Temos reikšmingumas
- Naivu manyti, kad vos paskelbus 1918 m. vasario 16‑osios aktą Lietuvai pavyko tapti oficialiai pripažinta ir visavertiškai funkcionuojančia valstybe. Juk reikėjo sukurti valdžios institucijas, priimti įstatymus, užmegzti santykius su kitomis valstybėmis ir gauti jų pripažinimą. Neužtenka vien pasiskelbti valstybe – būtina, kad tave pripažintų šį statusą jau turinčios šalys. Ši tarptautinė norma egzistuoja iki šių dienų.
- Tarptautinei bendruomenei, ypač didžiosioms Vakarų šalims, labiau nutolusioms nuo Lietuvõs, buvo sunku suvokti, kas vyksta rytinėje Báltijos jūros pakrantėje. Iš kur atsirado lietuviai ir koks jų santykis su Lénkija, Rùsija ar Vokietijà? Kiek noras turėti visiškai nepriklausomą valstybę turi politinio ir istorinio pagrindo? Svarstyta, kad gal tai tik nedidelės grupės interesai, o ne rimtą politinę valią ir pagrindimą tam turinti valstybė. Tad reikėjo nueiti nelengvą kelią siekiant tarptautinio pripažinimo.
- Lietuvos Respublikos (1918–1940 m.) tarptautiniai santykiai nuolat šlubavo, tačiau būtina pripažinti, kad 1918 m. paskelbę nepriklausomybę palaipsniui tapome pripažinta valstybe. Lietuvà ne tik gavo kitų valstybių pripažinimą de facto ir de jure, bet ir buvo priimta į Tautų Sąjungą.
Lietuviai Parỹžiaus taikos konferencijoje
Lietuva, kaip ir kitos nepriklausomybę Pirmojo pasaulinio karo metais paskelbusios arba tai dar tik ketinančios padaryti valstybės, labai aiškiai suvokė, kad joms būtinas tarptautinis pripažinimas. Todėl didelės viltys dėtos į Paryžiaus taikos konferenciją, kurią rengiant garsiai skambėjo JAV prezidento T. V. Vilsono iškeltas tautų apsisprendimo principas. Aktyviai šią viltį skleidė ir JAV lietuviai už Atlanto, keliantys Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo klausimą.
Nors taikos konferencija prasidėjo 1919 m. sausio antroje pusėje, oficiali lietuvių delegacija vėlavo atvykti. Tai lėmė Lietuvojè kilę ginčai, kas turėtų vadovauti delegacijai ir kas turi būti jos nariai. Dar 1918 m. pabaigoje į delegacijos pirmininkus buvo numatytas pareigas praradęs pirmasis atkurtosios Lietuvos ministras pirmininkas Augustinas Voldemaras (1883–1942, 16.1 pav.), bet jo kandidatūra dėl daugelio priežasčių netiko įvairaus politinio spektro atstovams. Tiesa, reikia pabrėžti, kad Parỹžiuje jau veikė parengiamoji grupė, ji turėjo padėti pagrindą tolesniam darbui. Grupei priklausė jau tuo metu Paryžiuje buvę lietuviai: Adomas Vilimavičius, Ernestas Galvanauskas (1882–1967) ir Oskaras Milašius (16.2 pav.).
Pagrindinė delegacija buvo formuojama skiriant atstovus iš trijų pagrindinių grupių: atkurtos Lietuvos politinių veikėjų (deleguotų vyriausybės ir Valstybės Tarybos), tautinių mažumų atstovų ir JAV lietuvių atstovų. Tiesa, sudėtis visą laiką keitėsi, delegatai į Parỹžių atvyko skirtingu laiku, nežinoma, kiek laiko visi buvo kartu. Taigi, sudėtinga išvardyti visus delegacijos narius (16.3 pav.).
Pagrindiniai nariai, be minėto A. Voldemaro, buvo Petras Klimas (1891–1969), Martynas Yčas ir kiti. JAV lietuviai į Paryžių atsiuntė Tomą Naruševičių, Joną Lopatą, Bronių Balutį, Joną Žilių, Juozą Dabužį ir Pijų Bielskų. Lietuvos žydų atstovas buvo Simonas Rozembaumas, o gudų – Domininkas Semaška. Jau Paryžiuje prie delegacijos prisijungė ten buvę E. Galvanauskas ir O. Milašius. Tokia marga delegacija buvo suformuota neatsitiktinai: ne tik norėta pasiremti diplomatinės patirties, nors ir minimalios, turinčiais savo atstovais, bet ir siekta sutelkti tautinių mažumų paramą, galimą JAV lietuvių įtaką. Be to, delegacijos viešnagė Paryžiuje nemažai kainavo, išlaidas padengė vyriausybė siųsdama perlaidas, aktyviai parėmė ir Amerikos lietuviai.
Lietuviams dar diskutuojant, kas turėtų vykti derėtis dėl Lietuvos tarptautinio pripažinimo, Paryžiuje jau veikė kitų Baltijos valstybių delegacijos. Be to, tikriausiai esate girdėję, jog šventa vieta tuščia ilgai nebūna. Taip nutiko ir lietuviams. Vietoj oficialios delegacijos Paryžiuje pasirodė Konstantino Olšausko vedama delegacija. Ji vasario 10 d. konferencijos pirmininkui prancūzui Ž. B. Klemanso įteikė memorandumą, kuriame buvo išdėstyta priešinga pozicija, nei turėjo Lietuvos valstybė: pirma, Lietuvos nepriklausomybė grindžiama 1917 m. gruodžio 11 d. aktu (pagal jį numatyta glaudi politinė sąjunga su Vokietija); antra, atkurtosios valstybės teritorija – faktiškai buvusios LDK žemės (apie 150 000 km²).
Bet tai buvo ne pabaiga: Paryžiuje pasirodė dar viena figūra – Juozas Gabrys-Paršaitis. Jis dar labiau tolo nuo oficialiosios linijos, nes pareiškė, kad Lietuva turės sąjungą su Lenkija, susitikinėjo su šios šalies atstovais. Oficialioji Lietuvos delegacija, vadovaujama A. Voldemaro, pagaliau atvykusi į Paryžių, susidūrė ne tik su Lietuvos, bet ir su pačios delegacijos pripažinimo problema.
Tarp delegacijų taip pat būta įtampos, A. Vilimavičius ir E. Galvanauskas K. Olšausko delegacijai net buvo iškvietę policiją, kad šiuos areštuotų. Natūralu, kad užsienio valstybių atstovams buvo sunku suvokti, kuri delegacija yra tikroji. Tokią situaciją lėmė įvairių aktyvių lietuvių noras padėti valstybei, bet kiekvienas veikė pagal savo sumanymus, tai, žinoma, atspindi ir skirtingą suvokimą, kokia turi būti atkurtoji Lietuvos valstybė.
Nors tautų apsisprendimo principas buvo viena iš Paryžiaus taikos konferencijos gairių, iš tikrųjų nebuvo taip paprasta jį įgyvendinti. Didžioji dalis konferencijos delegatų laikėsi atsargiai Lietuvos klausimu. Iki galo buvo neaišku, ar tikrai egzistuoja realios galimybės Lietuvos valstybei, ar tai separatistinių nuotaikų veikiamos grupės, iš tiesų priklausančios Rùsijai arba Lénkijai. Be to, tuo metu Lietuvoje dar buvo likusi vokiečių kariuomenė, vyko Nepriklausomybės karas, nebuvo aišku, ar deklaruota nepriklausomybė išliks. Ypač sudėtinga buvo pakeisti požiūrį, esą Lietuva yra Lénkijos dalis, – tai lėmė susiformavusi ankstesnė patirtis. Be to, daugelis valstybių Lénkiją regėjo kaip galimą skydą nuo bolševikų pavojaus iš Rytų, o gerokai mažesnė Lietuva negalėjo atlikti tokios funkcijos.
Kadangi Lietuvos delegacija nebuvo pakviesta prie pagrindinio derybų stalo, kyla klausimas, tai ką ten veikė mūsų atstovai (A ir B šaltiniai). Oficialiai Lietuvos delegacija priklausė ketvirtai dalyvių kategorijai, kitaip tariant, ji konferencijos dalyviams galėjo teikti peticijas, memorandumus ir kitus dokumentus. Tai mūsų delegatai aktyviai ir darė, be to, lietuviams pavyko peržengti numatytas ribas: konferencijos užkulisiuose jie dalyvaudavo diskusijose ir derybose su kitų valstybių atstovais. Faktiškai visų didžiųjų valstybių delegacijose buvo asmenų, palankiai žiūrinčių į Lietuvos ar kitų Baltijos šalių pripažinimo siekius. Taip pat delegacijos nariai rengė ir Prancūzijos spaudoje platino informaciją apie Lietuvą ir jos siekius dėl pripažinimo.
Nors konferencijoje lietuvių delegacija nebuvo oficiali, ją kvietė į komisijų posėdžius, kuriuose buvo analizuojama Lenkijos, Rùsijos, Vokietijos, Baltijos šalių situacija. Delegacija konferencijoje dirbo pagal Lietuvos politinės valdžios (vyriausybės ir Valstybės Tarybos) instrukcijas: derėtis dėl etnografinių Lietuvos sienų pripažinimo, gauti išėjimą prie jūros per Klaipėdą arba Liepoją, įtvirtinti Vilniaus kaip Lietuvos sostinės statusą ir siekti būti priimtai į Tautų Sąjungą (tai būtų reiškę ir valstybės pripažinimą).
Kaip jau žinote, svarbiausia Paryžiaus taikos konferencijoje pasirašyta sutartis buvo Versalio. Joje Lietuva nebuvo esminis diskusijų objektas, bet su mūsų šalimi tiesiogiai ir netiesiogiai buvo susiję dalis minėtos sutarties punktų. Pirma, Versalio sutartyje buvo numatyta, kad dalis Rytų Prūsijos (Klaipėdos kraštas) bus įtraukta į Vokietijos sudėtį ir priskirta administruoti Tautų Sąjungai. Nors posėdžiuose buvo pripažįstama, jog didelė dalis nuo Vokietijos atskiriamų žemių gyventojų kalba lietuviškai, ši teritorija nebuvo priskirta Lietuvai. Svarbu tai, kad nors sutartyje nemenko dėmesio sulaukė Lénkija, nebuvo nurodytos jos rytinės sienos. Sutartis įpareigojo Vokietiją pripažinti teritorijas, kurias iki 1914 m. valdė Rùsija, ir iš okupuotų teritorijų išvesti savo kariuomenę. Pasirašius Versalio taikos sutartį delegacija palaipsniui baigė savo misiją Paryžiuje.
Nors Paryžiaus taikos konferencijoje Lietuva nepelnė tarptautinio pripažinimo, negalima teigti, kad dalyvavimas joje buvo bevaisis, nes apie Lietuvą ir jos politinius siekius sužinojo tarptautinė bendruomenė. Svarbu, kad tiesiogiai, o ne per tarpininkus buvo paskelbta, jog Lietuva atkūrė nepriklausomybę. Didžiosios šalys Lietuvos neignoravo: britai, prancūzai ir amerikiečiai užmezgė ryšius, skyrė politinės ar ekonominės pagalbos paketus. Taigi, į Kaũną grįžusi delegacija nesijautė triumfavusi, kita vertus, nebuvo priežasties nuleisti galvą. Kova dėl pripažinimo buvo nebaigta.
Klausimai ir užduotys
- Paaiškinkite, kodėl į Lietuvos delegaciją buvo įtraukta tautinių mažumų ir JAV lietuvių atstovų.
- Kodėl užsienio valstybės neskubėjo pripažinti Lietuvos nepriklausomybės?
- Kodėl į Paryžių atvykusiai Lietuvos delegacijai kilo problemų dėl jos pripažinimo?
TYRINĖKITE!
Pasidomėkite, kodėl K. Olšauskas ir J. Gabrys‑Paršaitis kartais vertinami kontroversiškai.
Lietuvos tarptautinio pripažinimo problema
Pagal tarptautinę teisę, egzistuoja du valstybės arba jos vyriausybės pripažinimo teisiniai statusai. Pirmasis vadinamas de facto (lot. iš tikrųjų). Šis statusas reiškia, kad viena šalis pripažįsta kitą šalį arba tos šalies vyriausybę be jokių tolesnių teisinių ar diplomatinių pasekmių. Tiesiog pripažįstama, kad tokia valstybė egzistuoja, o gera ji ar bloga, neanalizuojama. Dažnai de facto yra laikomas pirma pripažinimo pakopa.
Kitas statusas turi didesnį politinį ir juridinį poveikį, tai – de jure (lot. pagal teisę, teisėtai). Tai teisinis, raštiškas valstybės arba vyriausybės pripažinimas. Tarptautinės teisės požiūriu tai galutinis, oficialus ir neskundžiamas pripažinimas (16.1 lentelė). Valstybei gavus de jure pripažinimą, užmezgami diplomatiniai santykiai, kuriamos diplomatinės atstovybės. Žinoma, kaip matysime iš Lietuvos tarptautinio pripažinimo situacijos, dažnai valstybė vienu metu išreiškia tiek de facto, tiek de jure pripažinimą (16.2 lentelė).
Kaip jau minėta, Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, užsienio valstybės neskubėjo pripažinti savo sienų galutinai nekontroliuojančios valstybės. Šalyje vis dar buvo vokiečių kariuomenė, be to, nebuvo aiški pilietinio karo Rùsijoje baigtis. Tarptautinėje bendruomenėje vyravo požiūris, kad karą ten laimėjus monarchijos šalininkams teritorijų klausimą būtų sunkiau išspręsti, nes tektų atsižvelgti į Rusijos interesus. Gauti tarptautinį pripažinimą trukdė faktas, kad Lietuvoje vyko Nepriklausomybės karas, ypač su Lenkija. Kai kurie tarptautinės bendruomenės atstovai Lietuvą traktavo kaip Lenkijos dalį arba bent jau sudariusią ypatingą sąjungą su šia šalimi.
Pirmoji Lietuvą de facto ir de jure pripažino Vokietija, tačiau tai padarė remdamasi tuo aktu, kuris jai buvo parankesnis. Kadangi 1917 m. gruodžio 11 d. priimtas Lietuvos Tarybos Aktas skelbė apie sąjungą su Vokietija, Lietuvą Vokietija pripažino remdamasi šiuo, o ne 1918 m. vasario 16 d. aktu. Toks žingsnis pirmiausia buvo naudingas pačiai Vokietijai, nes ji dar nebuvo pralaimėjusi karo ir manė, kad pavyks išlaikyti Lietuvą savo įtakos zonoje. Naudos turėjo ir Lietuva: nors remtasi ne tuo dokumentu, kuriuo norėta, mūsų šalis bent jau pačioje Vokietijoje įgijo kiek didesnį teisėtumą.
Nors antrojo oficialaus de facto ir de jure statuso Vokietija Lietuvos atžvilgiu nedeklaravo, bet visiškai nepriklausomą Lietuvą pripažino 1922 m. pačioje pabaigoje atsiųsdama oficialų diplomatinį atstovą. Šį kartą tai padarė naujoji Vokietija – vadinamoji Veimaro respublika, o ne monarchinė valstybė. Taigi, Lietuvoje atsiradusi visateisė Vokietijos diplomatinė atstovybė reiškė naują santykių raidos etapą.
Iki 1920 m. liepos, kai buvo sudaryta Lietuvos ir Sovietų Rusijos taikos sutartis, tarptautinio pripažinimo reikalai judėjo gana lėtai. Pirmoji valstybė, kuri 1918 m. gruodį pripažino Lietuvą kaip visiškai nepriklausomą valstybę de facto, buvo Švedija, po jos tai 1919 m. padarė Japonija ir Norvegija. Pirmoji de jure Lietuvą 1921 m. vasarį pripažino Latvija, vėliau Estija, Suomija, Meksika, Brazilija ir kitos šalys.
Svarbu, kad 1921 m. rugsėjį Lietuva su kitomis Baltijos šalimis buvo priimta į Tautų Sąjungą. Lietuvai buvo svarbu gauti kitų valstybių, ypač didžiųjų, pripažinimą ir politinį palaikymą. Pirmoji iš jų Lietuvą pripažino Didžioji Britanija (de facto) – 1919 m. rugsėjį. Prancūzai de facto Lietuvą pripažino 1920 m. gegužę (16.4 pav.), o JAV pripažinimo teko palaukti ilgiau. Amerikiečiams buvo svarbi situacija Rusijoje, jie vylėsi, kad ši valstybė taps demokratinė, todėl Lietuvą pripažino (kartu ir Lãtviją, Èstiją) tik 1922 m. liepos 28 d. (C šaltinis). Svarbu, jog vienu metu įvyko visiškas pripažinimas, t. y. de facto ir de jure.
Įdomu tai, kad JAV pripažinimą deklaravo vyriausybėms, o ne valstybėms. Tokią poziciją lėmė santūrus požiūris į Rusiją. Taigi, Lietuva gavo tarsi laikiną pripažinimą tol, kol Rusiją valdys bolševikai. Tačiau jų valdymas įsitvirtino, tad keitėsi ir amerikiečių požiūris. 1933 m. JAV pripažino SSRS. Tai reiškė, kad JAV automatiškai atsisakė savo ankstesnės pozicijos Lietuvos atžvilgiu. Mūsų šalis imta traktuoti kaip ir kitos Europos šalys.
JAV pripažinimas lėmė, kad Lietuvą pagaliau ryžosi de jure pripažinti ir visos kitos didžiosios pasaulio valstybės. 1922 m. gruodžio mėnesį pripažinimą suteikė Ambasãdorių konfereñcija. Ši institucija buvo įtakingiausia sprendimų priėmėja Tautų Sąjungoje. Pagrindinė jos funkcija buvo prižiūrėti, kaip įgyvendinama Versalio taikos sutartis, bet buvo apimami ir platesni klausimai. Ambasadorių konferenciją sudarė Prancūzijos, Didžiõsios Britãnijos, Itãlijos ir Japònijos atstovai. Jie, suteikdami de jure pripažinimą Lietuvai, užbaigė mūsų šalies tarptautinį pripažinimą, nors buvo pavienių valstybių, kurios ją pripažino vėliau
Klausimai ir užduotys
- Kuri valstybė pirmoji pripažino visišką Lietuvos nepriklausomybę?
- Paaiškinkite, kuo skiriasi de facto ir de jure statusas.
- Kodėl didžiosios šalys delsė pripažinti Lietuvą kaip valstybę?
- Kuo JAV Lietuvai suteiktas pripažinimas skyrėsi nuo kitų valstybių pripažinimo?
- Kuo Lietuvai buvo svarbus Ambasadorių konferencijos nutarimas, priimtas 1922 m. pabaigoje?
Darbas su šaltiniais
A šaltinis Istorikė Aldona Gaigalaitė apie lietuvių delegaciją Paryžiaus taikos konferencijoje
Lietuvos delegacija naudojosi Paryžiaus taikos konferencijos reglamento 12-uoju skyriumi. Jame buvo pažymėta, kad peticijos, memorandumai, dokumentai ir pastabos, pateikti Konferencijai neįgaliotųjų asmenų, turi būti priimami ir klasifikuojami. <…>
Lietuvos delegacija neturėjo jokių juridinių teisių, todėl naudojosi šia neįgaliotųjų asmenų pozicija. Ji rašė Lietuvos savarankiškumo ir nepriklausomybės, jos sienų pripažinimo bei kitais klausimais ilgus memorandumus, peticijas, teikė Konferencijai kitus dokumentus <…>. Bet gana greitai šios neįgaliotosios delegacijos nariai pasitelkti kaip tam tikri ekspertai svarstant Lenkijos, Rusijos, Vokietijos ir kitas problemas. Į juos buvo kreipiamasi norint išsiaiškinti kai kuriuos klausimus ir techniniams ekspertams mažiau žinomas problemas. Taigi Lietuvos delegacija prie Paryžiaus taikos konferencijos, atvykusi į ją be niekieno kvietimo ir prašymo, bet pasiryžusi stovėti už durų, palyginti greitai surado savo vietą, užėmė tam tikrą nišą šioje sudėtingoje organizacijoje. Negana to, į ją atkreipė dėmesį didžiųjų valstybių diplomatija. Lietuvos vardą ne tik išgirdo pokarinės Europos tvarkos kūrėjai, bet ir visapusiškai aptarė jos problemas, nors svarbiausios iš jų liko neišspręstos 1919 m. Paryžiuje; jos išvydo dienos šviesą, tapo daugiau ar mažiau aktualios ne tik lietuviams. Pagaliau buvo sudarytos sąlygos ir svarbiausiam lietuvių delegacijos siekiui – nepriklausomos valstybės pripažinimui.
Aldona Gaigalaitė, Lietuva Paryžiuje 1919 metais, Kaunas: Šviesa, 1999, p. 22.
B šaltinis Lietuvos delegacijos nario Paryžiaus taikos konferencijoje Petro Klimo prisiminimai
Silpniausia mūsų gausios delegacijos darbo pusė buvo jos neoficialumas. Mes nebuvome prileisti prie Konferencijos stalo. Tik viena Lenkija buvo išskirta iš buvusios Rusijos kaip jau savarankiška valstybė ir net kariaujanti sąjungininkų eilėse; Lãtvijos, Èstijos ir Lietuvos klausimai buvo svarstomi Rusijos problemų komplekse. Nedalyvaujant Rusijos delegatams, tie klausimai buvo atidedami arba rezervuoti tam tikrai Rusijos komisijai. Mums teko veikti tik neoficialiai Konferencijos prieškambariuose. Todėl Lenkijos pozicija mūsų atžvilgiu buvo nepalyginamai stipresnė. Lenkai tatai, žinoma, išnaudojo. Jie nesivaržė reikšti savo pretenzijas į Lietuvą kaip savo provinciją. Lenkijos karas su bolševikais pelnė jai ir tam tikrą europinį prestižą. Ji gynė Vakarų valstybių interesus, kuriuos bolševikai trempte sutrempė. Lietuvos antilenkiškas nusistatymas dar labiau silpnino jos vaidmenį. Tačiau, nepaisant visų tų sunkenybių, mums pasisekė įrodyti lietuvių tautos teises apsispręsti Vilsono principais. Mūsų pareiškimai ir memorandumai buvo priimami kaip informacija. Pareiškus mūsų protestą prieš lenkų įsiveržimą į Vilnių, buvo sudaryta militarinė komisija tam konfliktui išaiškinti. Gen. Fošas (Foch) ir toliau vadovavo karo reikalams, ir jis tuo metu priėmė mūsų delegacijos pirmininką Voldemarą (aš ėjau kartu), kuris labai sklandžiai ir aiškiai išdėstė padėtį prašydamas užtarimo. Mūsų tezė tuomet buvo grindžiama bendra kova su bolševikais, o lenkų nesiskaitymas su lietuviais tą kovą tik sunkino ir painiojo. Lenkai turėjo gintis strateginiais sumetimais.
Petras Klimas, Lietuvos diplomatinėje tarnyboje, Vilnius: Mintis, 1991, p. 22–23.
Klausimai ir užduotys
- Koks buvo Lietuvos delegacijos Paryžiaus taikos konferencijoje statusas? Kodėl būtent toks?
- Paaiškinkite, kuo Lietuvai buvo svarbus Paryžiaus taikos konferencijos reglamento 12-asis skyrius.
- Remdamiesi A ir B šaltiniais, nurodykite ne mažiau kaip dvi mūsų delegacijos veiklos ypatybes. Apibūdinkite jas.
- Nurodykite dvi problemas, su kuriomis susidūrė lietuvių delegacija (B šaltinis).
- Kodėl, anot B šaltinio autoriaus, lenkų pozicijos taikos konferencijoje buvo stipresnės?
- Kaip lietuvių ir lenkų konflikto sprendimas buvo analizuojamas Paryžiaus taikos konferencijoje?
- Kaip A šaltinio autorė vertina lietuvių dalyvavimo Paryžiaus taikos konferencijoje reikšmę Lietuvai?
- Įvertinkite Paryžiaus taikos konferencijos įtaką Lietuvos valstybingumui.
C šaltinis Istorikas Juozas Skirius apie JAV suteiktą pripažinimą Lietuvai
K. Griniaus įgaliotas, V. Čarneckis 1922 metų pradžioje ieškojo kontaktų su žymiais JAV politiniais veikėjais ir kiek galėjo stengėsi juos palenkti į savo pusę. Kovo mėnesio pradžioje Niujorke vyko respublikonų kongresmenų susirinkimas, kuriame buvo svarstomi būdai partijos prestižui pakelti. Tuo pasinaudodamas V. Čarneckis prašė V. Čandlerio, kad jis ten iškeltų Lietuvos pripažinimo klausimą. Už tai buvo pažadėta po visas JAV padaryti Amerikos lietuvių „triukšmingą manifestaciją“ respublikonų valdžios garbei. <…>
1922 m. birželio 30 d. Ambasadorių konferencijos nutarimai dėl suteikimo Lietuvai pripažinimą de jure 1922 metų pabaigoje sukėlė JAV vyriausybės nuostabą. Jos valdininkai „pasidarė nepaprastai mandagūs“, visose vyriausybinėse įstaigose buvo jaučiamas palankumas Lietuvai. JAV Valstybės Departamentas liepos mėnesį analizavo Pabaltijo pripažinimo klausimą. Siekdama užbėgti Ambasadorių konferencijai už akių, 1922 m. liepos 28 d. JAV „pripažino Estijos, Latvijos ir Lietuvos vyriausybes“. Iš to JAV diplomatija laimėjo ne tik politiniu, bet ir moraliniu požiūriu. Ji dar kartą pasaulio akyse sugebėjo likti kaip didžiausios demokratijos šalis, mažųjų tautų gynėja ir tuo sustiprinti savo tarptautinį autoritetą. <…>
JAV deklaracijoje neužsimenama apie Pabaltijo valstybių nepriklausomybės, tiesioginio valstybingumo pripažinimą. <…> Tai buvo lanksti ir gerai sumanyta Vãšingtono administracijos politika. Jos esmė ta, kad kol Rusijoje egzistavo bolševikinė tarybų valdžia, buvo galima su išimtimis pritarti Pabaltijo savarankiškam gyvavimui, turint savas vyriausybes. Išimtys, t. y. tik „vyriausybių“ pripažinimas ir „laikinumas“, leis ateityje, atkūrus kapitalistinę bei demokratinę Rusiją, įtraukti Pabaltijį su jų vyriausybėmis į Rusijos federacinę sudėtį, be abejo, autonominėmis teisėmis.
Juozas Skirius, Lietuvos užatlantės diplomatija 1918–1929 metais, Vilnius, 1995, p. 64–66.
Klausimai ir užduotys
- Koks buvo Lietuvos atstovo V. Čarneckio misijos JAV tikslas? Kokiomis priemonėmis atstovas jo siekė?
- Kaip manote, kokios naudos JAV politikams davė jų siekis, kad JAV pripažintų Lietuvą?
- Kaip Ambasadorių konferencijos nutarimai dėl Lietuvai suteikto pripažinimo de jure pakeitė JAV politiką šiuo klausimu?
- Paaiškinkite, kodėl JAV siekė pripažinti Lietuvą anksčiau nei Ambasadorių konferencija.
- Kodėl JAV pripažino ne Lietuvos valstybę, o tik jos vyriausybę?
- Kaip šaltinio autorius vertina JAV užsienio politiką? Argumentuokite pasiremdami šaltinio citata.
- Kaip manote, kodėl Lietuvai buvo svarbus JAV pripažinimas?
SAMPROTAUKITE!
Remdamiesi vadovėlio medžiaga, pateiktais šaltiniais ir savo žiniomis, parašykite argumentuotą tekstą tema „Nors JAV prezidentas T. V. Vilsonas aktyviai skleidė tautų apsisprendimo principo idėją, XX a. 3-iajame dešimtmetyje JAV neskubėjo pripažinti Lietuvos nepriklausomybės. Įvertinkite tokią JAV laikyseną“.
Sąvokos
Ambasãdorių konfereñcija – Antantės institucija, veikusi nuo 1919 m. iki 1931 metų. Pagrindinė funkcija buvo prižiūrėti, kaip įgyvendinami Versalio taikos sutarties nuostatai. Konferenciją sudarė Didžiosios Britanijos, Italijos ir Japonijos ambasadoriai Prancūzijoje ir Prancūzijos užsienio reikalų ministras (jis buvo institucijos pirmininkas).
Tarptautinis pripažinimas – tarptautinės teisės norma, kuria užsienio šalis pripažįsta kitos šalies arba jos vyriausybės egzistavimą dviem statusais: de facto ir de jure. Pirmuoju atveju pripažįstama, kad šalis egzistuoja, ir tai nesuteikia didesnių politinių ir teisinių padarinių; antruoju visiškai pripažįstama valstybė arba jos vyriausybė, užmezgami diplomatiniai santykiai.