Nepriklauso­mybės praradimas ir valstybingumo iliuzijos okupacijų metu

1940 m. birželio 15 d. prasidėjo pirmoji sovietinė okupãcija. Kariuomenei buvo įsakyta draugiškai sutikti į šalį papildomai įžygiuojančius sovietų karius. Formaliai žiūrint, Lietuva ir toliau egzistavo, nebeliko tik prezidento A. Smetonos. Ilgą laiką opozicijoje buvę politikai manė pagaliau gausiantys politinius postus. Sovietai nusprendė tai išnaudoti. Buvo siekta sukurti iliuziją, kad valstybė nebuvo okupuota, tiesiog pasikeitė valdžia, o vėliau visuomenė nusprendė, jog Lietuva turi tapti socialistine respublika ir priklausyti SSRS. Tokią legendą imta įgyvendinti, už tai buvo atsakingas SSRS atstovas Vladimiras Dekanozovas. Jam padėti turėjo vietiniai, tapę kolaborántais – asmenimis, bendradarbiaujančiais su okupacine valdžia.

Sovietai iliuzijai sudaryti pasinaudojo A. Smetonos pasitraukimu iš Lietuvos ir šalies konstitucija. Remiantis ja, šalies prezidentą ėmė pavaduoti ministras pirmininkas A. Merkys. Nors pagal konstituciją ministras pirmininkas neįgydavo visų prezidento įgaliojimų, to nepaisyta. Birželio 17 d. A. Merkys, eidamas respublikos prezidento pareigas, naujuoju ministru pirmininku paskyrė jau anksčiau su sovietais aktyviai bendradarbiavusį žurnalistą Justą Paleckį ir patvirtino jo pateiktą vadinamąją Liáudies vyriausýbę (21.4 pav.). Joje, be J. Paleckio, buvo jo pavaduotojas žymus rašytojas, A. Smetonos politinis oponentas V. Krėvė Mickevičius, kariuomenės vadas div. gen. V. Vitkauskas paskirtas krašto apsaugos ministru, finansų ministro pareigas išsaugojo E. Galvanauskas, teisingumo ministru tapo Povilas Pakarklis, žemės ūkio – Matas Mickus, sveikatos apsaugos – Leonas Koganas, vidaus reikalų – Mečišlovas Gedvilas. Pastarasis buvo vienintelis viešai simpatijų komunistams neslepiantis Liaudies vyriausybės narys. Kiti iki okupacijos tokių aiškių simpatijų nebuvo išreiškę. Tokia vyriausybės sudėtimi siekta kol kas neparodyti tikrųjų sovietų tikslų. Patvirtinus vyriausybę, manipuliacijos tęsėsi: iš einamų pareigų atsistatydino A. Merkys, todėl prezidentu tapo J. Paleckis. Jis patikino visuomenę, kad nepriklausomybei pavojaus nėra.

Į sovietų žaidimą įsitraukė ir Lietuvoje reziduojantys užsienio šalių atstovai. Jie vienas po kito lankėsi pas Liaudies vyriausybės ministro pirmininko pareigas einantį V. Krėvę-Mickevičių ir taip tarsi pripažino vykstančius pokyčius. Netrukus pokyčiai tapo dar ryškesni: iš kalėjimų imta paleisti už komunistinę veiklą nuteistus asmenis, pradėtos uždaryti visuomeninės ir politinės organizacijos. Imta dar griežčiau riboti įvairių leidinių leidybą; legalizuota komunistų partija ir komjaunuolių veikla. Pokyčių neišvengė ir Lietuvos policija bei kariuomenė. Pirmoji tapo Liaudies milicija, o antroji – Liaudies kariuomene. Nuspręsta panaikinti Lietuvos šaulių sąjungą, nors buvo siūlymas ją pervadinti į liaudies ir darbuotis toliau.

Birželio pabaigoje–liepos pirmoje pusėje kilo atleidimų banga kariuomenėje, vidaus reikalų sistemos institucijose, valdžios įstaigose ir kitur. Tuo pačiu metu papildyta Liaudies vyriausybės sudėtis, šį kartą jau komunistais. Mykolas Junčas-Kučinskas paskirtas darbo ministru, Stasys Pupeikis – susisiekimo ministru, o Liudas Adomauskas – valstybės kontrolieriumi. Iš esmės Liaudies vyriausybė buvo tik formalumas, kuriuo buvo pridengiami tikrieji planai.

Liepos pradžioje paskelbta, kad jau liepos 14 d. įvyks rinkimai į Liáudies seimą. Kandidatus galėjo teikti tik oficialiai valdžios leidžiamos organizacijos, taigi tik komunistinės, į vieną vietą buvo tik vienas kandidatas. Didelė dalis kandidatų buvo komunistai, bet tarp jų netrūko ir itin ryškių Lietuvos kultūros bei visuomenės asmenybių: kandidatavo rašytojai Petras Cvirka, Liudas Gira, Antanas Venclova ir kiti. Prieš rinkimų farsą niekas neprotestavo. Oficialiais duomenimis, dvi dienas vykusiuose rinkimuose dalyvavo 95,51 proc. visų rinkėjų, o iš jų net 99,19 proc. balsavo už Lietuvos darbo liaudies sąjungos kandidatus, buvo išrinkti 39 oficialūs komunistai ir 40 nepartinių. Nekantrauta pradėti darbą, pirmasis posėdis įvyko liepos 21 d., per jį buvo priimtas nutarimas Lietuvą paskelbti socialistine respublika, taip pat nutarta prašyti, kad LSSR būtų priimta į SSRS sudėtį.

Turėjo įvykti ir paskutinė šio politinio spektaklio dalis. Jai atlikti sudaryta 20 asmenų delegacija, kurios tikslas apibūdintas kaip „parvežti Lietuvai Stalino saulę“ (B šaltinis). 1940 m. rugpjūčio 3 d. SSRS Aukščiausioji Taryba į SSRS sudėtį priėmė Lietuvą, Latviją ir Estiją. Šiose valstybėse taip pat vyko panašūs spektakliai. Lietuvos anèksija buvo baigta.

Vertėtų aptarti, kuo aneksija skiriasi nuo okupacijos. Lietuvos atveju 1940 m. birželio 15 d. Lietuva buvo okupuota, t. y. jos teritorija buvo laikinai užimta ir kontroliuojama. O aneksijos sąvoka apibūdina procesą, kurio metu okupuota teritorija oficialiai teisiškai prijungiama prie kitos valstybės. Tai įvykdžius spektaklis buvo baigtas, visiems turėjo išsisklaidyti iliuzijos dėl gerų sovietų norų.

Pogrindinės organizacijos sovietų užimtoje Lietuvoje tikėjosi, kad pavyks suorganizuoti antisovietinį sukilimą, tačiau tam reikėjo tinkamos progos. Panašius planus rengė ir Berlýne įkurta organizacija – Lietuvių aktyvistų frontas (LAF). Ši organizacija užmezgė ryšius su Lietuvoje likusiais pogrindininkais ir ėmė rengtis sukilimui. LAF vadovas K. Škirpa (21.6 pav.) puoselėjo viltį, kad prasidės Vokietijos ir SSRS karas, o tai bus gera proga atsikratyti sovietų.

1941 m. birželio 22 d. Vokietija užpuolė savo sąjungininkę SSRS. Kadangi okupuotos Lietuvos teritorija ribojosi su Vokietija, pirmą karo dieną vokiečių kariai jau buvo Lietuvoje. Vos prasidėjus karui, Lietuvoje prasidėjo ir antisoviẽtinis Biržẽlio sukilimas, juo buvo siekiama nuversti sovietus ir atkurti nepriklausomą Lietuvą. LAF vadovybė puoselėjo viltį, kad vokiečiai tam neprieštaraus arba bent jau suteiks dalinę nepriklausomybę. Panaši situacija buvo susiklosčiusi Slovãkijoje. Bet, kaip paaiškėjo vėliau, tokios viltys neatitiko realybės. Sukilimas Lietuvoje plėtėsi, jame dalyvavo ne tik iš anksto tam rengęsi pogrindininkai, bet ir patriotiškai nusiteikę asmenys. Žmonės aktyviai įsitraukė į sukilimą arba jį palaikė, nes šalį buvo sukrėtę sovietų vykdyti žmonių suėmimai, masiniai trėmimai. Birželio 23 d. sukilėliai lietuvišką trispalvę iškėlė Gedimino pilies bokšte Vilniuje, tą pačią dieną buvo išlaisvintas Kaũnas. Šį miestą daugelis lietuvių vis dar suvokė kaip laikinąją sostinę ir politinį valstybės centrą. Per radiją buvo pranešta, kad atkurta Lietuvos nepriklausomybė ir sudaryta Lietuvõs laikinóji vyriausýbė (LLV).

Sukilimas truko iki birželio 28 d., per jį žuvo apie 600 sukilėlių. Sukilimas yra sulaukęs ir neigiamų vertinimų, labiausiai dėl to, jog dalis sukilėlių ėmė aktyviai kolaboruoti su naciais ir vykdyti Holokaustą, kuris prasidėjo pirmosiomis nacių įžengimo į Lietuvą dienomis.

Iš anksto buvo numatyta, kad LLV vadovaus LAF vadovas K. Škirpa, tačiau vokiečiai jam uždraudė išvykti iš Berlýno. Naciai neplanavo Lietuvai suteikti nepriklausomybę. Nors LLV kabinete buvo ne vienas ryškus Lietuvos veikėjas (architektas Vytautas Landsbergis Žemkalnis, teisininkas Rapolas Skipitis, buvęs kariuomenės vadas S. Raštikis), vadovu tapo literatūrologas Juozas Ambrazevičius (1903–1974, 21.7 pav.). Jam teko sudėtingomis sąlygomis laviruoti derantis su naciais, kad būtų suteikta nepriklausomybė.

LLV nariai entuziastingai ėmėsi darbo, nors turėjo suvokti, kad nebus paprasta įtikinti nacius suteikti nepriklausomybę. Vyriausybė nusprendė panaikinti visus sovietų priimtus įstatymus ir nutarimus, buvo atkurtas ankstesnis Lietuvos administracinis suskirstymas, įstatymai, privati nuosavybė. Tiesa, teisių į turtą neatgavo Lietuvoje gyvenantys žydai, nes antisemitai vokiečiai jokiu būdu nebūtų to leidę.

LLV veikė iki rugpjūčio 5 d. ir sugebėjo priimti virš 100 įvairių įstatymų bei teisės aktų. Tačiau didelė dalis jų neįsigaliojo, nes to neleido kraštą okupavę naciai. Naciai norėjo, kad LLV vykdytų jų įsakymus ir kolaboruotų, o ne laikytųsi savo politikos ir siektų nepriklausomybės. Mūsų valstybės teritorija buvo okupuota ir įtraukta į nacių suformuotą administracinį vienetą – Ostlandą. Iš esmės vyriausybė turėjo tapti nacių valdininkais (patikėtiniais).

Kaip turėtume vertinti LLV darbą? Antisovietinis sukilimas ir LLV aiškiai paneigė sovietų kurtą legendą, kad Lietuva savanoriškai tapo SSRS dalimi. Be to, siekė pasinaudoti nauja karo faze ir atkurti valstybės nepriklausomybę. Vis dėlto šios institucijos veikla sulaukia ir kritiškų vertinimų, labiausiai dėl to, kad LLV viešai neprotestavo, neišsakė savo pozicijos dėl šalyje masiškai kankintų ir naikintų žydų (C šaltinis). Uždraudus jos veiklą, buvo aišku, kad nepriklausomybė liks miražas, o sovietų okupaciją pakeitė nacių okupacija.

Vokietija Lietuvos ir kitų rytuose užimtų teritorijų atžvilgiu nekūrė jokių vizijų, susijusių su nepriklausomybe. Šios žemės regėtos kaip naciams reikalinga „gyvybinė erdvė“. Kraštas imtas išnaudoti nacių valstybės ir karo reikmėms, tačiau reikėjo civilių pagalbos visa tai administruojant. Be to, naciai siekė sukurti iliuziją, kad Lietuvoje veikia vietos gyventojų savivalda. Todėl, nutrūkus Lietuvos laikinosios vyriausybės veiklai, buvo suformuota devynių asmenų generãlinių tarėjų institucija. Pirmuoju generaliniu tarėju buvo paskirtas Lietuvos kariuomenės gen. ltn. Petras Kubiliūnas. Ši struktūra buvo pavaldi generaliniam komisarui Teodorui Adrianui fon Rentelnui (Theodor Adrian von Renteln). Iš esmės ši institucija vykdė nacių nurodymus, tačiau radusi galimybę laviruodavo ir stengdavosi išpešti naudos. Be to, dalis generalinių tarėjų nevengdavo savo nuomonės dėl krašto išsakyti vokiečiams skirtais memorandumais. Matydami, kad generaliniai tarėjai negali savarankiškai spręsti krašto klausimų, iš šios institucijos pasitraukė trys nariai. Visuomenei boikotavus nacių planą iš lietuvių sudaryti SS (nacių partijos ginkluotų dalinių) legioną, dalis atsakomybės kliuvo generaliniams tarėjams, keturi iš jų buvo suimti ir išvežti į Štuthofo koncentracijos stovyklą.

Taigi, kaip reikėtų vertinti generalinius tarėjus? Viena vertus, jie buvo kolaborantai, padėję naciams administruoti Lietuvos teritoriją. Kita vertus, dalis jų stengėsi sušvelninti situaciją, kad nenukentėtų visuomenė, puoselėjo viziją, jog vykdo savarankišką Lietuvai naudingą politiką. Deja, nei Laikinoji vyriausybė, nei generalinių tarėjų institucija nesiėmė jokių veiksmų, kad sustabdytų žydų žudynes.

Nacių okupacija baigėsi 1944 m. vasarą, tai susiję su pokyčiais Rytų fronte. Sovietai aktyviai stūmė nacius iš savo teritorijos, netrukus pasiekė ir 1940 m. okupuotas Baltijos šalis. Nors pogrindinės organizacijos tikėjosi, kad pavyks grįžtantiems sovietams pasipriešinti ginklu, o vėliau bus sulaukta Vakarų pagalbos, viltys neišsipildė. Lietuvoje prasidėjo sovietinė reokupacija, ji truko iki 1990 m. kovo 11 d. (D šaltinis).

Anèksija – visos valstybės arba jos dalies prijungimas prie kitos valstybės teritorijos.

Antisoviẽtinis Biržẽlio sukilimas – 1941 m. birželio 22 d. Lietuvoje kilęs sukilimas, kuriuo siekta išvaryti sovietus ir atkurti Lietuvos nepriklausomybę.

Generãliniai tarėjai – nacių okupacijos metais veikusi lietuvių savivaldos institucija, kurią kontroliavo naciai.

Kolaborãvimas – bendradarbiavimas su valstybę okupavusiais asmenimis.

Liáudies seimas – nedemokratiškai ir fiktyviai suformuota institucija sovietų okupuotoje Lietuvoje. Pasinaudojant ja mėginta sukurti įspūdį, kad didžioji dalis Lietuvos visuomenės nori priklausyti SSRS.

Liáudies vyriausýbė – po Lietuvos okupacijos 1940 m. birželio 15 d. suformuota marionetinė institucija, kurios paskirtis buvo rengtis tolesniems okupacijos etapams ir sudaryti Lietuvos užėmimo teisėtumo regimybę.

Lietuvõs laikinóji vyriausýbė – 1941 m. birželio 23 d., iš Kauno išvarius sovietus, įsteigta institucija, kuri siekė atkurti Lietuvos nepriklausomybę.

Okupãcija – laikinas kitos valstybės ar teritorijos užėmimas panaudojant spaudimą ar karinę jėgą.

Òstlandas – 1941–1944 m. nacių Vokietijos sukurtas administracinis vienetas, į kurį pateko okupuotos Estijos, Latvijos, Lietuvos ir dalies Baltarusijos teritorijos.

Reokupãcija – procesas, kai ta pati šalis dar kartą po pertraukos okupuoja kitą šalį ar teritoriją.