Temos reikšmingumas
- Domėdamiesi karais ir jų istorija retai galime sužinoti visus faktus ir skaičius, bet jie mus domina, nes rodo, kad rizika bent iš dalies buvo suvaldyta. Be to, analizuodami karų žiaurumus turime galimybę įvertinti savo gerovės svarbą.
- Karas yra neatsiejama žmonijos istorijos dalis. Nuo seniausių laikų viena gentis kovojo prieš kitą gentį ir vienos gentys – prieš kitas gentis, vieni didikai prieš kitus didikus, viena valstybė prieš kitą valstybę, vienų valstybių sąjungos prieš kitų valstybių sąjungas. Ilgą laiką karas buvo gana lokalus – ribotoje teritorijoje vykstantis reiškinys. XX a. situacija pasikeitė. 1914–1918 m. vykęs Didysis karas buvo pirmasis, kuris apėmė tokią didelę teritoriją, įtraukė tiek daug dalyvių, palietė beveik visas gyvenimo sritis ir kuriame žuvo tiek daug žmonių.
- XX a. tarptautinių santykių analizė neįsivaizduojama be didžiųjų karų, dar vadinamų pasauliniais, arba totaliniais, istorijos tyrimo. Karas buvo laikomas veiksminga valstybės užsienio politikos vykdymo priemone, nedemokratinėse valstybėse toks požiūris vyrauja ir šiandien. Tai aiškiai rodo Rùsijos agresija prieš Ukrainą. Taigi karai – gyvenimus keitę ir keičiantys reiškiniai. XX a. totalinių karų analizė galbūt gali padėti išvengti kito totalinio karo.
Totalinio karo samprata ir bruožai
Iki Pirmojo pasaulinio (Didžiojo) karo pradžios Europa visą šimtmetį gyveno be didesnių ginkluotų susidūrimų. 1815 m. pasibaigus Napoleono karams, Europoje kariauta, bet lokaliai ir neilgai (vokiečių, italų kovos siekiant suvienyti valstybes, sukilimai įvairiose valstybėse, imperialistiniai karai). Tad Pirmasis pasaulinis karas buvo pirmasis modernėjančios visuomenės sukrėtimas, o netrukus, 1939–1945 m., žmonija buvo dar kartą sukrėsta, ir dar stipriau.
Nors šie pasauliniai karai labai skyrėsi vienas nuo kito, jie abu atitiko apibrėžimą karo, kurį istorikai ir karo teoretikai vadina totãliniu karù. Ši sąvoka apibūdina didžiulį, visa apimantį karą, kuris ne lokaliai, bet globaliai pakeitė ne tik politinį žemėlapį, bet ir socialines struktūras. Totalinio karo terminą vokiečių karo teoretikai plačiau ėmė vartoti tarpukariu, taigi jau įvykus Didžiajam karui. 1935 m. Vokietijoje pasirodė per Pirmąjį pasaulinį karą išgarsėjusio vokiečių generolo Ėricho Liudendorfo (Erich Ludendorff, 6.1 pav.) knyga „Totalinis karas“ (vok. Der totale Krieg). Joje buvo aiškinama, kad karas gali būti beribis, o ateityje riba tarp kariuomenių ir visuomenių per karą tarsi išnyks, nes tarpusavyje kariauti bus priverstos tautos. Neabejotina, jog dėstydamas šias mintis autorius rėmėsi savo patirtimi Pirmajame pasauliniame kare ir darė prielaidą, kad bus dar vienas karas, nes Vokietijoje buvo jaučiamas nepasitenkinimas Didžiojo karo rezultatais. Kiek vėliau, prieš Antrojo pasaulinio karo pradžią, totalinio karo teoriją plėtojo kitas vokietis – Karlas Šmitas (Carl Schmitt). Jo teigimu, XX a. totalinis karas, nors vyko ir galėjo vykti ne tik sausumoje, bet ir ore bei jūroje, vis dėlto geriausiai pasireiškia sausumoje. Remdamiesi šių bei kitų totalinio karo teoretikų mintimis ir pasitelkdami Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų istorijas paanalizuokime svarbiausius totalinio karo bruožus.
Pirmas bruožas – totalinis karas pareikalauja visų kariaujančios valstybės išteklių. Per karą kariuomenės poreikiai išauga keliolika ar net keliasdešimt kartų. Reikia daugiau ginklų, karo technikos, maisto, degalų ir t. t. Kad visa tai būtų pagaminta, pertvarkoma šalies ekonomika: valdžia įgauna svaresnį vaidmenį nurodydama, ką ir kiek reikia gaminti, kokias ūkinio gyvenimo sritis apriboti, kad ekonomika padėtų kariuomenei kovoti. Pavyzdžiui, jei iki karo įmonė gamino šaukštus ir puodus, karui prasidėjus ji turės pertvarkyti savo veiklą taip, kad gamintų ne tik tai, ką gamino (šaukštų ir puodų karui taip pat reikia), bet ir šalmus kariams. Tačiau karui prireikia ne tik visų valstybės išteklių, jis keičia socialinius įpročius. Pavyzdžiui, traukinių vagonai skiriami kariams pervežti, o ne gyventojams keliauti, ribojamas elektros naudojimas miestuose tamsiu paros metu žmonės skatinami taupyti, rinkti metalą ir taip prisidėti tenkinant kariuomenės poreikius. Taigi kariaujančios valstybės ekonomika ir socialinis gyvenimas (iš dalies) pertvarkomi pagal karo poreikius.
Antras bruožas – totaliniame kare vyksta visõs gyvosios jėgos mobilizacija, t. y. karo prievolininkai pašaukiami į tarnybą kariuomenėje. Bus paskelbta dalinė ar visuotinė mobilizacija, priklauso nuo valstybės galimybių ir padėties fronte. Manoma, kad Pirmojo pasaulinio karo metais iš viso mobilizuota apie 59–65 mln. kariavusių valstybių gyventojų (39–42 mln. – Antantės ir jos sąjungininkių ir 20–22 mln. Centrinių valstybių sąjungos) (6.2 pav.). Antrojo pasaulinio karo metų skaičiai dar didesni: mobilizuota apie 126 mln. (Sąjungininkų – apie 86 mln., Ašies valstybių – 40 mln.) (6.3 pav.). Skaičiai iš tiesų įspūdingi! Ir jie atspindi, kiek vyrų buvo pašaukta į karinę tarnybą.
Per visuotinę – totãlinę mobilizãciją išnyksta riba tarp karių ir civilių gyventojų. Vis daugiau vyrų imama į karinę tarnybą (dažniausiai tai daroma perkeliant amžiaus ribą: kariauti siunčiami jaunesni ir vyresni asmenys), o jų vykdytas veiklas perima moterys (6.4 pav.), vaikai ir seneliai. Be to, kariuomenei prireikia užnugario pagalbos. Antai 1917–1921 m. Didžiõjoje Britanijoje veikė Karalienės Marijos pagalbinė kariuomenės tarnyba (Queen Mary‘s Army Auxiliary Corps), nors moterys nekariavo, tačiau vykdė kariuomenei funkcionuoti labai reikalingą veiklą. Moterys į valstybės gynybą buvo įtrauktos ir artėjant Antrajam pasauliniam karui. Nuo 1938 m. britės galėjo dirbti Pagalbinėje teritorinėje tarnyboje (Auxiliary Territorial Service), joje darbavosi ir būsima Didžiosios Britanijos karalienė Elžbieta II (kaip vairuotoja ir mechanikė) (6.5 pav.). Panašios tarnybos veikė ir kitose šalyse. Per totalinę mobilizaciją siekiama visuomenę pertvarkyti pagal karo meto sąlygas, kad kiekvienas į karą įneštų savo indėlį.
Trečias bruožas – lokalūs ginkluoti susidūrimai išauga į geografiškai gerokai didesnius karo veiksmus. Pirmasis pasaulinis karas vyko ne tik Vakarų ir Rytų frontuose – Vakarų Europos (Belgijos, Prancūzijos ir kt.) ir Rusijos imperijos teritorijose, bet ir Balkanuose susidariusiuose frontuose, be to, Afrikoje ir Rytų Azijoje vyko mūšiai dėl kolonijų, o Artimuosiuose Rytuose – kovos su turkais. O kur dar povandeninių laivų karo veiksmai prieš prekinius laivus Atlanto vandenyne. Taigi Pirmasis pasaulinis karas įtraukė ne tik Europos, bet ir kitų žemynų valstybes. Beje, 1917 m. Jungtinės Amèrikos Valstijos (JAV), pradėdamos karo veiksmus Europoje, radikaliai pakeitė savo užsienio politiką. Antrojo pasaulinio karo veiksmai apėmė dar didesnę teritoriją. Kovota ne tik Europoje (čia kovos vyko visoje žemyno teritorijoje), bet ir Šiaurės Afrikoje (vokiečiai ir italai prieš Sąjungininkus), Tolimuosiuose Rytuose (Japònija prieš Kiniją, o vėliau ir prieš Sąjungininkus) ir Ramiajame vandenyne, nuo Japònijos iki Šiaurės Australijos. Totaliniai XX a. karai visą pasaulį įtraukė į kruvinas kovas. Žinoma, kovų intensyvumas ne visur buvo vienodas.
Ketvirtas totalinio karo bruožas – propaganda, žmonių sąmonės ir jausenos kreipimas valstybei naudinga linkme. Ji aktyviai naudoja visas įmanomas vaizdo ir garso raiškos priemones siekdama kaip įmanoma daugiau vyrų užverbuoti kareiviais ar moterų patraukti prisidėti tenkinant kariuomenės reikmes (6.6 ir 6.7 pav.). Tokiais šūkiais kaip „Tavo šaliai tavęs reikia!“ ir „Viena tauta, viena valstybė, vienas vadas“ mėginta sužadinti patriotinius jausmus ir stipriausią tapatinimosi su valstybe jausmą. Taip pat naudojant aktyvią propagandą mėginta paaiškinti, kodėl šalies ekonominis ir socialinis gyvenimas negali likti toks, koks buvo, ir privalo keistis pagal karo realijas. Vis dėlto, kad ir kokia aktyvi būtų propaganda, neįmanoma išvengti visuomenės pasipiktinimo, ypač kai karas pralaimimas.
Apibendrindami totalinio karo bruožus galime teigti, kad jo pobūdis kinta – nebūtinai iš pradžių yra totalinis. Karo pobūdžiui turi įtakos geografinė veiksmų apimtis, kovojančių nacijų (ar tautų) ypatybės, padėtis fronte. Pavyzdžiui, abiejuose pasauliniuose karuose Vokietijos totalinio karo bruožai sustiprėjo, kai jai ėmė nesisekti vykdyti savo planus. 1916 m. padėčiai mūšio lauke pakeisti imta ieškoti vidinių rezervų, pradėta vykdyti Hindenburgo programà. Feldmaršalas Paulius fon Hindenburgas (Paulvon Hindenburg) ir generolas Ėrichas Liudendorfas (6.8 pav.) sumanė karui skirti visus šalies išteklius. Jų pateikta šalies ūkio mobilizacijos programa imta vadinti vieno jų vardu. Remiantis Hindenburgo programa, visa Vokietijos ekonomika turėjo būti pertvarkyta karo reikmėms tenkinti: įvesta visuotinė darbo prievolė (vyrams ir moterims), okupuotų teritorijų gyventojams buvo skiriami priverstiniai darbai (daug gyventojų buvo išvežti dirbti į Vokietiją), žaliavos visų pirma buvo skiriamos karui. Nors programos autoriai į ją dėjo daug vilčių, tikrovė buvo kitokia. Šalyje nebuvo įmanoma įvykdyti visos programos, nes politinė valdžia nepriklausė kariuomenei. Daugiau galimybių buvo okupuotose teritorijose Rytuose, taigi ir Lietuvojè. Čia karo vadai galėjo kiekvieną okupuotą teritoriją ir kiekvieną gyventoją panaudoti savo karo reikmėms tenkinti.
Panaši padėtis susiklostė Antrojo pasaulinio karo metais. Po didžiulių nesėkmių Rytuose Vokietijà 1943 m. paskelbė, kad pradeda totalinį karą, todėl visą šalies ir visuomenės gyvenimą paskiria karo reikmėms tenkinti. Tam pasitelktos panašios priemonės, kokios buvo taikomos Pirmojo pasaulinio karo metais, tik šį kartą sekėsi geriau, nes valstybėje buvo įsitvirtinęs totalitarizmas, demokratija seniai buvo užmiršta, o pagrindinis totalinio karo ideologijos diegėjas propagandos ministras Jozefas Gebelsas (Joseph Goebbels) turėjo neribotą galią, jam suteiktą Vokietijos diktatoriaus Adolfo Hitlerio (Adolf Hitler, 1889–1945).
XX a. vykę pasauliniai karai turi visus pagrindinius totalinio karo bruožus. Kiekvienas bruožas gana akivaizdus, nors gali būti matomas ir ryškiau, ir kiek silpniau – priklauso nuo padėties fronte ir kariaujančios valstybės vidaus politikos.
Klausimai ir užduotys
- Nurodykite du karo teoretikus, pradėjusius vartoti sąvoką totalinis karas.
- Kuris totalinio karo bruožas didžiausią įtaką daro valstybės politinei padėčiai, o kuris – visuomenei? Atsakymą pagrįskite.
- Ko buvo siekiama vykdant Hindenburgo programą?
- Ne mažiau kaip trimis įrodymais pagrįskite teiginį, kad Pirmasis ir Antrasis pasauliniai karai buvo totaliniai.
TYRINĖKITE!
Naudodamiesi internetu raskite karo propagandos vaizdinių priemonių (plakatų, skrajučių, filmų), naudotų Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų metais. Pasirinkite ne mažiau kaip penkias iš jų ir išanalizuokite atsakydami į klausimus: kokiam tikslui buvo sukurta? Kokius jausmus siekta sukelti? Ar ši priemonė galėjo būti paveiki?
Kodėl XX a. kilo totalinių karų?
Jums tikriausiai pasirodys keista, bet Pirmojo pasaulinio karo pradžia buvo užprogramuota, jo jau kurį laiką buvo laukiama, tik nežinota nei kur, nei kada, nei kas jį pradės. Bet kad jis bus, neabejota. XX a. pradžioje manyta, kad karas yra tinkama priemonė savo valstybės tikslams pasiekti (A šaltinis). Taip manė ne tik vėliau karo sukėlėja paskelbta Vokietija, bet ir kitų valstybių vadovai bei dalis gyventojų. Tokia pozicija nebuvo atsitiktinė, ją diktavo karo kaip reiškinio suvokimas. Juk karas yra prievartos aktas, kuriuo siekiama palaužti priešininkus ir įgyvendinti savo siekius. Taigi karas laikytas galimybe kurti tarptautinius santykius. Aptarkime plačiau Didžiojo (vėliau pavadinto Pirmuoju pasauliniu) karo priežastis.
Pirma, aktyvėjo Europos valstybių imperialistinė politika (6.9 pav.). XIX a. didžiosios ir mažosios Europos valstybės kaip torto gabalus dalijosi Afriką ir Aziją. Pavyzdžiui, Didžióji Britanija ar Prancūzijà tapo ne vien Europos, bet viso pasaulio valstybėmis, valdančiomis didžiules teritorijas už Senojo žemyno ribų. Įkandin britų ir prancūzų susidomėjimą kolonijomis ėmė rodyti kitos Europos šalys, ypač Vokietija, pavėlavusi į pagrindines užjūrio teritorijų dalybas dėl savo vėlyvo politinio susivienijimo. Bet norą jų įgyti Vokietija turėjo didelį, nes vyravo įsitikinimas, kad užjūrio kolonijų valdymas rodo valstybės jėgą ir svarbą.
Antra, kūrėsi karinės politinės sąjungos. XIX a. pabaigoje politiškai susivienijusi Vokietija ėmė ieškoti sąjungininkų – tokia tarptautinių santykių politika buvo įprasta. Artimiausia jos sąjungininke tapo kaimynė Áustrija-Veñgrija. Tai lėmė ne tiek geografinis, kiek ideologinis veiksnys – vokiečius ir austrus siejo pangermanizmo idėjos. Ši ideologija kėlė ambicingą tikslą – suvienyti visas vokiškai kalbančias tautas. Prie šių dviejų valstybių 1882 m. prisijungė Italija (ją su vokiečiais siejo bendras priešas – Prancūzija). Taigi buvo sudaryta Trilypė sąjunga. Šalys įsipareigojo padėti viena kitai siekti užsienio politikos tikslų. Šios sąjungos pagrindu vėliau, per Pirmąjį pasaulinį karą, susikūrė Centrinių valstybių sąjunga. Kitas karinis politinis blokas buvo pavadintas Antante, arba Trilype santarve. Jį 1907 m. sudarė Didžioji Britanija, Prancūzija ir Rùsija. Nors Antantė buvo sudaryta kaip Trilypės sąjungos atsvara, šalių susitarimai buvo tapatūs – padėti viena kitai vykdyti užsienio politiką. Abiejų karinių politinių blokų sudarymas ir veikla didino įtampą tarp šalių (6.10 pav.), nes sąjungas sudariusios šalys įsipareigojo ginti ne tik savo, bet ir kitų valstybių interesus, o jų iš esmės negalėjo kontroliuoti.
Trečia, XIX a. pabaigoje prasidėjo didžiųjų Europos valstybių ginklavimosi varžybos. Nors buvo taikos metas, Vokietijos, Prancūzijos ir kitų valstybių kariuomenėse tarnaujančių karių skaičius augo. Pramonė vis daugiau gaudavo užsakymų pagaminti karo technikos (šarvuočių, laivų, povandeninių laivų), ginklų ir amunicijos. Tai buvo tarsi atgrasymo priemonės, tačiau visi suvokė, kad valstybės tai daro siekdamos pasiruošti ir savo užsienio politikos tikslus įgyvendinti jėga. Šis suvokimas skatino ir kitas šalis neatsilikti, greičiau ir smarkiau ginkluotis.
Ketvirta, prasidėjo bruzdėjimai Balkanuose. Šis Pietų Europos regionas XX a. pradžioje buvo vadinamas Europos parako statine. Kad statinė sprogtų, tereikėjo kibirkštėlės, ji ir buvo įskelta. Balkanuose susidūrė skirtingų tautų, religijų ir valstybių interesai. XIX a. antroje pusėje, nacionalizmo epochoje, dalis Balkanų tautų paskelbė įkuriančios savo nepriklausomas valstybes. Bandymai perbraižyti politinį žemėlapį ypač nepatiko Osmanų ir Áustrijos-Veñgrijos imperijoms. 1912 m. kilo Pirmasis Balkanų karas tarp vadinamosios Balkanų lygos (ją sudarė Juodkalnijà, Graikija, Bulgãrija ir Ser̃bija) ir Osmanų imperijos. Jo rezultatas 1913 m. gegužės pabaigoje buvo nepalankus Osmanų imperijai – ji prarado beveik visas teritorijas Europoje, jas pasidalijo Balkanų lygos narės. Po karo regione atsirado dar viena valstybė – Albãnija. Balkanų lygos narės besidalydamos teritorijas susipyko, todėl 1913 m. birželio pabaigoje kilo Antrasis Balkanų karas (6.11 pav.). Jame kovojo buvusios sąjungininkės: Bulgãrija prieš Ser̃biją, Graikiją ir Juodkalniją. Pastarąsias rėmė Rumùnija ir Osmanų imperija, todėl jėgų pusiausvyra buvo ne Bulgarijos naudai. Taigi nieko nuostabaus, kad ji šį karą pralaimėjo. Tačiau Bulgarija neatsisakė savo politinių siekių.
Gali kilti klausimas, kodėl šie ginkluoti susidūrimai lėmė pasaulinį karą. Atsakymas – sudėtingi valstybių ir jose gyvenančių tautų santykiai. Rusija rėmėsi panslavizmo ideologija, pabrėžiančia slavų tautų bendrumą, ir siekė jų vienybės, todėl rėmė Serbiją. Šioje valstybėje ir regione savų interesų turėjo ne tik Osmanų, bet ir Austrijos-Vengrijos imperija, kuri rėmė serbų priešininkę Bulgariją. O minėtų imperijų sąjungininkė buvo Vokietija. Taigi už mažųjų Balkanų valstybių stovėjo didžiosios Europos šalys, turinčios savų interesų. Todėl parako statinė Balkanuose buvo didžiulio parako sandėlio dalis.
Penkta, Vokietijos užsienio politika agresyvėjo ir įgijo aiškią militarizacijos kryptį. Patys vokiečiai ir jų kaizeris Vilhelmas II (6.12 pav.) ją apibūdino kaip pastangas užimti savo vietą po saule. Tik 1871 m. politiškai susivienijusi Vokietijos imperija siekė atsigriebti už prarastą laiką ir pasaulio politikoje įsitvirtinti kaip pagrindinė valstybė bei tauta. Karą šios šalies valdžia ir didelė dalis visuomenės regėjo kaip geriausią priemonę išsvajotai vietai po saule išsikovoti. Tokia pozicija buvo legendinio kanclerio Oto fon Bismarko (Otto von Bismarck) vykdytos Vokietijos suvienijimo krauju ir geležimi politikos tęsinys. Ji tapo vokiečių pagrindu vykdant savo užsienio politiką.
Kas kaltas, kad pasaulis dar kartą paniro į totalinį karą, nors pasibaigus Pirmajam kartojo: „Daugiau niekada!“? Dalis Vakarų istorikų į šį klausimą paprastai atsako: „Vokietija.“ Bet ar viskas taip paprasta? Taigi atidžiau pažvelkime į Antrojo pasaulinio karo priežastis.
Pirma, pralaimėjusi Pirmąjį pasaulinį karą ir po jo stipriai nubausta Vokietija ir jos visuomenė gyveno revanšistinėmis nuotaikomis, t. y. siekė atkeršyti, atsigriebti, todėl galima sakyti, kad Vokietijos vykdoma politika buvo viena iš pagrindinių Antrojo pasaulinio karo pradžios priežasčių. Po karo susidūrusi su didžiuliais ekonominiais sunkumais Vokietija kaltino būtent nesėkmingo karo rezultatus. Ir tai nebuvo netiesa. Šalis turėjo mokėti didžiules reparacijas, iš jos buvo paimta dalis ekonomikai svarbių regionų (pvz., Saro kraštas, kuriame buvo gausu anglių ir veikė nemažai pramonės įmonių). 1933 m. į valdžią atėjo naciai. Jie atvirai keikė Versalio taikos sutartį, žadėjo vokiečių tautai nuplauti gėdą ir atkurti Vokietijos imperijos, vadinamojo reicho, galybę. Be to, nacionalsocializmo ideologija skelbė, kad būtina užkariauti gyvybinę erdvę Europoje. Netrukus kalbos virto darbais. Nors Versalio sutartis draudė, 1936 m. į Reino sritį – demilitarizuotąją zoną – įžygiavo Vokietijos kariuomenė. Šis žingsnis tarsi bylojo, kad Vokietija žengs toliau, tačiau didžiosios šalys manė, jog ji neišdrįs to daryti, ir nesiėmė jokių veiksmų. Istorija parodė, kad jos smarkiai klydo.
1938 m. pažeidžiant Versalio ir Sen Žermeno taikos sutartis (jose buvo numatyta, kad Vokietija negali susijungti su Áustrija) buvo įvykdytas ánšliusas (vok. Anschluss – prijungimas). Vokiečių kalboje žodis Anschluss reiškia prisijungimą, ir tai tiesiogiai atspindi šio reiškinio esmę. Idėja sujungti Vokietiją su Áustrija, dvi vokiškai kalbančias valstybes, buvo sena, be to, pats Vokietijos diktatorius buvo kilęs iš Austrijos (gimė Braunau prie Ino). 1938 m. pradžioje Vokietija naudodama politinį ir karinį spaudimą Áustrijai paskelbė ultimatumą, iš esmės reiškiantį politinio suverenumo praradimą. Reikalauta leisti laisvai veikti austrų naciams ir paleisti suimtus nacius iš kalėjimų, vidaus reikalų ministru paskirti naciams palankų Artūrą Zeisą-Inkvartą (Arthur Seyss-Inquart, 6.13 pav.), o karo bei finansų ministrais paskirti naciams ištikimus asmenis. Tuometinis Austrijos kancleris Kurtas fon Šušnigas (Kurt von Schuschnigg) suprato, kad priešintis nepavyks, ir ultimatumui nusileido. Tiesa, grįžęs į Áustriją paskelbė, kad bus rengiamas gyventojų plebiscitas (visuotinis balsavimas svarbiais politiniais klausimais) dėl šalies autonomijos.
Toks įvykių posūkis nesiderino su A. Hitlerio planais. Tų pačių metų kovo 11 d. Austrijai buvo paskelbtas dar vienas ultimatumas. Vakarų Europos šalys nerodė pasiryžimo ginti Austrijos suverenumo, jo nerodė ir patys austrai. Austrijos miestuose ėmė siautėti nacių gaujos, situacija sudėtingėjo. Kancleris K. fon Šušnigas atsistatydino, o Austrijos prezidentas Vilhelmas Miklasas (Wilhelm Miklas) suprato, kad geruoju nesibaigs, todėl naujuoju kancleriu paskyrė minėtąjį A. Zeisą-Inkvartą. Kovo 12 d. į Austriją įžygiavo Vokietijos kariuomenė, ją pasitiko džiūgaujantys gyventojai. Į šalį atvyko ir Vokietijos diktatorius. Galutinai Austrijos anšliusą įtvirtino balandžio mėnesį įvykęs referendumas. Jo rezultatai skelbė, kad už susijungimą su Vokietijà balsavo net 99,08 proc. austrų.
Prisijungusi Austriją Vokietija nesustojo (6.14 pav.), atsiėmė dalį jai iki Pirmojo pasaulinio karo priklausiusių teritorijų: Sudetų kraštą (1938 m.), Čekoslovakiją (1939 m.) ir Klaipėdos kraštą iš Lietuvos (1939 m.). Vokietijos agresija ir noras atkurti imperijos galybę grasino pasauliui dar vienu totaliniu karu.
Antra Antrojo pasaulinio karo priežastis susijusi su kita agresore – komunistine Soviẽtų Socialistinių Respùblikų Sąjunga (Soviẽtų Sąjunga, SSRS) (B šaltinis). Jos tikslas buvo įvykdyti pasaulinę proletariato (darbininkų) revoliuciją, kitaip tariant, kad komunizmas įsigalėtų visame pasaulyje. Todėl aktyviai skleidė komunistines idėjas. Nuo 1919 m. veikė sovietų pastangomis įkurta tarptautinė organizacija Komunistų internacionalas (Kominternas). Be to, SSRS suvokė buvusias Rusijos imperijos teritorijas kaip savo teisėtos įtakos sferą ir puoselėjo viltį jas atgauti, nors tai prieštaravo tiek tarptautiniams susitarimams, tiek tautų apsisprendimo principui. Vykdydama užsienio politiką Sovietų Sąjunga žaidė dvejopą žaidimą: stengėsi palaikyti diplomatinius santykius su Europos valstybėmis (1934 m. įstojo į Tautų Sąjungą) ir slapta bendradarbiavo su nacių Vokietija, oficialia savo ideologine priešininke.
Antrojo pasaulinio karo išvakarėse, 1939 m. rugpjūčio 23 d., buvo pasirašytas Vokietijos ir SSRS paktas – nepuolimo sutartis, vadinama Mòlotovo-Ribentropo paktù, ir slaptieji protokolai (6.15 pav.). Nors sutartį Maskvojè pasirašė valstybių užsienio reikalų ministrai Viačeslavas Molotovas ir Joachimas fon Ribentropas (Joachim von Ribbentrop), tai buvo diktatorių Josifo Stalino (1878–1953) ir A. Hitlerio susitarimas. Paktą sudarė dvi dalys: oficialioji ir slaptoji. Viešai skelbta oficialioji dalis buvo trumpa, vos septynių pastraipų. Šalys sutarė nesiimti agresyvių veiksmų viena prieš kitą ir palaikyti nuolatinį ryšį spręsdamos tarpusavio klausimus. O slaptuosiuose protokoluose, vaizdžiai tariant, pasidalijo Europą. Buvo numatytos sovietų ir nacių įtakos sferos (6.16 pav.). SSRS įtakos sfera apėmė Súomiją, Èstiją ir Lãtviją. Lietuvà turėjo priklausyti Vokietijos įtakai, nes to meto geopolitikoje mūsų šalis buvo priskiriama bendram regionui su Lénkija, o ne su Baltijos valstybėmis. Lénkiją naciai ir sovietai planavo pasidalyti, riba turėjo eiti Sano, Narevo ir Vyslos upėmis. Taip pat sovietų įtakai atiteko Besarabija (priklausiusi Rumùnijai). Susitarimą abi šalys deklaravo kaip visiškai slaptą. Po savaitės Vokietija, o kiek vėliau ir SSRS užpuolė Lenkiją – prasidėjo Antrasis pasaulinis karas.
Trečia priežastis susijusi su Italijos ir Japonijos siekiais išplėsti savo teritorijas ir įtaką. Benito Musolinio (Benito Mussolini) vadovaujama Italija puoselėjo tikslą atkurti Romos imperijos galybę, todėl vykdydama agresyvią užsienio politiką norėjo įsigalėti Viduržemio ir Adrijos jūrų regionuose. 1935 m. italai įsiveržė į Etiòpiją (6.17 pav.), tuo metu vadintą Abisinija, todėl Italija buvo pašalinta iš Tautų Sąjungos. 1936 m. italai su vokiečiais sudarė karinę politinę sąjungą, vadinamąją Berlýno-Ròmos ašį. Tai buvo Antrajame pasauliniame kare dalyvausiančio karinio bloko susikūrimo pradžia. Po metų, 1937-aisiais, Italija prisijungė prie Antikominterno pakto ir sustiprino savo sąjungą su Vokietija ir Japònija. Formaliai šis paktas buvo sudarytas kovai su pasauliniu komunistiniu judėjimu – Kominternu. 1939 m. italai dar kartą sustiprino savo sąjungą su vokiečiais pasirašydami karinio ir ekonominio bendradarbiavimo sutartį – Plieno paktą. Italija jautėsi stipri, todėl 1939 m. balandį savo teritoriją dar išplėtė okupuodama Albaniją.
O Japonija puoselėjo tikslą įsitvirtinti Rytų Azijoje, Ramiojo vandenyno regione. Dar 1931 m. japonai užėmė dalį Pietų Mandžiūrijos ir ten įkūrė marionetinę Mandžùko valstybę. Tarptautinė bendruomenė reikalavo, kad Japonija pasitrauktų iš šio regiono, bet 1933 m. ji išstojo iš Tautų Sąjungos. Tai padariusi ėmė glaudžiau bendradarbiauti su kitomis agresorėmis, Italija ir Vokietija, ir prisijungė prie Antikominterno pakto. 1937 m. Japonijos pradėtas karas su Kinija vėliau tapo Antrojo pasaulinio karo dalimi.
Ketvirta Antrojo pasaulinio karo priežastis susijusi su Europos demokratinėmis valstybėmis. Jos gebėjo vykdyti demokratinę vidaus politiką, tačiau jų užsienio politika patyrė visišką nesėkmę. Didžiosios Europos valstybės – Didžioji Britanija ir Prancūzija – tikėjosi sutramdyti agresores diplomatinėmis priemonėmis. Vokietija neslėpė savo planų prisijungti Čekoslovakiją ir pareiškė, kad šios vyriausybė pažeidžia Sudetuose (tuo metu jie priklausė Čekoslovakijai) gyvenančių vokiečių teises. Kažkur girdėta, ar ne? Taip, ir šių laikų diktatorius Vladimiras Putinas panašiai grindė savo veiksmus įsiverždamas į Ukrainą.
1938 m. rugsėjo mėnesį Didžioji Britanija, kuriai atstovavo ministras pirmininkas Arturas Nevilis Čemberlenas (Arthur Neville Chamberlain, 1869–1940), siekė išvengti karo ir įtikinti A. Hitlerį jo nepradėti. Susitarti buvo numatyta tarptautinėje konferencijoje Miunchene. Kaip demokratinių valstybių ir Vokietijos tarpininkas buvo pakviestas Italijos diktatorius ir A. Hitlerio sąjungininkas B. Musolinis. Naiviai tikėta, kad ir jis nori išvengti karo. Rugsėjo 29 d. prasidėjusioje konferencijoje dalyvavo Vokietija, Didžioji Britanija, Prancūzija ir Italija. Nors buvo svarstoma Čekoslovakijos ateitis, ši demokratinė valstybė konferencijoje nedalyvavo – didžiosios valstybės manė, kad turi teisę nuspręsti mažesniųjų likimą. Iš esmės visa konferencija vyko pagal nacių norą, jie manipuliavo Didžiõsios Britanijos ir Prancūzijos diplomatinėmis nuostatomis ir kūrė regimybę, jog patenkinus nacių reikalavimą perduoti jiems Čekoslovakijai priklausantį Sudetų kraštą Vokietija nurims ir karo bus išvengta. Miùncheno susitarimas numatė, kad nuo 1938 m. spalio 1 d. Sudetų kraštas pereina Vokietijai. Likusiai Čekoslovakijos daliai buvo garantuotas saugumas.
Šis susitarimas, pasiektas nedalyvaujant Čekoslovakijai, nebuvo itin džiugus, tačiau Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas A. N. Čemberlenas tikėjo, kad jis užtikrins taiką (C šaltinis). Siekdamas būti labiau užtikrintas, prieš išvykdamas iš Miuncheno, jis A. Hitlerio paprašė pasirašyti ant balto popieriaus lapo, simbolizuojančio abiejų šalių susitarimą nekariauti ir siekti užtikrinti Europoje taiką. A. Hitleris pasirašė, o A. N. Čemberlenas, grįžęs į Lòndoną ir britų sutiktas kaip didvyris (6.18 pav.), mojavo miniai popieriaus lapu su A. Hitlerio parašu skelbdamas: „Aš tikiu, tai – mūsų laikų taika.“ Prancūzijos premjeras Eduaras Daladjė (Édouard Daladier) buvo santūresnis, bet taip pat, kaip ir britų kolega, buvo džiugiai sutiktas Paryžiuje. Čekoslovakijai neliko nieko kito, kaip nesipriešinti ir sutikti. Nors A. Hitleris ir turėjo nukelti taip norėtą karą, jis aiškiai pamatė, kad gali nepaisyti Vakarų demokratinių valstybių ir siekti savo tikslų. Todėl vėliau pareiškė: „Mūsų priešai yra mažos kirmėlės. Aš mačiau jas Miunchene.“ Miuncheno susitarimas virto iliuzija, Čekoslovakija buvo okupuota, o netrukus prasidėjo Antrasis pasaulinis karas.
Klausimai ir užduotys
- Paaiškinkite, kodėl Balkanų karai laikomi viena iš Pirmojo pasaulinio karo priežasčių.
- Ar pritariate teiginiui, kad Pirmojo pasaulinio karo pradžia buvo užprogramuota? Atsakymą pagrįskite ne mažiau kaip dviem įrodymais.
- Kaip manote, kokia Pirmojo ir kokia Antrojo pasaulinio karo priežastis buvo esminė? Nuomonę pagrįskite.
- Kokia buvo anšliuso esmė? Kuriai valstybei jis buvo naudingesnis? Kodėl taip manote?
- Kodėl Vokietijai ir SSRS buvo naudinga pasirašyti nepuolimo sutartį?
TYRINĖKITE!
Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas A. N. Čemberlenas tikėjo, kad pavyko susitarti su A. Hitleriu ir sustabdyti karą. Jis klydo. Pasidomėkite, kaip susiklostė jo politinė karjera po Miuncheno susitarimo.
Kas kariavo totaliniuose karuose?
Didelė dalis XX a. totaliniuose karuose dalyvavusių valstybių buvo tos pačios. Žinoma, svarbiausios buvo (tiek kare, tiek ir politikoje ar ekonomikoje) didžiosios Europos šalys ir Jungtinės Amerikos Valstijos. Abiejuose karuose jos į savo rėmėjų gretas įtraukė ir kitas valstybes, jų indėlis siekiant pergalės irgi buvo svarbus. Lyginant abu XX a. vykusius totalinius karus matyti, kad Antrajame kariavusių valstybių skaičius gerokai didesnis. Vis dėlto abiejuose karuose Vokietija sąjungininkų turėjo gerokai mažiau nei priešininkų.
Pirmajame pasauliniame kare kovojusių šalių pagrindą sudarė dar iki karo susikūrusių sąjungų (Trilypės ir Antantės) valstybės. Trilypė sąjunga kare nebuvo veiksni, Vokietiją palaikė tik artimiausia jos sąjungininkė Austrijos-Vengrijos imperija, nes Italija šiame kare taip ir nestojo už Vokietiją, netgi priešingai – 1915 m. palaikė Antantę. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui Italija buvo raginama įsitraukti į kovą kaip Trilypės sąjungos narė, tačiau italų valdžia išsisukinėjo teigdama, kad aljansas yra gynybinis, o ne puolamasis. Italija dar nuo Vienos kongreso turėjo neišspręstų ginčų su Austrija Vengrija dėl teritorijų. Austrija buvo gavusi valdyti dalį šiaurės Italijos. 1915 m. italai pradėjo karą prieš austrus sudarydami papildomą Vakarų fronto atšaką – Alpių frontą, dar vadintą Italijos frontu, arba Kalnų karu. Kai prie karą pradėjusios Vokietijos ir pagrindinės jos sąjungininkės Austrijos-Vengrijos neprisidėjo Italija, imta ieškoti kitų sąjungininkių. Jomis tapo Osmanų imperija (nuo 1914 m.) ir Bulgarija (nuo 1915 m.). Abi turėjo savų interesų Balkanų regione. Taip susikūrė viena iš Pirmajame pasauliniame kare kovojusių šalių – Centrinių valstybių sąjunga.
Centrinių valstybių sąjungai teko kovoti su gerokai didesnę sąjungą subūrusia Antante. Trys pagrindinės Antantės narės – Didžioji Britanija, Prancūzija ir Rusija – prasidėjus karui dar kartą paskelbė apie savo narystę sąjungoje. Prie jų netrukus prisijungė Belgija, Serbija, Juodkalnija, Japonija, Italija, Rumunija ir kitos šalys. Karo metais Antantės sąjungininkėmis buvo laikomos ir tos šalys, kurios oficialiai paskelbė karą Vokietijai ir (arba) jos sąjungininkėms.
Be to, prie Antantės sąjungininkių priskiriamos buvusios kolonijos: Egiptas, Kubà, Brazilija. Prie Antantės prisijungė ir tokios nedidelės valstybės kaip Siãmas, dabar vadinamas Tailándu. Jis atsiuntė į Europą nedidelį ekspedicinį karių korpusą. Itin svarbia sąjungininke tapo JAV. 1917 m. ji nutraukė daugelį metų plėtotą savo neutralitetą dėl Europos reikalų.
Kitame XX a. totaliniame kare – Antrajame pasauliniame – kariavo beveik tos pačios valstybės (6.19 pav.). Vėl viena iš karo kaltininkių buvo Vokietija. Jai pavyko suburti Ašies sąjungą. Jos svarbiausios narės, be Vokietijos, buvo Italija ir Japonija. Ją taip pat palaikė ir tam tikrą vaidmenį atliko tokios Europos šalys kaip Vengrija, Súomija, Slovakija (buvo satelitinė valstybė), Bulgarija, Rumunija. Nors karo pradžioje Vokietija bendradarbiavo su SSRS, tačiau 1941 m. birželio 22 d. padėtis pasikeitė – Vokietija nutraukė šį bendradarbiavimą užpuldama SSRS.
Ašies sąjungai teko kovoti su didžiulę antihitlerinę koaliciją subūrusiais Sąjungininkais. Pagrindinės koalicijos narės buvo Didžioji Britanija ir JAV, nors pastaroji valstybė į karo veiksmus Europoje įsitraukė 1943 m. rugsėjį, o 1944 m. birželį atidarė antrąjį frontą. JAV ir jų prezidentas Franklinas Delanas Ruzveltas (Franklin Delano Roosevelt) gana anksti suprato nacių Vokietijos keliamą grėsmę Europai, tad aktyviai teikė pagalbą prieš A. Hitlerį kovojančioms šalims. Nepamirškime, kad šis karas buvo pasaulinis. 1941 m. gruodžio 7 d. japonai užpuolė JAV (Perl Harbore, Havajų salyne), tad amerikiečiams Antrasis pasaulinis karas visų pirma buvo kovos su japonais Ramiojo vandenyno regione.
Antihitlerinė koalicija buvo kuriama diplomatinėmis priemonėmis. 1941 m. rugpjūčio 14 d. Didžioji Britanija ir JAV pasirašė Atlánto chártiją. Šioje deklaracijoje šalys nubrėžė gaires, kokių politikos principų turės būti laikomasi pasaulyje nugalėjus A. Hitlerį. Pasirašiusios šalys įsipareigojo nedidinti savo teritorijų, pabrėžė, kad teritorijų pokyčiai galimi tik atsižvelgus į tautų apsisprendimą, be to, tautos turi teisę pačios spręsti dėl savo teritorijos valdymo formos. Dokumente deklaruotas labai svarbus siekis, kad pasibaigus karui tarptautiniai santykiai būtų grindžiami taikos, o ne karo principu. Šis dokumentas laikomas ne tik antihitlerinės koalicijos kūrimosi pagrindu, bet ir 1945 m. įkurtų Jungtinių Tautų (JT) vienu iš pamatinių dėmenų. Pasirašius Atlanto chartiją, prie Didžiosios Britanijos ir JAV prisijungė daugiau šalių. Jos įsipareigojo laikytis Atlanto chartijos principų. Tarp tų šalių buvo ir SSRS, tačiau po karo šios deklaracijos, kaip ir daugumos kitų tarptautinių susitarimų, ji nesilaikė.
Tiesa, Prancūzija taip pat priklausė prie Sąjungininkų, tačiau 1940 m. buvo okupuota Vokietijos ir kapituliavo. Per okupaciją Prancūzijoje vyko aktyvi ginkluota rezistencija, o karo pabaigoje į kovą stojo išeivijoje suformuoti kariniai daliniai. Antihitlerinei koalicijai priklausė ir karo pradžioje Vokietijos okupuota Lénkija, Nýderlandai, Norvègija, Belgija, dar prieš karą okupuota Čekoslovakija, taip pat ir buvusios britų kolonijos: Kanadà, Naujóji Zelándija, Austrãlija ir kitos.
Klausimai ir užduotys
- Išvardykite ne mažiau kaip penkias valstybes, dalyvavusias abiejuose XX a. totaliniuose karuose.
- Kokios karinės politinės sąjungos kovojo Pirmajame pasauliniame kare ir kokios valstybės joms priklausė?
- Kokios karinės politinės sąjungos kovojo Antrajame pasauliniame kare ir kokios valstybės joms priklausė?
Darbas su šaltiniais
A šaltinis Britų istorikas Alanas Džonas Persivalis Teiloras (Alan John Percivale Taylor) apie Pirmąjį pasaulinį karą
Karas buvo didžiųjų valstybių reikalas. Visos jos, išskyrus Italiją, dalyvavo jame nuo pat pradžios. Serbija ir Bulgarija buvo vienintelės į jį įsipainiojusios mažosios valstybės, ir nė viena iš jų nepriminė karo trofėjaus, nors galbūt kai kurie austrai apie Serbiją galvojo kitaip. Tas karas buvo ne dėl praktiškai naudingų trofėjų; tai buvo kova dėl viešpatavimo. Visi generolai kovėsi siekdami pergalės. Visi kiti žmonės kovojo siekdami apginti savo tėvynę ar bent jau taip jie įsivaizdavo. Karas kėlė visuotinį entuziazmą, nuostabai ar nusivylimui tų, kurie tikėjosi, kad į karą bus atsakyta socialine revoliucija. Vokiečiai, įskaitant net socialdemokratus, gynė tėvynę nuo barbariškos ir autokratinės Rusijos. Rusai gynė motiną Rùsiją nuo vokiečių. Prancūzai gynė savo tautos teritoriją. Britai, kuriems tiesiogiai niekas negrasino, kariavo gindami narsiąją mažąją Belgiją. Tačiau visi tikėjo, kad saugią ateitį tegalima užtikrinti tik nugalint priešą ir jį išsekinant ilgiems laikams. Totalinė pergalė buvo laikoma vienintele gynybos priemone.
Alan John P. Taylor, Nuo Sarajevo iki Potsdamo: Europa, 1914–1945, iš anglų k. vertė Antanas Danielius, Vilnius: Baltos lankos, 1994, p. 22–23.
Klausimai ir užduotys
- Kodėl šaltinio autorius teigia, kad karas buvo didžiųjų valstybių reikalas?
- Dėl ko vyko Pirmasis pasaulinis karas?
- Kodėl karas kėlė visuotinį entuziazmą?
- Nurodykite, ko siekė, anot istorijos šaltinio, kare dalyvavusios Rusija, Prancūzija, Vokietija ir Didžioji Britanija.
- Paaiškinkite, kodėl istorikas teigia, kad totalinė pergalė buvo laikoma vienintele gynybos priemone.
B šaltinis Britų rašytojas Saimonas Sebagas Montefiorė (Simon Sebag Montefiore) apie Josifo Stalino padėtį
Europos pokeris buvo lošiamas greitais ėjimais, slaptomis derybomis ir šaltomis širdimis. Ant kortos buvo pastatyta be galo daug. Paaiškėjo, kad diktatoriai kur kas geriau moka šį greitą žaidimą negu demokratinių valstybių vadovai, rimtai pradėję žaisti gerokai pavėluotai. <…> Vakarų demokratinės šalys per vėlai susigriebė, kad Hitlerį reikia sustabdyti: kovo 31 dieną Britanija ir Prancūzija užtikrino Lénkijai jos sienų saugumą. Britanijai ir Prancūzijai reikėjo, kad prie jų prisidėtų Rusija, bet jos nesugebėjo įsivaizduoti savęs Stalino kailyje ir nesuprato, koks silpnas ir izoliuotas jis jaučiasi. Ironija: kai Britanija garantavo Lenkijai jos sienų saugumą, Stalinas dar labiau suabejojo, ar britai įsipareigojo rimtai, – jei Hitleris įsibraus į Lenkiją, kaip sukliudys „klastingajam Albionui“ panaudoti šią garantiją kaip viso labo nuolaidą derantis dėl dar vieno susitarimo, panašaus į Miuncheno. <…> Taigi Stalinui reikėjo arba sudaryti karinę sąjungą su Vakarais, arba suartėti su Hitleriu.
Simon Sebag Montefiore, Stalinas: Raudonojo caro dvaras, iš anglų k. vertė Vytautas Petrukaitis, Vilnius: Tyto alba, 2011, p. 359.
Klausimai ir užduotys
- Su kuo prieš Antrąjį pasaulinį karą susiklosčiusią tarptautinę politinę padėtį lygina istorijos šaltinio autorius?
- Nurodykite valstybes, deklaravusias siekį ginti Lenkiją. Ar jos šio sutarimo laikėsi?
- Kodėl Rusija, anot istorijos šaltinio autoriaus, neprisidėjo prie Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos sąjungos?
- Kokius du pasirinkimus turėjo J. Stalinas? Kodėl būtent tokius?
- Ar pritariate rašytojo minčiai, „kad diktatoriai kur kas geriau moka šį greitą žaidimą negu demokratinių valstybių vadovai, rimtai pradėję žaisti gerokai pavėluotai“? Nuomonę pagrįskite ne mažiau kaip dviem įrodymais.
C šaltinis 1938 m. rugsėjo 30 d. iš Miuncheno grįžusio Didžiosios Britanijos ministro pirmininko Arturo Nevilio Čemberleno kalba
Mes, vokiečių fiureris bei kancleris ir Britanijos ministras pirmininkas, šiandien dar kartą susitikome ir priėjome prie bendros nuomonės, kad anglų ir vokiečių santykių klausimas yra svarbiausias mūsų tautoms ir visai Europai.
Vakar vakare pasirašytą susitarimą ir anglų–vokiečių karinę jūrų sutartį mes laikome simboline mūsų tautos noro niekada nebekariauti išraiška.
Mes nutarėme, kad vienintelis priimtinas būdas spręsti visus kitus mūsų šalims galinčius kilti klausimus yra derybos, pasiryžome toliau dėti pastangas, kad būtų pašalintos galimos nesutarimų priežastys, ir taip prisidėti prie taikos Europoje užtikrinimo.
Mieli bičiuliai, antrą kartą mūsų istorijoje britų ministras pirmininkas garbingai parveža taiką grįždamas iš Vokietijos. Esu tikras, kad ši taika truks iki mūsų dienų galo. Eikite namo ir ramiai miegokite.
Kalbos, pakeitusios pasaulį, sud. Simon Sebag Montefiore, iš anglų k. vertė Aidas Jurašius, Vilnius: Tyto alba, 2014, p. 85.
Klausimai ir užduotys
- Kaip vadinamas įvykis, iš kurio grįžęs A. N. Čemberlenas pasakė šią kalbą?
- Kokį susitarimą savo kalboje mini Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas?
- Nurodykite valstybes, kurios sudarė šaltinyje minimą susitarimą. Kurios valstybės reikalas jame buvo sprendžiamas?
- Koks tarpvalstybinių ginčų sprendimo būdas minimas šaltinyje? Paaiškinkite, ar jis pasiteisino.
- Ar išsipildė kalbos autoriaus teiginys, kad „taika truks iki mūsų dienų galo“? Atsakymą pagrįskite.
Sąvokos
Ánšliusas (vok. Anschluss – prijungimas) – Austrijos prijungimas prie Vokietijos. 1938 m. A. Hitleris grasindamas karu privertė Austriją pripažinti pavaldumą Vokietijai. 1938 m. kovo mėnesį Austrija tapo Vokietijos dalimi. Po Pirmojo pasaulinio karo toks veiksmas Versalio ir Sen Žermeno taikos sutartimis buvo uždraustas.
Atlánto chártija – 1941 m. rugpjūčio 14 d. pasirašyta Didžiosios Britanijos ir JAV sutartis. Pasirašiusios šalys įsipareigojo tarptautinius ginčus spręsti taikiai, nedidinti savo teritorijų, pabrėžė, kad teritorijos pokyčiai galimi tik atsižvelgus į tautos apsisprendimą ir kad tauta turi teisę nuspręsti dėl savo teritorijos valdymo formos. Dokumentas laikomas antihitlerinės koalicijos ir 1945 m. įkurtų Jungtinių Tautų pagrindu. Po 1941 m. prie chartijos prisijungė daugiau šalių, tarp jų ir SSRS.
Hindenburgo programà – 1916 m. Vokietijoje paskelbta ekonominė programa, kurios tikslas buvo sutelkti ir karui skirti visus šalies išteklius. Programa buvo vykdoma ne tik Vokietijoje, bet ir jos okupuotose teritorijose.
Miùncheno susitarimas – 1938 m. Miuncheno konferencijoje pasiektas Vokietijos, Italijos, Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos susitarimas, pagal kurį Vokietijai buvo suteikta teisė atimti iš Čekoslovakijos dalį teritorijos (Sudetų kraštą) tikintis, kad A. Hitleris nepradės karo.
Mòlotovo-Ribentropo pãktas – 1939 m. rugpjūčio 23 d. sudaryta Vokietijos ir SSRS nepuolimo sutartis. Taip pat buvo pasirašyti slaptieji protokolai, pagal kuriuos Vokietija ir SSRS pasidalijo įtaka Rytų Europai.
Totãlinė mobilizãcija (arba visuotinė mobilizacija) – procesas, kai valstybė ne tik ima daugiau vyrų į tarnybą kariuomenėje, bet ir pertvarko šalies gyvenimą taip, kad kiekvienas jos gyventojas dirbtų karui naudingus darbus.
Totãlinis kãras (arba visuotinis karas) – karas, kuriame valstybė karo reikmėms mobilizuoja visus žmogiškuosius, materialiuosius ir nematerialiuosius išteklius. Kovojama iki galutinės pergalės arba visiško pralaimėjimo.
- Service provided by UAB "Biznio mašinų kompanija" and "Star Cloud OÜ"