šį kartą nebepaleisk! Bet kaip, kaip jį prisivilioti arčiau, kaip pamatyti, pažvelgti tiesiai į akis? Kaip? Kaip?
– O aš turiu snieguolę degtukų dėžutėje, – tarė Tomas ir šyptelėjo, pažvelgęs į savo ranką – nuo uogų ji buvo raudona tarsi pirštinėta.
– Užsičiaupk! – vos nesuriko Daglas. Bet ne, juk riksmas pažadins aidus ir viską išbaidys!
Ir, be to… Kuo daugiau Tomas plepa, tuo arčiau slenka tas baisiai didelis Kažkas; jis nebijo Tomo, Tomas tik pritraukia jį, Tomas pats yra jo dalis!
– Dar vasario mėnesį, – sukikeno Tomas, – kai smarkiai snigo, išnešiau dėžutę į lauką, sugavau didžiulę snaigę – paukšt! – užtrenkiau, parbėgau ir įkišau į šaldytuvą!
Arti, visai arti. Daglas žiūrėjo įsmeigęs akis į krutančias Tomo lūpas. Jam norėjosi atšokti į šalį, pasprukti – juk už miško kyla milžiniška banga. Ji užgrius juos visus ir sutraiškys…
– Taigi, ponai, – dėstė Tomas, raškydamas vynuoges, – aš vienintelis visoje Ilinojaus valstijoje turiu snieguolę vasaros metu. Tai brangiau už deimantus, garbės žodis. Rytoj aš ją atidarysiu, Dagai, tu irgi galėsi pažiūrėti…
Kitą kurią dieną Daglas būtų tik paniekinamai prunkštelėjęs – kurgi ne, snieguolė, taip ir patikėsiu. Bet dabar į jį lėkė tas didžiulis Kažkas, štai tuoj trenks iš giedro dangaus, – ir jis tik linktelėjo užsimerkęs.
9
Tomas nustebęs liovėsi rinkęs uogas ir atsisukęs įsistebeilijo į brolį.
Pritūpęs Daglas buvo tiesiog idealus taikinys. Riktelėjęs karo šūkį, Tomas šuoliu užlėkė ant jo, parvertė ant žemės. Jie ėmė raičiotis po žolę, kumščiuodami vienas kitą.
Ne! Daglas iš paskutiniųjų stengėsi apie nieką kitą negalvoti. Ne! Ir staiga… Taip, viskas gerai! Taip! Nei susidūrimas, nei grumtynės nenubaidė atriedėjusios bangos, kuri ištiško, užliejo juos ir nusinešė abu per vešlios žolės krantą gilyn į mišką. Tomo krumpliai pataikė Daglui į lūpą. Jis pajuto sūrų, šiltą kraujo skonį, apglėbė brolį, stipriai suspaudė, ir jie abu apmirė, tik širdys daužėsi ir oras švilpdamas veržėsi pro šnerves. Pagaliau Daglas pamažu atmerkė vieną akį; gal vėl nieko nebėra?
Bet prieš jį buvo viskas, visiškai visiškai viskas.
Tarsi didžiulis milžiniškos akies vyzdys, kuris taip pat ką tik atsimerkė ir išsiplėtė, viską aprėpdamas į jį įdėmiai žvelgė visas pasaulis.
Ir Daglas suprato: štai kas taip nelauktai apėmė jį ir dabar jau nebepaliks jo, niekada nepabėgs.
10
Aš gyvas, pagalvojo jis.
Pirštai jam drebėjo, skaisčiai raudoni nuo kraujo, tarsi skiautės kokios vėliavos, ką tik atrastos ir niekad dar nematytos. Kieno ta vėliava? Kam prisiekti ištikimybę?
Viena ranka vis dar laikydamas Tomą, tačiau visiškai jį užmiršęs, jis atsargiai palietė tą kraują, tarsi norėdamas jį nulupti, paskui pakėlė aukštyn ranką ir apžiūrėjo iš visų pusių. Tada paleido Tomą, išsitiesė aukštielninkas, vis dar iškėlęs ranką į dangų, ir dabar jis visas buvo tarsi vien galva; akys kaip sargybiniai pro nežinomos pilies grotas sekė tiltą – ištiestą ranką ir pirštus, kur šviesoje plazdeno skaisčiai raudona it kraujas vėliava.
– Kas tau, Dagai? – paklausė Tomas.
Jo balsas sklido iš žalio apsamanojusio šulinio dugno, iš vandens gilumos, tolimas ir paslaptingas.
Po Daglu šnibždėjosi žolės. Jis panėrė ranką į jų pūkuotą kilimą, ir kažkur toli, bateliuose, trakštelėjo kojų pirštai. Ausyse it jūros kriauklėje dūsavo vėjas. Įvairiaspalvis pasaulis raibuliavo jo vyzdžiuose lyg mirgantys paveikslėliai krištoliniame rutulyje. Miškai buvo nusėti gėlėmis tarsi saulės skeveldromis ir liepsnojančio dangaus skutais. Per milžinišką dugnu aukštyn apverstą dangaus ežerą šmėkščiojo paukščiai lyg miklios rankos paleisti akmenukai. Daglas garsiai švokštė pro dantis, įkvėpdamas ledą, iškvėpdamas ugnį. Vabzdžiai varstė orą tarsi elektros išlydžiai. Dešimt tūkstančių plaukelių ant Daglo galvos paaugo milijonine colio dalimi. Kiekvienoje ausyje plakė po širdį, trečioji tvaksėjo gerklėje, o tikroji dusliai mušė krūtinėje. Kūnas godžiai alsavo milijonais porų.
11
Aš iš tiesų gyvas, galvojo Daglas. Anksčiau aš to nežinojau, o jeigu ir žinojau, tai negalvodavau.
Jis riktelėjo tai be garso dešimt kartų! Tik pagalvokit! Tik pagalvokit! Pragyveno dvylika metų ir ničnieko nesuprato! Tik dabar, besipešdamas, atrado čia po medžiu šį nuostabų chronometrą, šį auksu žibantį laikrodį su garantija septynioms dešimtims metų.
– Dagai, kas gi tau?
Daglas riktelėjo laukiniu balsu, čiupo Tomą į glėbį ir vėl pradėjo su juo galynėtis.
– Dagai, ar pasiutai?
– Pasiutau!
Jie ritosi žemyn kalvos šlaitu, saulė degė jų burnose ir akyse tarsi citrininio stiklo šukelės; jie žiopčiojo it žuvys, išmestos ant kranto, ir kvatojo iki ašarų.
– Dagai, tu neišsikraustei iš proto?
– Ne, ne, ne, ne!
Daglas prisimerkė: tamsoje minkštai žengė dėmėtieji leopardai.
– Tomai! – Paskui tyliau: – Tomai… ar visi pasaulyje žino… kad jie gyvi?
– Aišku, žino. O ką tu manei?
Leopardai negirdimai nuslinko tolyn į tamsą, kur akys jau nebegalėjo jų pasekti.
– Tikriausiai žino, – sušnibždėjo Daglas. – O, kad taip visi žinotų.
12
Jis atmerkė akis. Aukštai virš jo, žaliais lapais išmargintame dangaus skliaute, stovėjo tėtis ir, įsisprendęs rankas į šonus, juokėsi. Jų akys susitiko. Daglas suvirpėjo. Tėtis žino, pagalvojo. Viskas buvo iš anksto sumanyta. Jis tyčia mus čia atvežė, norėjo, kad man tai atsitiktų! Jis ir pats čia prikišo ranką, jis juk viską žino. Ir dabar jis žino, kad ir aš jau žinau.
Iš viršaus nusileido didelė ranka ir pakėlė jį į orą. Svirduliuodamas ant netvirtų kojų tarp Tomo ir tėčio, visas susidraskęs ir susivėlęs, vis dar apkvaišęs Daglas atsargiai palietė alkūnes – jos buvo lyg svetimos – ir su pasitenkinimu aplaižė prakirstą lūpą. Tada pažvelgė į tėtį ir Tomą.
13
– Aš nešiu visus kibirus, – pasakė jis. – Šiandien aš noriu vienas viską tampyti.
Jie mįslingai šyptelėjo ir atidavė jam savo kibirus.
Jis stovėjo, lengvai siūbuodamas, tvirtai suspaudęs rankose savo naštą – visą sulčių pritvinkusį mišką. Noriu pajusti viską, ką tik įmanoma pajusti, galvojo jis. Noriu pajusti nuovargį. Negalima užmiršti, kad esu gyvas, – dabar žinau, kad esu gyvas, – negalima to užmiršti nei šiandien, nei ryt, nei poryt – niekada.
Jis ėjo apsvaigęs su savo sunkia našta, o paskui jį plaukė bitės, laukinių vynuogių kvapas ir gelsva saule spindinti vasara; pirštai brinko ir darėsi nuostabiai nejautrūs, rankos tirpo, kojos pynėsi, ir tėvas netgi nutvėrė jį už peties.
– Nereikia, – murmėjo Daglas, – man nieko, aš pats…
Dar gerą pusvalandį jo rankos, kojos, nugara jautė žolę ir šaknis, akmenis ir samanotą žievę, kurie buvo tarsi atsispaudę jo kūne. Jam apie tai bemąstant, tas atspaudas pamažu nyko, tirpo, sklaidėsi, o jo brolis ir tėvas tylėdami sekė paskui, leisdami jam vienam skinti kelią per mišką link to nepaprasto plento, kuris parves juos atgal į miestą.
Aptariame tekstą
- Kuo ypatingas Daglui buvo „tas rytas“? [1]
- Kur ir kokiu tikslu vyksta Daglas su tėčiu ir broliu? [1]
- Apie kokią dienų įvairovę kalba Daglo tėtis? Kokia, anot jo, bus ši diena? [1]
- Kaip tėtis berniukams pataria ieškoti vynuogių? [2]
- Kaip Daglą apibūdina tėčio žodžiai „vėl skrajoji padebesiais“? [2]
- Kaip tėtį apibūdina jo pastabos ir komentarai? Ką tėtis stengiasi atskleisti berniukams? Kokios nuotaikos jis apimtas? Kodėl Daglas tėtį palygina su seneliu? [3, 4]
- Ką pajunta Daglas? Raskite ir pacituokite, kokiais žodžiais jis kalba apie savo nuojautą. [3, 4]
- Papasakokite, kaip elgiasi ir jaučiasi laukinių vynuogių radę tėtis ir Daglas. Ką reiškia pastaba „kerai išsisklaidė“? [5]
- Kodėl, būnant miške, daug kas pasikeičia ir sumuštinis „jau nebe sumuštinis“? Kokį tėčio žvilgsnį jaučia Daglas? Kaip jis valgo sumuštinį? [6]
- Kokia nuojauta persekioja Daglą? [7]
- Apie ką plepa Tomas per priešpiečius? [7]
- Kaip, toliau plepant Tomui, elgiasi Daglas ir kaip junta artėjantį Kažką? [8]
- Ką staiga sumano padaryti Tomas? [9]
- Kas atsitinka Daglui su broliu raičiojantis po žolę? [9]
- Ką atsimerkęs pajunta ir supranta Daglas? [9]
- Ką daro Daglas gulėdamas ant žemės? Ką tai galėtų reikšti? Kodėl Daglas visai nepyksta dėl prakirstos lūpos? [10]
- Raiškiai perskaitykite pastraipas, kaip Daglas junta save ir aplinkinį pasaulį. Kaip pasikeitė tai, ką jis mato, girdi, liečia gulėdamas miške? Kaip Daglo kūnas į tai reaguoja? [10]
- Ką naujo apie save supranta Daglas? [11]
- Kodėl, pradėjęs viską kitaip suvokti, Daglas prisimena laikrodį, laiko skaičiavimą? Kas tas jo atrastasis laikrodis (chronometras)? [11]
- Kaip Daglo pasikeitimas atrodo jo broliui? Kokie jo žodžiai rodo, kad Daglas jaučiasi ir elgiasi neįprastai? [11]
- Ko Daglas klausia brolio? Ar Daglą įtikina Tomo atsakymas? Kas tai rodo? [11]
- Ką Daglas išskaito tėčio žvilgsnyje? [12]
- Kaip jaučiasi ir atrodo Daglas po didžiojo atradimo? [12]
- Kodėl Daglas pasisiūlo nešti visus kibirus ir kaip į tai reaguoja tėtis su broliu? Kaip Daglas jaučiasi su sunkia našta? [13]
- Kaip suprantate šį pasakymą: kibiruose buvo „visas sulčių pritvinkęs miškas“? [13]
- Raskite ir pacituokite sakinį, kaip Daglo ką tik patirta būsena keičiasi ir jis grįžta į realybę. [13]
Apibendriname
- Kaip atrodė miškas, į kurį atvyko Daglas su tėčiu ir broliu? Kokios juslės minimos aprašant mišką?
- Trumpai papasakokite, kas Daglui nutiko tyliame miške.
- Suraskite visas vietas, kuriose pasakojama, kaip Daglas pajunta Kažką, ir užpildykite lentelę. Kaip berniukas reaguoja į tą Kažką? Kas padeda jam priartėti, o kas trukdo? Detaliai aptarkite, kaip įvyksta pasikeitimas.
Citata (kaip Daglas pajunta Kažką) | Komentaras (Daglo pojūčiai, mintys) |
| |
- Pasvarstykite, kodėl lauktas ir kartu baimę kėlęs pasaulis atsiveria Daglui, kai brolis netyčia prakerta jam lūpą ir berniukas pajunta kraujo skonį.
- Ką reiškia pajusti, kad esi gyvas? Kodėl Daglui tai yra taip svarbu?
- Raskite ir palyginkite visus ištraukoje esančius uogų sulčių ir kraujo aprašymus. Pasvarstykite, ką šiame pasakojime reiškia uogų sultys ir kraujas. Kaip tai galima susieti su gyvybės tema?
- Kaip pasikeičia Daglo požiūris į pasaulį, pajutus, kad jis yra gyvas?
- Kodėl po pasikeitimo Daglui ima rūpėti laikrodis ir bėgantis laikas?
- Atkreipkite dėmesį į epizodą nuo „Jis ėjo apsvaigęs..." [13], kuriame kalbama apie grįžimą iš miško. Čia ne vieną kartą minimi garsai (dūzgimas), kvapas, vaizdai, lytėjimas (kalbama apie savo pirštus). Prieš tai Daglas norėjo „pajusti viską, ką tik galima pajusti“. Ar Daglas pasiekė šį savo tikslą? Kodėl taip manote?
- Užpildykite lentelę ir apibūdinkite Daglo santykius su tėčiu ir broliu Tomu.
Santykiai | Citata | Komentaras |
Daglo santykiai su tėčiu | | |
Daglo santykiai su broliu Tomu | | |
- Charakterizuokite Daglo brolį Tomą. Kas sieja brolius, o kuo jie skiriasi?
- Palyginkite 1-ą ir 13-ą epizodus. Kaip juose pasakojama? Ar girdite pasakotojo, kuris žvelgia iš šalies, ar paties veikėjo pasakojimą? Atskirkite, kur 13-ame epizode yra tiesioginė veikėjo kalba, kur šneka iš šalies žvelgiantis pasakotojas, o kur užrašomos veikėjo mintys.
- Apibūdinkite ištraukos temą.
- Kokia pagrindinė šios ištraukos mintis?
Kuriame tekstą
Prisiminkite epizodą iš savo gyvenimo, kai staiga pajutote, kad ėmėte galvoti, pasielgėte kaip suaugęs žmogus. Parašykite apie tai dvi tris pastraipas. Nurodykite, kur ir kada tai įvyko, galbūt bendravote su kokiais nors žmonėmis; kokia buvo pasikeitimo priežastis.
Vytautas Mačernis
Vytautas Mačernis (1921–1944) – jauniausias labai vertinamas lietuvių poetas. 1944 m., artėjant frontui, žuvo nuo atsitiktinio sovietų armijos iššauto patrankos sviedinio skeveldros. Jam tebuvo 23 metai.
Dar mokydamasis septintoje klasėje, spaudoje paskelbė pirmuosius savo eilėraščius. Studijuodamas universitete, aktyviai dalyvavo jaunųjų literatų veikloje, skaitydavo eilėraščius literatūros vakaruose. Jo eilėraščiai nuorašais plito iš rankų į rankas, buvo ypač populiarūs tarp moksleivių, studentų.
V. Mačernio kūryboje kalbama apie jauno žmogaus dvasinius ieškojimus. Jo eilėraščiai parašyti nesudėtinga kalba, artima kasdieniam kalbėjimui. V. Mačernis laiškuose ir kūryboje jaunus žmones kviečia ieškoti, pažinti savo gyvenimo kelią, kelti sau aukštus gyvenimo tikslus, drąsiai ir su užsidegimu ginti vertybes.
VYTAUTO MAČERNIO LAIŠKAI
Laiškas Danguolei Jackevičiūtei
(ištraukos)
Telšiai, 1939 III 6
1
Dangute,
gal Tu supyksi, kad aš taip Tave vadinu, bet man tai labai patinka. Patinka dėl analogijos, nes ir mane vienas žmogus vadina Vytuku. O tas žmogus yra mūsų kapelionas. Jis mane tikrai ir nuoširdžiai myli ir, nors mes ir ne giminės, labai manim rūpinasi. <…>
Aš norėčiau Tau kažką gero parašyti; parašyti taip, kad Tave suįdomintų, suįdomintų ne tuščiai, bet pilnai ir prasmingai. Aš Tau norėčiau pasakyt ką nors iš savo svajonių, iš savo degančios jaunystės karščio valandų, iš savo vizijų ir tikėjimų. Aš esu didelis svajotojas ir fantastas, todėl daugiau gyvenu ateitim, tikėjimu, regėjimais. Mano gyvenimas yra degantis gyvenimas, kiek aš nedegu, tiek negyvenu, ir nedegančias dienas aš visai be gailesčio metu iš savo kalendoriaus lakštų ir jų visai nevertinu. Išorinio efekto neturiu, nesistengiu jo turėt; jei kada ką išskaitysi, tai tik mano akyse, viduj, išoriniai aš nieko neparodysiu. Vizija – tai mano turtas, svajonė – tai mano dabartis, praeitis ir ateitis. Be jų aš nieko neturiu, be jų daugiau nieko ir nenoriu.
2
Bet nemanyk, Dangute, kad aš tai rašau, norėdamas Tau užimponuoti, pasirodydamas, žiūrėk, koks aš, kiti tokie nėra. Susidomėk manim, aš įdomus. Ne tai aš Tau norėjau parašyti. Aš Tau norėjau parašyt, kad esu žemas žmogus. Aš esu žemas žmogus, nes turiu progos būt atidesniu, esu menkas, nes matydamas save menku, nedarau nieko, kad pakilčiau. Jei žmogus yra silpnas, mato savo paskutinius žingsnius ir priekin pirmiesiems žingsniams, tai jis nekaltas, kad menku gyvena, menku šliaužoja. Jis nepramato tiršto rūko, jo neįstengia praskleisti. Jis yra vidutinis žmogus. Bet tas, kuris daugiau pramato, negu pasiekti gali, jau neturi būt menkas, jis tik didis tegali būti ir yra be galo menkas, jei taip nesistengia daryt, tokiu nenori būti.
Lygiai toks aš esu. 10 sekundžių aš nusikelsiu į tokias sferas, kuriose tik arai teskraido, kitą 10 sekundžių aš krentu tiek žemai, kur jau nė šliužai nerėplioja. Tas amžinasis dualizmas kankina ir smaugia žmogų ir mėto jį lyg laivelį vandenyno vidury. Tikėk šventai, Dangute, aš nebūsiu vidutinis žmogus. Arba aš būsiu niekšas, kurį keiks padorūs žmonės, vadins išgama, arba „dvi mėlynos aro akys“ perskros tamsą ir siutimą, ir aš būsiu didis žmogus. Juokinga! Ar ne? Tu juokies! Bet taip bus, ne kitaip. Kompromisų ir vidurio aš nemėgstu. Arba visa, arba niekas, arba tamsa, arba saulė, arba beprotis, arba išrinktasis, arba viršukalnė, arba bedugnė.
<…>
3
Sakysim, Dangute, Tu matai: Gražiose lygumose, kurios kalvelėmis marguoja ir miškais keičiasi, ir į kurias meili saulė ugningai šviečia, gyvena šaunūs žemdirbiai ir šaunūs ūkininkai. Bet jie gyvena kalnų papėdėje. Rytą, kai pro kalnų sniegus pasirodo deganti saulė, iš savo šiltų gūžtų išbėga pagyvenęs kaimietis ir pasižiūri kalnų pusėn. Jis sužavėtas saulės patekėjimo. Iš pirkios durų pasirodo ir žmonos nesušukuota galva, greitai šalia tėvo atsiranda jo skaisčiaveidukai sūnūs ir dukterys, nejučiom pakyla ir šeimyna, ir visi išbėga pasižiūrėti tekančios saulės. Jie, sužavėti amžinųjų kalnų klegesio ir degančios saulės pavergti, nutaria palikt lygumas, nutaria palikt namus ir iškeliaut į viršūnes. Nutarimas visiems patinka, ir visi tam šventai pritaria. Bet štai ateina ir vidudienis, mūsų keleiviai dar neišsirengia; jie nori dar susitvarkyti, pasiimti kelionėn, bet pasiėmę per daug, pamato neįstengią viso su savim nusinešti ir turi grįžti atgal. Vidudieny pakyla baisi kaitra, gomurys džiūsta, nėra nė prasmės tokiu karštu metu keliaut į kalnus. Pagaliau ateina ir pavakarė. Mūsų kaimiečiai jau pamiršo apie kelionę ir ramiai gyvena pakalnės gyvenimą.
Tik štai staiga jų kaiman ateina mažas, paprastų rūbų ir nudulkėjęs keleivis. Jis pasėdi kaimo pavartėj ir vėl keliasi. Geraširdžiai žemdirbiai užklausia jo, ko jis čia dar toks niekad nematytas atėjęs, gal reikia sušelpt ir padėt jam. Šis keleivis trumpai atrėžia keliaująs pačion kalnų viršūnėn, keliaująs pamatyt saulės patekėjimo. Žmonės nustemba ir atkalbinėja: girdi, jau vakaras, greit sutems, nepasieksi, neprieisi, žūsi, o be to, iš vakarų kyląs vėjas, ateinanti audra, geriau rytoj jis nueisiąs, kada bus ramus ir giedras oras. Bet keleivis nepaklauso; jis lipa į kalnus, o žmonės jį atidžiai stebi. Ir jis štai atsiduria pačioje viršūnėje. Žmonių širdyse pabunda pavydo jausmas, visi staiga šoka jo pėdomis, bet štai iš vakarų atėjusi audra jį pagauna ir trenkia žemyn. Visi atsitraukia, nebebando lipt aukštyn, o bailiai slepiasi savo namų kampeliuose.
Aš šito vaizdo, Tau, Dangute, neaiškinsiu, suprask kaip nori, bet jį suprast vienaip ar kitaip turėsi.
4
Tai matai, nieko gero iki šiol neparašiau ir Tau nuobodu su manimi, tiesiog susikalbėt negalima. Bet Tu ir nesistenk susikalbėti, Tavo gyvenimas turi būt kitoks. Mano mintyse apie Tave visados liks šviesus atsiminimas ir jei man kada pasiseks įkopt pačion viršūnėn, Aš, pažiūrėjęs į slėnius, pamatysiu Tave, šventos žemės dukrą: ar tai gražų rytą Tave gražią šaltinėlin vandenėlio semtis einant, ar tai linksmą su dainomis širdyje per laukus bebėgant. Ir Tu nepakelk akių ir nežiūrėk kalnų viršūnėn, jei kartais pamatysi, tai nesuklyk, išvydus lyg žaibą keleivį dėl audros krentant žemėn.
Nedaug yra mergaičių, kurios mano mintyse užsilieka, ir nėra be Tavęs nė vienos mergaitės, kuri šviesiai degtų mano akyse. Aš tai nežinau kodėl, gal, kad Tu toli nuo manęs ir Aš iš tolo smulkmenų ar niekučių nematau, bet vis tiek pasitikėk mano intuicija, Tu esi tas, kas tinka mūsų Lietuvos slėniams ir laukams papuošti. Tai visa Tavo dieviška pareiga ir tikslas tai padaryti. Ir aš šventai tikiu, kad Tu tai 100 % padarysi.
5
Dangute, gal Tu mokysies Kaune, tai mes tada susitiksime. Aš turbūt, jei tik baigsiu gimnaziją, atvyksiu Kaunan, nors dar smarkiai abejoju, ką studijuoti. Jau nuo šito laiko aš Tau galėsiu, jei ir nepilnai, pasakyti Tavo klausiman: „Quo vadis, Vytautai“, atsakymą.
Kai turėsi laiko, rašyk!
Viso geriausio!
Vytautas
Aptariame tekstą
- Kodėl ir kaip laiško autorius teisinasi, Dangute vadindamas merginą, į kurią kreipiasi? Kas išreiškiama tokia vardo forma? [1]
- Koks noras skatina V. Mačernį parašyti šį laišką? [1]
- Kaip save apibūdina laiško autorius? [1]
- Kaip suprantate pasakymą „mano gyvenimas yra degantis gyvenimas“? [1]
- Kaip V. Mačernis aiškina, kas jam yra vizija, svajonė? [1]
- Nuo kokios minties V. Mačernis stengiasi apsaugoti laiško skaitytoją? [2]
- Kodėl V. Mačernis save vadina „žemu žmogumi“? Kaip jis aiškina šį pasakymą? [2]
- Išsiaiškinkite žodžio dualizmas reikšmę. Kodėl V. Mačernis jį vartoja? Kokias gyvenimo priešybes mini? [2]
- Kodėl „vidutinis žmogus“ V. Mačerniui yra neigiamas apibūdinimas? Kokią ateitį jis sau numato? [2]
- Dėl kokios priežasties V. Mačernio pateiktame pavyzdyje ūkininkai nutaria palikti namus ir iškeliauti į kalnų viršūnes? [3]
- Kuo baigiasi ūkininkų kelionė? Kaip jie jaučiasi pavakare? [3]
- Ko siekia į kaimą užklydęs keleivis? Kaip tai vertina kaimo žmonės? Koks keleivio likimas? [3]
- Kaip galima suprasti šį ūkininkų ir keleivio palyginimą? Kodėl Dangutei jį būtina suprasti? [3]
- Kaip V. Mačernis kalba apie save ir apie Dangutę, kuriai rašo laišką? Kokį vaidmenį gyvenime V. Mačernis skiria Dangutei? Kaip ją apibūdina? [4]
- Kokius planus dėsto V. Mačernis baigdamas laišką? Kaip jie susiję su Dangute? [5]
- Kaip pasikeičia kalbėtojo tonas laiško pabaigoje? Kodėl? [5]
Apibendriname
- Palyginkite kaimiečio ūkininko gyvenimą ir laiške aprašytą „vidutinį žmogų“.
- Kodėl V. Mačernis laiške pasakoja istoriją apie ūkininkus? Palyginkite laiške minimus ūkininkus ir Dangutę. Kuo jie panašūs ir kuo skiriasi? Kaip juos vertina laiško autorius?
- Ar pritariate V. Mačerniui dėl Dangutei priskiriamo vaidmens gyvenime? Argumentuokite.
- Kurie šio laiško ištraukų žodžiai leidžia manyti, kad V. Mačernis kalba nuoširdžiai?
- Ar, jūsų nuomone, su V. Mačerniu buvo paprasta bendrauti? Kodėl taip manote?
- Kiek metų buvo V. Mačerniui, kai jis rašė šį laišką?
Tyrimas
Sentencija „Quo vadis“
- Kuria kalba parašytas ir ką reiškia šis posakis?
- Ką reiškia žodis sentencija?
- Kada šis posakis vartojamas ir iš kur kilo?
- Raskite kūrinių, kurių pavadinimuose šis posakis vartojamas.
- Parenkite apie tai pranešimą ir perskaitykite jį bendraklasiams.
- Pabandykite apibūdinti Vytauto ir Dangutės santykius. Ką apie juos sužinote iš šio laiško ištraukų?
- Pasvarstykite, kodėl jaunasis poetas nekviečia Dangutės kartu kopti į kalnus.
Laiškas Pauliui Jurkui
(ištraukos)
Šarnelė, 1939 VIII 19
1
Mielas Pauliau,
mes buvom susitarę kas dvi savaites susirašinėti, pats tai įvykdei, tik aš to nepadariau.
Darbas dabar man! Kai pradėjom su šienu, tai dar ir tebevargstam su vasarojum. Čia, žiūrėk, sėdi ant mašinos, čia, žiūrėk, darbininkų ieškai, nė paskaityti, nei pagalvoti ar atsikvėpti jau nėra laiko. Rašei, kad protu mamai padėčiau, bet reikalinga ir fizinė jėga, ir darbo tvarkymas. Visa tai susideda man, o juk žinai, ne per stipriausias esu. Pagaliau neičiau, nedirbčiau, bet mažųjų broliukų ir mamos gaila. Tik vienas dalykas kamuoja mane, tai vargingas ūkininko gyvenimas.
<…>
2
Rašei apie naujus poezijos kelius. Maža dar aš apie juos tegalvojau, bet mano principas: rašyk, ką širdis sako. Jei turėsime jėgos, paskelbsime kovą snobams ir visiems tiems, kurie dėl mados rašo. Visiems dabar tinka paeiliuoti, bet skausmo, jėgų formavimo ir apvaldymo niekas nenori pakelti. Kad tik taip sau lengvai, pavėjui eiti, ir daugiau nieko. Aš kūrėjo pareigą statau šalia kunigo pareigos. Kuo blogu kunigu būti – geriau nebūti; kuo blogu rašytoju būti, geriau malkas kapoti. O pretenzijų dabar į rašytojus visi turi, tačiau rašytojo vargo visi kratosi. Rašytojas tai: nenumaldomas teisėjas kitiems ir sau, tai aukščiausio laipsnio moralinė asmenybė. Rašytojas turi būti šventas, tačiau niekad nepasitraukti iš purvinų žmonijos aikščių ir, visą tą purvą semdamas ir naikindamas, žmonijos aikštes švariom paversti. Poezija turi būti kelianti, tik ne už kaklo virvę užnerianti, bet žmogaus žingsnius palengvinanti. O tokią poeziją rašyti reikia būti amžinai degančiu, amžinai liepsnojančiu. Ramybė, pasitenkinimas ir geras, laimingas gyvenimas turi būti užmirštas. Kas šito kelio nebijo, tas gali stoti į skausmo didvyrių eiles. Tas kelias, tai vizionierių kelias: pirmyn ir aukštyn, nuolat geresniu žingsniu, taip ligi amžinybės. Už tai užmokesnio jokio nereikia, nes kas jau paėmė, tas nebevertas toliau eiti. Rašytojo vienintelis užmokesnis – tai amžinybė. Visa kita niekai. Jei minia siūlo, reikia atmesti, nes minia yra lyg tas vaikas, kurį tenka dažnai pabarti ir paplakti, kitaip jis bus pilnas kaprizų ir prisidarys sau nemalonių dalykų… Tai štai kokios mintys apie „naujus“ kelius. Kai susitiksim, arčiau pasikalbėsime.
3
Apie univerką dar nieko tikro neišsprendžiau. Nežinau, kaip bus Kaune su kambariu. Būtų gera, Pauliau, jei aš galėčiau pas Tave nors porą savaičių pagyventi, o paskui gal susitvarkyčiau. Kai rašysi laišką, parašyk man apie tai. Prašymą greit paduosiu, nes Juozas jau čia. Baigiu, skubu kelionėn.
Vytautas
Aptariame tekstą
- Kodėl ir kaip V. Mačernis laiške pasakoja apie ūkininkų gyvenimą? [1]
- Apie kokius poezijos kelius kalba V. Mačernis? Kuo jie ypatingi? [2]
- Išsiaiškinkite, ką reiškia žodis snobas. Kodėl V. Mačernis jį čia pavartoja? [2]
- Kaip V. Mačernis supranta rašytojo vaidmenį? Su kuo ir kodėl jį palygina? [2]
- Kaip paaiškintumėte pasakymą „Rašytojas turi būti šventas, tačiau nepasitraukti iš purvinų žmonijos aikščių“? [2]
- Kodėl rašytojai pavadinami „skausmo didvyriais“? [2]
- Kaip supratote V. Mačernio žodžius, kad rašytojui jokio užmokesčio nereikia, rašytojo užmokestis – „tai amžinybė“? [2]
- Kaip apibūdinamas rašytojo ir minios santykis? [2]
- Kaip ir kodėl keičiasi kalbėjimo tonas laiško pabaigoje? [3]
Apibendriname
- Palyginkite ankstesniame laiške minimą keliautoją ir ūkininkus su šiame laiške minimais rašytoju ir minia. Kokioje vietoje šioje V. Mačernio sudarytoje sistemoje turėtų atsirasti jis pats: ir padedantis šeimai dirbti laukų darbus, ir projektuojantis poeto žygius?
- Kokias vertybes V. Mačernis iškelia ir gina savo laiškuose?
- Pasvarstykite, ar V. Mačernio samprotavimai apie rašytojo vaidmenį galėtų būti priimtini šiais laikais. Kurioms jo mintims pritariate, o kurioms – ne? Kodėl?
- Remdamiesi skaitytais laiškais, keliais žodžiais apibūdinkite V. Mačernį. Aptarkite, kaip skirtingiems adresatams jis atskleidžia šiek tiek skirtingas savo asmenybės savybes. Kurios jo savybės ryškios abiejuose laiškuose?
- Raskite laiškuose vietas, kuriose V. Mačernis su draugais aptaria buitinius asmeninius reikalus.
- Kas šiuose tekstuose rodo, kad tai laiškai?
Kuriame tekstą
Įsivaizduokite, kad gavote pirmą arba antrą V. Mačernio laišką. Parašykite trumpą atsakymą. Jame nebūtinai turite sutikti su laiško autoriaus žodžiais.
Kaip suprasti?
Renesanso epochoje atsirado naujo tipo eilėraštis, kurio forma patogi ne tik jausmams, bet ir apmąstymams išreikšti, – tai gana griežtus reikalavimus poetui keliantis sonetas. Jis dėliojamas kaip skirtingų temų, jausmų ar dvasinių būsenų sugretinimas, supriešinimas.
Yra du tradicinio soneto tipai. Vieną iš jų, kuriuo remiasi V. Mačernis, sudaro du ketureiliai ir du trieiliai.
RUDENS SONETAS
7
- Vidunaktį dažnai
Aš pabundu,
Kada keistai, keistai
Visuos namuos tylu,
- Ir aš nebežinau,
Kas daros su manim,
Bet man kaskart sunkiau
Tokiom naktim
- Išspręst gyvybės ir mirties lygtis
Su begale nežinomųjų.
Veltui aš laukiu: niekas man nepasakys,
- Atėjęs iš erdvių giliųjų,
Kodėl kas nors yra? Kodėl aš pats esu
Didžiausia paslaptis visatos slėpinių?
Aptariame tekstą
- Kokiomis laiko nuorodomis pradedamas eilėraštis?
- Kas atsitinka lyriniam subjektui? Kuo reikšmingas prieveiksmis dažnai?
- Kaip apibūdinami namai?
- Ką išgyvena vidunaktį pabudęs lyrinis subjektas? Kokią jo būseną atskleidžia ištartas žodis nebežinau?
- Antrame posme raskite tris įvardžius, rodančius, kad kalbantysis yra įsigilinęs į save.
- Kas leidžia manyti, kad ši lyrinio subjekto patiriama būsena intensyvėja? Kurie žodžiai tai ryškiausiai atskleidžia?
- Kokias „lygtis“ sprendžia kalbantysis? Kodėl jam parankus šis matematikos terminas? Kas šiame posme rodo, kad tai nelengva užduotis?
- Remdamiesi paskutine trečio posmo eilute, pasvarstykite, kaip galėtų būti sprendžiamos tos lygtys, jei „niekas man nepasakys“.
- Eilėraštis baigiamas dviem klausimais. Savais žodžiais persakykite šiuos klausimus. Ar jie papildo vienas kitą, ar prieštarauja vienas kitam?
- Kaip manote, apie kokias gelmes, iš kurių ateina visa, kas žmogų supa („kas nors yra“), ir iš kurių atsiranda pats žmogus („aš pats esu“), kalbama? Kodėl tai laikoma didžiausia visatos paslaptimi?
Apibendriname
- Apibendrinkite, kur, kada ir kokiomis aplinkybėmis lyrinį subjektą užplūsta eilėraštyje minima savijauta ir mintys.
- Kaip kalbantysis apibūdina save? Kuo jis ypatingas?
- Paaiškinkite, apie kokią visatos paslaptį kalbama. Kaip manote, ar tai iš tiesų yra didžioji visatos paslaptis?
- Pasvarstykite, kodėl niekas lyriniam subjektui negali patarti, kaip atsakyti į kylančius klausimus. Kaip vadinami tokio pobūdžio klausimai?
- Kokia pagrindinė eilėraščio mintis?
Diskusija
Ką reiškia žmogui kelti tokius klausimus, į kuriuos, kaip paaiškėja, nėra atsakymų? Kas šiuo atveju svarbiau: atsakymas ar pats klausimo kėlimas? Ar apskritai galima pažinti žmogų ir pasaulį iki galo? Ar esate patyrę panašių išgyvenimų? Kaip tuo metu jautėtės? Kur galima ieškoti atsakymų į tokius klausimus?
ŽIEMOS SONETAS
4
- Aš buvau visada per daug rimtas,
Man patiko tik vandenys gilūs.
Buvo siela dažnai susikrimtus:
Savimi ir viskuo nusivylus.
- Nepabūgęs gelmėn pasinerti
(Šito niekad lengvai nepamiršiu),
Iš gilių vandenų vieną kartą
Iškilau vėl į patį paviršių.
- Vėl niekingi dalykai patinka,
Greit sudūžtančių stiklo žaislų
Ieško blizgančios akys aplinkui.
- Vėl šiandien lengvapėdiškai myliu…
Nors tikrai, nemeluotai turiu
Sielą liūdną, skausmingą ir gilią.
Aptariame tekstą
- Kaip eilėraščio pradžioje lyrinis subjektas apibūdina save? Kaip suprantate pasakymą „per daug rimtas“? Tai teigiamas ar neigiamas savęs įvertinimas?
- Kas eilėraštyje yra tie „vandenys gilūs“? Prisiminkite septinto soneto paskutinį trieilį.
- Kaip jaučiasi lyrinis subjektas būdamas toks? Apie kokį dvigubą nusivylimą kalbama?
- Apie kokį vietos pakeitimą užsimenama antrame posme?
- Kaip apibūdinamas ir kaip vertinamas pasinėrimas gelmėn?
- Kuriuo gramatiniu laiku kalbama apie lyrinio subjekto patirtis?
- Antro posmo pabaigoje ir trečio pradžioje kartojamas žodis vėl. Kas pabrėžiama šiuo kartojimu?
- Kuriuo laiku prabylama trečiame posme? Ką galėtų reikšti šis laiko pasikeitimas?
- Koks šiuo metu yra lyrinio subjekto gyvenimas?
- Kaip apibūdinamas ir vertinamas gyvenimas „vandens paviršiuje“?
- Kaip ketvirtame posme kalbama apie meilę ir kaip ji vertinama?
- Kaip kalbama apie sielą? Su kuo ir kodėl ji supriešinama?
Apibendriname
- Kaip šiame sonete apibūdinamas lyrinis subjektas? Ką naujo, palyginti su anksčiau aptartu sonetu, apie jį sužinome?
- Su kokiais jausmais, nuotaikomis yra susijusi vandens gelmė ir paviršius? Kokiomis aplinkybėmis pajuntama gelmė pirmame aptartame sonete, kokiomis aplinkybėmis išnyrama į paviršių antrajame?
- Kas tekste rodo, kad į paviršių iškilęs kalbantysis vis dėlto labiau vertina vandenų gilumą?
- Jei vandenų gelmė yra vertybė, kodėl sonete tris kartus minimas žodis vėl: vėl iškylama į vandens paviršių, „Vėl niekingi dalykai patinka“, vėl lengvapėdiškai mylima? Ką tai atskleidžia apie lyrinį subjektą ir apskritai apie žmogiškąją prigimtį?
- Paskutinėse eilėraščio eilutėse lyrinis subjektas tarsi teisinasi. Kaip manote, kam ir kodėl jis nori pasiteisinti? O gal čia galima įžiūrėti ironiją?
- Gelmė ir paviršius – du kraštutinumai. Kas apie kraštutinumus ir „vidutinį žmogų“ kalbama V. Mačernio laiške Danguolei Jackevičiūtei – Dangutei?
Diskusija
Pasvarstykite, ar įmanoma žmogui suderinti tai, kas vadinama siela, giliu dvasiniu gyvenimu, ir tai, kas laikoma patraukliais, bet trumpalaikiais, lengvai dūžtančiais gyvenimo blizgučiais. Ar savo gyvenime esate pajutę, kad kada nors panirote į gelmes, nagrinėjote neišsprendžiamus klausimus, o paskui iškilote į paviršių?
- Perskaitytuose sonetuose gelmė yra vertybė, o cituotose laiškų ištraukose aukštumos yra vertybė. Kaip tai suderinti? Atkreipkite dėmesį, kad abiem atvejais kalbama apie tam tikrą atskaitos tašką: paviršių, į kurį iškylama, žemumas, nuo kurių lipama į kalnus. Ar galima tapatinti paviršių ir žemumas?
- Aptarkite, kaip laiškų ištraukose ir aptartuose sonetuose save suvokia, kaip prisistato laiškų autorius ir sonetų lyrinis subjektas.
- Palyginkite laišką Dangutei ir aptartą ketvirtą „Žiemos sonetą“. Kaip galvojama apie meilę? Kurioje – aukštybių, vidurio ar gilumų – plotmėje ji atsidurtų? Kaip vertinama meilė?
- Laiške Dangutei V. Mačernis kalba apie savo amžiną dualizmą ir tai, kad nemėgsta kompromisų ir vidurio pozicijos. Ar toks poeto savęs suvokimas padeda suprasti V. Mačernio laiškų ir poezijos dviprasmybes? O gal čia galima įžiūrėti ironiją?
- Kaip manote, ar V. Mačernį ir jo lyrikos subjektą galima laikyti vienišais žmonėmis? Kas V. Mačernio eilėraščiuose priešinga vienišumui? Kaip tai vertinama?
- Kuo neįprasta šiandien atrodo V. Mačernio kalba: kurių žodžių, formų nebevartojate? Ir apskritai, kaip manote, ar šiandieninio jauno žmogaus požiūriu V. Mačernis neatrodo pernelyg susireikšminęs? Perskaitykite daugiau V. Mačernio sonetų ir trioletų. Pasirinkite vieną labiausiai patikusį eilėraštį, išmokite jį atmintinai ir raiškiai padeklamuokite.
- Koks lyrinio subjekto paveikslas susidėlioja iš aptartų ir savarankiškai perskaitytų eilėraščių?
- Perskaitykite V. Mačernio žodžius, parašytus draugams ant jo paties nuotraukų, ir pakomentuokite jų turinį.
- Ką reiškia, kai žodis poetas rašomas kabutėse?
- Kaip V. Mačernį charakterizuoja toks merginai skirtas užrašas?
- Apskaičiuokite, kiek laiko buvo likę iki V. Mačernio mirties, kai jis rašė antrą fragmentą.
- Kaip suprantate V. Mačernio minties posūkį antrame fragmente? Ar pritartumėte jam?
Diskusija
Kaip manote, ar jaunatviškas maksimalizmas, kraštutinumų siekis, jų išbandymas yra prasmingas? Argumentuokite.
Kuriame tekstą
Dirbdami grupėmis ar poromis, parašykite pasirinkto klasėje neskaityto ir neaptarto V. Mačernio soneto paaiškinimą ir surenkite jaunųjų šio poeto kūrybos tyrėjų konferenciją.
Rašydami apie V. Mačernio kūrybą:
- aptarkite kiekvieną pasirinkto soneto posmą;
- stebėkite lyrinio subjekto būsenas ir mintis;
- pakomentuokite laiko ir vietos nuorodas (nepamirškite, kad vietos keitimas rodo, jog lyriniam subjektui kažko stinga);
- išsiaiškinkite, kas eilėraštyje pasikeičia ir kaip tie pasikeitimai vertinami;
- apibendrindami savo skaitymą, paaiškinkite, apie ką šis eilėraštis, ką juo siekiama pasakyti;
- jei tai paranku, susiekite eilėraštį su kitais V. Mačernio eilėraščiais ir laiškais, išsakykite mintis, kurias sukėlė eilėraštis.
Susidarykite planą, kaip savo mintis komponuosite rašinyje. Apmąstykite, ką rašysite įžangoje, kiek bus dėstymo pastraipų, kokios jos bus, ką rašysite išvadose. Rašydami dėstymo pastraipas, galite pasirinkti du kelius: 1) aptarti kiekvieną posmą iš eilės (šis kelias nuoseklus, bet rašinys gali tapti nuobodus, nes neišvengiamai šiek tiek kartositės); 2) aptarti tik jums svarbius aspektus, padedančius paaiškinti eilėraščio mintis (tuomet jūsų atlikta kiekvieno posmo analizė liks juodraštyje, bet ją būtina atlikti, nes ji suteiks argumentų jūsų apibendrinimams).
Rašydami atkreipkite dėmesį į eilėraščio citavimo taisykles ir jo persakymą savais žodžiais.
Parašytą rašinį būtinai perskaitykite ir suredaguokite, t. y. ne tik ištaisykite rašybos ir skyrybos klaidas, bet ir žiūrėkite, ar aišku, ką norite pasakyti apie eilėraštį, ar mintys plėtojamos nuosekliai, ar jos aiškiai išsakomos, ar patys neprieštaraujate sau, ar kiekviena pastraipa atlieka jai plane numatytą vaidmenį.
Suredaguotus darbus perskaitykite garsiai ir argumentuotai įvertinkite vieni kitų tekstus pagal iš anksto aptartus vertinimo kriterijus.
Kaip suprasti?
Pradėdami pokalbį apie V. Mačernį, minėjome, kad jis yra lyrinis poetas. Ką tai reiškia? Kuo ypatingas lyrinis eilėraštis?
Vienas svarbiausių lyrikos bruožų – eiliuota forma. Tai rašymas trumpomis eilutėmis, kurios dažniausiai yra rimuojamos – pasikartoja eilučių pabaigos. Lyrinis kalbėjimas grindžiamas pasikartojimais: eilučių pasikartojimais, panašiu ritmu sudėliotais žodžiais eilutėje, garsų sąskambiais ir pan. Tačiau eiliuotai gali būti papasakota ir pasaka, pavyzdžiui, Salomėjos Nėries „Eglė žalčių karalienė“. Ši eiliuota pasaka vadinama poema, o tai epinis kūrinys. Jame yra aiškūs veikėjai, aprašomas veiksmas, jo vieta, laikas ir t. t.
Lyriniame eilėraštyje kalbama labai asmeniškai, lyrinio subjekto vardu. Šis kalbantysis, kaip mes jį dar vadiname, eilėraštyje perteikia savo jausmus, nuotaikas, svarstymus, dvejones. Eilėraštyje gali būti kalbama apie džiugią nuotaiką, gali būti dalijamasi skausmu ar išreiškiami prieštaringi jausmai, gali būti bandoma apibūdinti, nusakyti neįprastą savijautą.
Jeigu lyrinis eilėraštis turi siužetinio pasakojimo bruožų, galima kalbėti apie veiksmą. Bet dažniau lyrikoje kalbama apie nuotaikos kaitą, stiprėjančius ar silpstančius jausmus, kintantį vertinimą. Tuomet tikslingiau būtų vartoti vyksmo sąvoką. Pavyzdžiui, aptartuose V. Mačernio eilėraščiuose lyrinis subjektas kalba apie panirimą į vandenų gelmes, iškilimą į vandenų paviršių, dalyvavimą šventėje ir t. t. Šiam judėjimui apibūdinti parankesnė vyksmo sąvoka.
Aptartose V. Mačernio laiškų ištraukose ir jo eilėraščiuose poeto požiūris išreiškiamas trimis būdais: 1) laiškuose aiškinant draugams savo požiūrį į gyvenimą, tarpusavio santykius ir kūrybą įprasta kasdiene kalba, nevengiant griežtų sugretinimų („arba viskas, arba niekas“ ir pan.); 2) pateikiant pasakojimą apie ūkininkus ir keleivį laiške Dangutei – tai pasakėčią primenantis epinis pasakojimas; 3) eilėraščiuose kalbant apie panašius dalykus.
Pasakojime apie keleivį, kopiantį į kalnus, matome veikėjus, vietovės, laiko, veiksmo aprašymus: ūkininkų bandymas kopti į kalnus ir grįžimas atgal, keleivio pasirodymas, keleivio atkalbinėjimas, kad dabar kopti į viršukalnes pavojinga, keleivio kopimas, pasiekiama viršukalnė, audra, kuri nusviedžia keleivį žemyn. Visa tai būdinga epiniam pasakojimui, nes čia aprašomas veiksmas, aiškinamos veikėjų poelgių priežastys ir pasekmės. Dažniausiai tokiame, kaip ir šiame, pasakojime įvykiai stebimi iš šalies ir aiškiai vertinami. Skaitytojui neturėtų kilti abejonių, kad vienišas keleivis yra teigiamai vertinamas.
Lyriniame eilėraštyje taip pat gali būti kalbama apie kelionę, keliautoją, kopimą į viršūnes ar leidimąsi į vandenų gilumas, bet vaizdas fragmentiškas. Paminima viena kita detalė ir kalbama dažniausiai paties keliautojo vardu, todėl apie kai ką tik užsimenama, o kai kas paliekama skaitytojui pačiam numanyti. Eilėraštyje taip pat galima matyti keleivio judėjimą tarp kraštutinumų (pavyzdžiui, išnirimas iš vandenų gelmės į vandens paviršių), bet čia svarbu ne pasikeičiančių erdvių aprašymas, o kalbančiojo savijauta: kokius jausmus kelia buvimas gelmėje arba – o tai tas pats V. Mačernio kūryboje – vienišumas vidurnakčio tamsoje, kokie jausmai ir savęs vertinimai lydi apsilankius šviesioje šventėje. Juk išnirimas iš gilių vandenų ir patekimas į šventę būtų tas pat, kaip vienišo keliautojo atsisakymas kopti į viršukalnes.
Lyriniame eilėraštyje kalbama apie kokį nors stiprų, kartais netikėtą išgyvenimą, jausmą, tačiau jausmai gali būti ir sumišę, dviprasmiški, vienas kitam prieštaraujantys (pamenate, aiškindamiesi V. Mačernio kūrybą, vartojome žodį dualizmas). Lyrinis eilėraštis beveik visuomet yra svarstymas, ieškant žodžių, kaip pasakyti sunkiai nusakomus dalykus. Todėl juose kalbama lyginant, sugretinant, pasitelkiant perkeltines reikšmes, suartinant skirtumus panašiu žodžių skambėjimu ir pan.
Kuriame tekstą
Kartais lyrinis eilėraštis rašomas ir prozos kalba. Prisiminkite kokią nors savo keistą, neįprastą savijautą ir pabandykite ją aprašyti. Savo jauseną palyginkite su kuo nors, ką žinote, apie ką esate skaitę. Žinoma, galite pamėginti ir paeiliuoti, sukurti eilėraštį (pavyzdžiui, sonetą arba trioletą).
- Paslaugą teikia UAB "Biznio mašinų kompanija" ir "Star Cloud OÜ"