Temos reikšmingumas
- XX a. Lietuvõs istorijoje yra kontroversiškas: mūsų valstybei teko du kartus atkurti valstybingumą, panaikintą priešiškų kaimyninių valstybių. Tačiau būtent šiame amžiuje Lietuvà tapo modernėjimo keliu žengiančia valstybe, susiformavo politinė lietuvių tauta. Be to, atsirado žmonių, kurie drąsiai gynė paskelbtą laisvę arba siekė ją atkurti, stengėsi išvyti priešus iš mūsų žemės. Tokius žmones vadiname įvairiai: savanoriais, laisvės kovotojais, partizanais.
- 1918 m. paskelbtą Lietuvos nepriklausomybę reikėjo paversti kūnu ne tik diplomatinėse derybose, bet ir mūšio lauke. Trijų priešininkų (bolševikų, bermontininkų ir lenkų) puolama Lietuvos valstybė sugebėjo atsilaikyti ir ginkluotoje kovoje išsikovoti laisvę. Politinė valia priešintis ir visuomenės palaikymas lėmė, kad buvo įtvirtinta Lietuvos nepriklausomybė.
- Nors Antrojo pasaulinio karo metais sovietai siekė sukurti iliuziją, kad Lietuva savo noru jungiasi prie SSRS, ją išsklaidė Lietuvos visuomenės pasipriešinimas: 1941 m. birželio sukilimas, nuo 1944 m. vasaros prasidėjęs partizanų karas. Beveik dešimtmetį mūsų partizanai buvo palikti vienui vieni kovoti su didžiule totalitarine imperija.
Nepriklausomybės ir partizanų karai: chronologinės ribos
Prieš pradedant analizuoti Nepriklausomybės ir partizanų karų politines bei tarptautines aplinkybes būtina apsibrėžti chronologines ribas. XX a. pradžioje, pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, vyko Nepriklausomybės karas. Juo siekta įtvirtinti paskelbtą Lietuvos nepriklausomybę. Šio karo datavimas kartais skiriasi. Tradiciškai jo pradžia galime laikyti 1918 m. gruodžio mėnesį, kai į dabartinę Lietuvos teritoriją įžygiavo bolševikai. Kita gana dažnai nurodoma Nepriklausomybės karo pradžia – 1919 m. vasaris, kai besiveržiančius bolševikus ėmė stabdyti pirmieji lietuvių kariuomenės ir saksų daliniai. Šiame vadovėlyje Nepriklausomybės karo pradžia laikoma 1918 m. gruodžio pabaiga. Mūsų aptariamo karo pabaiga laikomas 1920 m. lapkritis, kai buvo sustabdytas lenkų veržimasis į Lietuvos teritoriją ties Širvintomis ir Giedráičiais. Tiesa, paminėtina, kad kartais nurodoma ir Klaipėdos sukilimo operacija (1923 m.).
Partizanų karo pradžia Lietuvojè laikoma 1944 m. vasara, kai į mūsų teritoriją sugrįžo sovietinė Raudonoji armija. Jos sugrįžimas buvo dalis karinių veiksmų, nukreiptų prieš nacistinę Vokietiją, ir politinis siekis atsiimti anksčiau okupuotas teritorijas. 1944 m. liepos pradžioje su sovietais ėmė kovoti dar nacių okupacijos metais susidariusi pogrindinė organizacija Lietuvos laisvės armija (LLA). Partizanų karo pabaiga datuojama 1953 m., kai išskaidyta didžioji dalis partizanų junginių, buvo suimti arba aktyvioje kovoje nebedalyvavo partizanų karo vadai. Nepaisant to, pavieniai partizanai kurį laiką dar veikė. Paskutiniu ginkluotoje kovoje žuvusiu partizanu laikomas Antanas Kraujelis-Siaubūnas (žuvo 1965 m.).
Klausimai ir užduotys
- Kaip manote, kodėl skiriasi Nepriklausomybės karo datavimas?
- Pasvarstykite, kuo iš esmės skyrėsi laikai, kai vyko Nepriklausomybės ir partizanų karai.
TYRINĖKITE!
Nustatykite, kuris mūšis dažniausiai yra laikomas partizanų karo pradžia Lietuvoje. Kodėl būtent jis? Pamėginkite nustatyti, kada partizanų karas prasidėjo jūsų gyvenamojoje vietovėje (arba arčiausiai jūsų, jei karas jūsų krašte nevyko).
Nepriklausomybės karas: tarptautinis ir politinis kontekstas
Vykstant Nepriklausomybės karui Lietuva buvo tik deklaravusi, o ne įtvirtinusi politinę nepriklausomybę. Tarptautinio pripažinimo šalis dar neturėjo, užsienio šalys neskubėjo jo patvirtinti, juolab kad buvo neaiški Nepriklausomybės karo baigtis. Karinių veiksmų pradžioje šalyje tebebuvo Vokietijos kariuomenė, civilinė administracinė valdžia, kuri siekė ir toliau išlaikyti įtaką. Nors dar 1918 m. kovo 23 d. Vokietijà pripažino Lietuvos valstybę (tiesa, ne 1918 m. vasario 16 d., o 1917 m. gruodžio 11 d. akto pagrindu), nesuteikė galimybės formuoti valdžios institucijas. Gauti realią politinę nepriklausomybę tapo įmanoma tik vokiečiams pralaimėjus karą.
Vokietijos kapituliacijos dieną (1918 m. lapkričio 11 d.) buvo suformuota pirmoji Lietuvos Respublikos vyriausybė, jos ministru pirmininku buvo paskirtas Augustinas Voldemaras (jis taip pat paskirtas užsienio reikalų ir krašto apsaugos ministru, 19.1 pav.). Vyriausybė puoselėjo viltis, kad Lietuvai pavyks tapti neutralia valstybe, todėl jai nereikės kariuomenės, o vidaus tvarkai palaikyti ir sienų apsaugai užteks policijos pajėgų ir kelių eskadronų kavalerijos. Naivi ir kariuomenės kūrimui net priešiška A. Voldemaro vizija labai nuvylė į Lietuvą grįžtančius lietuvius karininkus, nes jie tikėjosi savo patirtimi prisidėti prie atkurtos valstybės reikalų.
Nepaisant skeptiško vyriausybės požiūrio į kariuomenę, ji pradėta kurti. Lapkričio 23 d. A. Voldemaras pasirašė įsakymą dėl Lietuvos kariuomenės kūrimo, ši diena dabar Lietuvoje yra minima kaip Lietuvos kariuomenės diena (19.2 pav.). Minimame įsakyme nurodyta, kad sudaroma Krašto apsaugos taryba, o Alytujè buvo pradėtas kurti 1-asis pėstininkų pulkas. Toks sprendimas, viena vertus, bylojo apie praktinius veiksmus ir kariuomenės kūrimo pradžią, kita vertus, nesiimta aktyvių kariuomenės formavimo veiksmų. Krašto apsaugos ministras A. Voldemaras ir prorusiškų pažiūrų krašto apsaugos viceministras Kiprijanas Kondratovičius tik imitavo kariuomenės formavimą, nes nebuvo paskelbtas joks atsišaukimas, kviečiantis lietuvius stoti į karių gretas. Tokia laikysena netruko sulaukti daug priekaištų Lietuvos Taryboje.
Padėtis tapo kritinė 1918 m. pabaigoje, nes link Vilniaus artėjo bolševikų kariuomenė. Savų pajėgų, kurios pajėgtų efektyviai sustabdyti priešą, dar neturėta. Gauti politinę ir ekonominę paramą atrodė realiausia iš kraštą okupavusios Vokietijos. Susidarė keista situacija, šalį paliko aukščiausi šalies vadovai: Lietuvos Valstybės Tarybos pirmininkas A. Smetona, ministras pirmininkas A. Voldemaras ir finansų ministras M. Yčas. Oficialus jų visų kelionės tikslas – Berlýne derėtis dėl vokiečių karinės bei ekonominės pagalbos. Buvo susitarta dėl paskolos, kuri, anot kai kurių mokslininkų, leido samdyti vokiečių saksų savanorius. Jie kovojo iki 1919 m. vasaros. Tad, nors mūsų politinės valdžios pasitraukimas iš Lietuvos buvo vertinamas kaip išdavystė, iš to, tikėtina, gauta ir naudos.
Kol Lietuvoje nebuvo aukščiausiosios valdžios, tokia situacija pasinaudojo K. Kondratovičius. Jis paskelbė, kad vyriausybė evakuojasi į Kaũną, karininkus paleido atostogų, o pats pavogė Krašto apsaugos ministerijos pinigus ir pabėgo iš Lietuvos. Politinė suirutė buvo akivaizdi, nepriklausomybei kilo reali grėsmė. Jos akivaizdoje atsakomybės ėmėsi Mykolas Sleževičius: jis tapo naujuoju ministru pirmininku ir suformavo vyriausybę, kurioje krašto apsaugos ministro postas patikėtas Mykolui Velykiui.
Naujoji valdžia buvo gerokai aktyvesnė steigdama kariuomenę. Iš karto po šv. Kalėdų buvo išleistas atsišaukimas „Į Lietuvos piliečius“ (A šaltinis). Šiuo atsišaukimu visi valstybės gyventojai (neišskiriant tautybės) buvo pakviesti stoti į Lietuvos kariuomenę ir apginti šalį. Atsišaukimas turėjo nemenką poveikį: per keletą dienų iki 1919 m. sausio 5 d. savanõriais užsiregistravo apie 3 000 žmonių, ir ne tik vyrų, bet ir moterų (19.3 pav.). Nors pagal to meto kariuomenės formavimo supratimą moterys į karių gretas nebuvo priimtos, tokie faktai rodė aiškią dalies visuomenės pilietinę poziciją ir norą apginti Vilniuje paskelbtą nepriklausomybę.
Pasibaigus karui, Lietuvos kariuomenės savanoriais buvo pripažinta daugiau nei 12 tūkst. asmenų. Jiems, kaip ir buvo žadėta, vyriausybė, vykdydama žemės reformą, skyrė žemės. Pavyzdžiui, netoli Léipalingio net susiformavo Savanõrių kaimas, jame žemės gavo mūsų šalį gynę kariai.
Tuo kariuomenės formavimas nesibaigė. Buvo pradėtos formuoti apskričių karo komendantūros, Karo mokykla, paskelbta karininkų mobilizãcija. Ieškoti paramos į Berlýną vyko ir M. Sleževičius. Tad paradoksalu, kad per Nepriklausomybės karą realiausia Lietuvos politine sąjungininke tapo buvusi jos okupantė ir karą pralaimėjusi valstybė – Vokietija (B šaltinis). Gavusi Vokietijos karinę ir finansinę paramą, Lietuvos vyriausybė galėjo kiek rimčiau rengtis karui, kuris jau vyko jos teritorijoje. Bolševikams jau buvo pavykę užimti daugiau nei pusę dabartinės Lietuvos.
Nepaisant pozityvumo telkiant savanorius, suprasta, kad vien jų nepakaks norint apginti valstybę. 1919 m. vasario 13 d. paskelbta pirmoji mobilizacija į Lietuvos kariuomenę. Kovo 10 d. Lietuvoje oficialiai paskelbta karo padėtis, jos metu iš gyventojų galėjo būti ir buvo rekvizuojami, t. y. kariuomenės reikmėms paimami, daiktai (arkliai, vežimai) ir kitas turtas, be to, atsirado papildomų mokesčių. Tuo buvo patenkinti tikrai ne visi, bet tokia pergalės siekimo kaina. Juk ir šiais laikais nesame labai patenkinti, kai reikia susimokėti mokesčius, kad ir kokio dydžio jie būtų. Paskubomis formuojama Lietuvos kariuomenė apčiuopiamą vaizdą įgijo 1919 m. vasarį stengiantis atremti bolševikus, mėginančius apsupti ir užimti Kauną.
Nors Nepriklausomybės karas vyko iki 1920 m. lapkričio, politinė ir tarptautinė padėtis menkai keitėsi. Galima išskirti tai, kad padėtis tik blogėjo, nes nedidelei Lietuvos valstybei vienu metu teko kovoti net su trimis priešais: bolševikais, bermontininkais ir lenkais. Pasibaigus karui, tarptautinei bendruomenei tapo akivaizdu, kad Lietuva ne tik turi teisę egzistuoti pagal tautų apsisprendimo principą, bet ir gali apsiginti savo piliečių pastangomis.
Klausimai ir užduotys
- Kuri diena ir kodėl yra laikoma Lietuvos kariuomenės diena?
- Kodėl 1918 m. pabaigoje Lietuvos kariuomenė formuota vangiai?
- Apibūdinkite Lietuvos kariuomenės formavimo procesą ministru pirmininku tapus M. Sleževičiui.
- Paaiškinkite, kodėl vykstant Nepriklausomybės karui gauti politinę, karinę ir ekonominę paramą buvo realu tik iš Vokietijos. Apibūdinkite šios valstybės indėlį į Nepriklausomybės karą.
TYRINĖKITE!
Pasidomėkite, ar jūsų giminėje buvo asmenų, kurie 1918–1920 m. tapo Lietuvos kariuomenės savanoriais. Jei taip, surinkite kuo daugiau informacijos apie juos ir parenkite pristatymą. Jei giminėje tokių asmenų nebuvo, nustatykite, kuriose arčiausiai jūsų gyvenamosios vietos esančiose kapinėse yra palaidota Nepriklausomybės kare kovojusių karių. Raskite informacijos apie juos ir parenkite pristatymą.
Partizanų karas: tarptautinis ir politinis kontekstas
Nepriklausomybės karu siekta įtvirtinti nepriklausomybę, o partizanų karu – nutraukti okupaciją ir atkurti valstybingumą. Tokius tikslus lėmė nevienoda politinė ir tarptautinė situacija. Pirmasis karas vyko pasauliui kuriant taikos sistemą, kalbant apie tautų apsisprendimą po Pirmojo pasaulinio karo. O Lietuvoje vykstant partizanų karui (jis prasidėjo Antrojo pasaulinio karo pabaigoje), pasaulyje kilo Šaltasis karas. Dėl politinės įtampos tarp Vakarų ir Rytų buvo sudėtinga iš tarptautinės bendruomenės gauti politinę, karinę ir finansinę paramą. Ilgainiui susidarė tokia situacija, kad mūsų ir kitų šalių partizanai, kovojantys su sovietais, buvo palikti vienui vieni. Metaforiškai šiuos du karus galima apibūdinti taip: per Nepriklausomybės karą kilome į kalną, o per partizanų karą ritomės žemyn, nes padėtis tik blogėjo.
Partizanai aiškiai suvokė, kad išsilaikyti ir laimėti prieš sovietus be niekieno pagalbos nepavyks (C šaltinis). Didžiausios viltys buvo dedamos į JAV, pogrindinėje spaudoje buvo remiamasi Atlanto chartija ir puoselėjama viltis, kad Vakarai pradės karą prieš SSRS ir taip atsiras galimybė atkurti valstybę. Taigi, karas ir tautų apsisprendimo principas rodė kelią į nepriklausomybę. Bet situacija tam buvo labai nepalanki, nes virš Rytų Europos sovietai nuleido geležinę uždangą. Valstybės aplink Lietuvą taip pat buvo okupuotos (Lãtvija, Baltarùsija) arba kontroliuojamos (Lénkija, Kaliningrado sritis) SSRS. Tad mūsų kovotojai prarado labai svarbią taktinę galimybę pailsėti, atgauti jėgas, išsigydyti žaizdas ne kovos zonoje. Atsitraukimo galimybės nebuvo, jie visą laiką turėjo kariauti. Tokios sąlygos buvo nepakeliamos ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai. Tai tik dar labiau išryškina, kad partizanai buvo pasiryžę žūtbūtinei kovai.
Svarbu pabrėžti, kad Lietuvoje vykusio partizanų karo dalyviai (didžioji jų dalis) suvokė esą mūsų valstybės politinės ir karinės valdžios tęsėjai. Tarptautinės teisės požiūriu Lietuvoje vykęs pasipriešinimas buvo teisėtas ne tik todėl, jog sovietai Lietuvą okupavo neteisėtai, bet ir dėl to, kad mūsų partizanai atitiko reikalavimus, keliamus kombatantams, t. y. teisėtiems karinio konflikto dalyviams.
Tarptautiniai susitarimai (dalis jų buvo priimti iki prasidedant partizanų karui Lietuvoje, kiti – jau vėliau) numato, kad kombatantu laikomas asmuo, atitinkantis keturis kriterijus. Pirma, egzistavo karinė hierarchinė struktūra. Partizanų padaliniai turėjo savo vadus ir jiems pakluso. Nors per visą partizanų karo laikotarpį keitėsi karinio vadovavimo sistemos, pavaldumo principas vadams liko esminis. Antra, buvo nešiojami skiriamieji ženklai (19.4 ir 19.5 pav.). Nemažai partizanų dėvėjo nepriklausomos Lietuvos kariuomenės ar Šaulių sąjungos narių uniformas arba atskiras jų dalis. Vėliau uniformas ir jų dalis siuvo patikimi siuvėjai, buvo kuriamos partizanų junginių emblemos, laipsnių žymenys, pasižymėjimo ženklai. Trečia, atvirai nešiojami ginklai. Pogrindyje kovojantys partizanai daugiausia laikėsi miškuose, o judėdami vietovėse, visada būdavo ginkluoti. Slaptai ginklus nešiodavosi tik vykdydami įslaptintas diversines operacijas vietovėse, kuriose galėjo būti daugiau civilių gyventojų. Ketvirta, buvo laikomasi kariavimo papročių ir taisyklių, kitaip tariant, humaniškai elgiamasi su karo belaisviais.
Prasidėjus partizanų karui, nebuvo bendro vadovavimo centro. Dalis partizanų junginių būrėsi chaotiškai, pagal gyvenamąją vietą arba turimus socialinius ryšius. Kovoje dalyvaujantys labiau išsilavinę ir karinės patirties turintys asmenys (pvz., Juozas Vitkus-Kazimieraitis) suprato, kad siekiant laimėti būtina vienytis. Iš pradžių didesni partizanų junginiai – rinktinės, tėvonijos, apygardos – kurtos atskiruose Lietuvos regionuose. 1946 m. buvo padėtas pagrindas steigti Bendro demokratinio pasipriešinimo sąjūdį (BDPS). Bėda ta, kad šios organizacijos iniciatorius buvo sovietinio saugumo agentas, iki okupacijos Lietuvos kariuomenės jaunesniojo leitenanto laipsnį įgijęs medikas Juozas Markulis-Erelis. Pavykus jį išaiškinti, partizanai toliau vienijosi.
1947 m. Pietų Lietuvoje susirinkę Tauro ir Dainavos apygardų partizanai suprato, kad būtina užmegzti ryšius su lietuvių organizacijomis užsienyje ir per jas prašyti amerikiečių bei britų paramos. Suprasdami tarptautinės bendruomenės paramos svarbą, partizanai buvo parengę Jungtinėms Tautoms skirtą memorandumą, kuriuo buvo prašoma tarptautinės kontrolės. Memorandumas buvo išverstas į užsienio kalbas, be to, parašytas laiškas popiežiui. Vienas iš svarbiausių šių dokumentų kūrėjų buvo garsiame Sorbonos universitete (Prancūzijà) teisės mokslų daktaro laipsnį įgijęs Alfonsas Vabalas-Gediminas.
Vienintelis kelias pranešti, kas vyksta Lietuvoje, ir ieškoti paramos buvo per geležinę uždangą. Žymiausiu tokią veiklą vykdančiu kovotoju tapo Juozas Lukša (1921–1951, 19.6 pav.), naudojęs Daumanto, Skirmanto, Skrajūno ir kitus slapyvardžius. Jam du kartus pavyko pereiti SSRS sieną, o 1949 m. Lietuvos laisvės kovos sąjūdis paskyrė J. Lukšą savo atstovu užsienyje.
Pirmasis prasiveržimas įvyko 1947 m. gegužės mėnesį. Partizanams Jurgiui Krikščiūnui-Rimvydui ir J. Lukšai pavyko patekti į Lénkiją. Gdynėje susitikę su atstovais iš Vakarų ir užmezgę ryšius, kovotojai grįžo į okupuotą Lietuvą. Sėkminga operacija paskatino planuoti analogiškas operacijas. 1947 m. pabaigoje prasiveržti į Vakarus ir perduoti laisvajam pasauliui skirtą medžiagą (tarp jos turėjo būti ir anksčiau minėti dokumentai) patikėta dviem partizanams: jau tai padariusiam J. Lukšai ir Kazimierui Pypliui (slapyvardžiai Mažytis, Audronis). Pagrindinė jų užduotis buvo perduoti medžiagą (dokumentus, laiškus, nuotraukas, partizanų spaudą ir pan.) apie Lietuvoje vykdomus sovietų nusikaltimus ir partizanų karą. Taip pat atstovams buvo pavesta susitikti su lietuvių išeiviais, ieškoti materialinės pagalbos partizanams. J. Lukša pasiekė Vakarų Vokietiją, Prancūziją, užmezgė ryšius su Vyriausiuoju Lietuvos išlaisvinimo komitetu (VLIK), o K. Pyplys liko Švèdijoje.
Kaip Lietuvos partizanų atstovas J. Lukša 1948 m. dalyvavo lietuvių politinių organizacijų susirinkime Baden Badene, Vakarų Vokietijoje. Jame deklaruota, kad okupuotoje Lietuvoje kovai vadovauja partizanai, o užsienyje – VLIK ir Vykdomoji taryba. Susirinkime suvokta, kad išeivijoje reikia sudaryti bendrą Lietuvos vyriausybę ir sukurti Lietuvos išlaisvinimo strategiją. Būdamas Vakaruose, J. Lukša rašė partizanų karo atsiminimus (vėliau jie išleisti pavadinimu „Partizanai už geležinės uždangos“), siekdamas, kad kuo daugiau žmonių sužinotų apie šią už geležinės uždangos vykstančią kovą. J. Lukša ir K. Pyplys Vakarų valstybėse rengėsi tolesnei kovai: mokėsi desantuotis, naudotis koduotais tekstais, užmegzti radijo ryšį ir pan.
Antrą kartą SSRS sieną pavyko pereiti ir J. Krikščiūnui. Jis 1949 m. pavasarį su dokumentais apie partizanų pajėgų suvienijimą įkuriant Lietuvos laisvės kovos sąjūdį pateko į Lenkiją. J. Krikščiūnas turėjo informuoti Vakarus, kad Lietuvoje įkurta vyriausioji partizanų vadovybė, tačiau žygyje prarado dokumentus. Nors jis mėgino atkurti prarastą informaciją, Vakarus pasiekė tik jos fragmentai.
Partizanų atstovai užsieniui buvo neeiliniai, šventai atsidavę kovai. Tai liudija faktas, kad visi jie, prasiveržę į laisvąjį pasaulį, turėjo galimybę ten ir likti, bet pasirinko grįžti į Lietuvą toliau kovoti. Dar vykstant partizanų karui, vadovybė visiems partizanams suteikė Laisvės kovotojo karžygio garbės vardą. Vis dėlto reikia pripažinti, kad, nepaisant partizanų pastangų užmegzti ryšius su Vakaruose veikiančiais lietuvių išeiviais ir didžiosioms valstybėms suteikti informacijos apie padėtį sovietų okupuotoje Lietuvoje, tai nedavė norimų rezultatų. Vakarų šalys nedrįso konfrontuoti su SSRS ir partizanams suteikti strateginės pagalbos. Tiesa, minimali pagalba teikta: rengti kovotojų desantai į Lietuvą (didžioji jų dalis buvo perimti sovietų), sėkmingai Lietuvą pasiekę kovotojai parsiverždavo ir pinigų.
Politiškai suburti partizanus į vieningą organizaciją pavyko tik karui blėstant. 1949 m. vasario mėnesį dabartiniame Radviliškio rajone, Mináičių kaime, po klėtimi įrengtame bunkeryje oficialiai sukurta Lietuvos partizanų valstybė. Visoms Lietuvos partizanų apygardoms atstovaujantys kovotojai įkūrė Lietuvõs láisvės kovõs sąjūdį (LLKS), išrinko vadovybę ir 1949 m. vasario 16 d. paskelbė šios organizacijos Tarybos politinę deklaraciją (19.7 pav.). Ją pasirašė aštuoni signatarai: Jonas Žemaitis-Vytautas (1909–1954), Adolfas Ramanauskas-Vanagas (1918–1957), Aleksandras Grybinas-Faustas, Vytautas Gužas-Kardas, Juozapas Šibaila-Merainis, Petras Bartkus-Žadgaila, Leonardas Grigonis-Užpalis, Bronius Liesys-Naktis. Nė vienas iš jų laisvoje Lietuvoje nebuvo užėmę jokių politinių postų, tačiau okupacijos metais stengėsi atkurti šalies nepriklausomybę.
Deklaracijoje įtvirtinta, kad per okupaciją partizanai yra vienintelė teisėta karinė ir politinė valdžia Lietuvoje. Suformuluotas siekis atkurti ne bet kokią, o demokratinę Lietuvą, pagrįstą ne 1938 m., o 1922 m. demokratine Lietuvos Konstitucija. Iki susirenkant demokratiškai iš rinktam seimui, Lietuvos Respublikos prezidento pareigas ėjo LLKS Tarybos Prezidiumo pirmininkas. Juo vadų suvažiavime buvo išrinktas iki okupacijos Lietuvos kariuomenės karininku buvęs kpt. J. Žemaitis-Vytautas. 1999 m. Lietuvos Respublikos Seimas pripažino šį partizanų dokumentą, o 2009 m. konstatavo, kad J. Žemaitis ėjo Lietuvos vadovo pareigas. Taip partizanų politinė kova buvo įteisinta teisiškai ir politiškai. Lietuvos vadovo statusas buvo pripažintas ir vėliau šias pareigas perėmusiam A. Ramanauskui-Vanagui.
Nors politinė ir tarptautinė situacija Lietuvos partizanų karui buvo nepalanki, tai jokiu būdu nenuneigia šio karo prasmės. Priešingai, partizanų vadai gana greitai turėjo suprasti, kad nelaimės, nes Vakarai neateis padėti. Nepaisant to, partizanai tęsė kovą, mėgino užmegzti ryšius su laisvuoju pasauliu ir skatino visuomenę nepasiduoti. Beje, iš to net kilo mitas, kad amerikiečiai per radiją žadėjo ateiti padėti ir išvaduoti. Kaip rodo istoriniai tyrimai, tokie žodžiai, Lietuvoje vykstant partizanų karui, radijo bangomis iš laisvojo pasaulio niekada nenuskambėjo. Partizaninis pasipriešinimas yra dar vienas įrodymas, kad sovietai prieš visuomenės valią okupavo mūsų valstybę.
Klausimai ir užduotys
- Paaiškinkite, kodėl partizanai siekė suvienyti pajėgas į bendrą organizaciją su viena vadovybe.
- Kokius kombatantams keliamus reikalavimus atitiko didžioji dalis partizanų?
- Kodėl partizanai siekė į Vakarus perduoti dokumentus, įrodančius Lietuvoje susiklosčiusią situaciją?
- Nurodykite ir apibūdinkite ne mažiau kaip tris LLKS Tarybos Deklaracijos nuostatas. Paaiškinkite kiekvienos iš jų svarbą.
- Pasvarstykite, kodėl Lietuvos partizanams nepavyko gauti realios paramos iš Vakarų.
TYRINĖKITE!
J. Lukša, būdamas Vakaruose, ne tik rengėsi grįžti į okupuotą Lietuvą, bet ir sukūrė šeimą. Žmonai Nijolei jis parašė nemažai laiškų, jie vėliau buvo publikuoti. Susipažinkite su J. Lukšos laiškais žmonai ir nustatykite svarbiausias vertybes, kuriomis vadovavosi šis laisvės kovotojas.
Darbas su šaltiniais
A šaltinis 1918 m. gruodžio 27 d. Lietuvos vyriausybės kreipimasis į Lietuvos piliečius
Į Lietuvos piliečius!
Vyrai! Ne kartą Lietuvos priešai norėjo uždėti ant mūsų amžiną nepakeliamą jungą, bet mūsų Tėvynė nenugalėta. Ji gyva.
Šiandien visi išvydome Laisvės rytojų švintant; Lietuvos nepriklausomybė neša visiems laisvę ir laimę; tad ginkime Nepriklausomą Lietuvos valstybę! Vienybėje, kaip broliai, pasidavę kits kitam rankas, eikime drąsiai į kovą, visi, kaip vienas, stokim už tėvynę! Lietuva pavojuje!
Vokiečių kariuomenei atsitraukiant, jau įsibrovė Lietuvõn svetimoji Rùsijos kariuomenė. Ji eina, atimdama iš mūsų gyventojų duoną, gyvulius ir mantą. Jos palydovai – badas, gaisrų pašvaistės, kraujo ir ašarų upeliai.
Tad ginkim Lietuvą! Parodykim, jog esame verti amžiais kovotos laisvės; šiandieną Lietuvos likimas mūsų pačių rankose. Nelaukdami toliau nė valandos, kas myli Lietuvą, kas trokšta laisvės, kas pajėgia valdyti ginklą, stokime visi į Lietuvos Krašto Apsaugą. Būrių būriais eikime iš kaimų, viensėdžių, miestų ir miestelių, eikime iš visų Lietuvos kraštų laisvės ir Tėvynės ginti. Stokime drąsiai pirmi į kovą! Drąsiai, be baimės, kaip mūsų tėvai ir sentėviai, užstokim priešams kelią, pakelkim žygį už mūsų Motiną Tėvynę, už Lietuvos Valstybę!
Lietuvos aidas, 1918 m. gruodžio 29 d., Nr. 165 (213), p. 2.
Klausimai ir užduotys
- Kam skirtas šis atsišaukimas?
- Nurodykite pagrindinį atsišaukimo tikslą.
- Kokios aplinkybės paskatino Lietuvos vyriausybę išplatinti šį atsišaukimą?
- Išvardykite tris šaltinyje minimus pavojus piliečiams.
- Nurodykite dvi vertybes, iškeltas šiame atsišaukime. Paaiškinkite, kodėl jos pabrėžiamos.
- Įvertinkite šio atsišaukimo poveikį Nepriklausomybės karui.
B šaltinis Istorikas Tomas Balkelis apie sudėtingą situaciją Lietuvoje 1919 m. pradžioje
O Raudonoji armija ir toliau lėtai slinko pirmyn, supo Kauną iš dviejų pusių ir užėmė vis daugiau Lietuvos teritorijos. Pskovo divizija ir 5-asis Vilniaus pulkas skverbėsi iš pietų, siekdami atkirsti likusias vokiečių pajėgas nuo Vokietijos ir Lietuvos pasienio. Antroji grupuotė, Internacionalinė divizija, puolė iš šiaurės, siekdama užimti šiaurinę krašto dalį. 1919 m. sausio pabaigoje raudonųjų pajėgos užėmė apie du trečdalius Lietuvos <…>.
Tokiomis, regis, beviltiškomis aplinkybėmis M. Sleževičiaus vyriausybė galėjo pasikliauti tik Vokietijà, didžiąja valstybe, krašte dar turėjusia savo karinių pajėgų. <…> Vokietijos vyriausybė buvo linkusi padėti dėl kelių priežasčių. Formaliai ji privalėjo regione laikyti savo pajėgas, nes to reikalavo Kompjeno paliaubų sutartis, užtikrinusi, kad vokiečių daliniai iš rytų bus evakuoti tik tuomet, kai „palankiu momentu bus priimtas sąjungininkų sprendimas“. Tačiau sausio viduryje sutriuškinusi vokiečių revoliucionierius Vokietijos vyriausybė ir šiaip buvo linkusi dėtis prie antibolševikinės karinės kampanijos Báltijos šalyse. Šiuo atžvilgiu sąjungininkai ir Vokietija veikė išvien, trokšdami sustabdyti bolševikų revoliucijos ekspansiją į Vakarus.
Tomas Balkelis, Lemtingi metai. Lietuva 1914–1923 m. Karas, revoliucijos ir tautos gimimas, Vilnius: Tyto alba, 2019, p. 189–190.
Klausimai ir užduotys
- Kodėl šaltinio autorius teigia, kad Lietuva buvo patekusi į beviltiškas aplinkybes?
- Kodėl Lietuva sudėtingoje situacijoje galėjo pasikliauti tik Vokietija, o ne kuria nors kita užsienio valstybe?
- Nurodykite šaltinyje minimas priežastis, kurios lėmė Vokietijos pagalbą Lietuvai.
- Kas yra šaltinyje minimi sąjungininkai?
- Kodėl sąjungininkai veikė išvien su vokiečiais? Kodėl tokia situacija buvo gana keista?
- Įvertinkite Vokietijos reikšmę Lietuvai Nepriklausomybės karo pradžioje.
C šaltinis 1945 m. rugpjūčio 5 d. Dzūkų grupės vado Juozo Vitkaus-Kazimieraičio kreipimasis į partizanus
Brangūs broliai, visi mes, demokratinės Lietuvos partizanai, žaliūkai, pravardžiuojami banditais, kartu su visa lietuvių tauta ilgus mėnesius kantriai laukėme, kada gi ateis mūsų visos tautos išlaisvinimo valandos. Tad daug kartų pasklisdavo tai iš vienur, tai iš kitur paleista žinia, kad va tai tą ar šitą dieną mūsų likimas bus išspręstas taip, kaip mūsų tauta trokšta, būtent: kad jau bolševikams įsakyta iki tos ar kitos dienos išsikraustyti, kad vėl galėsime vieni patys, be pašalinės priespaudos tvarkytis taip, kaip visos tautos didžioji dauguma pageidaus. Arba vėl – kad jau karas tarp bolševikų ir anglų bei amerikiečių va tuoj prasidės, ir mes, kovodami kartu su parašiutais nuleista sąjungininkų pagalba, bematant savo žiauriausius priešus išvarysime ir vėl laisvai gyvensime.
Paskutiniu laiku mūsų viltys buvo sudėtos į Potsdame susirinkusios Didžiosios Trijulės konferenciją. Deja, nors konferencija jau baigėsi, bet mums ji laukiamojo džiaugsmo neatnešė. <…> Ar dėl to mūsų išsivadavimo dienos taps beviltiškai ilgam laikui nukeltos, ar mums būtų pagrindo nusiminti? Ne, visiškai ne. <…> Bet tam yra reikalinga, kad dar kai kurie įvykiai bei klausimai labiau subręstų. Pavyzdžiui, kad ir bolševikų noras greičiau iš anglų gauti vokiečių pasidavusio laivyno dalį galėtų pagreitinti mūsų nepriklausomybės grąžinimą taikingu keliu, arba greitesnė Japonų karo pabaiga galėtų greičiau privesti prie sąjungininkų išsiskyrimo ar panašaus naujo, visų Europos tautų karo su bolševikais. Antrasis atvejis gali būti ir bus tas tikrasis kelias, kuris leis mums savo laisvę išsikovoti. Tai, tiesa, bus sunkesnis kelias ir daugiau mūsų aukų pareikalaus, nes be aukų joks laimėjimas nepasiekiamas.
Partizanai apie pasaulį, politiką ir save, sud. Nijolė Gaškaitė-Žemaitienė, Vilnius: LGGRTC, 1998, p. 47–48.
Klausimai ir užduotys
- Kam skirtas šis kreipimasis?
- Kokiomis aplinkybėmis buvo parengtas šis kreipimasis?
- Įvardykite pagrindinę šaltinyje analizuojamą problemą.
- Nurodykite šaltinyje minimą tarptautinės politikos įvykį. Kodėl jis minimas šiame kreipimesi?
- Nurodykite du šaltinyje minimus atvejus, kurie, anot autoriaus, turėjo pagreitinti Lietuvos išsivadavimą. Kaip manote, ar jie buvo realūs?
- Paaiškinkite, kodėl Lietuvos partizanai sekė tarptautines naujienas ir apie jas informuodavo kitus kovotojus bei visuomenę.
Sąvokos
Lietuvõs láisvės kovõs sąjūdis – 1949 m. vasarį Lietuvos partizanų vadų suvažiavime įkurta visos Lietuvos partizanus suvienijusi organizacija.
Mobilizãcija – privalomas nustatyto amžiaus asmenų šaukimas į kariuomenę atlikti tarnybos.
Savanõris – savanoriškai į Lietuvos kariuomenę užsirašęs asmuo. Jų per Nepriklausomybės karą buvo daugiau kaip 12 tūkstančių.
- Service provided by UAB "Biznio mašinų kompanija" and "Star Cloud OÜ"