Temos reikšmingumas
- „Mes be Vilniaus nenurimsim!“ – šią eilutę XX a. pirmoje pusėje žinojo beveik kiekvienas lietuvis, dalis netgi nuolat kartodavo. 1920 m. spalį Lietuvà devyniolikai metų prarado Vilnių ir teritorijas aplink jį. Tapome valstybe, kuri neturėjo savo tikrosios, istorinės ir ilgaamžės sostinės. Tai stipriai paveikė Lietuvõs vidaus gyvenimą ir užsienio politiką.
- Lietuvos ir Lénkijos konfliktas, kilęs XX a. pirmoje pusėje, kardinaliai pakeitė ne tik valstybių, bet ir tautų santykius. Lenkai tapo didžiausiais lietuvių priešais, nes pagrobė tai, kas suvokta kaip viena iš didžiausių vertybių – politinę, kultūrinę ir istorinę sostinę. Kita vertus, ir lenkų požiūris į lietuvius pasidarė priešiškas. Politiškai ir istoriškai artimas tautas išskyrė požiūris į tai, kaip turi atrodyti valstybė XX amžiuje.
- Prarastas Vilnius tapo savotišku akmeniu po kaklu. Realių vilčių jį atgauti nebūta, tačiau normalizuoti santykių su Lénkija nebuvo įmanoma, ir tai turėjo didžiulę įtaką šalies užsienio politikai. Plėtojant tarpvalstybinius santykius, požiūris į Lénkiją tapo esminiu dalyku, todėl Tautų Sąjungoje lietuviai nuolat keldavo Vilniaus priklausomybės klausimą. Tuo naudodamiesi sovietai du dešimtmečius kartojo, kad šiame ginče palaiko mus. Tai, kaip matysime, padėjo jiems atverti kelią Lietuvos okupacijai.
Kodėl kilo Vilniaus problema?
1918 m. vasario 16-osios akte buvo deklaruotas aiškus tikslas atkurti valstybę su sostine Vilniumi. Nors šiame mieste tuo metu gyveno vos keli procentai lietuvių, Lietuvą ir šį miestą siejo nenuneigiamos istorinės bei politinės sąsajos. Buvo siekiama jas deklaruoti, nes Vilnių savuoju miestu laikė (arba mėgino laikyti) ne tik lietuviai, bet ir baltarusiai, lenkai. Neatsitiktinai 1918 m. priimtuose Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos Pamatiniuose Dėsniuose galime matyti pakartotą nuostatą, jog Lietuvos valstybės sostinė yra Vilnius. Vis dėlto valstybės pietryčiuose įsikūrusios sostinės padėtis buvo sudėtinga. 1918 m. pabaigoje buvo jaučiama bolševikų invazijos grėsmė, be to, situaciją kaitino mieste veikiančios komunistinės ir lenkiškos grupuotės, išsikėlusios siekį perimti valdžią ir panašiai. Buvo akivaizdu, kad Vilnius prarastas, todėl 1919 m. sausio 2 d. vyriausybė apsisprendė jį palikti ir keltis į Kaũną.
Prieš pasitraukiant iš Vilniaus, žengtas simbolinis žingsnis: Lietuvos kariuomenės savanorių būrys, vadovaujamas Kazio Škirpos, 1919 m. sausio 1 d. Gedimino pilies bokšte iškėlė Lietuvos vėliavą. Taip deklaruota šio miesto svarba ir priklausymas Lietuvai, nepaisant pasitraukimo. Netrukus Vilnių užėmė bolševikai, tačiau jie čia ilgam įsitvirtinti negalėjo, nes regione ne tik vyko lietuvių ir bolševikų karas, bet ir netrukus prasidėjo pastarųjų karas su lenkais, lietuvių karas su lenkais (prasidėjo 1919 m. balandį), todėl keitėsi Vilnių valdančios valstybės.
1920 m. balandį lenkai pradėjo pulti bolševikinę Soviẽtų Rùsiją, siekdami užimti teritoriją (daugiau ar mažiau buvusios ATR žemes), kuri neva turėjo priklausyti jiems. Tačiau pasiekti tikslą nebuvo paprasta, nes bolševikams pavyko sustabdyti Lenkijos kariuomenę ir išstumti iš kontroliuojamų žemių. Kartu sovietai derėjosi su Lietuva dėl taikos sutarties. Ji buvo sudaryta 1920 m. liepos 12 d. Maskvojè. Ši sutartis ne tik oficialiai užbaigė karą su bolševikais, bet ir pripažino Lietuvą kaip nepriklausomą valstybę. Be to, Lietuvai atiteko teritorijoje likęs Rusijos turtas, suteikta teisė išsikirsti 100 000 dešimtinių miško, pažadėta išmokėti 3 mln. aukso rublių, grąžinti įvairų iš Lietuvos išvežtą ar pasisavintą turtą, be to, spręsti kultūros vertybių grąžinimo klausimą.
Kaip su šia sutartimi susijęs Vilnius? Sutartis nustatė rytinę Lietuvos sieną toli rytuose (1 linija, 17.1 pav.) – gerokai toliau nei pagal pateiktus tarptautinius siūlymus. Žvelgiant į žemėlapį atrodo, jog sovietai pripažino Vilnių Lietuvai, tačiau sutartyje tai nebuvo konkrečiai įvardyta. Kita vertus, sovietai, Lietuvai pripažindami didelę teritoriją, vylėsi, kad iš tikrųjų savo sąskaita Lietuvai žemių suteikti nereikės, nes, nugalėjus lenkus, susitarimas neteks prasmės. Be to, reikia pabrėžti, kad Maskvõs sutartis turėjo slaptą priedą, kuriame nurodyta, jog Sovietų Rusija, vykdydama karo veiksmus prieš Lénkiją, gali kirsti sutartyje Lietuvai numatytų teritorijų ribas.
Nors ši sutartis buvo traktuojama kaip pergalė, ji taip pat žymi ribą, nuo kurios Lietuvos užsienio politikoje palankiai imta vertinti Sovietų Sąjunga ir prasidėjo suartėjimas su ja. Be to, minėtas sutarties priedas ėmė kelti abejonių dėl Lietuvos deklaruotos pozicijos neutralitèto klausimu. Bet svarbiausia, kad imta matyti, jog Sovietų Rusija Vilnių pripažino Lietuvai, ir tai nebuvo visiškai laužta iš piršto.
Tarsi vykdydami taikos sutartį, bolševikai ėmė trauktis iš Lietuvai pripažintos teritorijos, liepos 15 d. perleistas Vilnius. Situacija mieste buvo sudėtinga, sklandė antilietuviškos nuotaikos. Panašiu metu bolševikai intensyviau ėmė pulti Lenkiją ir artėti prie sostinės Váršuvos. Prie Vyslos upės priartėjusius bolševikus sumaniai kovodami sustabdė lenkai. Šis įvykis greitai įgijo „Stebuklo prie Vyslos“ pavadinimą, o lenkai imti traktuoti kaip Europos gelbėtojai. Vykstant lietuvių ir lenkų konfliktui, toks požiūris į Lenkiją Lietuvai buvo nenaudingas, nes silpnino jos pozicijas.
1920 m. rugsėjo pabaigoje Lénkija Lietuvai pasiūlė atnaujinti derybas. Jos prasidėjo rugsėjo 30 d. Suvalkuose, kuriuos kontroliavo lenkai. Jie, inicijuodami derybas su lietuviais, siekė dviejų tikslų: pirma, išvengti Tautų Sąjungos arbitražo savo atžvilgiu; antra – siekta išlošti laiko derantis su sovietais. Lietuviams derybos buvo naudingos siekiant ieškoti sprendimo užsitęsusiame kare su lenkais ir įtvirtinti savo sienas.
Spalio 7 d. buvo pasirašyta Suvalkų sutartis, ją dalis istorikų yra labiau linkę vertinti kaip susitarimą (t. y. žemesnio statuso nei sutartį). Nors ilgą laiką vyravo įsitikinimas, jog, remiantis šia sutartimi, Vilnius paliktas Lietuvai, tokia nuomonė klaidinga, nes sutarties tekste parašyta, kad numatyta demarkacijos linija nesprendžia teritorinės priklausomybės, be to, nepaminėtas Vilniaus vardas. Sutartis numatė, kad ties numatyta demarkacijos linija, kuri turėjo eiti iki Bastūnų (2 demarkacijos linija, 17.1 pav.), yra nutraukiami kariniai veiksmai. Pasirašyta sutartis sukūrė regimybę, kad siekiama taikiai išspręsti konfliktą. Paradoksalu, bet netrukus Suvalkų sutartis buvo imta minėti visiškai kitame kontekste.
Pasirašius sutartį netrukus gauta informacijos, jog Lenkijos kariuomenės kariai palei Lydos–Varanavo Šalčininkų–Vilniaus geležinkelio liniją veržiasi į Lietuvą link Vilniaus. Tai buvo iš anksto parengtas lenkų planas, kuriuo siekta užimti bent jau dalį Lietuvos teritorijos. Oficialiai Lenkija pareiškė, kad karinius veiksmus vykdantis dalinys, vadovaujamas Liucjano Želigovskio (Lucjan Żeligowski, 17.2 pav.), yra maištininkai, nepaklūstantys nurodymams. Tai buvo melas. Tariami maištininkai buvo Lenkijos reguliariosios kariuomenės dalis, vadinamoji I Lietuvos ir Baltarusijos divizija (apie 15 tūkst. karių), kurios veiksmus atsargos dėlei pridengė kiti lenkų daliniai.
Vadinamiesiems želigovskininkams spalio 9 d. beveik be jokio lietuvių pasipriešinimo pavyko įžygiuoti į Vilnių. Lietuvos kariuomenė negalėjo tinkamai sustabdyti priešų, nes Varėnõs geležinkelio stotį kontroliavo lenkai, tad nebuvo galima pakankamai greitai permesti pajėgų iš Suvalkijos. Lietuvos valdžios įstaigos Vilniuje dar iki L. Želigovskio karių įžygiavimo pasitraukė iš miesto (miesto valdymas buvo oficialiai perduotas Tautų Sąjungos atstovams), o čia dislokuotas mūsų kariuomenės dalinys nesipriešino, nes siekė išvengti vietos gyventojų sukilimo.
Užėmęs Vilnių, L. Želigovskis susitiko su Tautų Sąjungos atstovais, šie įsakė pasiaiškinti dėl savo veiksmų. L. Želigovskis nusprendė veikti ryžtingai ir pateisinti Lenkijos valdžios jam suteiktą maištininko vardą, todėl pareikalavo, kad visi užsienio valstybių atstovai paliktų Vilnių. Užėmę Lietuvos sostinę, lenkai veržėsi gilyn į Lietuvą. Juos pavyko sustabdyti lapkričio 19–21 d. ties Širvintomis ir Giedráičiais. Po šių mūšių Lietuvos kariuomenė tarsi buvo perėmusi strateginę iniciatyvą ir galėjo sėkmingai pereiti į puolimą, tačiau Tautų Sąjunga neleido įgyvendinti šių planų ir pareikalavo taikiai spręsti konfliktą. Lietuvos vyriausybė sutiko su reikalavimais. Kaip parodė tolesni įvykiai, tai buvo esminė klaida. Būtent dėl jos Lietuvos sostinė ir aplinkinės teritorijos beveik dviem dešimtmečiams liko užimtos lenkų.
Tarpininkaujant Tautų Sąjungai, tarp abiejų kariuomenių buvo nustatyta neutralioji zona. Ji buvo gana plati, vietomis siekė ir 10 km, taigi apėmė net atskirus kaimus. Šioje zonoje vyko konfliktų, lenkai siekė didesnę teritoriją priskirti sau kurdami netikras „valstybėles“, pvz., Varviškės respubliką. Jos egzistavimą ir vietos gyventojų plėšimus sustabdė Lietuvos kariai bei šauliai. 1923 m. susidariusią demarkacijos liniją patvirtino Ambasadorių konferencija ir netgi ėmė ją laikyti valstybių siena. Lietuva nesutiko su tuo ir vėliau pradėjo ją vadinti administracine linija (1928 m.).
Kitas Lenkijos žingsnis užimtoje teritorijoje buvo politinis. Maištininkų vadas L. Želigovskis oficialiai paskelbė, kad sukurta nauja valstybė – Vidurio Lietuva (17.3 pav.), o jos sostinė yra Vilnius. Netikros valstybės viršininku buvo paskirtas L. Želigovskis (A šaltinis), jai valdyti sudaryta Laikinoji valdymo komisija. Teritorija apėmė Ašmenõs, Breslaujõs, Švenčionių ir Vilniaus apskritis (čia gyveno apie 0,5 mln. gyventojų). 1922 m. pradžioje buvo išrinktas šios „valstybės“ seimas, jame buvo priimtas sprendimas prisijungti prie Lenkijos. Taip Lietuvai labai svarbios teritorijos klausimas buvo išspręstas Lenkijos naudai.
Klausimai ir užduotys
- Kurios valstybės pretendavo valdyti Vilnių 1919–1920 metais?
- Kaip manote, L. Želigovskis buvo maištininkas ar paprasčiausiai vykdė Lenkijos vyriausybės nurodymus? Atsakymą argumentuokite.
- Įvertinkite Suvalkų sutarties reikšmę Lietuvos istorijai.
- Pasvarstykite, kodėl buvo įkurta Vidurio Lietuvos „valstybė“.
TYRINĖKITE!
Pasidomėkite, kaip kiekvienais metais dabartinėje Lietuvoje yra minimas pirmasis Lietuvos trispalvės iškėlimas Gedimino pilies bokšte.
Bandymai išspręsti konfliktą ir Vilniaus klausimas
Vilniaus, tiksliau, jo priklausomybės klausimas dviem dešimtmečiams įkalė pleištą tarp Lietuvos ir Lenkijos. Lietuva tikėjosi, jog tarptautinė bendruomenė nepaliks šio reikalo ir padės jį išspręsti. Noro tą padaryti būta, bet, kaip jau ne kartą minėta, Lenkijos tarptautinė situacija buvo gerokai palankesnė: ji ir jos interesai matyti kaip svarbesni, nes Lenkija buvo skydas nuo bolševikų, o Lietuva pirmaisiais konflikto metais dar nebuvo gavusi tarptautinio pripažinimo.
Garsiausias bandymas sureguliuoti Lietuvos ir Lenkijos santykius yra vadinamas himansiada. Toks pavadinimas kilo nuo Belgijos diplomato Polio Himanso (Paul Hymans) pavardės. Jis Tautų Sąjungos vardu siekė išspręsti Vilniaus klausimą. Nėra abejonių, kad šis ir kiti diplomatai turėjo gerų intencijų, tačiau Lietuvoje himansiada greitai įgijo neigiamą prasmę, nes tarptautinės bendruomenės siūlymai dėl Vilniaus neatitiko Lietuvos (tiek valdžios, tiek visuomenės) lūkesčių.
Remiantis 1921 m. gegužę pateiktu pirmu P. Himanso siūlymu, Vilnius formaliai turėjo priklausyti Lietuvai. Abi šalys (Lenkija ir Lietuva) turėjo pripažinti viena kitą, užmegzti glaudžius politinius, ekonominius santykius, bet Lietuva turėjo būti padalyta į du kantonus: Vilniaus ir Kauno, riba tarp jų – tuo metu egzistavusi neutralioji zona. Kantonai turėjo būti autonomiški, numatytos dvi oficialios kalbos: lietuvių ir lenkų. Pateiktu siūlymu tarsi siekta sukurti federacinę valstybę, o tai, P. Himanso vertinimu, buvo kompromisinis variantas. Iš tikrųjų šiam variantui trūko lygiavertiškumo – jis akivaizdžiai buvo naudingesnis Lénkijai. Lietuvos delegacija, kuriai pirmininkavo E. Galvanauskas (17.4 pav.), į pateiktą variantą žiūrėjo kritiškai, tačiau ryžosi priimti pirminius siūlymus ir tęsti derybas. Vis dėlto galiausiai derybos nutrūko, ir Lietuvos vyriausybė nutarė nepritarti tokiam variantui.
Tų pačių metų rudenį buvo pateiktas antrasis P. Himanso variantas. Jame jau nebeliko dviejų kantonų idėjos, nuspręsta, kad Vilniaus kantonas turės plačią autonomiją, bet įeis į Lietuvos valstybės sudėtį. Ir pirmajame, ir antrajame variante akcentuoti glaudūs Lenkijos ir Lietuvos konfederaciniai santykiai, lenkams buvo numatyta galimybė naudotis Klaipėdos uostu. Antrasis variantas Lietuvoje taip pat sutiktas skeptiškai, tačiau E. Galvanausko vadovaujama delegacija derėjosi toliau.
Vykstant deryboms Lietuva tapo Tautų Sąjungos nare, tai šiek tiek sustiprino jos poziciją. Tačiau Lietuvojè didžiulio neigiamo atgarsio sulaukė žinia, kad delegacija sutiko su galimybe tobulinti pateiktą variantą. Tai neatitiko Lietuvos vyriausybės instrukcijų, skirtų delegacijai. Lietuvoje kilo ažiotažas, aktyviai prieš P. Himanso projektą pasisakė ne tik dalis politikų, bet ir kariuomenė, Lietuvos šaulių sąjunga, kiti asmenys ir organizacijos.
Istorija pasiekė piką lapkričio 25 d. naktį, kai pasikėsinta į E. Galvanausko gyvybę. Per sprogimą buvo suniokotas jo butas, o jis pats sužeistas. Manoma, jog pasikėsinimą įvykdė grupė šaulių ir kariškių, kurie neslėpė nepasitenkinimo derybomis dėl P. Himanso projektų. Nors pats E. Galvanauskas po pasikėsinimo ir toliau ragino vyriausybę priimti siūlomą variantą, politikai nesiryžo to daryti, Lietuva atmetė ir antrąjį P. Himanso projektą, todėl tarptautinė bendruomenė ėmė kaltinti mūsų šalį, kad nesiekiama išspręsti konflikto su Lenkija.
Tautų Sąjungos atstovams buvo sunku suprasti Lietuvos norą turėti visiškai atskirą valstybę nuo Lenkijos su sostine Vilniumi. Neišsprendus klausimo Tautų Sąjungoje, lenkai žengė savo žingsnius: baigė Vilniaus aneksiją, oficialiai prie savo teritorijos prijungė Vilniaus kraštą, iki tol neva buvusį kaip atskirą valstybę – Vidurio Lietuvą.
Vilniaus problema liko neišspręsta. Konfliktas tarp Varšuvos ir Kaũno tapo įšaldytas. Tai buvo naudinga Lenkijai, bet ne Lietuvai – ir ne tik vertybiškai, bet ir politiškai. Visuomenė vylėsi, kad valdžia stengsis atsiimti Vilnių, nors realių šansų tai padaryti nebuvo (17.5 pav.). Vilniaus klausimas liko nepamirštas, vargiai tai buvo galima padaryti. Kiekvienais metais spalio 9-oji buvo minima kaip visuotinio gedulo – Vilniaus netekimo diena. Veikė Vilniui vaduoti sąjunga, ji nuolat kėlė Vilniaus priklausomybės klausimą, platino vadinamuosius Vilniaus pasus (17.6 pav.), kurių paskirtis buvo rinkti aukas Vilnijos lietuviams. Supratus, kad nepavyks atsiimti Vilniaus, buvo panaikinti pagrindiniai į Vilnių vedantys keliai, dalis jų užsodinta mišku.
Klausimai ir užduotys
- Kas yra vadinama himansiada?
- Paaiškinkite, kuo pirmasis P. Himanso siūlymas skyrėsi nuo antrojo.
- Kodėl P. Himanso siūlymai netiko Lietuvai?
- Apibūdinkite E. Galvanausko poziciją dėl P. Himanso projekto.
TYRINĖKITE!
Apsilankykite Lietuvos suskaitmeninto kultūros paveldo svetainėje www.epaveldas.lt ir susipažinkite su keliais leidiniais („Lietuvos aidas“, „Lietuva“, „Rytas“, „Lietuvos žinios“ ir pan.), leistais Lietuvoje 1920–1938 metais. Pasidomėkite, kaip kasmet buvo minima spalio 9 diena.
Lenkijos ultimatumas dėl tarpvalstybinių santykių užmezgimo (1938 m.)
Jums visiems gerai žinoma Kovo 11-osios svarba Lietuvos istorijai. Tačiau ši diena mūsų valstybingumui svarbi ne tik dėl 1990-aisiais atkurtos nepriklausomybės. 1938 m. naktį iš kovo 11 d. į 12 d. netoli Trasnykų kaimo (dabar – Trasninkas) Lietuvos pasieniečiai nušovė demarkacijos liniją kirtusį ir į Lietuvos pusę nemažai įžengusį Lenkijos pasienietį Stanislavą Serafiną. Viena vertus, incidentas rimtas, kita vertus, tokio pobūdžio veiksmai prie demarkacijos linijos buvo gana įprasti tiek vienai, tiek kitai pusei. Iki 1937 m. Lietuvos pusėje buvo žuvę 64 asmenys. Žinoma, tokiais atvejais buvo atliekamas tyrimas ir panašiai. Tikriausiai aptariamo įvykio dalyviai manė, kad taip nutiks ir šį kartą, bet šie kovo 11-osios įvykiai netrukus įgijo didelę reikšmę.
Varšuvos politikai nusprendė eskaluoti pasieniečio nužudymo faktą (B šaltinis), kitaip tariant, sukurti didesnį konfliktą, remdamiesi šiuo atveju. Lenkų spaudoje pasirodė ne tik žinučių apie šį incidentą, bet ir prasimanymų, esą lietuviai pasienyje su Lenkija jau telkia kariuomenę. Tai sukėlė stiprią antilietuvišką reakciją. Specialiai į Vilnių atvyko ir masiniame antilietuviškame mitinge dalyvavo Lenkijos ginkluotųjų pajėgų vadas maršalas Edvardas Rydzas-Smiglas (Edward Rydz-Śmigły). Mitinge skambėjo šūkis „Vade, vesk mus į Kauną!“. Šiuos veiksmus galime vertinti kaip parengiamuosius, siekiant kuo labiau užaštrinti situaciją.
Kovo 17 d. vakare Lenkijos pasiuntinys Tãline įteikė ultimãtumą Lietuvos pasiuntiniui. Ultimatumo įteikimo vietą lėmė tai, kad dvi kaimyninės valstybės neturėjo diplomatinių santykių. Ultimatumas buvo lakoniškas: per 48 valandas užmegzti diplomatinius santykius. Lenkai grasino, kad neatsakius į ultimatumą arba atsakius neigiamai, savo interesais rūpintis „savomis priemonėmis“. Kitaip tariant, grasinta jėga, o kad būtų įtikimiau, netoli Lietuvos dislokuotuose Lenkijos kariuomenės daliniuose vyko akivaizdus didesnis judėjimas.
Viena vertus, lenkų reikalavimas neatrodė išskirtinis, tačiau reikia neužmiršti, kad šiuo ultimatumu nebuvo sprendžiamas Vilniaus klausimas. Kitaip tariant, užmezgus diplomatinius santykius ir valstybėms pripažinus vienai kitą, Vilnius ir toliau turėjo priklausyti lenkams. Politinė Lietuvos valdžia, daug metų žadėjusi piliečiams žygiuoti į Vilnių ir jėga atsiimti Gedimino pilį, buvo priversta kapituliuoti. Kovo 19 d. Lietuvos vyriausybė priėmė Lenkijos ultimatumą. Taip pirmą kartą diplomatijos istorijoje tokia forma tarp dviejų šalių buvo užmegzti diplomatiniai santykiai.
Váršuva į Kauną atsiuntė nepaprastąjį pasiuntinį ir įgaliotąjį ministrą Francišeką Charvatą (Franciszek Charwat) ir karo atašė pulkininką Leoną Mitkevičių (Leon Mitkiewicz), o Lietuva į Váršuvą nusiuntė diplomatą pulkininką K. Škirpą (17.7 pav.). Suderinusios formalumus, šalys stengėsi įveikti abipusę daug metų trunkančią priešpriešą ir pradėti reikalingus darbus. Be to, buvo įsteigti abiejų šalių generaliniai konsulatai: Lenkijos – Klaipėdoje, o Lietuvos – Vilniuje, t. y. mieste, kuris toliau priklausė lenkams, bet pagal konstituciją buvo Lietuvos sostinė.
Kodėl Lenkija įteikė ultimatumą? Žinoma, ne todėl, kad kovo 11 d. nužudytas jų pasienietis, tai tebuvo pretekstas. Priežastis susijusi su to meto geopolitine Lenkijos padėtimi. Ji buvo apsupta dviejų agresyvių valstybių: Vokietijos ir SSRS. Užmezgant diplomatinius santykius su Lietuva, siekta panaikinti fronto su lietuviais galimybę, nes jie laikyti sovietų sąjungininkais. Lietuvai ir Antano Smetonos valdymui šis ultimatumas buvo pabaigos pradžia. Politinis elitas pademonstravo, kad tokiose situacijose stokojama politinės valios priešintis. Kita vertus, būtina pripažinti, jog diplomatinių santykių užmezgimas, nors ir neatgaunant Vilniaus, leido judėti pirmyn kuriant dvišalius santykius ir sprendžiant reikalingas problemas.
Klausimai ir užduotys
- Kuo Lietuvos istorijai yra svarbi 1938 m. kovo 11 diena?
- Kokia buvo Lenkijos ultimatumo Lietuvai esminė priežastis?
- Paaiškinkite, kodėl Lietuva nusprendė priimti Lenkijos ultimatumą.
TYRINĖKITE!
Naudodamiesi interneto paieškos sistemomis, raskite pastatą Vilniuje, kuriame buvo įsteigtas Lietuvos generalinis konsulatas. Pasidomėkite, kokią veiklą vykdė ši institucija.
Vilnius mūsų, o mes rusų!
Tarpukario Lietuvoje žmonės mėgo per radiją klausytis Pupų Dėdės atliekamų dainelių. Lietuvai patekus į sovietų gniaužtus, jis uždainavo: „Vilnius mūsų, o mes rusų!“ Šios eilutės taikliai atspindi Vilniaus problemą. Per beveik du dešimtmečius, kai Lietuva nevaldė Vilniaus krašto, susiformavo priešiški santykiai su Lenkija, bet draugiški su SSRS, nes ji Vilniaus priklausomybės klausimu palaikė Lietuvą. Sovietai labai gerai suprato, koks Vilnius svarbus lietuviams ir kad tai gali išnaudoti savo tikslams.
1939 m. rugsėjį Vokietijai ir SSRS užpuolus ir nugalėjus Lenkiją, Vilnius ir aplinkinės teritorijos atiteko sovietams. Rugsėjo 28 d. Vokietijà ir SSRS pasirašė sienų ir draugystės sutartį, pagal kurią Lietuva atiteko sovietų įtakos zonai. Buvo uždegta žalia šviesa sovietų tikslams regione. Lietuvoje nuotaikos buvo niūrios ne tik dėl šalia Lietuvos sienų prasidėjusio karo, bet ir dėl to, kad 1939 m. kovą prarastas ir Klaipėdos kraštas. Taigi, Lietuvos teritorija buvo stipriai sumažėjusi, neturėta nei politinės sostinės Vilniaus, nei jūrų uosto – Klaipėdos.
Dar prieš prasidedant karui, 1939 m. sausį Lietuva deklaravo neutralitetą. Manyta, jog šis statusas padės išlaviruoti ir šalis nevirs karo grobiu. Tiesa, prieš pat prasidedant karui, Vokietija pakvietė Lietuvą tapti sąjungininke ir jėga atsiimti Vilnių. Nors šis pasiūlymas buvo viliojantis, Lietuva atsisakė bendradarbiauti su naciais, su jais tvirtesnių pozityvių santykių neturėta (ypač dėl Klaipėdos krašto klausimo). Lietuvos likimas buvo susietas su SSRS politika. Sovietai rugsėjo pabaigoje Èstijai, Lãtvijai ir Lietuvai pateikė pasiūlymus pasirašyti savitarpio pagalbos sutartis. Manipuliuota, jog vykstant karui šalims reikia pagalbos, turėti tvirtą sąjungininką.
Spalio mėnesį Maskvoje apsilankiusiai Lietuvos delegacijai buvo pasiūlyta pasirašyti savitarpio pagalbos sutartį, kurios pagrindinis akcentas buvo Lietuvai grąžinamas Vilnius. Žinoma, sutartyje numatytas ir Lietuvai nenaudingas dalykas – šalyje turėjo būti dislokuota iki 20 tūkst. Raudonosios armijos karių. Numatyta, kad sovietų bazės Lietuvoje veiks 15 metų. Taip pat nurodyta, kad bazių išlaikymu rūpinsis SSRS. Šis aspektas iš esmės reiškė, kad Lietuva į savo teritoriją įsileidžia Trojos arklį.
Politinė valdžia su A. Smetona priešakyje turėjo suprasti, kur link veda šis susitarimas, bet politinės valios priešintis, kaip tai padarė Súomija, neturėjo, todėl spalio 10 d. Maskvoje buvo pasirašyta Vilniaus ir Vilniaus srities perdavimo Lietuvos Respublikai ir Lietuvos SSRS savitarpio pagalbos sutartis (C šaltinis). Jos pasirašymas iš esmės reiškė, kad Lietuva atsisako anksčiau deklaruotos valstybės neutraliteto ir tampa SSRS sąjungininke. Tai turėjo ir praktinių aspektų, pavyzdžiui, gruodžio mėnesį Tautų Sąjungoje balsuojant, ar pašalinti iš organizacijos SSRS dėl agresijos prieš Suomiją, Lietuva susilaikė.
Sovietai neskubėjo įgyvendinti sutarties. Dvi savaites Vilnius buvo plėšiamas, išmontuojami ir į SSRS vežami gamyklų įrenginiai, suimami žmonės. Lietuvai perduoti kraštą nutarta tik spalio pabaigoje. Lietuva nusprendė į Vilnių įžygiuoti karinio žygio tvarka, tam buvo suformuota Vilniaus rinktinė, jos vadu paskirtas generolas Vincas Vitkauskas. Toks būdas pasirinktas ne tik dėl didesnio iškilmingumo ir savotiško pagrindimo, kad vykdomas pažadas atsiimti Vilnių, bet ir kaip atsargumo priemonė, jei kiltų provokacijų. Nors kariuomenė buvo pasirengusi žygiui, jo pradėti negalėjo, nes sovietai nebuvo davę leidimo, kadangi vis dar plėšikavo. Žygis pradėtas spalio 27 d. rytą, o 28 d. vidurdienį įžengta į išsvajotąjį Vilnių.
Sovietines įgulas buvo nuspręsta įkurti Naujõjoje Vilnioje ir Kirtimų aerodrome, Gaižiūnuose, Prienuose, Alytujè. Raudonoji armija į savo dislokacijos vietas Lietuvoje pajudėjo lapkričio 15 d. ir, nors spaudoje apie tai nerašyta, kariai pasitikti su garbės vartais, scena, kalbomis, kariniu orkestru ir saliutais.
1939 m. spalį Lietuva iš SSRS gavo teritoriją (17.8 pav.) su maždaug 0,5 mln. gyventojų, iš jų lietuvių – tik apie 30 tūkst.; didžiąją dalį krašto gyventojų sudarė lenkai, žydai, rusai. 1937 m. duomenimis, Vilniaus mieste buvo apie 210 tūkst. gyventojų, iš jų tik apie 3 000 lietuvių. Žinoma, Vilniaus krašto perėmimo akimirką žmonių turėjo būti daugiau, nes mieste buvo išaugęs lenkų pabėgėlių skaičius.
Taigi, Vilniaus priklausymas Lenkijai du dešimtmečius lėmė, kad tik maža dalis atgautos teritorijos gyventojų save labiau tapatino su Lietuva ir lietuviais. Tai nesutapo bent jau su dalies lietuvių puoselėta vizija, kad Vilnius yra lietuviškas miestas. Iš sovietų gauta teritorija buvo vos penktadalis teritorijos, kurią sovietai buvo pripažinę Lietuvai pagal 1920 m. Maskvos sutartį. Lietuva ėmė valdyti apie 7 tūkst. kvadratinių kilometrų: Vilniaus, Trãkų, Švenčionėlių, Eišiškių, Šalčininkų apylinkes. Bet sovietai neperdavė kitų lietuviškų žemių, pvz., Drùskininkų, Marcinkonių. Tai buvo padaryta vėliau.
Viena vertus, atgavus Vilnių, pakilo visuomenės ūpas, juk gauta tai, apie ką ilgai svajota (17.9 pav.). Tiesa, teko susidurti su iššūkiais. Pirma, Vilniaus kraštas nebuvo lietuviškas. Didelė dalis krašto gyventojų, ypač Vilniuje, greitai į naują valdžią ėmė žiūrėti neigiamai, net kildavo masinių mitingų, juos malšindavo Lietuvos kariuomenė. Tad į Vilnių ekskursijų arba gyventi atvykę lietuviai čia susidūrė su kitokia tautine aplinka. Antra, Vilniaus kraštas buvo nukentėjęs nuo karo ir sovietų plėšimų, tad reikėjo papildomų investicijų. Trečia, atgavus tikrąją sostinę Vilnių, iškilo poreikis į ją perkelti valstybines įstaigas. To neskubėta daryti, nes kiek prisibijota neigiamos Vakarų valstybių pozicijos dėl sostinės perkėlimo iš Kauno į Vilnių. Be to, perkėlimas reikalavo nemažai lėšų, o jų neturėta. Todėl Lietuvos valdžia pamažu į Vilnių kėlė ne pačias svarbiausias valstybines institucijas, o centrinės įstaigos – prezidentūra, vyriausybė, seimas – tebebuvo Kaune. Prezidentas A. Smetona atgautame Vilniuje taip ir neapsilankė – planuotas vizitas 1940 m. birželio 23 d. neįvyko dėl Lietuvos okupacijos.
Taigi, Vilniaus problema, susiformavusi XX a. pradžioje vykstant lietuvių ir lenkų konfliktui, lėmė Lietuvos užsienio politikos suartėjimą su Sovietų Sąjunga, kuri buvo vertinama kaip pagrindinė palaikytoja šiame užsitęsusiame ginče. Sumaniai naudodamiesi situacija sovietai primetė Lietuvai savitarpio pagalbos sutartį. Ją sudarius kraštas tapo sunkiai apginamas nuo sovietų (gavus ultimatumą, tai akcentavo ir Lietuvos kariuomenės generolai). Nors Lietuva, pasirašiusi savitarpio pagalbos sutartį, dar kiek daugiau nei pusę metų išliko nepriklausoma, natūralu, kad jos savarankiškumas buvo apribotas. Neleista kritikuoti Sovietų Sąjungos, darėsi sudėtinga laviruoti matant sovietų kareivių daromus nusikaltimus. Žinoma, net ir Lietuvai nesutikus pasirašyti savitarpio pagalbos sutarties ir atsisakius Vilniaus, tai nebūtų sustabdę sovietų nuo siekio okupuoti Lietuvą (tai įrodo Suomijos pavyzdys). Tačiau šios sutarties sudarymas dar kartą iliustruoja menką mūsų politinės valdžios siekį priešintis.
Klausimai ir užduotys
- Kodėl Lietuvai Vilniaus kraštą perdavė SSRS, o ne 1920–1939 m. jį valdžiusi Lenkija?
- Paaiškinkite, kaip Lietuvos–SSRS savitarpio pagalbos sutartis pakeitė Lietuvos padėtį.
- Kokie buvo lietuvių lūkesčiai prieš atgaunant Vilnių ir su kokia realybe jiems teko susidurti?
- Kodėl sostinę atgavusi Lietuva neskubėjo čia perkelti valdžios įstaigų?
- Įvertinkite Lietuvos–SSRS savitarpio pagalbos sutarties reikšmę Lietuvos valstybingumui.
TYRINĖKITE!
Pasidomėkite, kokius Vilniuje esančius objektus buvo siūloma aplankyti 1939–1940 m. į Vilnių atvykstantiems lietuviams. Kodėl buvo siūlomi šie objektai?
Darbas su šaltiniais
A šaltinis Istorikas Česlovas Laurinavičius apie Vidurio Lietuvą
Pačią Vidurio Lietuvos idėją galima suprasti kaip savotiško trečiojo veiksnio Lietuvos ir Lenkijos ginče įforminimą, kitaip tariant, buferį (pats Vidurio Lietuvos pavadinimas perša anglosaksų termino „Vidurinė Azija“ asociaciją – XIX a. ji skyrė britų ir rusų valdas). Vadinasi, tarsi siekta nuo nacionalizmo įsitempusias struktūras skaidyti, kitaip tariant, savotiškai demokratizuoti ir taip palengvinti konflikto sprendimą. Esama nuomonės, jog Pilsudskis trečiojo veiksnio sukūrimu siekė palengvinti lietuviams apsisprendimą grįžti prie tradicinių unijinių ryšių. Jau minėjome – prosovietinį lietuvių elgesį jis linko traktuoti kaip silpnumo apraišką. Tai teisinga konstatacija. Bet iš jos Pilsudskis, rodos, darė išvadą, kad lietuviai neturi teisės į valstybę ir valstybės lygmeniu jiems turėtų atstovauti lenkai. <…>
Taigi yra pagrindo manyti, kad visa Vidurio Lietuvos akcija Pilsudskiui buvo reikalinga ne tiek organiškam Vilnijos ryšiui su Lietuva pabrėžti, kiek atsipalaidavimui nuo įsipareigojimų Antantės šalims palengvinti. Panašių abejonių kelia ir Želigovskio veiksmai. Jis apskritai buvo neigiamai nusistatęs ne tik dėl derybų Suvalkuose – net ir dėl „maišto“ sąvokos, pripirštos viešosios nuomonės. Bent jau todėl, kad „maišto“ samprata prastai atsiliepė Vidurio Lietuvos kariuomenės disciplinai. Želigovskio kareiviai nebuvo linkę savęs kaip nors atskirti nuo Lenkijos. Pagaliau ir iš jo paties pareiškimų galima spręsti, kad jis save traktavo ne kaip Lenkijoje tarnaujantį Lietuvos pilietį, pasipiktinusį dėl neteisėtų veiksmų Lietuvoje, o kaip tikrų tikriausią Lenkijos pilietį, kuriam svarbios tik lenkų teisės Vilnijoje.
Lietuvos istorija. Nepriklausomybė (1918–1940 m.), X tomas, I dalis. Vilnius: Baltos lankos, 2013, p. 299.
Klausimai ir užduotys
- Su kuo Vidurio Lietuvos idėją lygina šaltinio autorius? Kodėl?
- Ko buvo siekiama kuriant Vidurio Lietuvą?
- Kokie buvo Juzefo Pilsudskio tikslai kuriant Vidurio Lietuvą?
- Kaip J. Pilsudskis vertino Lietuvos prosovietinį elgesį?
- Apibūdinkite L. Želigovskio laikyseną Suvalkų derybų ir Vidurio Lietuvos klausimu. Kodėl ji buvo tokia?
- Įvertinkite Vidurio Lietuvos projektą. Nurodykite projekto sumanytojus ir kokios naudos jie gavo.
B šaltinis Istorikai Algimantas Kasparavičius ir Pavelas Libera (Paweł Libera) apie Lenkijos ultimatumą
Tuo tarpu Lietuvos užsienio reikalų ministras Stasys Lozoraitis, 1938 m. kovo 14–16 dienomis lietuvių ir lenkų santykių krizei didėjant ir Europos diplomatijoje vis intensyviau sklindant gandams apie Váršuvoje rengiamą ultimatumą Lietuvai, diplomatinės pagalbos „paveikti raminamai Lenkijos vyriausybę“ kreipėsi tik į britus, prancūzus ir italus. Taip ir Lietuvos, ir Lenkijos santykių krizės sprendimo, o kartu ir viso šio painaus politinio ir diplomatinio žaidimo, kuris iš esmės tęsėsi nuo pat 1920 m. vasaros, gana pragmatiškai, efektingai de facto „buvo išmestas“ ne tik Trečiasis reichas, bet ir ilgamečiai tradiciniai Lietuvos diplomatijos sąjungininkai Lenkijos atžvilgiu – sovietai. <…>
Lietuvos ir Lenkijos diplomatiniai santykiai 1938–1940 metais, sud. Algimantas Kasparavičius ir Pavelas Libera, Vilnius: LII leidykla, 2013, p. 15.
Klausimai ir užduotys
- Apie kokią lietuvių ir lenkų krizę rašoma šaltinyje?
- Kokių veiksmų, aštrėjant santykiams su Lenkija, 1938 m. kovą ėmėsi Lietuvos užsienio reikalų ministras? Kodėl?
- Su kuriomis valstybėmis Lietuva 1938 m. kovą konsultavosi dėl santykių su Lenkija? Kaip manote, kodėl?
- Kodėl šaltinyje teigiama, kad sovietai buvo tradiciniai Lietuvos diplomatijos sąjungininkai?
- Įvertinkite Lietuvos užsienio politikos padėtį 1938 m. kovą.
C šaltinis Ištrauka iš Vilniaus ir Vilniaus srities Lietuvos Respublikai perdavimo ir Lietuvos–SSRS savitarpio pagalbos sutarties
Lietuvos Respublikos Prezidentas iš vienos pusės ir Aukščiausiosios SSSR Tarybos Prezidiumas iš antros pusės, siekdami plėsti 1920 metų liepos 12 dienos taikos sutartimi nustatytus draugiškus santykius, pagrįstus nepriklausomo valstybingumo ir nesikišimo į antrosios Šalies vidaus reikalus pripažinimu; pripažindami, kad 1920 metų liepos 12 dienos taikos sutartis ir nepuolimo bei taikaus ginčų sprendinio 1926 metų rugsėjo 28 dienos sutartis tebėra jų savitarpinių santykių ir prievolių tvirtas pagrindas; įsitikinę, kad abiejų Susitariančių Šalių interesus atitinka tikslių savitarpio saugumo užtikrinimo sąlygų nusakymas ir teisingas išsprendimas klausimo dėl valstybinės priklausomybės Vilniaus miesto ir Vilniaus srities, Lenkijos neteisėtai atplėštų nuo Lietuvos, pripažino esant būtina sudaryti šią Vilniaus miesto ir Vilniaus srities Lietuvos Respublikai perdavimo ir Lietuvos–Sovietų Sąjungos savitarpinės pagalbos sutartį <…>.
I straipsnis. Lietuvos ir SSSR draugingumui sustiprinti Vilnius ir Vilniaus sritis Sovietų Sąjungos perduodami Lietuvos Respublikai, įjungiant juos į Lietuvos valstybės teritorijos sudėtį ir nustatant sieną tarp Lietuvos Respublikos ir SSSR pagal pridedamą žemėlapį, tačiau smulkiau ši siena bus nusakyta papildomame protokole.
II straipsnis. Lietuvos Respublika ir Sovietų Sąjunga prižada teikti viena kitai visokią pagalbą, įskaitant čia ir karinę, Lietuvos užpuolimo ar jos užpuolimo grasymo atveju, taip pat SSSR užpuolimo ar užpuolimo grasymo per Lietuvos teritoriją iš bet kurios Europos valstybės pusės. <…>
IV straipsnis. Lietuvos Respublika ir Sovietų Sąjunga pasižada drauge ginti Lietuvos sienas, kuriam reikalui Sovietų Sąjungai suteikiama teisė savo lėšomis laikyti bendru susitarimu nustatytose Lietuvos Respublikos vietovėse griežtai aprėžtą Sovietų sausumos ir orinių ginkluotų pajėgų kiekį. Tiksli šios kariuomenės buvimo vieta ir ribos, kuriose ji galės būti pastatyta, jos kiekis kiekvienoje paskiroje vietovėje, taip pat visi kiti klausimai <…> bus tvarkomi atskirais susitarimais.
Lietuvos okupacija ir aneksija 1939–1940. Dokumentų rinkinys, Vilnius, 1993, p. 95–98.
Klausimai ir užduotys
- Kokie du Lietuvos ir SSRS susitarimai minimi šioje sutartyje? Paaiškinkite, kodėl jie buvo paminėti.
- Koks, remiantis pateikta ištrauka, yra šios sutarties sudarymo tikslas? O koks buvo tikrasis tikslas (iš SSRS perspektyvos)?
- Nurodykite dvi svarbiausias šios sutarties nuostatas.
- Kuri sutarties nuostata turėjo didesnį poveikį Lietuvos valstybingumui? Paaiškinkite, kodėl.
- Kaip manote, kodėl Lietuva sutiko pasirašyti šią sutartį?
SAMPROTAUKITE!
Remdamiesi vadovėlio medžiaga, pateiktais šaltiniais ir savo žiniomis, parašykite argumentuotą tekstą tema „1920–1939 m. Lietuva nekontroliavo Vilniaus, nors oficialiai šį miestą laikė savo istorine ir ilgaamže sostine. Tokia du dešimtmečius trukusi situacija kėlė vidaus ir užsienio politikos problemų. Ar sutinkate, kad Vilnius Lietuvai tapo problema?“.
Sąvokos
Neutralitètas – valstybės teisinis deklaravimas, kad nepalaiko nė vienos konflikto pusės ar sąjungos.
Ultimãtumas – raštu arba žodžiu išsakomi griežti reikalavimai, kurių nepatenkinus gresia sankcijos.
Želigòvskio maištas – 1920 m. spalį pasirašius Suvalkų sutartį pradėtas Lenkijos kariuomenės veržimasis į Lietuvą buvo pavadintas sąmokslu, maištu. Lenkijos teigimu, jam vadovavo iš Vilnijos kilęs Lenkijos kariuomenės generolas L. Želigovskis. Iš tiesų, tai buvo Lenkijos suplanuota ir įvykdyta operacija.
- Service provided by UAB "Biznio mašinų kompanija" and "Star Cloud OÜ"